Šeštadienį rugsėjo 5 d. Dubingiuose lijo. Lietuvos valdžia ir ambasadoriai slėpėsi erdvioje palapinėje, įrengtoje buvusios reformatų bažnyčios pagrindinio įėjimo vietoje. Visi jie darnia kolona iš Vilnius atvažiavo į Radvilų palaikų perlaidojimo iškilmes.

Prie valdžios glaudėsi ir todėl sausas stovėjo ekskomunikuotas reformatų kunigas ir apsišaukėlis, save vyskupu tituluojantis, o žmonių kunigaikščiu pravardžiuojamas Algimantas Kvedaravičius. Greta buvusios bažnyčios sienos, ant pievutės, tarp gausybės žmonių suliję stovėjo Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios (Unitas Lithuaniae – Sinodas) kunigai ir aukšti Reformatų bažnyčios dvasininkai iš Lenkijos, Vokietijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Švedijos bei Prancūzijos.

Lietuje taip pat mirko pasitempę Lietuvos kariuomenės garbės kuopos vyrai, tautiniais rūbais pasipuošusios lietuvaitės. Giedant chorui „Polifonija“, buvo skaitoma garbinga Radvilų šeimos istorija. Po to svarbiausios Lietuvos šeimos atminimą pagerbė ministras pirmininkas Andrius Kubilius, Radvilų palikuonys Mikolajus ir Maciejus Radziwilai iš Lenkijos, prof. Vytautas Landsbergis.

Premjeras pastebėjo, kad iškiliausi šios giminės atstovai į Lietuvą atnešė ir puoselėjo J. Calvino idėjas. Tačiau apie tai kalbėdamas A. Kubilius sąmoningai praleido žodžius „reformacija“, „reformatai“ – taip valdžios vadas tikėjosi sutaikyti vieno žmogaus – ekskomunikuoto kunigo A. Kvedaravičiaus – skaldomą šviesią, bet maištingą reformatų bendruomenę.

Kai valdžia ir svečiai patraukė šventinio vakarėlio link, o iš paskos nubindzeno hugenotų kryžiaus ir asmeninės neapykantos prislėgtas pilietis A. Kvedaravičius, senojoje Dubingių reformatų bažnyčioje prasidėjo liturginės laidojimo apeigos. Didžiulis būrys reformatų iš sostinės, Biržų, Kėdainių, Kauno, Panevėžio, Klaipėdos ir Šiaulių maldomis paminėjo mirusius Lietuvos didikus.

Pamaldas laikė vienintelio teisėto evangelikų reformatų Sinodo Biržuose ordinuotas kunigas – superintendentas Rimas Mikalauskas, keturi Reformatų bažnyčios ir penki reformuotų bažnyčių kunigai. Skaitiniai iš Šventojo Rašto skambėjo lietuvių, lenkų, anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis. Giedojo Vilniaus reformatų bažnyčios choras „Giesmė“, jam pritarė visi parapijiečiai ir Biržų evangelikų reformatų parapijos jaunimo choras.

Baigiantis pamaldoms, pro debesis atsargiai žvilgtelėjo saulė, suskleistų skėčių miškas atvėrė besišypsančių reformatų veidus.

Šiandien jau galima liūdnai pasidžiaugti, kad tai buvo geriau nei galima buvo tikėtis, bet blogiau nei galėjo būti. Geriau, nes ir evangelikų reformatų pamaldas buvo galima atlaikyti, ir Dubingių evangelikų reformatų bažnyčią bei joje besiilsinčius tikėjimo brolių ir seserų palaikus pašventinti. Blogiau, nes jei valdžia ir toliau būtų sėkmingai dirbusi bei deramą religinę pagarbą mirusiems didikams atidavusi būtent su tais, su kuriais du mėnesius derino visas iškilmių detales, t. y. su Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčia, iškilmės būtų buvusios ne tik pompastiškos, bet ir dvasingos.

Tikintieji dėkingi Molėtų rajono savivaldybės tarnautojams, kurie leido pasinaudoti garso aparatūra ir Vyriausybės ceremonijai paruošta pakyla. Vilniečiai reformatai taip pat dėkingi ir ministro pirmininko sudarytai perlaidojimo komisijai, kuri suteikė galimybę parapijiečiams iš Vilniaus atvykti net dviem autobusais.

Nieko nepadarysi, kad Lietuva – lietaus šalis. Dėl to ir žmonės čia mažiau šypsosi nei saulėtoje Italijoje. Šalis pilna gamtinių ir politinių darganų, pykčio, absurdo. Tai šalis, kurioje A.Kulviečio paminklą laimina katalikų kunigas. Šalis, kurios Seime kriokia Antanas. Šalis, kurios valdžia užmerkia akis, užuot ką nors nusprendusi.

„Dieve, laimink šalies ir miesto vadovus, suteik jiems jėgų ir proto sąžiningai ir nesavanaudiškai atlikti Tavo patikėtas pareigas“, – Dubingių piliakalnyje aidėjo reformatų malda.

www.lrytas.lt

Nuotraukose: Šeštadienį įvyko Radvilų palaikų perlaidojimo iškilmės