Geologas: visuomenei trūksta informacijos apie skalūnų dujų gavybą Lietuvoje

Autorius: Data: 2013-02-02, 14:08 Spausdinti

Audra Čepkauskaitė, LRT Klasikos laida „Žmonės ir idėjos“, LRT.lt

„Matyt, ir pačios bendrovės, ir Geologijos tarnyba, ir Aplinkos ministerija, ir Energetikos ministerija turėtų daugiau aiškinti kaip tas vyks arba galėtų vykti, kokios medžiagos bus naudojamos, kaip su jomis bus dirbama, tada, matyt, ir visuomenė palankiau, ramiau ar drąsiau į tai žiūrėtų“, – sako Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Juozas Mockevičius.

Pigesnė energija, ekonominis augimas, mažesni CO2 išmetimai, naujos darbo vietos ir tiesus kelias į energetinę nepriklausomybę – toks optimistinis skalūnų dujų gavybos scenarijus rašomas JAV ir dalyje Europos šalių. Skeptikai abejoja dėl visų penkių punktų, įspėja apie galimą žalą aplinkai ir prognozuoja „skalūnų dujų burbulo“ sprogimą.

Lietuvos geologų duomenimis, Lietuvoje potencialūs skalūnų dujų ištekliai sudaro apie 585 mlrd. kubinių metrų, o techniškai išgaunami skalūnų dujų ištekliai galėtų sudaryti apie 10 proc. apskaičiuotų išteklių kiekio.

Naujas tarptautinis angliavandenilių paieškos, žvalgybos ir naudojimo konkursas Šilutės–Tauragės ir Kudirkos–Kybartų plotuose baigsis sausį. Anksčiau leidimus gavusios įmonės ieškoti skalūnų dujų savo plotuose Vakarų Lietuvoje gali jau dabar. Verslo ir valstybės institucijų bendravimo su savivalda bei gyventojais tvarka dar tik klostosi.

Tauragės rajono Žygaičių seniūnijos gyventojai sako nesantys supažindinti su technologija, kuria angliavandenilių paieškos metu jų gyvenamoje teritorijoje ketinami atlikti seisminiai darbai, nežino, koks yra galimas jų poveikis, turi klausimų dėl įmonės „LL investicija“ jiems pateiktų sutarčių. Gyventojai sako norintys garantijų, jog pasirašydami sutartis jie neįsipareigoja ateityje leisti gavybos ir vėliau nesulauks argumentų, esą į paiešką investavusių įmonių interesas yra svarbesnis, nei žmonių. Bendruomenės teigimu, valstybės institucijų atstovai turėtų su visuomene bendrauti ne tik per užsakytus straipsnius žiniasklaidoje, bet ir viešuose susitikimuose, kuriuose žmonės turėtų galimybę klausti tiesiogiai.

Susitikime Žygaičiuose gruodžio 18 d., antradienį, dalyvavo bendruomenės pakviesti savivaldybės, „LL investicijų“ bei įmonės „Tauragės vandenys“ atstovai. Bendruomenė laukė ir Lietuvos geologijos tarnybos (LGT), reguliuojančios ir kontroliuojančios Lietuvos žemės gelmių naudojimą bei apsaugą, atstovų iš Vilniaus, tačiau į susitikimą jie neatvyko.

Apie skalūnų dujas, jų išgavimo technologiją bei visuomenės informavimą su LGT direktoriumi J. Mockevičiumi kalbėjosi žurnalistė Audra Čepkauskaitė.

Kas yra skalūnai?

Tam tikra uoliena. Šiuo atveju visa Europa ir, matyt, Lietuva kalba apie vadinamąsias „skalūnų dujas“, tai sąlyginis ar santykinis terminas, kadangi čia kalbama apie tam tikrą angliavandenilių išteklių gavybos būdą.

Galėtume prisiminti mūsų kaimynus estus, kurie skalūnus kasa dešimtis metų ir degina krosnyse arba bando iš jų išgauti skystą fazę (skalūnų naftą, aut. past.). Šiuo atveju Europoje ir Lietuvoje planuojama ieškoti visai kito tipo angliavandenilių, jie ne pačiuose skalūnuose.

Galėtų būti naudojamas terminas „molio skalūnai“. Tai – kieta uoliena, mažai poringa, turinti nemažai organinės medžiagos, kuri tam tikrame gylyje, tam tikroje temperatūroje ir tam tikrame slėgyje galėjo virsti angliavandeniliais.

Dabar pasaulyje žinomi vadinami „konvenciniai“ ir „nekonvenciniai“ angliavandeniliai. Gal lietuviškai būtų galima sakyti – tradiciniai ir netradiciniai.

Tradiciniai yra nafta ir dujos, kuriuos pasaulis išgauna jau ne vieną dešimtmetį. Vis svarstoma, keliasdešimčiai metų jų dar liko, ir ką darysime po to.

O netradiciniai – tai tos pačios kilmės, tos pačios cheminės sudėties angliavandeniliai, dujos arba nafta, tik skirtumas, kad tradiciniai angliavandeniliai migravo per plyšius, per tuštumas, per poras, ir kur nors žemės gelmėse įstrigo arba, tiksliau, buvo sugauti. Buvo arba lūžis uolienose, kuris uždarė jose tą sluoksnį, ir jis nusileido žemyn, arba pakilo nelaidus sluoksnis, arba susidarė išlenkta struktūra, kurios viršuje yra nelaidžios uolienos. Kadangi angliavandeniliai yra lengvesni už vandenį, jie kaupiasi sluoksnio viršuje ir sudaro iš pradžių vadinamąją „dujų kepurę“, po to eina skysti angliavandeniliai, jeigu jų yra, jie būna koncentruoti vienoje vietoje, juos pakankamai lengva aptikti ir dar lengviau išgauti išgręžus keletą gręžinių vienoje vietoje.

Tą mes galime Lietuvoje matyti – važiuojant į Palangą stovi keli svirtiniai siurbliai ir pumpuoja naftą.

 

O netradiciniai angliavandeniliai yra išsibarstę smulkiais lašeliais arba, jeigu dujos, burbuliukais dideliame plote. Jie negalėjo migruoti, nes uoliena, kurioje jie atsirado, yra kieta, neporinga ir sunkiai laidi. Jie tebetūno ten, kur susidarė.

Prieš 20 metų ar dar seniau buvo per brangu jų ieškoti ir visiškai neapsimokėjo išgauti, nes reikia daug gręžinių. Reikia kokiu nors būdu padaryti uolienoj plyšelius ar poras, kad dujos ar nafta judėtų į gręžinio vamzdį.

Prieš kelis dešimtmečius JAV buvo išbandytas ir įdiegtas vadinamojo horizontalaus gręžimo ir hidraulinio skaldymo arba uolienų plėšymo metodas, kuris leido nutolti nuo gręžinio vertikalios angos į šoną kilometrą, o dabar netgi ir daugiau. Naudojant hidraulinį spaudimą – įpumpuojant į tą gręžinį mišinį iš vandens, smėlio ir chemikalų, kurie minkštintų, teptų uolienas ir užfiksuotų tuos mikro plyšelius, buvo gauta pirma netradicinių angliavandenilių prietaka.

JAV tai oficialiai ir neoficialiai vadina revoliucija naftos srityje, jie per paskutinį dešimtmetį ženkliai padidino gavybą, ypač dujų, iš tokio tipo telkinių, išgręžė tūkstančius gręžinių, atliko dešimtis tūkstančių uolienų skaldymo operacijų, kadangi viename gręžinyje atliekama 10–20 plėšymų.

JAV praktiškai sugebėjo atsisakyti dujų importo į savo rinką ir ženkliai sumažino dujų kainą, dabar jau galvojama apie eksportą iš JAV į kitas šalis.

Aišku, kad naftą išgaunančios bendrovės pasaulyje, tie patys amerikiečiai, turėdami licencijas kitose pasaulio kraštuose, bando ar siūlo diegti tas technologijas ir kitur.

Dabar pasaulyje yra skalūnų dujų paieškos ir žvalgybos bumas, bet realiai tokia gavyba vyksta, kiek žinau, tik JAV ir Kanadoje. Nemažai pastangų pradėti gavybą deda Australija, Kinija. Ir Europoje vyksta gana aktyvūs procesai šitoje srityje.

Lenkai prieš porą metų buvo paskelbę, kad bus surasti milžiniški netradicinių angliavandenilių ištekliai ir „Gazpromo“ tiekiamų dujų bent jau Lenkijai neprireiks, bet tie dideli skaičiai dabar oficialiai sumažinti daugiau kaip šimtą kartų ir neatrodo taip įspūdingai. Galime išgirsti, kad Lenkiją paliko tai viena kompanija, tai kita kompanija, dabar viena Kanados kompanija ieško kam perduoti ar parduoti turimas licencijas Lenkijoje.

Tai natūralūs procesai, jie nereiškia nieko daugiau kaip tam tikrus taktinius ar strateginius vienos ar kitos kompanijos žingsnius. Lenkijoje suteikta per šimtą licencijų, išdalinta per šimtą plotų įvairioms tiek Lenkijos tiek užsienio kompanijoms netradicinių ir tradicinių angliavandenilių paieškai ir žvalgybai. Apie gavyba dar neina šneka, kadangi pagal Europos teisę, o dabar ir pagal Lenkijos respublikos teisę, gavybai leidimas gali būti suteikiamas tik konkurso būdu.

Kaip bus su gavyba parodys kelerių metų ateitis, bet Lenkija yra labai aktyvi skalūninių dujų bent jau žvalgybos, o ateity, matyt, ir gavybos propaguotoja.

Turime ir kitų pavyzdžių, sakysime, Prancūzija. Reikia paminėti ir tam tikrą politinį atspalvį. Prieš praėjusius prezidento rinkimus Prancūzija, matyt, nenorėdama aštrinti situacijos aplinkosaugos srityje ir kitur, suspendavo vadinamojo hidraulinio plėšymo darbų vykdymą Prancūzijos teritorijoje. Lyg ir laikinai, bet, kaip žinome, rinkimai jau seniai baigėsi, o suspendavimas liko.

Panašiai pasielgė ir Bulgarija. Tokie projektai pradedami vystyti Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje, Danijoje. Europos komisija (EK) ir Europos parlamentas (EP) irgi sunerimo, kas čia vyksta, ir dabar vyksta įvairios diskusijos tiek EP tiek EK, yra atliekamos ir užsakinėjamos įvairios studijos. Aplinkos apsaugos generalinis direktoratas atliko aplinkosauginę studiją, Energetikos direktorato studija kitokio pobūdžio, kokią įtaką galėtų turėti energetikai Europoje tokių dujų gavyba ES.

Aiškumo nėra, yra daug visokių teiginių. Apibendrinant galima pasakyti, kad yra dvi grupės, o gal trys. Viena grupė yra tos naujos technologijos ir tų paieškos ir žvalgybos būdų entuziastų ir propaguotojų, kita – pesimistų ir manančių, kad tai padarys didelę žalą aplinkai, visų pirma, požeminiam vandeniui, ir trečia – abejingų, kurie tais reikalais nesidomi.

Ko gero, teks laimė Lietuvos pirmininkavimo ES metu kaip tik ir svarstyti EK politinį pasiūlymą dėl skalūninių dujų ateities Europoje. Iki to laiko turėtų būti atlikti vertinimai, turėtų įvykti svarstymai su visuomene ir interesų grupėmis. Yra planuojama 2013 m. antroje pusėje pateikti pasiūlymą dėl galimos politikos šitoje srityje, bet kol kas niekas negali pasakyti, į kurią pusę šis pasiūlymas bus nukreiptas, ar tik į aplinkosauginę ir daugiau stabdančią šito sektoriaus plėtrą, ar į siekius diversifikuoti energijos tiekimą, padidinti šaltinių skaičių Europoje ir skatinti gavybą.

Viena aišku, kad turės būti laikomasi visų aplinkos apsaugos reikalavimų, visų pirma požeminio vandens apsaugos nuo taršos reikalavimų, o Europoje ir Lietuvoje tie reikalavimai yra aukšti. Yra bent pora direktyvų, skirtų tiems klausimams. Tiek Nacionalinė geologijos tarnyba, tiek aplinkosaugininkai visada reikalaus, kad viskas būtų daroma saugiai, pagal geriausią praktiką, o ne tik siekiama komercinės naudos.

Matyt ir JAV kompanijos, kurios turi būstines ar licencinius plotus Europoje, tą jau įvertino. ES šalių konstitucijos gerokai skiriasi nuo JAV konstitucijos žemės gelmių požiūriu. ES žemės gelmės ir ištekliai priklauso valstybėms, o JAV – žemės savininkui. ES valstybės narės tikrai turės didesnę įtaką šitam procesui ir jo valdymui, negu valstybė turi įtakos JAV.

Kodėl Lenkija sumažino prognozes?

 

Kadangi tai naujas klausimas tiek geologijoj, tiek ypač gavyboj, niekas, netgi JAV, šiandien neturi tikslaus atsakymo, kokių potencialių išteklių vienos ar kitos šalies žemės gelmėse yra.

Juokaujant galima prisiminti Energetikos ministro (buvusio, aut. past.) Arvydo Sekmoko pareiškimus prieš metus ar daugiau jam grįžus iš JAV apie galimus išteklius Lietuvoje. Panašiai nutiko ir Lenkijoje.

Vertinimus atliko dvi žinybos, geologinės organizacijos arba energetikos organizacijos. Tiek ministras A. Sekmokas, tiek lenkų politikai rėmėsi JAV Energetikos informacijos administracijos (EIA) skaičiais. Dabartiniai šimtą kartų mažesni Lenkijos skaičiai yra paremti dar nepakankamais, bet jau turimais geologiniais duomenimis ir bendrais JAV geologijos tarnybos bei Lenkijos geologijos instituto vertinimais.

Kodėl tokie skirtumai? Dėl to, kad energetikai, nežinau visam pasauly ar ne visam, bet bent jau Lietuvos, Lenkijos ir JAV atvejais, išteklius vertina perkeldami gavybos modelį taikomą vienam ar kitam JAV regione, jų manymu, tinkamą Lenkijos ar Lietuvos atveju.

O geologai, ar šiapus Atlanto, ar anapus, remiasi tik jau gautais geologiniais duomenimis, sluoksnių storiais, organinės medžiagos kiekiais. Todėl, mano supratimu, (gal kad aš pats esu geologas) tikslesni yra geologinių organizacijų pateikiami skaičiai, nes jie paremti konkrečia geologine situacija konkrečioje teritorijoje, o ne manymu, kad čia galėtų būti panaši gavyba ir panašūs ištekliai kaip Teksase, Pensilvanijoje ar dar kur nors.

Lietuvos geologai apie skalūnų dujas turėjo duomenų dar prieš tai, kai savo prognozes paskelbė EIA?

Taip, mes turime kai kuriuos, bet iš tikrųjų labai menkus duomenis apie tą konkretų sluoksnį, kuriame galėtų kauptis vadinamieji netradiciniai angliavandenilių ištekliai. Kalbame apie Vakarų Lietuvos dalį, kurioje jau 22 metus išgaunama ir tradicinė nafta. Skirtumas tas, kad ji išgaunama iš šiek tiek gilesnių sluoksnių, o skalūnų dujų reikėtų ieškoti truputį aukščiau, 1,5–2 km gylyje.

Aišku, mes per tas uolienas gręždavome, bet tuo metu jos nebuvo mūsų tyrimo objektas, todėl labai mažai tos uolienos pavyzdžių buvo paimta, turime labai mažai tyrimų ir duomenų apie tos uolienos organinę sudėtį, poringumą, kitus parametrus.

Todėl dabar paskelbus angliavandenilių išteklių naudojimo konkursą vadinamam Šilutės–Tauragės plote pirmas LGT uždavinys yra gauti naujus patikimus duomenis, kurie leistų geriau įvertinti mūsų šalies vakarinės teritorijos perspektyvumą šiuo požiūriu.

Duomenų, kuriuos turime mes, ir kuriuos turi lenkai, iš tikrųjų nepakanka, kad padarytume tokias vienareikšmes išvadas, bet vertinant teoriniu požiūriu tie ištekliai iš tikrųjų nėra tokie maži. Vertinant geologiškai, kiek galėtų būti toje storymėje ir tame gylyje susikaupę angliavandenilių, mūsų skaičiai nelabai skiriasi nuo EIA vertinimų. Kalbame apie 500 mlrd. ar šiek tiek daugiau kubinių metrų skalūnų dujų atsargas. Tai yra geologiniai ištekliai, tai reiškia, teoriškai suskaičiuoti tame plote ir tame gylyje, bet praktiškai niekaip, netgi kaitinant, plaunant ar dar ką nors darant visų tų išteklių išgauti neįmanoma. Todėl toliau mūsų nuomonės ir skaičiai skiriasi.

Jeigu kai kurie JAV specialistai, matyt, ir Energetikos ministras, mano, kad tie išgaunami ištekliai galėtų būti apie 100 mlrd. kubų arba dar daugiau, kas sudarytų 20–25 proc. geologinių išteklių, tai mes manome, kad tokio kiekio pasiekti Lietuvos sąlygomis dėl įvairių priežasčių praktiškai neįmanoma.

Mūsų požiūriu, galimas išgauti išteklių kiekis yra 30–50 mlrd. kubinių metrų. Prisiminus, kad Lietuva per metus suvartoja iki 3 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų, skaičiai lyg ir neblogi, bet jos nebus išgaunamos vienu ypu, todėl sakyti, kad mes patenkinsime savo poreikius 20–30 m. būtų šiek tiek per drąsu. Tačiau tam tikrą dalį poreikio galima būtų tenkinti kad ir tą patį 20–30 m. laiką, jeigu pasitvirtintų duomenys ir būtų galimybė tokius darbus vykdyti nepažeidžiant tiek kitų išteklių apsaugos, tiek požeminio vandens ir aplinkos apsaugos.

Reikia nepamiršti, kad Lietuva – ne Teksasas. Vakarinė Lietuvos dalis yra pakankamai tankiai apgyvendinta, yra miestai, miesteliai, gyvenvietės, daug puikių saugomų teritorijų – tas gerokai sumažins galimybę prie tų išteklių prieiti.

Jau ir dabar yra galiojantys teisės aktai, pavyzdžiui, Saugomų teritorijų įstatymas, kuris numato, kad atidaryti naujų gavybos plotų arba naujų karjerų saugomose teritorijose negalima. Be abejo, mes nenorime, kad Vakarų Lietuva taptų plynu lauku, kuriame styrotų tik kokie nors bokštai arba stovėtų tik siurbliai pumpuojantys – kad ir labai vertingą naftą ar dujas. Su visomis sąlygomis teks taikytis. Todėl, mūsų manymu, išgavimo galimybė nėra tokia jau labai optimistinė, kokią galbūt kai kas įsivaizdavo.

Ar tai, kad dujos būtų išgaunamos Lietuvoje, automatiškai reikštų, kad jos bus Lietuvoje ir vartojamos?

Yra tam tikri licencijavimo skirtumai ES, ir ypač ne ES. Kai kur yra taikoma vadinamoji produkcijos pasidalijimo sutartis, kai laimėjus konkursą nustatoma kokią produkcijos dalį leidimo turėtojas turės pateikti į vietinę rinką.

Lietuvoje tokios taisyklės ir tokios praktikos nėra. Čia valstybės interesai keli. Valstybė suteikia leidimą naudoti savo turtą nustatytomis sąlygomis. Vienas interesas, kad mes nemokamai gausime naujus duomenis apie žemės gelmes, antras, jeigu tai bus komercinis projektas, bus sukurta darbo vietų, mokami įvairūs mokesčiai, o pagrindinis dalykas, kad bus mokamas mokestis už gamtos išteklius.

Manau, kad ta bendrovė, kuri išgaus, tikrai neveš tos naftos ar dujų į JAV, ji stengsis, aišku, realizuoti palankiausia kaina, bet naftos atveju ir Lietuvoje veikia pasaulinė kaina, kokių nors stebuklų atrasti neįmanoma. Manau, kad tai bus tiekiama artimiausiai rinkai.

Kuo skiriasi skalūnų dujų paieška nuo žvalgybos?

Čia geologiniai terminai. Paieška yra tada, kai labai mažai žinome, ar tai būtų skalūninės dujos, dolomitas, žvyras ar smėlis, žinome tik prognozinius arba potencialius išteklius toje teritorijoje, tačiau neturime pakankamai duomenų, kad galėtume tiksliai įvertinti jų kiekį.

Žvalgyba jau vyksta konkrečiame plote konkrečia metodika konkrečiu gręžinių tankumu. Žvalgybos metu nustatomas jau tikslus, kiek, aišku, ekonomiškai tiksliai galima dviejų kilometrų gylyje nustatyti, išteklių skaičius. Jis įrašomas į žemės gelmių registrą, kurį veda LGT.

Įrašius į registrą tie ištekliai tampa valstybės apskaitomu turtu. Tik tada juos galima išgauti ir naudoti nustatytomis sąlygomis. Tada jau atsiranda sutartyje bendrovės įsipareigojimai, kiek, kaip, kokiais greičiais jie tai gali daryti.

Kaip tiksliai lietuviškai vadinti skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos metu taikomą technologiją – hidraulinis plėšymas, ardymas ar skaldymas?

 

Kol kas nėra sutarta. Mes ir tarpusavy šiek tiek diskutavome, kad taikyti terminą „uolienos plėšymas“ skamba nelabai teisingai, nes jos taip paprastai nesuplėšysi. Galėtų būti „skaldymas“, angliškas žodis yra „hydrofracking“ (taip pat „hydraulic fracturing“, „fraccing“, „fracking“, aut. past.).

Bijau vienareikšmiškai sakyti, pats stengiuosi vartoti iš karto abu terminus. Būčiau linkęs vartoti ne „plėšymas“, o „uolienų skaldymas“, nors tas žodis „skaldymas“ irgi šiek tiek gąsdina. Galima pagalvoti, kad dabar jau viskas, Tauragės – Šilutės plote viską „suskaldys“, akmens ant akmens neliks, ir viskas ten „nuvažiuos“…

Iš tikrųjų visa tai vyks 1 km 500 m arba dar didesniame gylyje. Tas skaldymas nuo horizontalios gręžinio atšakos į viršų, į šoną ir į gylį bus ne daugiau kaip 100 m atstumu. Tai reiškia, iki žemės paviršiaus liks 1 km 400 m arba 1 km 300 m nelaidžių ir kitokių uolienų. Jokio skaldymo ar plėšymo ar kaip mes tai bevadintume poveikio paviršiuje nebus, niekas nieko nepajaus, jokių liekamųjų reiškinių nebus, jokio galimo prasisunkimo ar atsukus čiaupą pasprogdinimo.

Mes tokius gręžinius įrenginėjame nebe pirmą dešimtmetį, panašaus pobūdžio gręžinių yra visose naftos verslovėse, tik tiek, kad čia pusantro kilometro gylyje dar bus ir horizontali gręžinio atšaka. Kiek prisimenu, jokių incidentų su dabartinėmis verslovėmis nebuvo. Didesni arba labiau galimi incidentai yra Mažeikių naftotekyje, jeigu kas bando prisijungti, prasigręžti, ar kokia nors geležinkelio avarija, jeigu prakiūra cisterna ir viskas išbėga, čia iš karto viskas eina į gruntinius vandenis.

Hidraulinio uolienų skaldymo atveju irgi gali nutikti avarijų, bet kad šio proceso metu būtų užteršti vieno ar kito rajono gėrimui naudojami požeminiai vandenys, reikėtų gerokai pasistengti. Praktiškai tai padaryti iš tokio gręžinio gylio neįmanoma.

Be abejo, kadangi operacijos vyks nuo žemės paviršiaus, bus ir triukšmo, ir sunkaus transporto važinėjimo, bus ir [hidrauliniam uolienų skaldymui naudojamų] skysčių saugojimas. Jeigu darbai vyks aplaidžiai, nesilaikant nustatytų taisyklių, aišku, kad galima ką nors išpilti, pamesti, tada jau atsirastų problemų. Tinkamai atliekant visas operacijas tai pakankamai saugi technologija.

Kadangi reikia labai daug gręžinių, viskas brangiai kainuoja. Kalbėti, kad jau čia pradeda kažkas kažkur kažką daryti, jau čia pas mus sprogdins ar išgaudinės skalūnų dujas, yra gerokai per anksti.

Jeigu paieškos ir žvalgybos rezultatai bus teigiami, tai galės galbūt vykti po kokių 5–7 metų, ne anksčiau. Tačiau, aišku, ruoštis, galvoti ir diskutuoti apie tai reikia iš anksto, o ne tada, kai jau stovi gręžimo agregatas.

Šiuo požiūriu tiek Geologijos tarnyba, tiek Aplinkos ministerija yra pasirengusios. Aplinkos ministerijos atstovas dalyvauja EK būsimos ES politikos suformavimo darbo grupėje. Manau, kad bus surastas protingas sprendimas ir bus leista vykdyti tuos darbus, be abejo, laikantis nustatytos tvarkos reikalavimų ir visų apsaugos priemonių.

Skalūnų dujų paieškos, žvalgybos ir gavybos konkursas baigsis sausį? (Konkurse viena iš sąlygų – patirtis netradicinių angliavandenilių gavyboje, tokią patirtį turi tik JAV ir Kanados įmonės, aut. past.)

Dabar vyksta konkursas Šilutės–Tauragės plotui. Sausio 14 d. baigsis paraiškų pateikimas, paraiškų vertinimui turėsime iki 60 dienų. Tai bus tomai medžiagos. Tada, priklausys nuo to, koks bus paraiškų skaičius, pateiksime komisijai, ir Velykoms gali atsirasti sprendimas dėl galimo laimėtojo.

Visi senieji leidimų turėtojai, kurie paskutinius leidimus yra gavę konkurso būdu, ar tai būtų „Lotos Geonafta“, „Minijos nafta“, „LL investicijos“ ar „Manifoldas“, turi teisę savo turimuose plotuose ieškoti, žvalgyti ir, jeigu suranda ir įvertina tuos išteklius, naudoti bet kokius angliavandenilius, kokius jie ten sugebės rasti.

Dabar vos ne visos bendrovės yra šiek tiek sujudę ir bando vertinti savo turimą archyvinę medžiagą. Lietuvoje tokių išteklių žvalgybos, tuo labiau gavybos praktikos apskritai nebuvo ir nėra, todėl trūksta patirties ir žinių. Manau, kad visos bendrovės laukia konkurso rezultatų, nes pagal konkurso reikalavimus turi ateiti pretendentas su patirtimi tiek žvalgyboje, tiek bent pusės metų patirtimi komercinėje gavyboje. Manau, kad jie visi laukia to naujojo licencento, tada, matyt, bandys vienyti savo pajėgas ir pabandyti taikyti tas technologijas arba siūlyti bendradarbiauti gretimuose licenciniuose plotuose.

Bet „Minijos naftos“ atstovas sako, jog įmonė jau naudoja hidraulinį uolienų skaldymą savo plote.

Hidraulinis skaldymas ar plėšymas nėra kokia nors atrasta Amerika. Tos technologijos yra taikomos Lietuvoje jau nuo praeito amžiaus jau kelis dešimtmečius tradicinių išteklių gręžiniuose, kai sumažėja gavyba siekiant sukurti didesnį pritekėjimą ir didesnę plyšių sistemą aplink gręžinį. Hidraulinis plėšymas taikomas visame pasauly išgaunant tradicinius angliavandenilius, skirtumas tik, kad mastai ir kiekiai čia daug mažesni. Šiaip čia nieko ypatingai naujo nėra, tik kad būtų daug didesnis gręžinių skaičius ir dar tos horizontalios atšakos.

„Minijos naftos“ gręžiniai jas turi.

Taip, keliuose gręžiniuose turi, bet jie turi tas horizontalias atšakas tradicinių angliavandenilių telkiniuose. Horizontali atšaka yra ir Girkaliuose, važiuojant į Palangą nuo Klaipėdos, siurblys stovi kairėje pusėje, o nafta yra siurbiama iš dešinės pusės. Tradiciniuose telkiniuose iš vieno gręžinio kamieno stengiamasi pragręžti bent vieną ar kelias horizontalias atšakas, nes tai padidina prieinamumą prie išteklių. Baltijos jūroje „Lukoil“ eksploatuojamas D6 iš vieno kamieno nuo vieno platformos yra virš 20 atšakų.

„Minijos naftos“ atstovai sako, jog įmonė taiko hidraulinį plėšymą ieškodama skalūnų dujų.

 

Mano žiniomis tas plėšymas, jeigu šnekame apie molio skalūnų tyrimus, galėjo vykti vertikalioje sekcijoje, tai yra, tame gręžinyje, bet ne horizontalioje atšakoje, nes dabar gręžti horizontalią atšaką nežinant kur ten kas toliau yra, būtų gana rizikinga. Galimas daiktas, kad yra panaudotas plėšymas vertikalioje atšakoje, gauti rezultatai, paimtas vadinamasis kernas, tai uolienos stulpelis, po to prasigręžta giliau į žemiau esantį tradicinės naftos telkinį, ir toliau visi darbai vyksta ten.

Dabar visos bendrovės pakeliui jeigu yra gręžiamas gręžinys bando įvertinti ir tą viršuj slūksantį sluoksnį, kad galima būtų panaudoti jį tolimesnėje ateity.

Jei kaip sakote hidraulinio uolienos skaldymo technologija naudojama nebe pirmą dešimtmetį, kodėl dėl jos kyla tiek prieštaravimų Europoje?

 

Ypatingas yra mastas. Jei kalbėsime apie tikrai komercinio skalūnų dujų gręžinio ir komercinių atšakų gręžimą, tai horizontali atšaka turėtų būti 2 km ar ilgesnė. Kad ją suplėšytų ar suskaldytų, reikėtų panaudoti apie 20 mln. litrų vandens. Jeigu dabar visos bendrovės Lietuvoje išgauna tradicinę naftą iš daugiau nei 60 gręžinių. Skalūnų dujų atveju kad tai būtų komercinis projektas riekėtų keliskart didesnio skaičiaus, turėtų būti 200–300 ar dar daugiau gręžinių.

Galiu paminėti pavyzdį, Teksaso valstijoje vadinamasis Barneto skalūninių dujų telkinys, jame išgręžta 38 tūkst. gręžinių, į tuos 38 tūkst. gręžinių įpumpuota po 20–25 mln. litrų vandens. Esant tokiems skaičiams, kiekiams ir greičiams padidėja rizika ir incidentų galimybė, galų gale, kyla panaudoto užteršto vandens utilizavimo klausimas.

Lietuvoje naudojame tas technologijas 20–30 gręžinių ir tik vertikalioje arba labai trumpoje horizontalioje ar iškreivintoje atšakoje. Jeigu mes jas pradėsime naudoti šimtuose gręžinių su didelėmis atšakomis, reiškia padidės ir [naudojamų cheminių medžiagų kiekis]. Chemikalai chemikalais, bet kai iš to sluoksnio pradės tekėti tas fluidas, jis bus labai sūrus, bus 100–200 g/l įvairių druskų, jo negalėsi taip paprastai utilizuoti, jį reikės perdirbti.

Visos šios aplinkybės ir gąsdina visuomenę, ir visiškai teisingai gąsdina, tuo labiau kad ir JAV tai priimama nevienodai. Jeigu Teksaso valstijoje, kur jau 100 metų išgaunama tradicinė nafta, į tai žiūrima, galima sakyti, labai liberaliai, tai Pensilvanijoje, kuri iki tol garsėjo anglies kasyklomis, dabar į tai žiūrima gana įtariai.

Dar daugiau, esu viename seminare girdėjęs iš JAV teisininkų, kad reikalavimai JAV aplinkos apsaugai ir procedūroms yra tik trečdalis reikalavimų, taikomų Lenkijoje. JAV jie tą išgautą iš gręžskylės ir užterštą tiek sūriais vandenimis, tiek tam tikromis cheminėmis medžiagos vandenį laikydavo ir matyt tebelaiko atviruose tvenkiniuose ar saugyklose. Lietuvos atveju tai būtų neįmanoma. Jis turėtų būti išvežamas ir utilizuojamas.

Matyt, ten yra nutikę įvairių dalykų, ar prakiūra to apsauginio tvenkinio pylimo šonai, kažkur kažkas išteka, be abejo, visa tai sukūrė nepalankią šitai technologijai atmosferą. Matyt, ir pačios bendrovės, ir Geologijos tarnyba, ir Aplinkos ministerija, ir Energetikos ministerija turėtų daugiau aiškinti kaip tas vyks arba galėtų vykti, kokios medžiagos bus naudojamos, kaip su jomis bus dirbama, tada, matyt, ir visuomenė palankiau, ramiau ar drąsiau į tai žiūrėtų.

Ar Vakarų Lietuvoje apskritai yra tiek vandens, kiek jo reiktų skalūnų dujų išgavimui?

Jie turės jį perdirbti ir naudoti pakartotinai. Prieš skelbdami konkursą pernai atlikome Šilutės–Tauragės ploto Strateginį pasekmių aplinkai vertinimą (SPAV). Informacija apie parengtą ataskaitą nustatyta tvarka buvo paskelbta visuose rajoniniuose laikraščiuose, respublikinėj spaudoje, tarnybos tinklapyje, kiekvienos savivaldybės tinklapyje. Jokios reakcijos. Jokio dėmesio. Jokio klausimo. Prieš aną konkursą sėdėjome Tauragėje, sėdėjome Šiauliuose su ta ataskaita, nei į gatvę bėgti ir už skvernų tempti, nei ką daryti, jeigu žmonės nesidomi.

Niekas neatėjo? Tai viešas svarstymas neįvyko?

 

Ne, čia strateginis pasekmių aplinkai vertinimas (SPAV), ne poveikio aplinkai vertinimas (PAV). SPAV-e yra liberaliau, jeigu niekas nevyksta, reiškia… Bet užteko dabar „LL investicijoms“ pareikšti, kad jie pradės seisminius darbus vienoj ar kitoj vietoj, iš karto kilo ažiotažas ir polemika Tauragės rajono spaudoje, turbūt ir kitur: „kas čia vyksta, jau čia skalūnus sprogdins…“

Tai gera naujiena, visuomenė jau susidomėjusi.

Be abejo. Ir Europos komisija tai puikiai supranta. Buvo šaukimas pasiūlymams ES mastu dėl informacijos teikimo apie hidraulinio skaldymo ir plėšymo technologijas, apie skalūninių dujų žvalgybą ir gavybą. EK finansuos keliolika projektų, kur būtų teikiama informaciją visuomenei ne kur nors sostinėse, o konkrečiai tuose rajonuose, kur numatyta kas nors daryti.

Aplinkos ministerija su Geologijos tarnyba yra pateikusios paraišką, jeigu finansavimas bus, kitais metais Vakarų Lietuvoje rengsime ciklą seminarų, kur pristatysime technologiją, pasikviesime ir gręžiančių kompanijų atstovus, kad jie dar detaliau paaiškintų ir kad būtų sudaryta galimybė vietinėms bendruomenėms, vietinės valdžios atstovams pateikti klausimų, aiškintis, žiūrėti ir geriau suprasti, kas čia vyksta.

Ieškome būdų, kaip perduoti informaciją, kad tai nebūtų vien propaganda, bet kad būtų auklėjimas ir bendradarbiavimas. Mums gerai sekasi su regioniniais parkais, nacionaliniais parkais, sunkiau arba rečiau tas bendradarbiavimas vyksta su savivaldybėmis, nebent tai specifinė savivaldybė, sakykim, karstinio rajono, bet kitur tai tikrai – aš visiškai pripažįstu kritiką, kad mes, ir ne vien tik mes, bet ir kitos institucijos, nesam atradę konstruktyvaus bendradarbiavimo modelio su savivaldybėmis.

LGT dislokuota Vilniuje, jos biudžetas yra toks, koks yra, mes ne visada galime atlikti ir tų išteklių naudojimo priežiūros funkcijas dėl buitinių priežasčių. Jeigu nuvažiuoji į Skuodą ar kur, tai paskui pusę mėnesio negali niekur pajudėti.

Neturime regioninių padalinių. Neagituoju, kad reikėtų juos steigti, nesame tokia didelė šalis, bet vėlgi, palyginus, kiek dirba Suomijos geologijos tarnyboje, kur gyventojų skaičius 5 mln., aišku, teritorija didesnė, ten dirba virš 600 žmonių, pas mus yra 100, mūsų intelektualinės ar fizinės pajėgos yra gerokai mažesnės, o funkcijų daugėja.

Tačiau yra aštuoni regioniniai aplinkos apsaugos departamentai, kurie irgi dirba su tais projektais, manau, kad ir jie galėtų įsijungti, be to, turbūt kiekviena savivaldybė turi ekologus, galima būtų surengti seminarą ekologams, ypač Vakarų Lietuvoje. Gal čia ir mūsų šioks toks… ne abuojumas, bet toks… formalesnis požiūris, iš tikrųjų, su savivaldybėm mūsų ryšiai silpnoki. Pasistengsime pasitaisyti.

Jeigu skalūnų dujų telkiniai būtų pradėti eksploatuoti, savivaldybėms iš to finansinės naudos nėra?

 

Taip, čia yra šiokia tokia problema. ES, kad ir Lenkijoje, yra šiek tiek kitaip. Ten tam tikrą mokesčio už gamtos išteklius dalį gauna ir municipalitetai. Mūsų naftos atveju mokestis už gamtos išteklius eina į valstybės biudžetą.

Galima žiūrėti iš dviejų pusių. Žemės gelmės yra valstybės nuosavybė, ne savivaldybės, viskas lyg ir teisėta, bet kadangi liekamieji reiškiniai arba tiesioginis poveikis – transportas ar fakelai, dėl kurių diskutuota prieš metus, – yra ten, o ne kur kitur, tai matyt kad būtų teisingiau, jei ir savivaldybės biudžetas pajustų ką nors iš tų mokesčių.

Antra vertus, darbuotojų pajamų mokesčiai keliauja į vietinį biudžetą. Kiek žinau praktiškai visos naftos įmonės Lietuvoje aktyviai bendradarbiauja su savivaldybėmis, prisideda prie vietinių kelių priežiūros, remia švietimo įstaigas, bendruomenes.

Pasakyti, kad savivaldybės yra tik pastatytos „prieš faktą“ ir joms nieko neleidžiama daryti, irgi būtų neteisinga. Galima prisiminti Kintų gręžinio atvejį, kur septynerius ar jau daugiau metų „Minijos nafta“ nesusitaria su vietine bendruomene ir Šilutės savivaldybe dėl vieno vertikalaus žvalgybinio gręžinio išgręžimo. Tai rodo, kad tiek valstybės suteikta licencija, tiek „Minijos naftos“ naudojamas licencinis plotas reiškia tiek, kad viskas turi būti daroma teisės aktų nustatyta tvarka. Šiuo atveju stringa Poveikio aplinkai vertinimo (PAV) procedūra, kiek žinau, buvo ne vienas teismas, kažkada vienoks sprendimas ar kitoks bus priimtas.

Skalūnų dujų atveju PAV įmonės turės parengti tik prieš pradėdamos ūkinę veiklą, o paieškai ir žvalgybos gręžiniams PAV nereikia?

Prieš konkursą atlikome strateginį pasekmių aplinkai vertinimą (SPAV), tai yra, ar apskritai toje teritorijoje – nenusakant kokioje konkrečiai – tokia veikla galima. Buvo priimtas sprendimas, kad ji galima, bet, pavyzdžiui, saugomos teritorijos iš karto buvo “išjungtos” arba buvo ataskaitoje parašyta, kad ten yra draustinis ar rezervatas ir ten tas negalės vykti. Kur kas gali vykti turi paaiškėti paieškos ir žvalgybos darbų metu. (Aplinkos ministerijos teigimu, prieš skelbiant konkursą dėl angliavandenilių paieškos, žvalgybos ir naudojimo daromas SPAV, tada vyksta paieška ir žvalgyba. Tik tada, jei aptinkama skalūnų dujų išteklių ir jie įtraukiami į registrą, reikia PAV procedūrų. Tačiau bet kuriam proceso dalyviui pareikalavus atsakinga institucija gali spręsti atlikti PAV ir dėl žvalgybos, aut. past.).

Reikėtų priminti žemės savininkams ir naudotojams, kad žemės įstatymo 21 str. nustato žemės savininkų ir naudotojų pareigas, viena iš pareigų – jie turi leisti atlikti žemės gelmių tyrimus, nes žemės gelmės yra valstybės nuosavybė, ir būtų keista, jeigu valstybė negalėtų prie savo turto prieiti dėl žemės savininko norų.

Todėl nustatyta tokia pareiga. Tik turėtų būti sutarta, kuriuo laiku, kokios trukmės, kaip bus atlyginta už nuostolius, jeigu ten yra pasėliai, bet tyrimą žemės savininkas ir naudotojas privalo leisti atlikti. Tačiau nei įstatymas, nei Konstitucija šiuo atveju neįpareigoja savininko leisti išgauti jo valdomame sklype, tada reikia tartis dėl sklypo nuomos ar pardavimo.

Atvirai pasakius, manau, kad Lietuvoje formuojasi paradoksali situacija – valstybė vis labiau nustumiama nuo savo turto, šiuo atveju kalbu tik apie žemės gelmes ir jų išteklius, ir kad vis daugiau ar viešojo intereso pagrindais ar žemės savininkų interesų pagrindais ar bendruomenės norų pagrindais stabdoma apskritai visų išteklių, galbūt išskyrus tik požeminį vandenį, gavyba Lietuvoje.

Pavyzdžiui, turime didelius anhidrito išteklius. Jie išžvalgyti jau prieš 30 metų. Nepriklausomybės pradžioje buvo bandoma inicijuoti tų išteklių gavybą, tada ekonominė situacija, investicijų pritraukimo galimybė buvo ne ta, nepavyko.

Dabar situacija kita, esam ES narė, kaimynai lenkai anhidritą puikiausiai išgauna ir parduoda. Mes jį galėtume naudoti cemento pramonėje, statybos pramonėje ir kitur, tačiau vežimas iš vietos nejuda. Lietuvos geologijos tarnyba nustatyta tvarka po PAV ir kitų nustatytų procedūrų yra išdavusi leidimą, mes esame teisme, buvo tam tikras spaudimas ir iš bendruomenės, ir iš kitų pusių tuo klausimu. Valstybė to turto panaudoti negali, ir visuomenė negauna dalies galimų gauti į biudžetą pajamų.

Panašiai yra su keliais durpynais, su keliais žvyro ir smėlio telkiniais, kur bepajudėtum. Dirbtinai sukurta ir kolizija lyg būtų koks miškų ir karjerų susipriešinimas. Jeigu mes turime detaliai išžvalgytus 650 ha smėlio ir žvyro, kur reikia kasti žemę, kad pasiektume ir išgautume tuos išteklius, o Lietuvos miškai sudaro 2 mljn. 100 tūkst. hektarų, tai sakyti, kad „karjerai sužlugdys Lietuvos miškus“ yra turbūt ne visiškai teisinga.

2008-2009 m. Valstybės kontrolė atliko valstybinį žemės gelmių naudojimo auditą. Buvo šalies mastu įvertinta, kaip valstybė naudoja tuos išteklius, ir buvo konstatuota, kad valstybei apsunkintas priėjimas prie žemės gelmių išteklių, tai yra, savo pačios valdomo turto.

Pateiktos rekomendacijos ir pasiūlymai vyriausybei bei Aplinkos ministerijai, ką reikėtų daryti. Deja, per šitą kadenciją praktiškai nieko atlikti nepavyko. Esame toje pačioje ir netgi dar blogesnėje situacijoje, negu buvome 2008 m.

Valdydama žemės gelmes išsivysčiusi Europos šalis privalo žinoti, ką ji žemės gelmėse turi. Galima pasigirti, kad Lietuvos žemės gelmių detaliai išžvalgyti ištekliai – juose nėra jokių skalūnų dujų ir skalūnų naftos – yra vertinami daugiau nei 63 mljrd. litų, tai sudaro daugiau kaip trečdalį viso Lietuvos valstybės turto.

Valstybę kuria tauta, dabar ta pati tauta bendruomenės ar kitu pavidalu atsistojusi teisuolio pozoj sako – ne, mes šito neleisime, šito nereikia, čia mūsų visų turtas, bet mes jo nenaudosime, mes jį… nežinau, tarp kitko, niekas nesako, kad mes jį paliksime ateities kartoms. Tokių išteklių kaip angliavandeniliai ateities kartoms palikti nepavyks, nes jeigu pasaulis pereis prie vandens skaidymo ir vandenilinio kuro, tai mes su ta savo nafta galėsime su kibiriukais bėgioti, į jokius variklius mes jos neįpilsime.

Šiandien pasaulyje reikia apie 80 mln. barelių naftos per dieną, o mūsų metų gavybos kiekiai yra vienos dienos gavybos Norvegijoje kiekiai.

Mano galva, išteklius reikia naudoti tada, kada yra jų poreikis, aišku, nežalojant gamtos. Jeigu yra tokių priekaištų Geologijos tarnybai, kad ji „barbariškai“ bando įdiegti kokius nors naujus netinkamus Lietuvai ir Europai metodus, tikrai su tuo nesutikčiau. Visi geologai yra baigę gamtos mokslus, jie nenusileidę iš Mėnulio, nėra kokie nors technokratai. Mes daug laiko praleidžiam gamtoje, ją tikrai mylime ir stengiamės puoselėt ne mažiau, negu kiti Lietuvos žmonės

Pokalbis transliuotas LRT Klasikos laidoje „Žmonės ir idėjos“.

Lietuva , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra