Genius loci prie Kuršių marių, arba iš 16-ojo Thomo Manno festivalio sugrįžus

Autorius: Data: 2012-07-24, 10:55 Spausdinti

Astrida PETRAITYTĖ, Vilnius

Tradiciškai Thomo Manno festivalio metu būdama Nidoje, stengiuosi ne tik smaguriauti intelektualinėmis, estetinėmis organizatorių pateikiamomis vaišėmis, bet ir pajusti genius loci, vietos dvasią, išgirsti išvysti praeities ženklus… Šiemetinėmis (2012 m. liepos 14–21 d.) patirtimis ir norėčiau su gerbiamaisiais skaitytojais pasidalinti.

Vietinės realijos

Mažlietuvišką / kuršišką / rytprūsišką krašto dvelksmą pajunti vos įkėlęs čia koją. Laimei, išsaugoti, saugomi ir pagal senąsias tradicijas atstatyti ar pastatyti žvejų nameliai: mediniai, vienaaukščiai, raudonlyčių čerpių (gal tik a la), net šiaudų stogais, su žirgeliais, langinėmis, derant rudai, mėlynai ir baltai spalvoms… Žinoma, galima burbėti dėl mūrinių ir kitokių Kuršių nerijos svetimkūnių, bet aš linkusi žvilgsnį kreipti į oazes, saugančias jei ne gilią senovę, tai bent XX a. pradžią: namai, paženklinti paminklo statusą ir valstybės globą liudijančia lenta, daugiausia iš to meto; o fiksuodamas: štai 1906, štai 1921, štai jau ir 1930-ųjų statinys, gali net pajusti nerimastingai virptelint širdį – kokios istorinės pervartos per kraštą persirito vien tose, vieną žmogaus gyvenimo tarpsnį teapimančiose ribose!

Štai ramiosios marios ir audringa jūra – pasitelkęs istorinę vaizduotę, regi įrudusius pečiuitus žvejus, parplaukiančius kurėnais su laimikiu ir ant kopų belaukiančias žvejienes vėjo nugairintais, darbų sudiržusiais, bet oriais veidais…

Žinoma, regi ir istorinę stilizaciją – štai spalvingosios vėtrungės pamary, tarsi tik dekoracijos, bet negi netinkami būtojo laiko priminimo ženklai?

Stilizacijos elementai pakeitė ir senąją autentiką senosiose kapinaitėse – bet jei ne jie (kadais tautodailininko Eduardo Jonušo pastangomis ir triūsu atsiradę naujieji krikštai), tai kas čia būtų? Tik plynė ar – dar blogesnis variantas – marmuriniai monstrai (toks gebėjo įsiterpti ir dabar – buvusio mero Mikelio garbei). Kiekvienais metais ir čia, kapinaitėse, randi ką naujo – štai šiemet iš tolo akį patraukė naujadaras kone jų centre… Užregėjusi išlietą (cemento?) kauburėlį, pamaniau: „Bene koks kanalizacijos šulinys čia užkniedytas?“ Bet ne, priėjus arčiau paaiškėjo, kad tai meno kūrinys – ant to gelsvai pilkšvo pabanguojančio (a la kopos?) kauburėlio dar ir reljefiška metalo „paletė“, o joje akis šiaip taip įregėjo įrašą Lovis Corinth… Kas, kodėl čia pagerbė šį vokietį rytprūsietį dailininką? Kone detektyvinė intriga mane ištiko besiaiškinant; klausinėjau ką besutikdama – pradedant Nidos dailininkų kolonijos vadove R. Antanavičiūte, įtarusi, kad čia jaunieji menininkas bus „performansą“ sumanę, baigiant Neringos meru A. Vinkumi, perleidusiu atsakymą Thomo Manno memorialinio muziejaus direktorei Vitalijai Jonušienei, bet ši, jau anksčiau kalbinta, tebuvo graudžiai atsidususi: kas ką sugalvoja, tas tą padaro… Galiausiai bent šiek tiek paslaptingą uždangą praskleidė vis festivalio renginiuose, koncertuose matomas, nors asmeniškai ir nepažįstamas p. Meyeris: iš ES paramos rekonstruojant kapinaites dar liko pinigų, taigi sumanyta įamžinti dailininką, šias kapinaites kadais nutapiusį – „Kitsch“, reziumavo šią istoriją jau vietiniu tapęs vokietis, o man nusistebėjus pačiu sumanymu, jis nusišaipė, kad ne vienas iš gausiai Nidoje besilankančių jo tautiečių supranta Corinthą čia esant ir palaidotą… (Priminsime: 1858 m. liepos 21 d. Tepliavoje, Rytprūsiuose, gimęs tapytojas, vienas iš Nidos dailininkų kolonijos narių, mirė 1925 m. liepos 17 d., Olandijoje).

Tiesą sakant, baugu, kad norinčių ir galinčių daryti gera Nidai rasis dar daugiau… Štai ir veiklaus bei entuziastingo Neringos mero Vinkaus pažadas, nuskambėjęs filmo apie skulptorę Dalią Matulaitę premjeros V. ir K. Mizgirių menininkų namuose metu – tikrai rasiąs mecenatą jos darbui – privertė suklusti… Taip, skulptorė, be abejonės, verta eksponavimo, pripažinimo, bet mėginant į vietos kraštovaizdį „įpaišyti“ filme (ir natūroje) regėtas maštabiškas skulptūras, taip ir norėjosi įsirašyti į „davatkas“ (partinėmis davatkomis D. Matulaitė įvardijo jos skultūroms barjerus stačiusius sovietmečio funkcionierius).

Naujų skulptūrinių akcentų nuo pernai Nidoje jau radosi. Štai vos sukdama link marių pro „centrinę aikštę“, jos vejoje išvydau briedį – tąjį kadais buvusį šio krašto simbolį, matyt, juo išlikusį ir visiems Vokietijoje gyvenantiems memelenderiams. Taigi visai prasmingas, sentimentalus, istoriškas ženklas, ir natūralistinė interpretacija, matyt, atliepia nostalgiškus prisiminimus; gaila, iškilęs ant šalto, bereikšmio, bet aukščiu pretenzingo postamento, nebent tiek naudos, kad autorius ir rėmėjai aiškiai regimi.

Tai, kad iš šio krašto kilusius traukia čion sugrįžti, puikiai pailiustravo susitikimas su Nidos ev. liuteronų bažnyčios vokiškosios (t. y. poilsiautojų) parapijos kunigu Manfredu Schekahnu. Jau daugelį metų vasaros sezonui į Nidą atvyksta kunigai (daugiausia – emeritai) iš Vokietijos, tad kas sekmadienį laikomos ir vokiškos pamaldos. Galima pažymėti, kad į jas susirenkama gausiai, kur kas gausiau nei į lietuviškas, tad ir šios „dinamiškos“ parapijos aukos yra ženkli parama, matyt, neklestinčiai bažnytėlei. Į šias pamaldas nuėjau galbūt labiausiai smalsumo genama: parūpo patirti, kaip ši miela jauki bažnyčia pasitarnauja ir savo tikrąjai paskirčiai (be galo gražu ir tai, kad TM festivalio metu kasvakar joje skamba muzika). Kunigas prisistatė, mano ausis – nepakankamai išlavinta vokiškai kalbai – pagavo jį atvykus su žmona Eva iš Liuneburgo ir esant šiam kraštui nesvetimą… Žinia pakibo kaip neraminantis klaustukas, bet malonaus (ne)atsitiktinumo dėka galėjau patirti intriguojančius kunigo biografijos akcentus – pasitelkęs vaizduotę, gali kone filmą regėti! Th. Manno festivalio metu tradiciškai surengiama paroda Virginijos ir Kazimiero Mizgirių menininkų namuose. Šįkart į juos buvome pakviesti dukart – ne tik į A. Tarvydo filmo apie skulptorę D. Matulaitę premjerą, bet ir į trijų jaunų metalo meno dailininkių (labiau – juvelyrikių) parodos „Ribos“ atidarymą… Besirenkant į ją žiūrovams pastebėjau ir vokiškosios parapijos kunigą su žmona, o pakalbinusi iš netikėtumo net žioptelėjau: būtent Schekahnų šeimai priklausė dabartinis Mizgirių namas… Tiesa, ne tas naujasis (Menininkų namais vadinamas, kur ir parodų salė įrengta), į marias žvelgiantis, bet kiemelio (ar sodelio) atskirtas senasis vienaaukštis, prie gatvės esantis, statytas 1921 m. (turintis lentelę, skelbiančią, kad tai architektūros paminklas, saugomas valstybės). Ir tokie simboliški likimo momentai: p. Manfredas (jo liudijimu) yra paskutinis pakrikštytas Nidos liuteronų bažnytėlėje (tai būta dvi dienos prieš gyventojų traukimąsi, jis „pabėgo“ būdamas 3 savaičių, jo broliui buvo treji metai) ir pirmasis kunigas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o Nidai – bažnytėlę, 1991-aisiais čia laikęs vokiškas pamaldas. Atvykstąs per atostogas dažnai, dabar čia esąs dešimtą kartą.

Kuršių Schekahnų giminė, pasak kunigo, čia įsikūrusi jau nuo viduramžių. Pasiteiravus, ar nejaučia nuoskaudos dėl prarasto namo ir viso krašto, M. Schekahnas energingai paneigė; džiaugiąsis, kad čia Lietuva, ir viskas gražiai tvarkoma. Kartą buvęs Karaliaučiaus srityje, tuoj pasisukęs – greičiau atgal į Lietuvą, „zum Paradis“.

Praeities blyksniai Thomo Manno festivalyje

Visad smagiai netikėta susidurti su svečių iš Vokietijos rytprūsiškomis šaknimis. O tokių į Kuršių marių krantą „išplukdo“ ir Thomo Manno festivalis… Štai Goethes instituto stipendiatė, porą mėnesių rezidavusi Nidos meno kolonijoje ir festivalio rėmuose pristačiusi plakatų parodą Franziska Nast savo kalboje pirmiausia prisiminė omą, gimusią netoli Kenigsbergo, kuri buvo giliai sujaudinta žinios apie vaikaitės pasirengimą vykti Nidon… Matyt, pagarbos ženklas močiutės jaunystės kraštui, jos prisiminimams buvo pirmasis jaunosios menininkės darbas: ant pajūryje aptikto linoleumo gabalo išpjaustyti žodžiai „Die Frauen von Nidden“; taip vadinasi Agnesės Miegel eilėraštis, matyt, rytprūsietės omos perduotas vaikaitei Franziskai…

Žinia, nebūtina kilti iš šio krašto, kad jį brangimtum, stengtumeis įamžinti. Nors, tiesą sakant, mažlietuviškai kuršiški motyvai, nuėjus į Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės parodos „Kuršių nerijos apžavėta“ atidarymą Neringos istorijos muziejuje ištiko kaip didelis ir malonus netikėtumas. Tikėjausi išvysti ne ką daugiau nei pikantiškas „choreografines“ nuotraukas, matytas jau Teatro, muzikos ir kino muziejaus parodoje, pristatančioje pirmiausia šios Petrograde gimusios, iš Pabaltijo vokiečių giminės kilusios (mergautinė pavardė – Schwede) dailininkės, šokėjos, choreografės įspūdingą scenografinį palikimą. Tuomet, žvelgdama į Dubeneckienės (dar ne Kalpokienės) „choreografinius aktus“ kopų scenografijoje turėjau progos pajusti: drąsi moteris. Nidiškėje parodoje nebuvo nieko „drąsaus“, bet netikėto – daug. Kaunietės kuratorės Irmantės Šarakauskienės parengta ekspozicija pristato vienos – 1926-ųjų metų – vasaros piešinius ir akvareles, sudarančius „Klaipėdos krašto kaimų: Nidos / Hakeno, Skruzdynės ir Purvynės /, Preilos ir Klaipėdos miesto tautodailės rinkinį“. Kaip pažymėjo dailėtyrininkė, šie darbai vertingi ne tik meniniu požiūriu, bet ir kaip istorinė ikonografinė medžiaga: regime vėtrunges, burines valtis, krikštus, senuosius žvejų namus ir pan. Pačios dailininkės užrašyta, kada, kur šis objektas užfiksuotas. Rinkinys dabar saugomas M. K.Čiurlionio muziejuje (parodoje jis dar papildytas darbais iš Klaipėdos, Neringos muziejų), išties vertas įdėmaus šio krašto tyrinėtojų ir šiaip mylėtojų žvilgsnio.

Mažlietuviškas motyvas įsiterpė ir į muzikinę festivalio programą. Vlado Jakubėno, Biržuose ev. reformatų kunigo šeimoje gimusio, JAV gyvenusio ir kūrusio kompozitoriaus, „mažlietuviu“, žinia, nepavadinsi, bet savo veikla ir kūryba jis yra prisilietęs prie liuteronybės versmės – ne tik talkino JAV ev. liuteronų „Tėviškės“ parapijos chorui, bet ir kūrė giesmes. Kaip lankstinuke pažymi muzikologė Vytautė Markeliūnienė, pristačiusi V. Jakubėno koncertą Nidos ev. liuteronų bažnyčioje: „Ypatinga Jakubėno muzikos sritis – lietuvių evangelikų giesmės, kurias jis užrašinėjo, harmonizavo, skleidė, apie jas rašė, pažymėdamas, jog lietuvių evangelikų giesmės yra ypatingas reiškinys, kurių melodijos skiriasi nuo įprastinių protestantiškų choralų tautiniu savitumu, jog tai tikros bažnytinės giesmės, tinkamos masiniam giedojimui“. Tuo turėjome progos įsitikinti klausydami „Aidijos“ choro atliekamų (šalia originalių ir harmonizuotų dainų) giesmių „Jėzau, tu mano gyvybe“ ir „Tyloj Tu švenčiamasis“.

O juk atvirų širdžių klasuytojams, kasvakar susirinkdavusiems į festivalio koncertus, turėjo byloti ir pati bažnytėlė, ant kurios sienų nepabijota iškabinti senųjų išlikusiųjų krikštų, nepatingėta surašyti visų čia (nuo 1888 m.) Dievo žodį skelbusių kunigų, pasitelkti kitų istorinių detalių.

Taigi tą savaitę buvo proga regėti, kaip persipina laiko ir prasmių gijos: šiandienoje atskamba praeitis, sakralioji erdvė apgaubia ir „kasdienį” dvasingumą, gamtos ir muzikos garsai šlovina Kūrėją…

P. S. O iš Nidos susiruošusi Vilniun, atkakusi į Klaipėdos geležinkelio stotį, pirmiausia, žinia, išvydau iš šio krašto išvejamuosius – motinos su vaikeliu skulptūrą, primenančią, kad istorijos, ar tragiškos ar šlovingos, verpetai nėra vien vadovėlių paragrafai: tai konkrečių žmonių – ne mažiau žmonių, jei svetimtaučių, svetimkalbių – likimai.

Autorės nuotr.

Nuotraukose:

1. Giesmė vokiškųjų pamaldų metu

2. Nidos briedis

3. Parodos kuratorė Irmantė Šarakauskienė prie O. Dubeneckienės-Kalpokienės darbų

4. E. ir M. Schekahnai prie Schekahnų/Mizgirių namo

5. F. Nast parodos atidarymas

6. Praeities ženklai ev. liuteronų bažnytėlėje

7. Paminklo L. Corinth detalė

8. Skulptūra, primenanti motiną su vaikeliu

Voruta. – 2012, rugpj. 4, nr. 16 (754), p. 1, 12.

Mažoji Lietuva , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra