Generolo Anderso kilmė ir ryšiai su Žemaitija

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Rugpjūčio 11 d. sukaks 110 metų, kai gimė Pirmojo pasaulinio karo veteranas ir žymus Antrojo pasaulinio karo vadas, lenkų generolas Vladislovas Albertas Andersas. Kadangi jo karinė karjera prasidėjo jam gyvenant Žemaitijoje, iš kur jis išvyko į frontą, be to, kalbėjo lietuviškai, verta šią ligi šiol mažai žinomą, įdomią istorinę asmenybę ir mums prisiminti.

„Vorutos“ (1999 m. Nr. 45-46) paskelbtame straipsnyje „Lenkų generolas V. Andersas – lietuvis žemaitis“, kurio pagrindą sudarė vysk. V. Brizgio žinutė „Apie generolo V. Anderso lietuviškumą“, išspausdinta Čikagoje leidžiamo laikraščio „Draugas“ (1970 m. birželio 9 d. Nr. 134), pasakojama, kad 1952 m. birželio pradžioje vysk. Brizgys susitikęs su generolu Barselonoje vykusiame Tarptautiniame eucharistiniame kongrese. Kalbėję prancūziškai. Vyskupas pirmiausiai pasidomėjęs, ar turi pagrindo gandai, girdėti iš kelių buvusių jo korpuso karių, kad jis kalbąs ir lietuviškai. Andersas, pasak vysk. V. Brizgio, jam pasakojęs, jog gimęs Žemaitijoje ir jo tikroji pavardė – Andriejauskas, šeimoje kalbėjęs tik žemaitiškai; po Pirmojo pasaulinio karo patekęs į lenkų armiją, jis pakeitė pavardę į Anders.
Atrodytų, jog gen. Anderso kilmė visiškai aiški, tačiau pradėjus Žemaitijoje ieškoti jo gimtinės, pasirodė, kad vysk. Brizgio žinutėje pateikti kai kurie teiginiai neatitinka tiesos.
1952 metais Bostone (JAV) išleistos Lietuvių enciklopedijos I tome taip pat rašoma esą tikroji gen. Anderso pavardė – Andriejauskas (Andrzejewski). Daugiau nei dveji metai buvo tvirtos Žemaitijos katalikų ir evangelikų bažnyčių metrikų knygos, ieškota Vladislovo Andriejausko gimimo ir krikšto metrikų. Tenka pastebėti, kad XIX a. pabaigoje Vladislovo vardas Žemaitijoje buvo labai retas. Vis dėlto vienas V. Andriejauskas, gimęs 1892 m. ir metrikuose užrašytas rusiškai Andžejevski, buvo aptiktas Tenenių parapijoje (Šilalės r.), tačiau 1918 m. toje pačioje parapijoje jis buvo sutuoktas ir tai buvo įrodymas, kad nieko bendra su gen. Andersu jis neturėjo.
Turint omeny lenkų šaltinių nuorodą, jog Andersas buvo baigęs Varšuvos realinę mokyklą, imta ieškoti toje mokykloje jo pėdsakų, kurie padėtų išsiaiškinti, ar iš tikrųjų jis buvo pakeitęs pavardę. Pagaliau buvo rastas sąrašas mokinių, 1910 metais baigusių minėtą mokyklą, kuriame pirmu numeriu pažymėtas Vladislovas Albertas, Frideriko Alberto s., Andersas. Tai buvo įrodymas, jog generolas niekuomet nesivadino Andriejausku. Vėliau nustatyta, kad ir studijuojant Rygos politechnikos institute jis vadintas Anderso pavarde.
Ar galėjo gen. Andersas papasakoti vysk. Brizgiui nebūtą istoriją? Mūsų nuomone, tikriausiai ne. Tai galėjo atsirasti tik dėl vysk. Brizgio silpnesnio prancūzų kalbos mokėjimo. Generolas, be abejonės, gerai mokėjo tą kalbą, nes buvo baigęs Paryžiuje karo akademiją. Veikiausiai gen. Andersui aiškinant, kad jo pavardė yra kilusi iš vardo Andrius, iš kurio atsiradusi taip pat Žemaitijoje neretai sutinkama Andriejauskų pavardė, vysk. Brizgys suvokė, jog generolas pirma vadinosi Andriejausku… Kai kuriems gen. Anderso biografijos faktų iškraipymams, vyskupo straipsnyje, be abejo, turėjo įtakos ir nuo jų susitikimo Barselonoje praėję 18 metų.
Nepaisant to, teiginys vysk. Brizgio straipsnyje, kad gen. Andersas yra gimęs Žemaitijoje, pastaruoju metu radus Lietuvos valstybės istorijos archyve naujų duomenų yra visiškai patikimas. Pasirodo, tuo metu Tauragėje gyveno jo motinos Elžbietos (mergautinė pavardė Tauchert) tėvai – Julius Adomas ir Augusta (merg. pavardė Štiller) Tauchertai. Tėvas buvo kunigaikščių Vasilčikovų žemės valdų administratorius. Todėl visai galimas dalykas, kad Elžbieta Anders pagimdė būsimąjį generolą, vasarodama pas savo tėvus, kur buvo artimųjų prižiūrima bei globojama ir turėjo užtikrintą medicinos pagalbą, mat Vasilčikovų valdose buvo savo ligoninė su medicinos personalu, be to, Tauragėje dar buvo čia dislokuotų kariuomenės dalinių gydytojai. Tokių sąlygų gimdyvė neturėjo Varšuvos gubernijos Krosnievicų (Krośniewice) dvare, kur jos vyras Friderikas Andersas dirbo taip pat administratoriumi.
Gen. Anderso senelis J.A.Tauchertas buvo kilęs iš Lenkijos, Poznanės krašto, išpažinęs evangelikų liuteronų tikėjimą. Andersų giminė kildino save iš Kurliandijos. Matyt, generolo tėvas, patekęs į Žemaitiją, susituokė su Elžbieta Tauchert ir po to įsidarbino Varšuvos gubernijoje.
Taigi, nepaisant to, kur gimė gen. Andersas – Lenkijoje ar Lietuvoje – mūsų šalis turėjo jam būti ir buvo antroji tėvynė. Žemaitiją jis pažino ir pamilo būdamas dar vaikas ir turbūt dažną vasarą kartu su broliukais praleisdamas Tauragėje pas senelius Tauchertus. Andersų sūnelius, kurių buvo net keturi, aišku, žavėjo šio krašto gamta ir žmonės. Bendraudami su žemaičiais, vaikai išmoko ir kalbėti žemaičių tarme. Tauragės miestelis traukte traukė berniukus ne vien todėl, kad ten gyveno seneliai. Tais laikais nedidelėje Tauragėje buvo gausu kariuomenės: čia dislokavosi 7-asis dragūnų pulkas ir 6-tos pasienio brigados dalinys. Vladislovą ir jo jaunesnius brolius turėjo ypač žavėti dragūnai – jų gražios uniformos, eiklūs žirgai, jų šuoliais per kliūtis… Be abejo, tik Tauragėje, dar vaikui, V.Andersui galėjo gimti mintis tapti dragūnų karininku. Didelį įspūdį jam padaryti turėjo ir Tauragėje išgirsti pasakojimai apie kunigaikščius Vasilčikovus, ypač apie jų giminės pradininką Ilarioną Vasiljevičių (1777-1847), kuris, pradėjęs karo tarnybą eiliniu kareiviu, išsitarnavo net generolo laipsnį, gavo iš pradžių grafo, o vėliau ir kunigaikščio titulą.Apie 1910-1911 metus Anderso tėvas pradėjo dirbti Tauragės dvaro administratoriumi, ir jo šeima iš Varšuvos gubernijos persikėlė į Žemaitiją. 1911 m. V.Andersas įstojo į Rygos politechnikos instituto komercijos skyrių, tačiau netrukus mokslą nutraukė – stojo savanoriu į kavalerijos karininkų atsargos mokyklą, berods buvusią Kaune, kurią baigė 1912 m. gegužę ir gavo pirmą karininko laipsnį. Po to vėl tęsė studijas Rygoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, fronte pasižymėjo kaip labai drąsus ir sumanus kavalerijos karininkas. Pasiųstas į Generalinio štabo akademijos kursus Petrapilyje, jis pasirodė geriausiai, už tai Rusijos caras Nikolajus II jam padovanojo aukso kardą. Už narsumą ir talentingą vadovavimą kariams kautynėse Andersas buvo apdovanotas Rusijos imperijos ordinais: Šv. Jurgio, Šv. Vladimiro su kardais, Šv. Onos IV, III, ir II laipsnių su kardais, Šv. Stanislovo III ir II laipsnių su kardais.
Po 1917 m. revoliucijos Andersas įstojo į besikuriančią Lenkijos armiją. Būdamas ulonų pulko vadas, pasižymėjo kautynėse su bolševikais 1920 metais. Kaip principingas demokratas jis tapo plačiai žinomas po 1926 m. gegužę Juzefas Pilsudskio įvykdyto pučo, kurio metu plk. Andersas stojo teisėto valstybės prezidento ir vyriausybės pusėje, buvo jiems ištikimos kariuomenės, kovojusios prieš pučistus, štabo viršininkas. Pučistams laimėjus, Pilsudskis neišdrįso išleisti šį pulkininką į atsargą, tačiau laikė jį toliau nuo Varšuvos ir kitų didesnių Lenkijos centrų. 1934 m. sausio 1 d. jis buvo pakeltas į brigados generolus. Nuo 1937 m. iki prasidedant Antrajam pasauliniam karui jis vadovavo Naugarduko kavalerijos brigadai, dislokuotai Baranovičiuose. 1939 m. rugsėjį su vadovaujamais stambiais raitosios kariuomenės daliniais, kaudamasis su priešu, jis nužygiavo nuo Rytprūsių sienos iki Karpatų. Rugsėjo 29 d. tapo R. armijos dalinių internuotas ir iki 1941 m. rugpjūčio laikytas Sovietų Sąjungos kalėjimuose. Pasirašius lenkų-sovietų sutartį, Lenkijos premjeras gen. V. Sikorskis paskyrė gen. Andersą Sovietų Sąjungoje organizuojamų Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vadu ir pakėlė jį į divizijos generolus. Išvedus tą lenkų armiją į Artimuosius Rytus, 1943 m. rugpjūtį buvo iš jos išskirtas 2-asis korpusas, kurio vadu buvo paskirtas gen. Andersas. Minėtas korpusas įėjo į Didžiosios Britanijos 8-tos armijos sudėtį. 1944-1945 metais generolo vadovaujamas lenkų korpusas pasižymėjo kaudamasis Italijoje. 1944 m. gegužę jo kariai po savaitę trukusių atkaklių kautynių užėmė Monte Cassino kalnagūbrį, kurį anglų ir amerikiečių kariai net tris kartus mėgino, tačiau neįstengė paimti.
Reikia pažymėti, jog gen. Anderso vadovautame korpuse būta ir lietuvių, apie kuriuos gražiai atsiliepia buvęs to dalinio karys lenkas T. M. Čerkavskis (Czerkawski) savo knygoje „Buvau generolo Anderso karys“ (9). Lietuvių buvimą taip pat byloja kai kuriuose kryželiuose Monte Cassino lenkų karių kapinėse įrašytos lietuviškos pavardės. Galima priminti, jog šiame korpuse kovojo ir Vilniaus krašto lietuvių poetas Juozas Adomavičius (Kėkštas, 1915-1981).
Karui pasibaigus 2-asis lenkų korpusas buvo perkeltas į Angliją ir 1946 metais D. Britanijos vyriausybės nurodymu išformuotas. Andersas apsigyveno Londone. Kadangi jis kategoriškai atsisakė grįžti į komunistų valdomą Lenkiją, tos šalies vyriausybė atėmė iš jo Lenkijos pilietybę. Iki savo gyvenimo pabaigos nenuilstamai kovojo už laisvą ir demokratišką Lenkiją. Andersas mirė Londone 1970 m. gegužės 12-osios 3-čią valandą ryto, tai yra lygiai tuo pačiu laiku, kai prieš 26 metus jis davė korpuso kariams įsakymą pradėti pulti Monte Cassino kalnagūbrį… Palaidotas Italijoje, minėto kalnagūbrio papėdėje esančiame lenkų karių kapinyne.
Galima dar pridurti, jog gen. Andersas turėjo tris brolius – Karolį, Jurgį bei Tadą ir jie visi Antrajam pasauliniam karui prasidedant buvo Lenkijos armijos papulkininkiai.
Gen. Andersas – iškili ir turbūt neturinti analogų XX a. karo vado asmenybė. Kilęs iš vokiečių trečiojo luomo (miestiečių) išeivių šeimos, mokykloje ir rusų armijoje auklėtas carinės patvaldystės dvasia jis visą gyvenimą buvo demokratas, nors jo profesija, ypač anais laikais, beveik nesisiejo su demokratija.
Nacionaliniu klausimu gen. Andersas pranoko savo meto visuomenę. Pagal kilmę vokietis net du kartus kovojo prieš savo tautiečius: Pirmajame pasauliniame kare prieš tuos, kurie vykdė grobikišką kaizerio politiką, Antrajame – prieš nacionalsocializmo šalininkus. Jis ištikimai tarnavo tai valstybei, kurios pilietis buvo: pirma caro Rusijai, vėliau, jai subyrėjus – atsikuriančiai Lenkijai, su kuria jį siejo gimtinė, kultūra ir šeima.
Savo atkaklumo dėka gen. Andersas sugebėjo išsiveržti iš savo luomo varžtų. Vietoj prekybos pasirinkęs karo meną, jis įrodė pasauliui, kad kūrybinga asmenybė yra daug aukščiau bet kokio luomo.
Dar 1919 metais Lenkijos kavalerijos vadas gen. Juzefas Dovboras Musnickis (Jósef Dowbor Muśnicki) pastebėjo pagrindinius Anderso talento ir charakterio bruožus, kurie pranašavo jam karinę karjerą:
Po Pajevskio I pulkui pradėjo vadovauti nuostabus karininkas papulkininkis Andersas. Šis pergalėjo vokiečių įskiepytą nenorą raitųjų kovos, kuri, žinoma, daugiausia turėjo būti panaudojama susidūrus su bolševikais. Todėl Didžiosios Lenkijos 1-ąjį ulonų pulką nuolat lydėjo kautynių sėkmė.
Kitoje savo atsiminimų vietoje gen. J. Dovboras Musnickis taip atskleidžia gen. Anderso nepaprastai didelės įtaigos kariams paslaptį:
Rengdamas ulonų pulkus karui, paskelbiau, kad pašalinsiu vadus, jeigu toleruos atskirų kareivių komandiravimą pasiuntinių tarnybai. Papulkininkis Andersas, karininkas su charakteriu, tiksliai įvykdė šį įsakymą, todėl Didžiosios Lenkijos pirmasis ulonų pulkas pagarsėjo. Sudarė vieną šeimą, visi buvo pažįstami, viens už kitą mūru stovėjo.
Tokie pat santykiai buvo ir praėjus 25 metams 2-ajame Lenkijos korpuse, kai jis didvyriškai grūmėsi su vokiečiais Italijoje prie Monte Cassino.
Minėdami gen. Anderso gimimo 110-ąsias metines, galime didžiuotis, kad šis žymus karo vadas turėjo tiesioginių ryšių su Lietuva, ypač su Žemaitija. Kadangi iki gyvenimo pabaigos jis neužmiršo šio krašto ir jo žmonių tarmės, žemaičiai savo ruožtu privalėtų ir jo neužmiršti. Bene geriausiai Anderso atminimą galėtų įamžinti gatvė, pavadinta jo vardu Tauragėje, iš kur jis pradėjo savo kelią į generolus.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra