Geležinkelio Sankt Peterburgas-Švenčionėliai-Varšuva istorijos takais. Švenčionėlių geležinkelio stotis

Autorius: Data: 2019-10-09 , 08:05 Spausdinti

Geležinkelio Sankt Peterburgas-Švenčionėliai-Varšuva istorijos takais. Švenčionėlių geležinkelio stotis

Švenčionėlių geležinkelio stotis 1904 m. ru nuotr.

 

Ramunė ČEBRUČENKO, Švenčionėliai, www.voruta.lt

Carinės Rusijos imperatorius Nikolajus I  1851 m. vasario 15 d. išleido įsaką dėl geležinkelio linijos Sankt Peterburgas-Varšuva tiesimo valstybės iždo lėšomis. Geležinkelis buvo planuojamas tiesti su geležinkelio atšaka Lentvaris – Eitniūnai (Prūsijos pasienyje). Tai buvo 1524 mm pločio  vėžės pirmasis Rusijoje dvikelis  geležinkelis. Vienos  geležinio linijos Sankt Peterburgas-Varšuva ilgis 1046 varstai, geležinkelio atšakos Lentvaris-Eitniūnai ilgis 162 varstai, (1 varstas = 1.067 km).  Traukinių eismas  vyko kairiuoju geležinkeliu. Po Antrojo pasaulinio karo buvo padaryti pakeitimai,  traukinių judėjimas vyko dešiniuoju geležinkeliu.

               Geležinkelio linijos tiesimo  viršininku buvo paskirtas statybų inžinieriaus-generolas Eduardas Gerstfelgas (1798-1878), įgavęs didelę patirtį tiesiant Varšuvos-Vienos geležinkelį. Viršininko pavaduotoju, vyriausiuoju inžinieriumi paskirtas žymus tiltų statytojas-inžinierius, profesorius, generolas Stanislovas Kerbedis (1810-1899). S. Kerbedis  gimė Lietuvoje, Panevėžio rajono Naudvario dvare.  Vyriausiam inžinieriui S. Kerbedžiui buvo pavesta pačių sudėtingiausių techninių objektų: tiltų, tunelių, pralaidų projektavimas ir statybos darbai.  S. Kerbedis 1844-1852 m. suprojektavo ir pastatė pirmąjį  Rusijoje, Sankt Peterburge  varstomąjį tiltą su pasukama perdanga  per Nevos upę. Jis projektavo ir statė metalinius tiltus per Lugą, Dauguvą ir kt. upes. Su kt. inžinieriais statė  Panerių (Vilniaus) – ilgis 427 m ir Kauno – ilgis 1278 m geležinkelio tunelius. S. Kerbedis 1859-1864 m. suprojektavo tiltą per Vyslą ir vadovavo tilto statybos darbams. Vyriausiojo architekto pareigos buvo pavestos akademikui Ksaverui Skaržinskui (1819-1875).  Geležinkelio tiesimo darbai buvo pradėti  vykdyti 1852 m. pavasarį. Visa Sankt Peterburgas-Varšuva geležinkelio linija buvo  padalyta į tris pagrindines atkarpas, o jos į aštuonias mažesnes. Kiekvienoje geležinkelio atkarpoje darbų vykdymui buvo paskirti vyriausi statybų inžinieriai.

       Geležinkelio  linijos Sankt Peterburgas-Varšuva ruože  vyko  naujų geležinkelio stočių  statybos. Darbams atlikti buvo pakviesti patys geriausi architektai. Geležinkelio stočių statybų vyriausiuoju architektu buvo paskirtas  akademikas  Ksaveras Skaržinskis, jo padėjėju inžinierius-architektas, profesorius  Piotras Salmonovič (mirė 1898) ir kt. architektai.  Prancūzijos inžinieriui-architektui Pireliui buvo patikėta paruošti projektą, I-os klasės Pskovo, Daugpilio, Vilniaus geležinkelio stočių architektūrinius planus. Visame geležinkelio ruože buvo pastatytos 63 stotys.

        Geležinkelio ruožo atkarpos eksploatacijai buvo įvedamas palaipsniui:

        1853 m. spalio 31 (lapkričio 12) d. buvo atidarytas reguliarus traukinių eismas 45 varstų ruože Sankt Peterburgas–Gatčina. Geležinkelio tiesimo darbai vyko labai sėkmingai. Geležinkelis buvo planuotas tiesti valstybės iždo lėšomis, bet  lėšų geležinkelio tiesimo darbams užteko tik iki Gatčinos, nes labai didelių lėšų pareikalavo prasidėjęs Krymo karas. 1856 m. spalio 10 d.  Rusijos Ministrų Taryba priėmė nutarimą, suteikė teisę geležinkelio statybos darbų vykdyme dalyvauti užsienio bankų kapitalui. 1857 metais susiformavo nauja Vyriausioji Rusijos geležinkelių  bendrovė, kurios pagrindinis kapitalas priklausė Prancūzijai, todėl jai buvo pavesta vykdyti geležinkelio tiesimo, statybų darbus. Nutiesus geležinkelį sutartis buvo nutraukta.

          1857 m. gruodžio 5 (17) d. buvo atidarytas reguliarus traukinių eismas Gatčina–Luga. 1859 m. vasario 10 (12) d., pašalinus komisijos nustatytus  darbo trūkumus, atidarytas pastovus traukinių eismas  Luga–Pskovas ruože. Pskove, iki pastatant tipinę geležinkelio stotį, buvo pastatyta laikina, medinė stotis. 1859 m. kovo 26 d. Pskovo geležinkelio stoties projektą patvirtino techninio komiteto draugija. Tvirtinant stoties projektą, ant projekto plano atsirado pieštuku padarytas įrašas rusų kalba – jo autorius nenustatytas. Manoma, kad kažkuris rusų architektas ar inžinierius labai norėjo pasisavinti prancūziško projekto autorystę.  1860 m. buvo pradėti Pskovo geležinkelio stoties statybos darbai. 1863 m. komisija, vadovaujama Sankt Peterburgo-Varšuvos geležinkelio inžinieriaus-pulkininko Geinracho, priėmė Pskovo geležinkelio stotį.

           1860 m. sausio 26 d. atidarytas eismas Pskovas–Ostrovas, 1860 m. lapkričio 8 d. Ostrovas– Dinaburgas (Daugpilis).

 

 

Pskovo geležinkelio stotis. periskop.ru nuotr.

               1859 m. gegužės 1 d. buvo pradėti per Švenčionėlius ėjusios geležinkelio atkarpos Daugpilis-Dūkštas-Ignalina-Švenčionėliai-Pabradė-Vilnius–Lentvaris tiesimo darbai. Didžiausių pastangų pareikalavo 400 m ilgio geležinkelio tilto per Dauguvos upę statybų darbai. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo susprogdinta vidurinė tilto tarpatramė, kurią 1920 m. pakeitė arkinė  konstrukcija.

     1861 m. balandžio 11 d. atidaryta Sankt Peterburgas–Varšuva geležinkelio linijos atšaka Lentvaris (Landtvarovo)-Vievis-Kaišiadorys-Kaunas-Kazlų Rūda-Pilviškiai-Vilkaviškis-Virbalis–Eitniūnai. Virbalio geležinkelio stotis nuo 1965 m. vadinama Kybartai. Stotis  įsikūrė už keturių kilometrų nuo Virbalio. Geležinkelio linijos Daugpilis–Vilnius–Lentvaris ir geležinkelio linijos atšakos Lentvaris–Eitniūnai  darbų rangovas  buvo Gustavas Adelsonas. Tuo metu G. Adelsonas Vilniuje turėjo statybos kontorą, kurioje dirbo apie 3000  samdomų darbininkų geležinkelio tiesimo darbuose.

               Švenčionėlių geležinkelio stotis buvo planuota statyti Sudotoje, 5 km piečiau dabartinės stoties. Tai labai graži vietovė, kur vandenis plukdo Žeimena, tyvuliuoja nedideli Sudotėlių ir Sudotos ežerai. Į Sudotos ežerą įteka Mėžio upelis, į Žeimeną įtekantis jau Sudotos vardu.

               Sudotoje buvo palivarkas, priklausęs Daugėliškio dvarui, kurį  valdė grafas Kazimieras Konstantinas Pliateris (1746-1807).  Po jo mirties dvarą valdė jo sūnūs – bajorų maršalka Konstantinas Pliateris (1778-1849) ir karininkas, istorikas, geografas Stanislovas Pliateris (1784-1851). 1846 m. Vilniaus gubernijos nutarimu  Daugėliškio dvaras su kitais jam priklausiusiais palivarkais buvo perduotas valstybinio turto rūmams. 1848 m. Vilniaus gubernijos valstybinio turto varžytinėse Daugėliškio dvaras su Sudotos ir kt. palivarkais buvo išnuomoti.

             Sudotoje gyvenusių gyventojų daugumą  sudarė sentikiai.         Sudotoje stovėjo  nedidelė šventykla, senolių teigimu tai buvusi cerkvė, kuri buvusi Senojo Daugėliškio dvaro valdytojo, grafo Kazimiero Konstantino Pliaterio nuosavybė. Tiesiant geležinkelį, šventykla stovėjo tiesiamo geležinkelio trasoje. 1860 m. carinės armijos atsargos karininkas Romualdas Čechovičius (g. 1793) šventyklą nusipirko  ir ją perstatė Račkiškėje, Švenčionių rajone. Nedidelė, aštuoniakampė, medinė koplytėlė buvo surišta nenaudojant vinių. Ji turėjo aukštą piramidinį stogą su nedideliu bokšteliu virš jo. Virš įėjimo durų buvo nedidelis balkonėlis su trikampio formos stogeliu, skirtas kunigui – pamokslams sakyti. Koplytėlės kryžius buvo sukniedytas iš trijų kalavijų, nes tais laikais metalas buvo labai brangus ir sunkiai įperkamas. Koplytėlė aptverta  akmenine tvora. Jos šventoriuje yra kapinaitės, kurios labai gerai prižiūrimos. Koplytėlę aptarnavo  Švenčionių  bažnyčios kunigai. Į mišias visada labai gausiai susirinkdavo aplinkinių kaimų gyventojai. Laukdami atvykstančio kunigo, jie susėsdavo ant kalniukų, esančių priešais bažnyčią. Visi kalnai raibuliavo nuo margaspalvių drabužių. 1863 m. vykusio sukilimo metu koplytėlės rūsyje buvo slepiami sukilėlių ginklai. 1976 m. koplytėlė buvo perkelta į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Vietiniai gyventojai gailisi, kad leido koplytėlę išardyti ir išvežti į Rumšiškes.

 

 

Švenčionėlių geležinkelio stotis Pirmojo pasaulinio karo metais. kitapus.net nuotr.

          Dėl geležinkelio stoties statybos vietos Juodiškio dvaro ir Sudotos palivarko savininkai mąstė skirtingai. Juodiškio dvaro savininkė norėjo, kad geležinkelio stotis būtų arčiau jos valdų. O Sudotos palivarko savininkas bijojo netekti savo žemių ir nenorėjo, kad jose būtų stotis. Abu dvarininkai stengėsi prieiti prie valdžios atstovų ir atsilyginti, kad geležinkelio stoties statybų vieta būtų palanki jiems. Manoma, kad Juodiškio dvaro ir Sudotos palivarko savininkų gebėjimas prieiti ir atsidėkoti valdžios atstovams nulėmė Švenčionėlių stoties statybos vietą.

          Švenčionėlių geležinkelio stoties rūmai buvo pastatyta 1861 metais. Geležinkelio stočiai duodas Novo Svenciany pavadinimas. Tik 1939 m., Vilniaus kraštą grąžinus Lietuvai, Novo Svenciany pavadinimas pakeistas į Švenčionėliai.  Nors pirmasis bandomasis traukinys iš Daugpilio (Dinaburgo) į Vilnių atvyko 1960 m. rugsėjo 4 d., bet reguliarus traukinių eismas Sankt Peterburgas-Švenčionėliai-Vilnius atidarytas 1862 m. kovo 15 d. Netrukus pradėjo veikti ir telegrafo linija. Nauja Sankt Peterburgas–Varšuva geležinkelio linija ir įkurta geležinkelio stotis davė pradžią Švenčionėlių gyvenvietės kūrimuisi.

 

 

Švenčionėlių geležinkelio stotis. A. Čebručenkos nuotr.

 

           Švenčionėlių geležinkelio stoties rūmai yra antros klasės. Antros klasės geležinkelio stotys buvo statomos maždaug šimto kilometrų atstumu. Švenčionėlių antros klasės geležinkelio stotis pastatyta tarp pirmos klasės Daugpilio ir Vilniaus geležinkelio stočių. Antros klasės stotis yra didesnė, turinti daugiau įvairių techninių objektų. Pastatyti net du vandens bokštai, aprūpinantys stotį ir garvežius vandeniu, iš kurių mažesnis, skirtas siaurajam geležinkeliui, sunaikintas. Didesnis, raudonų plytų vandens bokštas, stovi ant kalvos miesto centre. Bokšto rezervuaro talpa – 48 kub. m Vandens bokštas – gražių architektūrinių formų, tuo metu tai buvo pats aukščiausias statinys gyvenvietėje.  Bokšto viduje – laiptai vedantys prie vandens talpyklos. Mažesnis  vandens bokštas stovėjo, piečiau nuo stoties, prie siaurojo garvežių depo patalpų ir buvo skirtas aprūpinti vandeniu siaurojo geležinkelio garvežius. O prie pat stoties buvo pastatytos vandens kolonėlės, iš kurių ir buvo pilamas vanduo į garvežius.  Garo lokomotyvus pakeitus ekonomiškesniais dyzeliniais, vandens bokštai  nebuvo naudojami.

 

 

Vandens bokštas. net nuotr.

           Vandens siurblinė buvo pastatyta prie Žeimenos upės.  Tai nedidukas, mūrinis pastatas, kurio viduje buvo sumontuota siurblinės įranga. Vandens siurblinė požeminiais vamzdžiais buvo sujungta su vandens talpyklomis, vandentiekio bokštų rezervuarais, į kuriuos iš vandens siurblinės buvo pumpuojamas vanduo. Pirmojo pasaulinio karo metais, vokiečiams Švenčionėliuose pastačius geležinkelio elektrinę, vandens siurblinė teikė vandenį ir elektrinei.

             Švenčionėlių geležinkelio stoties rūmai  yra  eklektikos  stiliaus, simetriški, pastatyti iš raudonų plytų, tinkuoti, sienos dažytos balta spalva. Rusijoje buvo madinga dideles geležinkelio stotis dažyti turkio spalva, tinko puošybos elementus dažyti balta spalva.  Dabartiniu metu Švenčionėlių stoties sienų tinkas yra pašalintas, atidengtos raudonos plytos. Centrinė stoties dalis dviejų aukštų, galai – vieno aukšto, didelės rūsio patalpos, kuriose buvo restorano virtuvė. Antrame rūmų aukšte –  gyvenamosios patalpos, seniau šie kambariai buvo skirti svečiams, keleiviams, mašinistams pernakvoti. Šiaurinėje stoties dalyje veikė restoranas, pietinėje – bufetas, paštas, telegrafas. Stotyje erdvus stoties viršininko kabinetas, keleivių laukiamosios salės, kurių sienas puošia sgrafito technika atlikti Rimanto Jurkėno, kilusios iš Švenčionėlių, darbai.

           Lygiagrečiai su geležinkelio stotimi, iš raudonų plytų, kaip ir geležinkelio stotis, buvo pastatytas erdvus, vieno aukšto pastatas  skirtas traukinių budėtojams.

             Pietiniame miesto pakraštyje, toliau nuo stoties, stovėjo plačiųjų garvežių depas, kurį Antrojo pasaulinio karo metais pastatė vokiečiai. Šiaurinėje pusėje buvo nedidelis, vieno aukšto mūrinis pastatas, kurio vidinių patalpų  aukštis prilygo dviems aukštams. Patalpose buvo krosnis, kuri šildė už sienos, nedideliame kambarėlyje, stovėjusį vandenį ten pat buvusiems dušams.

            Prie mūrinio pastato jungėsi labai didelės ir aukštos depo patalpos. Jų pamatai buvo sumūryti iš betono, o sienos pastatytos iš medinių karkasų, iš dviejų pusių  apkaltų lentomis,  o tarpas tarp lentų užpildytas šlaku. Šiose patalpose buvo kalvė, viršininko kabinetas, mechaninis cechas ir garvežių plovykla. Teritorijos kieme  buvo nutiesta ne mažiau kaip keturi geležinkelio keliai, kur stovėjo kelios dešimtys garvežių. Garvežiai  buvo remontuojami, dažomi ir plaunami. Garvežius plaudavo depo viduje buvusioje plovykloje, iš kurios vanduo požeminiais vamzdžiais tekėjo į nuotekų duobę, iškastą už depo teritorijos, už plačiojo geležinkelio bėgių.

            Depo teritoriją iš trijų pusių supo  geležinkelio trikampis. Vieni jos bėgiai kirto Vilniaus gatvę ir baigėsi miškelyje prie dabartinės gimnazijos. Geležinkelis trikampis buvo skirtas garvežiams apsisukti. Buvusio geležinkelio trikampio linijos dalis dar yra likusi netoli buvusio vaisvandenių cecho.

            Gražiai sutvarkyta teritorija, kurioje stovėjo plačiųjų garvežių depas. Neliko depo patalpų ir nė vieno garvežio. Liko tik vaizdiniai   vyresnės kartos žmonių prisiminimuose, o jaunajai kartai teks tik stebėtis išgirdus pasakojimą, kad anksčiau keleivius vežė traukiniai tempiami galingų garvežių, galėję būti miesto technikos paminklais.

 

 

Švenčionėlių geležinkelio elektrinė. Nuo 1964 m. Pabaltijo geležinkelio Švenčionėlių kelių ruožo mechaninės dirbtuvės. Kibickio nuotr.

            Švenčionėliuose buvo įsikūrę daug smulkių  ir stambių geležinkelį aptarnaujančių įstaigų. Nutiesus geležinkelį įsikūrė Švenčionėlių kelių ruožo mechaninės dirbtuvės. Darbininkai įsikūrė mūriniame pastate priešais elektrinės pastatą, o administracija – gretimame mediniame name (Partizanų 3).

            1964 m. rudenį pilnai užbaigtas elektrifikavimas  rajone ir prijungtas prie  valstybinės energetinės sistemos. Švenčionėlių geležinkelio elektrinė nustojo funkcionuoti ir buvo uždaryta. Buvusiose geležinkelio elektrinės patalpose (Partizanų 1), po remonto, įsikūrė Pabaltijo geležinkelio Švenčionėlių kelių ruožo mechaninės dirbtuvės.

             Mūriniame pastate, priešais dirbtuves, buvo sandėliai, staliaus patalpos ir kalvė, kurioje dirbo  du kalviai ir du jų padėjėjai.  Jie darė metalinius plaktukus skirtus metaliniams bėgvinims kalti į bėgius. Dalį pagamintų plaktukų siuntė Rygos geležinkeliams. Kalviai taip pat gamino  raktus, kurie buvo skirti bėgių sujungimui.

             Pirmame aukšte buvo viršininko kabinetas Ir mechaninės dirbtuvės, kuriose dirbo tekintojas, kuriam tekdavo daryti sudėtingas detales, kuriomis keitė netinkamas įvairių įrengimų ir mechanizmų detales. Mechanikas – derintojas atlikdavo motorvežių ir kt. mechanizmų remonto darbus. Šaltkalviai – mechaninių ir hidraulinių keltuvų  defektų remontus. Skardininkui argi atsirasdavo darbų, vienas iš jų – žibintų gamyba , be kurių negalimas buvo darbas tamsiu paros metu. Dirbtuvėse dirbusio skardininko darbai pasižymėjo ypatingai aukšta  darbų kokybe, sunku buvo net atskirti, tai pramoninis ar rankų darbo gaminys.

             Antrame pastato aukšte buvo kadrų skyriaus viršininko, inžinieriaus, saugumo technikos inžinieriaus, normuotojo kabinetai,  buhalterija, biliardinė, raudonasis kampelis – švenčių, poilsio ir susirinkimų vieta.

           1862 m. gruodžio 15 d. ( gruodžio 27 d.) atidarytas reguliarus traukinių eismas geležinkelio ruože Lentvaris – Gardinas – Varšuva, kurio rangovas Skvorcovas. Ši data laikoma oficialia geležinkelio linijos Sankt Peterburgas–Varšuva atidarymo data. Vidutinis nuotolis tarp geležinkelio stočių – 17 kilometrų. Visą geležinkelio liniją aptarnavo 101 lokomotyvas skirtas keleiviniams traukiniams ir 160 lokomotyvų skirtų krovininiams traukiniams. 1907 m. lokomotyvų kiekis buvo padidintas daugiau nei du kartus.  Vidutinis keleivinių traukinių greitis buvo 63.2 km/h, atskirose atkarpose traukinio greitis  80 km/h.  Vidutinis krovininių traukinių greitis buvo 40-45 km/h.

 

 

Švenčionėlių geležinkelio stoties interjeras. Dail. R. Jurkėnas. R. Čebručenko nuotr.

           Geležinkelį aptarnauja daug specialistų. Garvežio mašinisto profesija laikoma ypatingai svarbia. Darbas geležinkelyje reikalauja ypatingo atidumo ir atsakingumo, ir visi darbai yra labai svarbūs, kurių darbuose negali būti nė mažiausios klaidos. Vardindami įvairias geležinkelininkų profesijas, kaip dažnai pamirštame tų profesijų atstovus, kurie kūrė viadukų, pralaidų, tiltų ir stočių projektus. Tai buvo vienas iš sudėtingiausių ir atsakingiausių darbų, o mes net nežinome kas jie? Kokios jų pavardės?

           Kartais tenka  skaityti ar girdėti sakant, kad Švenčionėlių geležinkelio stotis labai panaši į Lentvario stotį. Taip, tai tiesa. Bet kas  projektavo ir yra šių geležinkelio stočių architektas?

           XIX a. viduryje imta   statyti naujus statinius: geležinkelio stotis, depo, hales ir kt. Apie 1860 m. statybose imta naudoti gelžbetonį. XIX a. II pusėje architektūroje vyrauja eklektikos, dar kitų vadinamas  istorinis stilius, kuriame naudojami ir mėgdžiojami įvairūs architektūriniai stiliai, kuriam būdingas mechaniškas įvairių architektūrinių stilių junginys. Tokiu stiliumi pastatytos Švenčionėlių, Pskovo, Daugpilio,  pirmoji Vilniaus  ir  kt.  Sankt Peterburgas-Varšuva geležinkelio stotys.

           Norėtųsi palyginti Pskovo ir Švenčionėlių geležinkelio stotis. Teigiama,  kad Pskovo geležinkelio stotį projektavo prancūzų inžinierius Pirel, kuriam buvo pavesta atlikti pirmos klasės geležinkelio stočių projektą.

             Pirel ruošdamas geležinkelio stočių projektus, akivaizdu, kad užsakovams turėjo paruošęs kelis variantus. Tikėtina, kad paruošti kiti darbai ir buvo panaudoti mažesnėms stotims statyti. Skiriasi stoties patalpų dydžiai, bet langai, jų forma, patalpų  aukštis, išdėstymas labai panašūs, beveik vienodi. Negalime teigti, kad Švenčionėlių geležinkelio stoties projekto autorius prancūzų inžinierius-architektas Pirel, nes tam neturime  patvirtinančių įrodymų.

 

 

Pskovo geležinkelio stoties interjeras. ru nuotr.

Šaltiniai:

  1. www.opskove.ru/Памятники истории и культуры Псковской области (энциклопедический справочник).
  2. www.rzd-expo.ru-история/Петербурго-Варшавская железная дорога.
  3. www.plussa-region.narod.ru/История Плюсского района/ История железной дороги Санкт Петербург-Варшава.

 

Istorija Rusijos okupacija , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra