Gegužinių pamaldų tradicija

Autorius: Data: 2014-06-11, 09:47 Spausdinti

Vlada ČIRVINSKIENĖ, Pasvalys

Gegužės mėnuo – pats nuostabiausias laikmetis, kada gražiausiais žiedais pražysta gamta, vaiskia žaluma pasipuošia laukai, sodai, miškai, miškeliai. Girdėti  nepakartojama gamtos muzika, kurios harmonijai nereikalingas bet koks žmogaus įsikišimas.  Viso pasaulio dirigentas yra Visagalis Viešpats. Jo pagalba Atgimimo šventė vyksta ir žmonių sielose.

Gegužės mėnuo yra  skirtas dviem motinom – žemės ir dangiškajai – Švč. Mergelei Marijai. Tai  visą mėnesį garbinome Mariją, pirmąjį gegužės mėnesio sekmadienį nusilenkėm mamoms – motinoms – močiutėms.

Giedodami  litaniją – į Švč. Mergelę Mariją kreipėmės pačiais gražiausiais žodžiais - ,,Šventoji Dievo Gimdytoja‘‘, ,,Motina Kristaus‘‘, ,,Motina Bažnyčios‘‘, ,,Motina geroji  patarėja‘‘, ,,Teisybės paveiksle‘‘, ,,Aušros žvaigžde‘‘, ,,Ligonių sveikata‘‘, ,,Nusidėjėlių gynėja‘‘, ,,Karaliene kankinių‘‘, ,,Karaliene šventojo rožančiaus‘‘, ,,Karaliene šeimos‘‘, ,,Karaliene taikos‘‘.  Skambėjo lūpose pačios gražiausios giesmės ,,Sveika Marija, o Motin Dievo‘‘, ,,Dangaus Karaliene‘‘, ,,O Marija Motinėle‘‘, ,,Marija Motina Geroji‘‘.

Marijos mėnesį mes džiaugiamės jos išaukštinimu, jai suteiktomis malonėmis  ir dėkojome Viešpačiui, kad mums davė tokią Motiną.

Gegužės mėnesį Bažnyčia pakvietė visus katalikus kas vakarą rinktis į parapijų bažnyčias, prie sodybose, laukuose, pakelėse stovinčių koplytėlių, prie namuose papuoštų Švč. Mergelės Marijos altorėlių, kaimo seklyčiose, ar net savo namuose  gegužinėms pamaldoms, liaudyje dar vadinamoms - mojavomis.

Gegužinių pamaldų ištakos

Gegužinės pamaldos, skirtos Švč. Mergelės Marijos garbei turi labai senas religines ištakas.

Jau XII amžiuje užtinkami aiškūs gegužinių pamaldų pėdsakai Ispanijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. XVIII amžiuje Italijoje atsiranda gegužinės pamaldos, panašios į dabartines mūsiškes. Pradžią joms davė šv. Pilypas Nėris. To amžiaus pabaigoje jos jau gyvavo Prancūzijoje, Ispanijoje, o kiek vėliau – Belgijoje ir Šveicarijoje. Apie 1840 metus įsigalėjo Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Ypač greitai ėmė plisti, kai popiežius Pijus VII skyrė atlaidus visiems, kurie maldingai gieda ar bent kalba Švč. Mergelės Marijos litaniją ir paragino tikinčiuosius gausiai jose dalyvauti.

Lietuvoje, palyginus su kitais katalikiškais kraštais, gegužinės pamaldos įvestos gana vėlai apie XIX a.  ir ne sostinėje Vilniuje, kaip būdavo kitais atvejais, bet įkurtoje Seinų vyskupijoje. Tos vyskupijos valdytojas prelatas Butkevičius, kilęs iš Kretingos bajorų, ką tik išrinktas šioms pareigoms, buvo nuvykęs į Romą. Ten jis prisižiūrėjo gegužinių pamaldų, laikomų su visu iškilmingumu. Grįžęs 1853 m. spalio mėnesį ir perėmęs vyskupijos valdymą, pirmiausia gegužines pamaldas jis įvedė Seinų katedroje, o netrukus ir visoje vyskupijoje. Žemaičių vyskupiją tuo metu valdė vyskupas Motiejus Valančius, išplatinęs gegužines pamaldas ir savo vyskupijoje. Jau XIX a. pabaigoje gegužinių pamaldų tradicijos atkeliavo ir į Pasvalio kraštą.

Gegužinėms pamaldoms nėra nustatyta privalomų maldų. Lietuvoje jos susideda iš skaitomos ar giedamos Švč. Mergelės Marijos litanijos, Šv. Bernardo maldos ir giesmės „Sveika, Marija“. Po jų gali būti giedamos ir kitos Marijos garbei skirtos giesmės.
Gegužinės pamaldos vykdavo ne tik bažnyčiose, bet ir laukuose prie kryžių, koplytėlių, privačiuose namuose, kur temstant, suskambinus varpu ar kitu instrumentu, žmonės rinkdavosi giedoti Marijos litanijos ir giesmių. Atokiau gyvenantys pamaldas atlikdavo savo šeimos ratelyje. Lietuvos kaime tai buvo ypatinga liaudies pamaldumo praktika. Į šias pamaldas įsijungdavo visi: vaikai, rinkdami laukų gėles Marijos paveikslui papuošti, jaunimas, pindamas vainikus ir kitaip puošdamas Marijos altorėlį ar paveikslą. Mergaitės išimdavo iš kraičio skrynių gražiausius savo rankdarbius ir juos meniškai pritaikydavo išpuošti seklyčiai, kurioje būdavo atliekamos gegužinės pamaldos. Moterys sunešdavo vaškines žvakes, vyrai vadovaudavo giedojimui. Tai buvo graži, sava kaimo bendruomenės dvasinio pakilimo šventė. Maldos baigdavosi ir laukais pasklisdavo dainos, armonikos garsai, žemę drebindavo rateliai. Senosios lietuviškos mojavos ypatingos tuo, jog šalia maldos būdavo vakarojama.

Graži ir prasminga tradicija

Gegužinių pamaldų tradicija daugelyje Lietuvos vietų taip pat ir Pasvalio krašte atgijo prasidėjus Atgimimui (1987 m.). Gražu ir prasminga, jog ši tradicija šiandien plinta ne tik kaimuose – giedoti būreliais renkasi ir miesto gyventojai, menantys savo jaunystės laikų puošnias ir skambias mojavas. Džiugu, kad šios tradicijos kasmet atgaivinamos  ir plečiamos visose dekanato parapijose. Pasvalio katalikės moterys bei Gyvojo Rožinio maldininkai jau keletas metų domisi gegužinių pamaldų papročiais ir tradicijomis. Aplanko kaimo gegužines pamaldas ir kartu pasimeldžia bei pabendrauja su tikinčiaisiais. Šias metais Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio dvasinis vadovas kun. Miroslav Anuškevič pateikė idėją aplankyti parapijų gegužines pamaldas kartu su jaunimu, domėtis šių pamaldų papročiais , tradicijomis. Išvykas nutarėme organizuoti  po dekanato Jaunimo dienų.

Kun. Miroslav ir jaunieji maldininkai, Gyvojo Rožinio maldininkės kartu su Pasvalio Katalikėmis moterimis aplankėme keletą parapijų bei kaimų. Visur mus pasitiko nuoširdūs parapijų klebonai, maldininkės bei maldininkai, gražiai papuošti altorėliai, mojavinių pamaldų Švč. Mergelės Marijos paveikslai. Nepaprastą šventiškumą lydėjo rūpestingumas, meilė, tyrumas, ramybė. Marijos altorius puošė baltutėlės – nėriniuotos staltiesės. Altoriai buvo išdabinti vienur mirtų, kitur tujų net rūtų vainikas bei bijūnų, tulpių, pinavijų, jazminų puokštėmis.

Svečiuojamės Krinčino parapijoje

Pirmiausia mes aplankėme Krinčino Šv. apašt. Petro ir Povilo parapiją. Prie bažnyčios mus pasitiko šios parapijos klebonas Algirdas Petkūnas, Gyvojo Rožinio būrelio vadovė Kazytė Uogelienė bei parapijiečiai. Gegužinės pamaldos prasidėjo Švč. Mergelės litanija, pabaigoje suskambo giesmė Marijai. Pasibaigus pamaldoms šventoriuje dar aplankėme mirusiųjų kunigų kapus bei pagerbę artimuosius ir pažįstamus Krinčino kapinėse, pasukome Ličiūnų kaimo link. Pasiekus šį kaimą sutikome pasipuošusią dviratininkę su gėlių puokšte rankoje. Ji skubėjo į gegužines pamaldas. Kaimo viduryje prie klėtelės jau  laukė svečių kaimo bendruomenės pirmininkė Joana Kairienė ir jos vyras Algimantas.

Pasisveikinus buvome pakviesti į klėtelę, kurioje ryškia šviesa spindėjo Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Klėtelėje jau buvo susirinkę kaimo maldininkai, priešakyje su Krinčino parapijos klebonu Algimantu Petkūnu. Čia buvo galima pamatyti įvairaus amžiaus tikinčiųjų, net ir jaunimo. Pamaldas Švč. Mergelės Marijos litanija pradėjo klebonas A. Petkūnas. Pabaigoje suskambo giesmė Mergelei Marijai. Po to pamaldų vedimą tęsė maldininkė Joana su savo šeima. Buvo kalbami poteriai „Tėve mūsų‘‘, „Sveika, Marija‘‘.  Maldininkai sukalbėjo maldą Šv. Teresėlei. Kaip paaiškino šeimininkas Algimantas Kairys, kai Šv. Teresėlės relikvijos keliavo į Gulbinėnų parapiją per atsitiktinumą aplankė ir Ličiūnų kaimą. Todėl tikintieji niekada nepamiršta sukalbėti padėkos maldos Šv. Teresėlei. Visi nuoširdžiai pasimeldė ir už iškeliavusius į Amžinybę. Kaimo maldininkai atsiprašė už savo dienos paklydimus, šlovino Viešpatį, dėkojo Švč. Mergelei Marijai už suteiktas malones bei meldė visiems ramios ir palaimingos nakties.

Po pamaldų dar ilgai sėdėjome kartu su parapijos klebonu klėtelėje prie mėtomis garuojančio arbatos puodelio, kvepiančios kaimiškos duonos riekės bei skanaus sūrio, kumpio sumuštino. Dar ilgai dalinomės prisiminimais apie gegužinių pamaldų papročius, tradicijas praeityje ir dabartyje. Kaip pasakojo Joana Kairienė, net ir sovietiniais laikais šiame kaime vykdavo pamaldos, tik kitoje vietoje. Šią klėtelę kaimo bendruomenei padovanojo a. a. Agatytė Indrišėnaitė. Maldininkė Agatytė tik paprašė, kad čia visuomet būtų organizuojamos kaimo gegužinės pamaldos. Šią klėtelę jau apie dešimt metų prižiūri Joana ir Algimantas Kairiai, o jiems padeda visa kaimo bendruomenė. Kaip pasakojo klėtelės šeimininkai, vasara klėtelėje bei jos kieme vyksta bendruomenės susibūrimai, šventės. Net galvojama įprasminti birželinių pamaldų tradicijas.

Klėtelėje matėme nuotraukų, kurio atspindėjo vysk. Jonui Kaunecko tėviškę, artimuosius, kunigystės ir vyskupystės metus, šio kaimo  žmonių istorijas bei jų gyvenimus. Padėkoję už puoselėjamas gražias kaimo tradicijas ir palinkėję palaimingo gyvenimo, jau saulelei einant vakarop, grįžome į Pasvalį.

Aplankėme Daujėnų parapiją

Per kitas dienas aplankėme Daujėnų Švč. Jėzaus vardo pararapiją bei Girsūdų kaimą.  Prieš gegužines pamaldas aplankę stebuklingą šaltinėlį ir pagarbinę Švč. Mergelę Mariją išskubėjome į bažnyčią. Mus pasitiko Gyvojo Rožinio būrelio vadovas Alfonsas Prakaitis, jo pagalbininkė Genutė bei kiti maldininkai. Pamaldas vedė maldininkai Alfonsas Prakaitis bei Petras Karoblis. Visi giedojome Švč. Mergelės Marijos litaniją. Pabaigoje pašlovinome Mariją giesme. Pabendravę su Daujėnų tikinčiaisiais aplankėme Daujėnų kapines ir pasukome į Girsūdus. Sustojome prie kaimo sodybos. Čia mus pasitiko jos šeimininkai: Pranas ir Anėlė Bedaliai bei Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio vadovės pavaduotoja Aldutė Banelienė, kurie pakvietė į išpuoštą šventovę – gegužės Švč. Mergelei Marijai. Pamaldas vedė maldininkas iš Girsūdų – Jonas Vadapalas. Skambėjo litaniją ir giesmė Marijai. Buvo nepamiršta sukalbėti  poterių bei pasimelsti už mirusiuosius. Baigiantis pamaldoms dar buvo sugiedota giesmė „Dangaus Karalienė‘‘.  Po gegužinių pamaldų dar klausimės pasakojimų apie gegužinių pamaldų papročius ir tradicijas Daujėnų parapijoje – Girsūdų kaime. Vaišinomės ir dainavome įvairias lietuvių liaudies dainas: ,,Tykus vakars“, ,,Anoj pusėj Dunojėlio‘‘, ,,Neišeik neišeik tu iš sodžiaus‘‘, ,,Balnokit broliai žirgus‘‘, ,,Ar aš tau sese nesakiau‘‘.

Lydimi dvasinės atgaivos ir gražių prisiminimų grįžome į Pasvalį.

Gegužinės pamaldos Tetirvinų kaime

Dar teko apsilankyti Tetirvinų kaimo gegužinėse pamaldose, kurios vyksta bendruomenės namuose. Šių pamaldų eiga jau daug metų rūpinasi buvusi ilgalaikė Skrebotiškio Švč. Jėzaus širdies parapijos Gyvojo Rožinio būrelio vadovė Verutė Vasiliauskienė, Pasvalio Katalikių draugijos narė Danutė Špokevičienė bei kitos šio kaimo maldininkės. Išradingai įrengtas altorėlis, nupinti vainikai, papuošta gėlėmis. Žinoma nepamiršta pačių svarbiausių dalykų – Švč. Mergelės paveikslo bei žvakių.  Nuolat šio kaimo maldininkes aplanko Skrebotiškio parapijos kun. Raimondas Simonavičius.

Gegužinės pamaldos Talkonyse

Pasvalio dekanato Gyvojo Rožinio maldininkus buvo galima sutikti gegužinėse pamaldose – Talkonyse – kankinio kunigo Alfonso Lipniūno tėviškėje.

Šv. Mišios ir pamaldos senelių namuose

Gyvojo Rožinio maldininkės kartu su Marijos legiono sesėmis dalyvavo šv. Mišiose bei gegužinėse pamaldose Pasvalio senelių namuose. Mišias aukojo bei gegužines pamaldas vedė parapijos klebonas Albertas Kasperavičius. Jam koncelebravo  kun. Miroslav Anuškevič bei jaunasis klierikas.

Gyvojo Rožinio maldininkių prisiminimai

Apie gegužinių pamaldų papročius ir tradicijas Gyvojo Rožinio maldininkai bei maldininkės dalinosi po Gyvojo Rožinio Mišių bei katechezės agapės metu. Gydytoja Adėlė pasakojo apie savo vaikystęs nuostabius gegužės vakarus, ievų, jazminų žydėjimą. Visi aplinkiniai gyventojai Dievo ir Marijos kviečiami rinkdavosi į artimiausią pirkią melstis. Gydytojos atmintyje dar iki šiol išliko ant altoriaus degančios žvakes, kurios tarsi atspindi Dievo duotą žmogui gyvenimą šioje žemėje.

Visus sujaudino tremtinių Marijos ir Genutės pasakojimas. Marytė su savo šeimos nariais buvo ištremta į Sibirą 1941 m. birželyje. Tai buvo pats baisiausias trėmimas. Bet ir tremtyje lietuviai nepamiršo gegužinių pamaldų. Gegužės mėnesį visi susirinkdavo į vieną baraką ir melsdavosi, net skambėdavo lietuviškos dainos bei armonikos melodijos. Kartais prižiūrėtojai bardavosi, gąsdindavo įvairiomis  bausmėmis, o kartais nesakydavo nieko. Tremtyje ne visi turėjo rožančius, todėl tekdavo pasidaryti juos iš duonos. Tik malda išgelbėjo iš Sibiro baisybių ir suteikė galimybę vėl sugrįžti į savo gimtinę. O Genutę ir jos šeimą su kitais pasvaliečiais ištrėmė 1948 m. gegužės 22 d. Tai vakare iš gyvulinių traukinio vagonų girdėjosi Švč. Mergelės litanija, giesmės Mergelei Marijai. Tremtiniai buvo stiprūs savo dvasia, nes juos už rankos laikė Viešpats ir globojo Marija. Tai padėjo nugalėti Sibiro šaltį ir badą, iškentėti patyčias. Apsaugojo nuo visokių nelaimių ir net mirties. Tik tikėjimas leido vėl visiems laimingai sugrįžti į savo gimtąjį kraštą.

Maldininkei Aurelijai atmintyje išliko giesmių melodijos.

Maldininkės Genutė ir Danutė pasakojo, kad į gegužines pamaldas rinkdavosi visi kaimo gyventojai niekieno nevaromi. Šeštadieniais po pamaldų visuomet vykdavo linksmybės. Užgrodavo armonika ir jaunimas eidavo šokti, o senesni tiesiog stebėdavo šokančius, šnekučiuodavosi. Kartais į namus grįždavo jau paryčiui.

Maldininkė Aleksandra pasakojo, kad į gegužines pamaldas kaip ir dabar visi rinkdavosi į parapijos bažnyčią, kai užbaigdavo visus dienos darbus.

Maldininkė iš Saudogalės kaimo, pasidžiaugė kad iki dabar kaime vyksta gegužinės pamaldos.

Kaip akimirka prabėgo pilna grožio ir visokiausių prisiminimų kupina gegužė.

Ačiū, kad saugome papročius ir tradicijas

Dar nepasisvečiavome Talačkonių, Meškalaukio, Nakiškių, Dagių, Mikoliškio, Saudogalės, Raubonių ir kituose kaimuose bei parapijose. Tad galbūt jas aplankysime kitais metais,  jei Dievulis duos įkvėpimo ir jėgų.  Ačiū, kad saugome savo parapijų, bendruomenių papročius ir tradicijas bei perduodame jaunimui. Tai padeda mums stiprėti dvasiškai ir nepamiršti savo gyvenamosios vietovės istorijos svarbiausių ištakų bei dabarties.

Religija , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra