Šimtmečių bendrystės Europos Sąjungoje

Prof. Antanas Tyla

Pagaliau be karo, be sugriovimų Lietuva pasirašė sutartį su ES dėl jos narystės. Ir iš karto atmintis grąžina į karo ir pokario sovietinės okupacijos metus. Tuomet susitikę pažįstami vienas kitą klausdavo: kada bus karas? Su kuo tas karas turėjo būti, visiems buvo aišku – anglų ir amerikiečių su Sovietų Sąjunga. Visi to laukę tikėjosi, kad tokiu būdu Lietuva gaus galimybę atkurti nepriklausomybę, išsivaduoti iš sovietinės imperijos nežmoniškų, nusikalstamų represijų: laisvės kovotojų žudymo, šeimų trėmimų, sąmoningų Lietuvos valstybės piliečių kalinimo bei trėmimo iš Lietuvos ir jų fizinio naikinimo. Vakarų pasaulio demokratinės vertybės ir bendradarbiavimas su jo valstybėmis tuomet buvo daugelio svajonė ir idealas. To pasiekėme prof. Vytauto Landsbergio komandos ir bendraminčių sukurtu teisiniu keliu, be karo, tik okupantų konvulsiniais išpuoliais.

Pasirašėme sutartį ir atsikratėme nuo XV a. pabaigos mums iš Maskvos einančių grasinimų ir jų įžūlaus įgyvendinimo. Maskva supranta tik tokį bendradarbiavimą, kuris reiškia, kad nori būti jos engiamas. Ji keičiasi irgi, bet mūsų atžvilgiu galvoja taip pat kaip ir visad. Matome, kaip Rusija elgiasi su Čečėnija. Kitais metais minėsime 100 metų jubiliejų nuo lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo. Yra manančių, kad Rusija nenorėjo lietuvių asimiliuoti ir kad kirilica visai gera abėcėlė ir ją reikėjo priimti. Jie nesuvokia, kad tai buvo viena iš jos priemonių išplėšti Lietuvą iš Europos kultūrinio konteksto ir prievarta padaryti ją rusų kultūros vartotoja ir reiškėja. Per 40 pasipriešinimo ir knygnešystės metų lietuviai nepasidavė asimiliacijai, išsaugojo civilizacinį ryšį su Vakarų pasauliu. To buvo siekiama atkuriant Lietuvos valstybę 1918 m., 1941, 1949 m. sudarant Lietuvos Laivės Kovų Sąjūdžio vadovybę ir pagaliau paskelbiant Kovo 11-osios aktą.

Sunku būtų rasti sąmoningą Lietuvos valstybės pilietį, kuris nebrangintų nepriklausomo valstybinio gyvenimo. Tačiau istorinė patirtis verčia ieškoti stabilaus apsidraudimo. Lietuvos padėties negalime lyginti su Norvegija, Islandija ar Lichtenšteinu. Atsiribojimas nuo ilgaamžio pavojaus yra pats svarbiausias Europos Sąjungos duodamas Lietuvai garantas. Jam priklauso prioritetas, palyginus su visomis kitomis galimybėmis ar nuolat skelbiamais privalumais. Manau, kad ES nebus tokia, kokia buvo Tautų Sąjunga prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai agresoriai savo užmačias vykdydavo iš jos išstoję arba iš jos pašalinti naikindavo tos Sąjungos narius.

Žinoma, niekas negali pasakyti, ar pavyks mums susitelkti būnant ES. Ir be jos mes švaistome lietuvių kalbos vertybes, graibstome tik pilietines teises ir laives, užmiršdami pilietinius moralinius įpareigojimus, vien niekiname 1918-1940 m. valstybinį gyvenimą, nematydami ką jis davė naujo, kiek padėjo plėtotis ir išlikti tautai. Kartu ugdomas nusigręžimas nuo savęs. Būnant Europos Sąjungoje teks dar labiau susitelkti ties svarbiausių vertybių išsaugojimu. Galbūt tam turėsime daugiau laiko, kai nereikės patiems tiek jėgų skirti pačios valstybės ir piliečių saugumui.

Lietuvos piliečių referendumas dėl stojimo į ES yra svarbus ir istoriškai reikšmingas sprendimas. Tikiuosi, kad dauguma supras, kad stojimas į ES bus mūsų žingsnis į priekį. Jo nepadarius, kitos šalys mus paliks vienui vienus.

„Voruta“ Nr. 9 (531) 2003 m. gegužės 8 d. (p. 1)