Gedulas ir viltis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Didesnės ar mažesnės netektys lydi mus visą gyvenimą. Kuo didesnė netektis ištinka, tuo didesnė gimsta viltis, išlaikydama mus pusiausvyroje. Dėl netekčių ilgiau ar trumpiau gedime, viltimis gyvename. Kas gi nutiko birželio 14-ąją, kad būtent ši diena įtraukta į valstybės mastu minimų dienų sąrašą kaip “Gedulo ir vilties diena”?
Prieš 62 metus sovietiniai okupantai, padedami vietinių kolaborantų, įvykdė pirmąjį masinį žmonių trėmimą iš Lietuvos. Istorikas A. Anušauskas rašo: “…dėmesys buvo sutelkiamas ne į atskirų žmonių, o į šeimų naikinimą. Sunaikinus ištisas šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta jų patirtis, visuomeninė-kultūrinė įtaka. Turėjo išnykti geriausia dalis du dešimtmečius ugdytų profesinių grupių: karininkų, policininkų, mokytojų, žurnalistų ir kt. (…) Trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. 3 val. ryto. (…) Bendras birželio 14–18 d. iš Lietuvos išvežtų žmonių skaičius siektų apie 18 500. Bet šio skaičiaus neverta ieškoti NKVD ir NKGB dokumentuose.” (L. Truska ir kt. “Sovietinis saugumas Lietuvoje 1940–1953 metais”, V., 1999. – P. 150, 151). Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 000 žmonių, iš kurių 28 000 žuvo, o į GULAG’o lagerius 1944–1952 m. išvežta apie 143 000 kalinių. (Ten pat, P. 171, 178).
Tai – nors ir tikri – tik sausi faktai, kurių turinį pasistengus įmanoma suvokti. O gedulas ir viltis – labai individualūs. Todėl šią atmintiną dieną kiekvienas įprasmina savaip. Sovietinės okupacijos metu tauta buvo ne tik fiziškai ir dvasiškai naikinama, bet ir suskaldyta į rezistentus ir kolaborantus. Nors daug kas šią ribą šiandien labai stengiasi ištrinti, bet juk savaime suprantama, kad vienaip šią dieną mini kadaise išvarytieji iš savo namų, o kitaip – padėjusieji okupantams tai padaryti. Gedime amžino įšalo žemėje likusių artimųjų, liūdime, anot vieno tremtinio: Gal gyvenimo palūžusio,/ O gal vilčių, staiga sudužusių…/ Gal atminimų tėviškės brangių… (“Leiskit į Tėvynę”, K., 1989. – p. 354). Man skaudžiausia ne dėl Sibire prarastų gražiausių jaunystės metų (Lietuvoje tuo laiku tūkstančiai laisvės kovotojų prarado gyvybes), o dėl Tėvo, taip ir nesulaukusio Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo, kuriuo jis šventai tikėjo ir tik ta viltimi gyveno. O kiek sudužo vilčių, puoselėtų Atgimimo metu?! Tarp jų ir tokia naivi viltis, kad į okupantų voratinklius patekę žmonės prisipažins klydę. Viešai prisipažino, kiek aš prisimenu, tik du: vienas – rašytojas, kitas – iškilus žurnalistas. Pastarasis prisipažino ne klaidą padaręs, atvirkščiai – tik KGB dėka tapęs tuo, kuo dabar yra. Todėl Birželio 14-oji toli gražu ne visiems Lietuvoje reiškia gedulą. Bet tai – kiekvieno sąžinės reikalas.
O kokios mūsų, kurie turime dėl ko šiandien gedėti, viltys? Tai – tikėjimas, kad panašaus genocido lietuvių tauta daugiau niekada nebepatirs. Tas tikėjimas pagrįstas 1991 m. vasario 9 d. ir 2003 m. gegužės 10–11 d. valstybinių referendumų rezultatais ir, nežiūrint valdžių kaitos, nuoseklia Nepriklausomos Lietuvos užsienio politika, kurią ant europinių bėgių sudėtingiausiomis sąlygomis pastatė Atkuriamasis Seimas, vadovaujamas prof. Vytauto Landsbergio. Lietuvių tauta šiuo metu sėkmingai įsijungia į aukštesnės civilizacijos tautų bendriją, o tai suteikia jai saugumą (NATO) ir didesnes galimybes kelti kiekvieno piliečio gerovę (ES). Kaip greitai ir apskritai ar sugebėsime tomis glimybėmis pasinaudoti, dabar priklausys tik nuo mūsų pačių.
Deja, per 50 sovietinės okupacijos metų vietiniai kolaborantai (dabar vadinantys save “tyliaisiais rezistentais”) lietuvių tautą nupilietino labiau negu caro valdininkai rusai per 120 metų. Todėl šiuo metu Lietuvoje pilietinės visuomenės, kurios kiekvienas narys galvotų kaip sustiprinti savo valstybę, o ne kaip iš jos ką nors gauti (arba paprasčiausiai nugvelbti), dar nėra ir greitai nebus. Tam mažiausiai prireiks biblijinio keturiasdešimtmečio, kuomet nebeliks okupacijos sužalotų kartų. Sunaikinus pilietiškai išugdytus žmones, sovietmečiu valstybinėse ir gamybinėse valdymo struktūrose įsitvirtino daugumiečiai (bolševikai), kurių, atgavus Nepriklausomybę, nebuvo kuo pakeisti. Todėl ir šiandien, pasauliui pripažinus Lietuvą veikiančios rinkos ūkio šalimi, ją valdo socializmo statybos patirtį turinti korumpuota valdininkija, stabdanti reformas visose srityse. Skaidriausiai dirba struktūros, suformuotos iš naujų kadrų, pvz., Krašto apsaugos ministerija. Puikiai pasirodė ir euroderybininkai, nes, ačiū Dievui ir sovietinės “tautų draugystės” politikai, neturėjome tam darbui “patyrusių” kadrų: per visą sovietmetį buvo paruoštas vos vienas (!) diplomatas lietuvis.
Stebėdami kaip į aukščiausių pareigūnų vietas (Vidaus reikalų ministerija, ambasadoriai, Vilniaus merija) nesirenkant priemonių stumiami seni, “patyrę” partiniai bičiuliai, kurie savo ruožtu pasirenka “patyrusius” valdininkus, turėtume suprasti, kad greito pagerėjimo nesulauksime, jei Seime ilgam įsitvirtins dabartinė dauguma, o Vyriausybėje – daugumiečiai. Jie per šimtą metų atliko tikrai svaiginantį viražą: iš Briuselio 1903 m. per Petrogradą, Maskvą, Minską, Vilnių 2003 metais vėl atsidūrė Briuselyje. Nuo socialdemokratinių XX a. pradžios idėjų per socialistinę revoliuciją, utopinio socializmo ir komunizmo kūrimą “vienoje atskirai paimtoje šalyje”, o vėliau ir “socialistiniame lageryje”, per šalies suverenumo siekį (“Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities”) – vėl prie europinės socialdemokratijos. Idėjų kaitą atspindėjo ir partijos virsmai: nuo RSDDP(b) per RKP(b)–LBKP(b), VKP(b)–LKP(b), SSKP, LKP, LDDP prie LSDP. Svarbi šiame viraže buvo ne ideologija – “antstatas”, o konkreti valdžia – “bazė”. Buvę materialistai komunistai su šūkiu “Būkim realistai” šauniai “išdūrė” susiskaldžiusius socialdemokratus ir, raudoną vėliavą pakeitę raudonu gvazdiku, ruošiasi priglobti agurkinius socialliberalus bei sraigtasparnius liberaldemokratus. Įsitvirtinusių valdžioje daugumiečių ištikimybę “bazei” pastaruoju metu vaizdžiai pademonstravo žemės sklypų dalyba gražiausiose Lietuvos vietose, net gamtos rezervatuose. Bet vienintelis tokių valdininkų rezervatas turėtų būti Pravieniškės!
Tad kokias viltis vidaus politikoje galime puoselėti šiandien? Tikėkimės, kad visos centro ir dešiniosios politinės jėgos pagaliau susivienys ir atsvers šiuolaikinius daugumiečius, supratę, kad priešingu atveju ir jos bus ne tik “išdurtos”, bet, “vyresniojo brolio” metodu, dar ir “išmaudytos išvietėje”. Turėkime vilties, kad, pasitvarkę su valstybės turtu, “patyrusieji” patys užleis savo pozicijas, kad visi teisėti savininkai pagaliau atgaus savo turtą, kad pradėsime gyventi savo pačių protu, o ne pagal aiškiaregių pranašystes, kad tautos genocido aukoms kada nors bus pastatytas deramas paminklas Lukišių aikštėje, kur stovėjo caro kartuvės ir bolševikų stabas. Vilčių teikia jaunimas, 1991-ųjų sausį nuo okupantų sugojęs Televizijos bokštą ir Parlamentą, o pastaruoju metu nuo savos aukščiausios valdžios nemalonės apgynęs generalinį policijos komisarą, pradėjusį kovą su nusikalstamomis grupuotėmis. Kai atsiras daugiau drąsių, orių, protingų – iš tikrųjų laisvų žmonių – piliečių, nebijančių prisiimti atsakomybės už save, savo šeimą ir valstybę, išsipildys mūsų šviesesnio gyvenimo viltys ir sumažės liūdesys dėl tautos genocido aukų.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra