Gedulas ir viltis

Autorius: Data: 2016-06-14, 10:54 Spausdinti

Gedulas ir viltis

 

Dr. Zigmundas RAMANAUSKAS, Trakai

 

Septyniasdešimt penkeri metai skiria mus nuo tos baisios nakties, kai 1941 m. birželio 14 d. prasidėjo nekaltų žmonių masiniai trėmimai į Sibirą. Mažai jau beliko gyvų liudytojų. Skuba jie pasidalyti prisiminimais, kad ir jaunoji karta suvoktų tų dienų baisumus: „Jei po amžių kada sunkūs pančiai nukris ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus, mūsų kovos ir kančios, be ryto nakties ar jiems besuprantamos bus?“ (Maironis). Projektas „Misija Sibiras“ akivaizdžiai byloja, kad tos kovos ir kančios jaunimui gerai suprantamos. Štai ir šiais metais, minint 75-ąsias masinių trėmimų pradžios metines, projektas „Misija Sibiras“ organizavo tremtinių ir politinių kalinių atminimo ir pagerbimo akciją „Ištark, išgirsk, išsaugok“, kurios metu buvo perskaityta 22 000 vardų, pavardžių ir likimų.

Lietuvos žmonių naikinimo planas brendo palaipsniui. 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos delegacija buvo priimta Kremliuje ir pasirašė savitarpio pagalbos sutartį. Jau kitą dieną – spalio 11-ąją – buvo parengta NKVD instrukcija dėl „priešsovietinio elemento“ likvidavimo. Nurodyta likviduoti prieštarybinių partijų narius, policininkus, karininkus, valstybių departamentų tarnautojus, dvasininkus, svetimų valstybių piliečius ir net asmenis, susirašinėjančius su užsienio piliečiais.

1940 m. birželio 14 d. Stalino vyriausybė pateikė Lietuvai ultimatumą: 1. Teisti vidaus Reikalų ministrą už kenkimą sovietų įguloms. 2. Įsileisti neribotą sovietų kariuomenės skaičių. 3. Sudaryti palankią Sovietų Sąjungai vyriausybę… Naktį iš 14 į 15 d. vyriausybė posėdžiavo ir ultimatumas buvo priimtas. Ir jau liepos 7 d. A. Sniečkus patvirtina „… priešvalstybinių partijų vadovaujančio sąstato likvidacijos planą“. Pagal šį planą buvo suimta 2 000 žmonių. Už akių jie buvo nuteisti sunkiems darbams į šiaurę bei Tolimuosius Rytus. Pagrindinis žmonių deportavimas į Sibirą buvo vykdomas 1941 m. birželio 14–18 dienomis. Deportacijoms vadovauti buvo komandiruota speciali NKVD karininkų grupė iš Maskvos. Slaptai atvyko Stalino asmeninis sekretorius Malenkovas, kuris įsakė „… panaudoti šautuvus ir kulkas, jeigu pritrūks vagonų suimtiesiems pervežti“. Buvo pareikalauta vien iš Lietuvos išgabenti 700 000 žmonių… Naujas deportacijas nutraukė karas.

Kandidatai į trėmimą – „priešsovietiniai elementai“ – L. Ramanauskas (1901–1968) su sūnumis Zigmundu ir Vytautu

Aš tą birželio 14-osios rytą labai gerai prisimenu. Iš vakaro per radiją transliavo A. Tolstojaus apsakymą „Duona“. Pranešė, kad tęsinio galėsime klausytis birželio 14 d. vakare. Taigi, man ryte rūpėjo, ar spėsime iki vakaro grįžti namo. Nespėjome. Teko sugrįžimą atidėti 17-ai metų. Tuomet vaikiškas protas negalėjo suvokti padėties tragizmo. Atsimenu, kad pro virtuvės duris norėjau išeiti į lauką, bet ten stovėjo vyras su pistoletu ir manęs neišleido. Atvežė mus į Kauno geležinkelio stotį. Ten spūstis. Kai kurie su savimi atsivežė per daug daiktų, kuriuos kareiviai negailestingai išmesdavo lauk. Apie trėmimą sužinojo ir pasmerktųjų giminės. Jie bėgiojo nuo vagono prie vagono, šaukė artimųjų vardus, bandė kažką pasakyti, perduoti. Šauksmas, ašaros, vaikų klyksmas, nerimas, maldos…

Iš ilgos kelionės uždarame vagone įspūdžiai migloti. Vaikiškas protas negalėjo suvokti padėties tragizmo. Kai kuriose stotyse tiesiai ant platformos buvo sukrauti duonos kepaliukai, galima buvo gauti karšto vandens. Rusijos platybėse, artėjant prie bet kokios stotelės, šalia vagonų su ištiestomis rankomis bėgdavo paaugliai šaukdami: „Chleba, chleba…“ Tai buvo pirmasis mano išmoktas rusiškas žodis. Ilgai visi tremtiniai siekė suvokti – „Už ką?“

Už ką? Neįmanoma suvokti, kad be teismo ir be priežasties žmonės gali būti tremiami. Vėliau ypač amerikiečiai stebėjosi, kodėl nesikreipėme į advokatus, kodėl nepasakėme, kad jie pažeidžia asmens bei privačios nuosavybės neliečiamybės principą… Naivuoliai.Kadaise Krylovo pasakėčioje aprašytas vilkas, prieš sudraskydamas ėriuką, „… taikėsi parodyt, kad darąs teisingai, baudžiąs tiktai kaltus – apkaltino vargšelį, kad tas jam drumsčia vandenį. Stalino atsiųsti į Lietuvą „vilkai“ ir vietiniai pakalikai taip pat panorėjo suteikti trėmimui teisinį pagrindą.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, pavyko patekti į saugumo komiteto rūmus ir susipažinti su dar 1941 m. birželio 8 d., sekmadienį (!), parengtu mūsų šeimos tremties rusų kalba parašytu lietuviškoje formoje nutarimu ir tą baisią naktį atliktos kratos protokolu:

„Ramanauskas Leonas nuo 1924 iki 1926 metų priklausė fašistinei Šiaulių sąjungai, o nuo 1937 metų – fašistinei tautininkų partijai. Be to, būdamas Šventosios uosto administratoriumi, žiauriai elgėsi su darbuotojais ir tarnautojais.

1936 10 08 už „atkaklų“ darbą Lietuvos Respublikos prezidentas apdovanojo jį Vytauto Didžiojo ketvirto laipsnio ordinu… Išvada: Ramanauską Leoną, kaip socialiai pavojingą pilietį, ištremti.“

Trėmimo metu namuose buvo atlikta krata. Kratos metu rasta: lenkiškų monetų, Latvijos bronzinė moneta, Vytauto Didžiojo ordinas (Orden Vitavta Velikogo), lLenkiškų pinigų (popierinių) –100 zlotų, viena metalinė moneta metalinė. Ar neatrodo, kad Ivano Krylovo pasakėčioje „Vilkas ir ėriukas“ vilko kaltinimai ėriukui buvo svaresni? Koks gi buvo tas „atkaklus“ L. Ramanausko darbas?

Knygoje „Mano kova“ („Mein Kampf“) A. Hitleris aiškiai išdėstė siekį viešpatauti Europoje ir žengiant į Rytus praplėsti „gyvenimiškąją erdvę“ („Lebensraum im Osten“). Ne tik politikams buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau A. Hitleris pareikalaus ir Klaipėdos (Mėmelio) krašto, tad Lietuvai būtina buvo turėti kitą uostą, kur galėtų švartuotis ne tik irklinės žvejų valtys. Taip pat svarbu buvo pradėti naujų laivų gamybą bei senų laivų remontą. Vyriausybė delsti negalėjo, tad 1934 m. Finansų ministerijos teikimu Lietuvos Vyriausybė Šventosios uosto administratoriumi paskyrė Leoną Ramanauską.

Jaunasis administratorius negailėjo jėgų sutvarkyti Šventajai ir jos uostui – per penkerius darbo metus buvo pastatyta laivų remonto dirbtuvė, apželdinta uosto teritorija, pastatyti gyvenamieji namai uosto tarnautojams ir darbininkams, nauja dviejų aukštų mokykla, įkurtas žvejų kooperatyvas, tvarkęs žuvies perdirbimą, buvo pradėta statyti jūros molų sistema, skirta uosto akvatorijai apsaugoti nuo smėlio sąnašų. Uosto administratoriaus sumanumas, kruopštumas ir pareigingumas buvo pastebėti ir įvertinti – Lietuvos Respublikos prezidento A. Smetonos įsaku Leonas Ramanauskas buvo apdovanotas ketvirtojo laipsnio Vytauto Didžiojo ordinu.

Nors ir patyrė daug negandų, lietuviai Sibire neprarado vilties. 1942 m. atsirado viltis, kad per Šiaurės vandenyną tremtiniai bus gabenami į Ameriką. Deja, toliau amžino įšalo žemės niekas nenukeliavo. Vėliau tikėjomės, kad pasibaigus karui grįšime į Lietuvą. Ir šios viltys nepasitvirtino. Prireikė Stalino mirties, kad šiokia tokia teisybė būtų atstatyta. Bet svarbiausia – anksti supratome, kad be alinančio darbo yra dar ir skaitymas, muzikavimas, pažintinių galių plėtojimas bei protinis lavinimas. Puoselėtos mūsų protėvių ir tėvų vertybės, tai, kas yra žmogaus viduje, turėjo žymiai didesnę įtaką išgyvenimui nei bet kokie išoriniai poveikiai. Tos vertybės buvo ir yra tvirtas vilties pagrindas.

Okupacija Rezistencija , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra