Pagrindinis puslapis Sena Voruta Gedimino Paviržio kalba Vilnijos Draugijoje

Gedimino Paviržio kalba Vilnijos Draugijoje

Gerb. Vilnijos mylėtojai,
Šiandien švenčiame garbingą jubiliejų, kuris, įvertinus nueitą kelią, rodo organizacijos brandą, jos gyvybingumą, darbų mastą. Tik stebėtis belieka, kai išgirsti neabejingų ir aktyvių visuomenininkų savo laisvalaikio sąskaita atliktus darbus, skirtus suteikti vilties už šalies ribų gyvenantiems tautiečiams.
Daug dėmesio draugija skiria ir Rytų Lietuvai, dažnai pareikšdama valdžios institucijoms daug priekaištų dėl abejingumo šiam kraštui, kurio dviejuose rajonuose lietuviai – mažuma. Man pažįstama situacija šioje Lietuvos dalyje. Vietos gyventojai, jei kalbėsime apie artimiausius rajonus, atranda savo vietą Lietuvos visuomenėje, drąsiau integruojasi į jos ekonominį, politinį gyvenimą. Be jokios abejonės tam geras sąlygas sudarė aktyvios visuomenės dalies – jaunimo lietuvių kalbos mokėjimas, jų europietiškas mąstymas. Vaikai labai gabūs. Teko matyti, kaip pirmokėliai, nežinoję nieko apie lietuvių kalbą jau per Kalėdas gražiai deklamavo eilėraščius, gana laisvai šnekėjo. Jiems nebebus nejauku dirbti ir gyventi kitose Lietuvos vietose, juolab dabar, kai, regis, laikys bendrą lietuvių kalbos egzaminą baigdami mokyklas. Ką jie toliau darys, kur mokysis, ko sieks, daug priklauso nuo pedagogų, tėvų, mūsų visų. Labai svarbu nebūti abejingiems, išklausyti jaunimo pageidavimus bei siūlymus. Tolerancija, įsiklausymas į visų nuomonę, geriausias vaistas nuo radikalizmo. Kita vertus, reikia siekti kuo geresnių darbo, gyvenimo ir buities sąlygų sudarymo šiame krašte. Dabar, kai esame ekonomiškai stipresni, tai padaryti galime.
Taip jau susiklostė, kad man yra artimas Vilnius ir Rytų Lietuvos kraštas, teko ir dabar tenka daug bendrauti su vietos gyventojais. Tai labai nuoširdūs žmonės, tik, deja, kalbant apie vyresnio amžiaus gyventojus, labiau užsidarę savo erdvėje. Bandykime patekti į jų širdis. Tuo kaip tik pasinaudoja aktyviai veikianti Lietuvos lenkų rinkimų akcijos partija (LLRA), kurios kai kurie nariai yra nusiteikę gana radikaliai. Beje, rinkimų į savivaldybes metu girdėjome nemažai netiesos apie Lietuvos siekius integruojant Rytų Lietuvos kraštą. Buvo ir teisingos kritikos, ir tai nestebina. Nemažai vietos gyventojų, beje, kaip ir kitose Lietuvos vietose, ne visada patenkinti valdžios sprendimais, ypač žemės reforma, jos eiga, kuri dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių sąlygų Vilnijoje yra gerokai sudėtingesnė.
Neginčytina, kad per pastaruosius metus, nereiktų nubraukti ir tarybinio laikotarpio, šių rajonų ekonominis gyvenimas žymiai pagerėjo. Pastatyta daug naujų ir geros kokybės kelių, neliko medinių tiltų, plečiasi gyvenvietės, ryšių tinklas, ateina vis daugiau verslo atstovų, gerinama socialinė ir inžinerinė infrastruktūra. Tikiuosi, tam dar didesnį impulsą suteiks rajonų bendrieji planai, kuriuos patvirtinti žadama dar šiais metais.
Susitikę su gyventojais, o prieš pastaruosius rinkimus su savo kolegomis daugelį apėję supratome, kad jie laukia permainų. Deja, tai įmanoma padaryti tik per rinkimus, o juose balsuota skirtingai nei mes tikėjomės. Matyt, baimė, o gal savotiškas solidarumas paėmė viršų. Kita vertus, balsavimo rezultatai, ypač Vilniaus rajone, neatspindi gyventojų nuomonės, nes daugelis gyvenančių aplink Vilnių, vis dar deklaruojasi gyvenamąją vietą Vilniaus mieste.
Man krito į akis keletas vietos gyventojų pastabų, jog gyvenimas būtų prastesnis, jei nebūtų Lenkijos valstybės paramos, kad LLRA dėka tas daroma. Tai labai svarbu, nes iš tikrųjų kažkokia parama gaunama. Kita vertus, kol kas dominuojanti partija, pasisavindama Lietuvos ekonomikos vaisius, pastoviai tendencingai teigia, kad pvz., Vilniaus rajonas yra prasčiausiai finansuojamas iš visų Lietuvoje esančių savivaldybių.
Žmonės turi žinoti ir justi tiesą apie Lietuvos valstybės siekius pagerinti jų gyvenimą, todėl, manau, kad visomis galimomis priemonėmis reikia siekti, kad valstybinės valdžios institucijos parengtų valstybinę Rytų Lietuvos programą, apimančią švietimo, socialinės, kultūrinės, sportinės, inžinerinės infrastruktūros plėtojimo sritis. Vietos gyventojai matytų valstybės dėmesį (šios įstaigos turėtų priklausyti apskričiai) ir jaustų faktinę paramą. Tada ir spekuliacijos Lenkijos parama baigtųsi.
Daugelis Lietuvos gyventojų tokius sprendimus palaikytų, nes neabejoju, žemaitis, suvalkas, dzūkas ar aukštaitis nėra abejingi Vilnijos reikalams. Apie dabartinę padėtį, apie tikslus būtina visus Lietuvoje kuo plačiau supažindinti, ypač dabar, kai ateina rinkimų į Seimą laikas. Suprantu, kad visuomeninės organizacijos galimybės ribotos, bet tik Jūs, aktyvūs Lietuvos piliečiai, prasidedančioje rinkiminėje kampanijoje, per giminingas visuomenines organizacijas, pažįstamus, galite tai padaryti. Norėtųsi, kad apie Rytų Lietuvos istoriją daug rašantis istorijos laikraštis „Voruta“ būtų platinamas visoje Lietuvoje. Reikia išnaudoti būsimų kandidatų kalbas, juos klausinėjant apie Vilnijos problemas bei būdus joms spręsti. Tik tada, patekę į Seimą, jie motyvuotai ir valstybiškai galės spręsti uždavinius dėl geranoriškos paramos šiam kraštui.
Tai, žinoma, turėtų būti visų čia nepaminėtų partijų pagrindinis tikslas. Apie tai mes jau garsiai kalbame. Kartu turime būti labai tolerantiški ir nesudaryti jokių prielaidų tautinei nesantaikai. Esame XXI amžiuje ir būdami savo šalies piliečiais turtinkime senąją Europą, didžiuokimės savos sostinės garbe būti Europos kultūros sostine, darniai sutikime Lietuvos tūkstantmečio vardo paminėjimo jubiliejų.
Linkiu didelės sėkmės Jūsų organizacijos veikloje.

Naujienos iš interneto