Gediminas Zemlickas. Šalčios krašto mokytojų likimai

Autorius: Data: 2019-04-04 , 07:53 Spausdinti

Gediminas Zemlickas. Šalčios krašto mokytojų likimai

Signataro Donato Malinausko giminaičiai su premijos laureatais (iš kairės): Juozas Vercinkevičius, Viktoras Jencius-Butautas, Vėtrė Markevičiūtė, Vytautas Dailidka, Nijolė Balčiūnienė, dr. Vytautas Rubavičius, habil. dr. Kazimieras Garšva

Gediminas ZEMLICKAS, Trakai, www.voruta.lt

Šiemet sukanka 150 metų, kai gimė Vasario 16-osios akto signataras Donatas Malinauskas (1869–1942). Prasmingas sutapimas, kad kovo 9 d. Signatarų namuose Vilniuje kaip sykis buvo teikiama šios asmenybės vardu pavadintoji kultūros premija, ji įteikta Eišiškių gimnazijos mokytojui Vytautui Dailidkai. Ko gero, eišiškietis šį sakinį gerokai išplėstų, priminęs, kad tai ypatingas mokytojas: dailininkas, poetas, kraštotyrininkas, lietuviškos kultūros puoselėtojas, tautotyrinių ir kraštotyrinių savilaidos leidinių rengėjas ir autorius, aktyvus Sąjūdžio dalyvis. Pagaliau retos ištikimybės savo kraštui ir tautai žmogus, iš to kyla grįžtamasis ryšis: tai ir šio krašto pasididžiavimas. Tokia asmenybė yra Vytautas Dailidka, iškilus Rytų Lietuvos pedagogas. Vargu ar tokiam vertinimui įmanoma prieštarauti, nes už žmogų pirmiausia kalba jo darbai. O jie įspūdingi.

Už žmogų byloja jo darbai

Šį kartą garbiajam Vytautui nebuvo būtinybės pasakoti apie savo nuveiktus ir užsibrėžtus ateičiai darbus, nes tą su malonumu padarė daug metų jį gerai pažįstantys ir gerbiantys žmonės. Tarp jų ankstesniais metais Donato Malinausko kultūros premija apdovanotieji: „Vilnijos“ draugijos pirmininkas habil. dr. Kazimieras Garšva (2013), visuomenininkė, etnologė Nijolė Balčiūnienė (2014), Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas (2011 m.), dr. Vytautas Rubavičius (2018).
Reikšmingų dalykų apie laureatą V. Dailidką savo turiningoje kalboje išdėstė gydytojas Viktoras Jencius-Butautas, pastebėjęs, kad signataro D. Malinausko 150-osios gimimo metinės teikia gerą progą visuomenėje aktualizuoti šio Lietuvos bajoro dar ne visai įvertintą indėlį į lietuvybės sklaidą ir valstybės kūrimo darbą. V. Jencius-Butautas kaip tik yra vienas iš tų, kurie šios asmenybės pažinimui suteikė labai svarbių postūmių. Iš jo monografijos „Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas“ (ją 2011 m. išleido VšĮ „Vorutos“ fondas) besidominti tautos dalis sužino daug naujų ir tautos savimonei reikšmingų dalykų. Signataro premijos teikimo renginiuose nuolat minimas D. Malinausko vaikaitis Tadas Stomma, gyvenantis JAV, didelės pagarbos verta asmenybė. 2012 m. T. Stomma su žmona Jadvyga ir gydytojai V. Jencius su žmona Žiedūna įsteigė Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko fondą ir jo vardo kultūros premiją. Premijos steigėjų dėka kasmet renkamės į vis naujų laureatų pagerbtuves. Pirmaisiais laureatais 2012 m. paskelbti monsinjoras Alfonsas Svarinskas ir laikraščio „Voruta“ steigėjas, leidėjas, vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius. Jis vedė ir 2019 m. premijos teikimo iškilmes Signatarų namuose.

Premijos laureatas Vytautas Dailidka (dešinėje) su Vasario 16-osios akto signataro Donato Malinausko giminaičiais dail. Vėtre Markevičiūte ir gyd. Viktoru Jenciumi-Butautu

Kaltė – norėjo būti lietuvis

Grįžkime prie naujausio laureato. Niekad neprarandantis geros nuotaikos Vytautas Dailidka pokštauja, tvirtina galįs sau leisti neprisiminti gimimo datos – tokią privilegiją jam parūpino tėtis. Ant paties pagamintos spintos vidinių durų jis padarė įrašus su tiksliais įvykių duomenimis. Prasideda nuo skaičiaus 1937. Tai Vytauto gimimo metai. Mums gali būti įdomūs ir kiti skaičiai. Tėtis jais užrašydavo kiekvieną tais metais darytą namų kratą, vien 1937 m. jų būta bene 14-ika (du įrašai sunkiai įskaitomi). Gal namuose slėpėsi didžiausias piktadarys, naujas XX a. Tadas Blinda? Matyt, lenkų valdžiai toks ir atrodė Vytauto tėvelis. Visa jo kaltė, kad gimė lietuviu ir norėjo juo būti. Ir dar lietuviškos „Ryto“ mokyklos mokytojas – visos kaltės išsyk dvigubėjo. Už tai tėvelis kalintas, daug reikalų turėjo su valdinėmis struktūromis ir policija. Ne kartą nukentėjo, buvo areštuojamas, žiauriai tardomas ir niekinamas.
Kur tokie dalykai dėjosi? Etninėse lietuvių žemėse, Vilnijos krašte. Galima nurodyti ir tikslesnį adresą: Vigonių kaimas Varanavo rajone, Gardino srityje, Naugarduko vaivadijoje, dabartinėje Gudijoje. 1920 m. spalį generolui Lucianui Želigovskiui su kariuomene užėmus šią Rytų Lietuvos dalį, jos gyventojai lietuviai pajuto tai, ko sapne nesapnavo. Vytautas Dailidka apie terorą prieš lietuvius žino iš pirmų lūpų, savo tėvo Vinco Dailidkos (1901–1995) ir mamos Emilijos Miliauskaitės-Dailidkienės (1911–1998). Jų pasakojimų neatstos joks istorijos vadovėlis, tuo labiau, jeigu rašomas ne atskleisti tiesą, bet siekiant nuslėpti.
Vincas Dailidka buvo baigęs Vytauto Didžiojo gimnaziją ir trejų metų mokytojų kursus-seminariją Vilniuje. 1924 m. pradėjo mokytojauti Keižiuose, Dūkštų apskrityje. Lenkų valdžios mobilizuotas tarnavo pėstininkų pulke Lydoje. 1928 m. demobilizuotas, tęsė darbą lietuviškoje mokykloje, už tai teistas ir iškeldintas už lietuvybės sklaidą. Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ išsiųstas į gimtuosius kraštus, mokytojavo Vigonyse. Kadangi kone visi Vigonių vaikai noriai lankė „Ryto“ mokyklą, lenkų administracijai tai atrodė didžiausias rūpestis. Maža to, mokykla tapo lietuvių susibūrimo vieta, joje buvo rengiami subatvakariai, vaidinimai su liaudies dainomis ir žaidimais. Tai jau nusikaltimas, už kurį galima prigriebti. Vien 1937 m. lenkų policija atliko 14 kratų, kaskart konfiskuodavo lietuviškas knygas ir sunaikindavo. Niekuo nesiskyrė nuo caro žandarų, kurie tą patį darė lietuviškų knygų draudimo metais. Mokytojas Vincas Dailidka vėl atstatydavo būtinus vaikų mokymui vadovėlius ir lietuviškas knygas, o jas skaitydavo ne tik mokiniai, bet ir suaugę vigoniškiai. Po mėnesio policija vėl prisistatydavo, vėl konfiskuodavo. Katės žaidimas su pele tęsėsi.

Mokytojo Vinco Dailidkos golgotos

Jėgos nebuvo lygios. Kadangi mokytojas savo pažiūrų nekeitė ir nerodė baimės požymių, jautėsi dirbąs Lietuvai turinčiose priklausyti žemėse, tai prieš tokį „litviną“ imtasi veiksmingų priemonių. Bent taip atrodė lenkų administracijai. Pasamdyti sutikusieji pamokyti mokytoją. 1937 m. kovo 30 d. tamsų vakarą kieme staiga pasigirdo tarsi virstų rastas. Tėvas buvo beeinąs į kiemą, tik mama, dar neatsigavusi po sūnaus gimdymo, sustabdė. Toliau trys stiprūs smūgiai į langus, pabiro stiklų šukės. Savaip pasveikintas sūnaus gimimas trečią jo gyvenimo parą. Tėvas puolė prie vaikui pirktų žaislų krepšio, išsitraukė žaislinį kamštinį pistoletą ir ėmė pyškinti pro išdaužtus langus moliniais kamšteliais su sprogstama fejerverkų medžiaga. Išgirdęs bėgančiųjų žingsnius norėjo vytis užpuolikus, mama vėl sustabdė. Rytą kieme rado nupjautus radijo lauko antenos stiebus. Kreipėsi į Rodūnės policiją, tik be rezultato. Iš tiesų rezultato ilgai laukti nereikėjo, bet tai palietė ne banditus, o patį mokytoją.

Vytautą Dailidką sveikino Šalčininkų r. Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos direktorė Ilona Šedienė

Po kelių savaičių į Dailidkų trobą įgriuvo policininkai, viską išvartė, ieškojo pistoleto. Nerado, bet Rodūnės policijos komendantas Liudvikas Rejentas vis viena pareiškė kaltinimą dėl neteisėto ginklo laikymo. Išeidamas kreivai šyptelėjo, girdi, laimė, kad tėvas neišėjo į kiemą, nes už durų laukė vyrai su vėzdais, degę noru parodyti, kaip reikia gerbti valdžią. Į tėvo prašymą suteikti apsaugą, atsakyta: kai tapsite Lenkijos piliečiais, mes jus saugosime, o dabar esate areštuotas iki bylos nagrinėjimo Lydos teisme.
Išsigandęs nuomojamo buto šeimininkas paprašė Dailidkas apleisti namus, nes bijąs, kad kerštautojai kitą kartą gali sudeginti visą jo namą. Po savaitės atvažiavo policininkas, neva, darė tyrimą, o iš tikrųjų gąsdino ir siūlė kraustytis į Kauną. Priėjęs prie kūdikio tarė: „Mažas lietuvis. Nieko, kuomet užaugs, bus lenkas, eis į lenkišką mokyklą.“ Mama Emilija Miliauskaitė-Dailidkienė pasakė: „Gimėme lietuviais ir auklėsime lietuviška dvasia.“ Policininkas pro dantis iškošė: „Och, jaka ty zakajana litwinka“ (Och, kokia tu užkietėjusi lietuvė).
Nematydamas išeities tėvas kreipėsi Vilniuje į Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininką kun. Kristupą Čibirą. Šis nukreipė Dailidkų šeimą į Pavalakę, 12 km nuo Vigonių. Persekiojimas nesibaigė. Per Kūčias atvažiavo policininkai, padarė kratą, ieškojo mokytojo ginklo, bet nerado. Susidėję lietuviškas knygas ir spaudinius išvažiavo. O 1938 m. sausio 7 d. užgriuvo pats policijos komendantas su dviem policininkais ir prokuroro arešto sankcija. Pačiam mokytojui liepė susirasti, kas veš jį 30 km iki Lydos, uždėjo antrankius ir spaudžiant 20 laipsnių šalčio buvo išvežtas į nuovadą. Ten buvo atsižvelgta, kad žmona serga ir nėra kam prižiūrėti kūdikio, tad paleistas iki teismo. Po kurio laiko vėl buvo nuvežtas į Lydą, kur turėjo laukti teismo, kurio data nebuvo paskelbta. Grėsė 15 metų kalėjimo, bent taip buvo gąsdinama.
Trys mėnesiai kameroje, tardymai, pasityčiojimai, pagaliau atėjo teismo diena. Liudininkais pakviesti policininkas ir slaptasis agentas. Paliudijo, koks baisus žmogus tas Dailidka, jis norįs atplėšti dalį Lenkijos valstybės, kiršinąs žmones, siekiąs sulietuvinti Vilniaus kraštą, priklausąs Vilniui vaduoti sąjungai ir pan. Nuteisė trejiems metams kalėti ir penkeriems ištremti iš Vilniaus krašto. Vėliau vyko apeliaciniai teismai, įprastos okupuotos Rytų Lietuvos gyvenimo peripetijos.

Vytautą Dailidką sveikino Signatarų namų vedėja Meilė Peikštenienė

Vienas okupantas keitė kitą

Pateikėme tik kelis epizodus, gana tipiškus Rytų Lietuvos mokytojams, nepabūgusiems mokyti lietuviškai lenkų okupuotame krašte. Vytautas apie brutalų lietuvių persekiojimą sužinojo iš tėvų ir kitų žmonių pasakojimų. Yra ir jo tėvų užrašyti atsiminimai. Tėvas Vincas Dailidka vaikus mokė Vėžonių, Butrimonių, Naujadvario, Kalesninkų, Jasuliškių pradinėse mokyklose, buvo Eišiškių valsčiaus Šaulių lietuviškos pradžios mokyklos vedėjas ir mokytojas. Jo gyvenimas – tai Rytų Lietuvos erškėčiuoto lietuvybės kelio dalis.
Vilniaus kraštą 1939 m. rudenį grąžinus Lietuvai, prasidėjo nauji laikai. Rytų Lietuvoje buvo steigiamos lietuviškos mokyklos, veikusios ir karo sąlygomis. Eišiškėse net lietuvišką gimnaziją buvo spėta įkurti. Bet geri laikai baigėsi. Apie 1947–1950-uosius lietuviškos mokyklos pradėtos versti lenkiškomis. Vytautas Dailidka primena, kaip buvo nutautinama Pietryčių Lietuva. 1947 m. iš Vilniaus į Šalčininkus atvažiavo toks Cukermanas (ar Cimermanas?) su Andriukovu (šis iš Švietimo ministerijos), išsikvietė tėtį, dirbusį lietuviškos mokyklos direktoriumi, ir „pastatė ant kilimėlio“ – kodėl mokykla ne lenkiška? Kad nuo rugsėjo 1-osios būtų lenkiška. Bet raštiško nurodymo nepateikė… Taip veikta visame krašte, svetimtaučių antplūdis visokeriopai skatintas. Kaimuose, kur gyveno dauguma lietuvių, mokyklos buvo pertvarkomos į lenkiškas. Faktiškai tai buvo lietuvių ir lenkų kiršinimas. Po atkaklių lietuvių gyventojų prašymų Eišiškėse tik nuo 1956 m. vėl pradėti mokslai lietuviškose klasėse, atstatytame mokyklos pastate mokyta lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis.
„Ryto“ švietimo draugijos pirmininkas Algimantas Masaitis prisimena, kaip lenkų mokytojams išvažiavus gyventi į Lenkiją, „pagalbą“ Lietuvai suteikė rusų mokytojus atsiuntusios Rusija ir Baltarusija. Vilnijos lenkus keitė gudai, pirmiausia jie traukė į Šalčininkų rajoną, nes Lietuvoje gyvenimo sąlygos buvo geresnės. Naujieji atvykėliai ir atsilaisvinusius butus gaudavo greičiau už vietinius lietuvius. Pokariu iš Lvovo į Naująją Vilnią net visas lenkų pedagoginis institutas buvo perkeltas. Dirbtinai buvo keičiama krašto gyventojų sudėtis, vykdyta sąmoninga nutautinimo politika. Marijampolyje (Vilniaus r.) tėvai skundėsi, kodėl jų vaikams reikia mokytis lenkiškose mokyklose? 1951 m. leista atidaryti pradinę lietuvišką mokyklėlę. Iš keturių rajonų į Marijampolį tėvai siųsdavo lietuviškai mokytis savo vaikus, Gudijos sudėtyje atsidūrusių Gervėčių ir Pelesos lietuviukai taip pat važiuodavo mokytis į Marijampolį, tad 1957 m. mokyk­la išaugo į vidurinę. Kelis dešimtmečius buvo vienintelė Vilniaus krašte lietuviška mokykla. Atskirų lietuviškų klasių buvo Dieveniškėse, Trakų Vokėje – pradinių klasių, po 1960-ųjų įsteigta Riešėje. Lašas jūroje.

Vytauto Dailidkos pradžiamokslis

Kaip toje įvairiakalbėje aplinkoje gyvenimo pradžiamokslį ėjo Vytautas Dailidka? 1946 m. tėvelį paskyrė Kalesninkų pradinės mokyklos vedėju, joje sūnus baigė 4 klases. Neleista steigti septynmetės, iki Valkininkų laukais ir per miškus 20 km, iki Varėnos 30. Teko rinktis Eišiškes. Dėtos pastangos ten atkurti lietuvišką mokyklą, bet įkurta rusiška. Joje ir teko mokytis. 12 km pirmadieniais išeidavo iš Kalesninkų į mokyklą, o šeštadieniais po antros pamainos vėlai vakare pargrįždavo. Susidūrė su realybe, kuri labai skyrėsi nuo laikraščiuose vaizduojamo sovietinės mokyklos vaizdo. Po pirmo trimestro klasė buvo palikta po pamokų, visiems liepta rašyti jaunojo pionieriaus pasižadėjimą. Rusiukai, kurių buvo maždaug trečdalis, parašė, o lietuviukai sėdi ir nerašo. Mokytoja paragina kartą ir kitą – jokio atsako, vaikai tyli. Jauna pionierių vadovė bandė griežtai reikalauti, pasimetė, surinko rusakalbių pasirašytus prašymus ir išbėgo į šalia buvusį Komjaunimo komitetą. Grįžo su komjaunimo sekretoriumi. Privertė pasirašyti, kam trenkęs kumščiu į stalą, kam pasukęs už ausies. Kitą dieną incidentas svarstytas mokyklos Komjaunimo komiteto posėdyje. Vytautas ant popieriaus lapo nupiešė kaukolę, užrašė: „Cмерть Селезневу!“, ir iš lauko pusės užklijavo ant lango, kur vyko posėdis. Kitą rytą Vytautui klasėje valant lentą ir darant tvarką jį užsipuolė vienas rusakalbis mokinys, bet tuo incidentas lyg ir buvo išsemtas.
Bet ne, jau pasibaigus mokslo metams, 1948 m. birželį, į Dailidkų namus įsiveržė stribas su šautuvu, griebė Vytautą ir ėmė tempti pro duris. Pasirodęs tėtis pareikalavo paleisti sūnų. Stribas paaiškino, kad gavęs įsakymą atvesti sūnų už antivalstybinius veiksmus. Tėvas dar bandė aiškintis, bet teko visiems trims pėdinti į Eišiškes. Priekyje vienuolikmetis „nusikaltėlis“, iš paskos tėvas ir ginkluotas stribas. Kai ties Eišiškėmis vaikinukas iš nuovargio suklupo, pajuto šautuvo vamzdžio dūrį į nugarą ir riktelėjimą: „Topaj bystrej, svoloč‘!“ (Judėk greičiau, šunsnuki!). Tėvas prišoko, pakėlė nuo žemės ir kurį laiką nešė sūnų.
Taip pasiekė prokuratūrą. Prokuroras Melničenka reikalavo prisipažinti, ką padaręs, vaikinukas tylėjo, žinodamas, kas gresia tėvui. Įniršęs prokuroras stvėrė už sprando, prispaudė nosimi į stalą, reikalavo prisipažinimo, vaikinukas tylėjo. Tėvas puolė raminti, juk tai vaikas, dar tik dešimt metų. Visa ši scena, matyt, nusibodo ir pačiam prokurorui: „Tik iš pagarbos jums, mokytojau, paleidžiu…“ Prisakė griežtai prižiūrėti.
Apie mokymo metodus mokykloje būtų atskira šneka. Per matematikos pamoką reikalauta paaiškinti apie aritmetinių komponentų sąveikas. Vytautas kažką pasakė apie dauginamąjį, daugiklį, bet pristigo rusiškų žodžių, tad pasakė lietuviškai… Staiga pajuto mokytojo ranką ant sprando ir nosimi smūgį į lentą: „Sadis, po ruski budet dva“ (sėskis, rusiškai bus dvejetas). Ant lentos liko kraujo tiškalas.

Sugrįžimas į savąją mokyklą

Tėvų istorijos ir asmeninė patirtis neatgrasė sūnaus nuo mokytojo profesijos. 1951 m. stojo į Trakų pedagoginę mokyklą. Lietuviško kurso neliko, buvo rusiškas ir du lenkiški kursai, nes lietuvių mokytojams „paklausos nebuvo“. Teko stoti į rusų kursą. Trakuose parašė savo pirmus eilėraščius, iš puikaus dailės mokytojo Eugenijaus Moisejevo patyrė pirmuosius aliejinės tapybos principus ir kūrybos džiaugsmą. 1955 m. baigė pedagoginius mokslus. Paskirtas į Miciūnų septynmetę (Trakų r.), vėliau dirbo Švenčionių rajono ir miesto mokyklose. 1959 m.
su žmona Margarita, taip pat mokytoja, dukra Liudmila ir sūnumi Kęstučiu Vytautu jau kaip mokytojas grįžo į savąją Eišiškių vidurinę mokyklą, kurioje buvo patyręs tiek išgyvenimų. Sutiktas įvairiai, vienų kaip bendramintis, kitiems kliuvo jo lietuvybė. Gaudavo net kategoriškų pamokymų: „Мы вас осваободили! Вы должны общаться на русском языке!“ (Mes jus išlaisvinome! Jūs privalote bendrauti rusų kalba!). Savaip suprastas sovietinis internacionalizmas, kuris sklido iš visų radijų, lozungų ir laikraščių, tik ten buvo pateikiama forma, o realų gyvenimo turinį atskleidžia pateiktoji citata.

Vytautą Dailidką pasveikino ir jam Vilniaus dailės institute dėstęs šrifto ir kaligrafijos meno žinovas prof. Albertas Gurskas

Toliau darbas mokinių bendrabučio auklėtoju, pradinių klasių mokytoju, lietuviškos klasės auklėtoju. Vėliau mokomųjų dirbtuvių vadovas, bibliotekos vedėjas ir net choro vadovas. Taip pat ir darbas pagal specialybę: dailės ugdymo mokytojas, braižybos pagrindų mokymas. Susidomėjo kraštotyra, inicijavo mokyklos muziejėlio kūrimą ir mokinius patraukė. Eksponatus rinko Eišiškių krašto apylinkėse. Buvo gal vienintelis toks mokytojas, kuris vaikus nuo pirmos klasės suolo vedė iki vidurinės mokyklos atestato, ir tai buvo antra lietuviška laida Eišiškėse.
Mokykloje stigo patalpų, sąlygos buvo prastos. Į Eišiškes atvykę nauji mokytojai ilgiau neužsibūdavo, net ir kviečiami vadovauti mokyklai neilgai tverdavo. Grįždavo atgal iš kur atvykę. 1983 mokslo metai turėjo prasidėti pamokomis naujai statomoje mokykloje, bet rugsėjo 1-oji artėjo greičiau už statybos pabaigą. V. Dailidka gavo pasiūlymą užbaigti statybą ir vadovauti mokyklai. Priėmęs pasiūlymą neteko ramesnio gyvenimo. Dar 1977 m. buvo baigęs Vilniaus dailės institutą (dabar akademija), įgijo tapybos / braižybos mokytojo specialybę, bet būti piešimo mokytoju ne tas pats, kas vadovauti statybai, tegu ir jos pabaigai. O ir baigiant rūpesčių nesumažėjo. Tėvai laukė, kada lietuviškos klasės bus perkeltos į naują 669 vietų pastatą, bet jose mokėsi vos 90 lietuviukų, o Eišiškėse mokinių skaičius siekė pusantro tūkstančio. Vyravo lenkų ir rusų mokyklų mokiniai. Vizitas pas švietimo ministrą Valentiną Spurgą baigėsi tokia prakalba: „Vytautai, ką pasakys Maskva? Nukentėsiu ne tik aš ir jūs, bet ir visos lietuviškos mokyklos […]. Pasitarkite su kolektyvu, tėvais, kaip išspręsti šią problemą.“ Žodžiu, jūsų rūpestis, jūs ir rūpinkitės. Pasitarė, aptarė ir išsprendė: mažesnes lietuvių ir lenkakalbių klases paliko vietoje, o į naują mokyklą įkėlė apie 600 rusakalbių. Maskva nesupyko.

Su Stanislovo Rapolionio vardu

1992 m. atkurta Eišiškių lietuviška vidurinė mokykla, kuriai po metų suteiktas lietuviškos raštijos pradininko Stanislovo Rapolionio (1485–1545) vardas. Neįmanoma apeiti šio iškilaus kraštiečio. Gimė netoli Eišiškių, gavęs Prūsijos kunigaikščio Alberto Brandenburgiečio stipendiją, S. Rapolionis baigė Vitenbergo universitetą ir buvo pakviestas vadovauti tuo metu steigiamo Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakultetui. Kartu su kunigaikščiu Albertu ir Abraomu Kulviečiu laikomi šio universiteto kūrėjais. Manoma, kad pradinius mokslus Rapolionis baigė Eišiškėse, kur 1423 m.
buvo pastatyta bažnyčia, o po metų prie jos pradėjo veikti mokykla. Kaip to meto Europoje buvo įprasta, mokyta lotynų kalba, tačiau Dievo žodis Vilniaus vyskupo Taboro nurodymu buvo perteikiamas lietuviškai. XVI a. būtent Rapolionis suformulavo visuotinio lavinimo programą Lietuvoje. Užgriuvus karams, siaučiant maro epidemijoms ši mokykla nustojo veikti.
Toliau nuopolių tik daugėjo. 1795 m., kai Abiejų Tautų Respublika pateko į carinės Rusijos sudėtį, Lietuvoje buvo pradėta dėstyti rusų kalba. Rytų Lietuvą (vadinamąjį Vilniaus kraštą) užėmus Lenkijai, 1921 m. prasidėjo ir iki 1939 m. tęsėsi prievartinis lenkinimas. Lietuviškos mokyklos krašte liko tik prisiminimuose. Matėme, kokias represijas teko patirti tėvui, lietuviškos „Ryto“ mokyklos mokytojui Vincui Dailidkai, o nutautinimas tęsėsi ir pokario metais.
Vytautas Dailidka Eišiškių Stanislovo Rapolionio vidurinei mokyklai vadovavo iki 2002 m., kartu vaikus mokė dailės pažinimo dalykų. Sakoma, kad geriausi generolai išauga iš eilinių karių. Jeigu ši tiesa tinka ir mokytojams, tai geriausias pavyzdys – Vytautas Dailidka, jo profesinis gyvenimas. Praleistume svarbią giją jo gyvenime, jeigu pamirštume literatūrinius bandymus. Mokytojas rašė eilėraščius, taip atlaisvindamas sielą nuo jausmų ir minčių antplūdžio, bet darė tą tyliai, įkalindamas tuos kūrinėlius stalčiuje. Išlaisvino Stanislovo Rapolionio 450-ųjų mirties metinių minėjimas 1996 m. gegužę.

Vilniaus krašto politinis ir visuomenės veikėjas Ryšardas Maceikianecas (Ryszard Maciejkianiec) ir Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis (dešinėje)

Tai štai Eišiškių mokykloje minint europinio masto asmenybę, vyko Pietryčių Lietuvos mokytojų literatų susitikimas, kurį inicijavo Rytų Lietuvos kultūros centras ir Regioninių problemų departamentas prie LR Vyriausybės. V. Dailidkai atsirado proga iš stalčiaus ištraukti savo eilėraščius. Jiems atsirado vietos rengtajame mokytojų kūrybos almanache „Ties rugsėjo taku“ (1996), po dešimties metų ir antrajame „Ties spalio taku“ (2006). Mokytojas įsidrąsino, parengė savilaidos leidinį „Tautinių tradicijų puoselėjimas“ (2005) ir ekspedicijose surinktų liaudies dainų rinkinėlį „Paklydusio pavasario godos“ (2007). Gerokai nutautintame krašte V. Dailidkos kūrybinė ir lietuvybei skleisti skirtoji veikla 2007 m. įvertinta Stanislovo Rapolionio premija. Premiją skyrė tuometinis Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie LR Vyriausybės, dabar tuo rūpinasi Lietuvių švietimo draugija „Rytas“. Šiemet gautoji Donato Malinausko kultūros premija gražiai dera prie Stanislovo Rapolionio premijos.

 

G. Zemlicko nuotr.

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 3 (857), 2019 m. kovo 30 d., p. 1–3.

 

Donatas Malinauskas Signatarai Zemlickas Gediminas ,



Komentarai


Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra
www.cutestockfootage.com