Garsių lietuvių prisiminimai apie Berlyno sienos griūtį: Ar sienos neliko žmonių galvose?

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Rašytoja Vanda Juknaitė gerai pamena, kaip 1989–ųjų pabaigoje lankėsi Berlyne. Ant griaunamos Berlyno sienos buvo daug piešinių ir užrašų. Ji nusirašė sakinį į užrašų knygutę: „Visame pasaulyje maži žmonės, darydami mažus darbus, keičia pasaulio veidą“.
 
Ši lapkričio 9–oji – Berlyno sienos griūties dvidešimtmetis. Lrytas.lt – prisiminimai ir samprotavimai apie sieną, skyrusią Rytų ir Vakarų pasaulius.
 
Rašytojas Sigitas Parulskis, 1984–1986 tarnavęs Sovietų armijoje VDR teritorijoje:
 
Mačiau, ką Berlyno siena padarė su Vokietija – rytinė jos dalis buvo paversta rusų kariniu poligonu.
 
Tiesą sakant, nors faktiškai sienos nebėra, daugelio žmonių galvose ji liko. Ir netgi ne Berlyno, o Kinijos sienos dydžio – ir tai pasibaisėtina. Vakarai į Rytų Europą tebežiūri kaip į ekonomikos plėtros poligoną, kaip į dėkingą, pelningai naudotiną rinką. Nereikėtų puoselėt labai didelių iliuzijų.
 
Petras Geniušas, pianistas:
Man įstrigo per televiziją matyti kadrai, kuriuos M.Rostropovičius violončele groja prie sienos. Gatvėje prie sienos atsisėdęs, aplink susirinkę žmonės klausosi, ir groja Bacho siuitą.
 
Paskui dar Japonijoje teko susitikti su M.Rostropovičiaus žmona Galina Višnevskaja. Ji man sakė va, koks jis idiotas, nebijodamas netgi mirt, lėkė ten grot. Sakiau jai – gal iš proto išėjai.
 
Rytų Berlynas buvo pirmasis užsienio miestas, į kurį aš nuvažiavau. Gerai prisimenu vartus, sieną. Man labai patiko tas miestas ir visuomet svajojau pamatyti Vakarų Berlyną. Kai galų gale nuvažiavau į Vakarų Berlyną, buvo šioks toks nusivylimas. Rytų Berlynas man įdomesnis.
 
Jonas Ohmanas, dokumentinius filmus apie Lietuvą kuriantis švedas:
 
1989–ųjų vasarą buvau studentas ir keliavau po Rytų Europą. Rugpjūtį atsidūriau rytiniame Berlyne. Žiūrėjau į sargus, į sraigtasparnius, į betoninę sieną. Neįsivaizdavau, kad jos greitai nebus, nors kelionė leido suprasti, kad žemė tuoj drebės po kojomis.

Apie tą kelionę parašiau straipsnį, kuris lapkričio 10–ąją buvo išspausdintas Švedijos laikraštyje. Prisimenu, žiūrėjau į tekstą, kur siena buvo apibūdinta kaip „žmonijos nepasitikėjimo simbolis“. Atrodė, kad istorijos eiga taip nežmoniškai greitai keičiasi, kad net nėra žodžių tam jausmui apibūdinti.
 
Rimas Šapauskas, pramogų pasaulio atstovas:
 
Prisimenu, kad tuo metu šalis laisvėjo ne dienomis, o valandomis. Džiugus dalykas, kai pagaliau suvoki, kad tas monstras Sovietų Sąjunga nudvėsė.
 
Berlyno sienos griūties dienos asmeniniai prisiminimai – juokingi. Tądien toks Vilniaus pankas Varveklis su metalistu Adolfu žiūrėjo sienos atidarymą per televizorių ir šventė. Jie nusprendė, kad susivienijus Vokietijoms vėl plevėsuos senoji Trečiojo reicho vėliava. Surado raudoną skudurą, iš baltos paklodės iškirpo apskritimą, nupiešė anglimi svastiką ir iškabino Šeškinės daugiabutyje. Atėję milicininkai rado du visiškai girtus žmones.
 
Aš su jais nebuvau. Tik kitą dieną sutikau iš T. Kosciuškos gatvės policijos nuovados einantį Varveklį, kuris man papasakojo šitą istoriją.
 
Mindaugas Sabutis, Lietuvos liuteronų evangelikų vyskupas:
 
Buvau dar moksleivis, mokiausi mokykloje, kuri palaikė ryšius su Vokietija. Tos nuotaikos buvo perduodamos ir įspūdžiai dideli ir iš Rytų, ir iš Vakarų. Žmonės į sienos griūtį žiūrėjo su didele viltimi. Rytiečiams atrodė, kad jie gyvens kaip Vakaruose, o vakariečiai džiaugėsi atkurta Vokietijos vienybe.
 
Be abejo, ne visų žmonių lūkesčiai išsipildė, ir šiandien galima išgirsti vokiečius murmant, kad gal nereikėjo to susijungimo. Tačiau aišku, kad viskam reikia laiko. Jeigu valstybė buvo kelis dešimtmečius padalyta, tai kelių dešimtmečių reikia ir jos atstatymui.
 
Mums, lietuviams, tai buvo ženklas, kad komunizmas eina į pabaigą ir nebebus geležinės uždangos. Šiandien tie lūkesčiai yra išsipildę – esame NATO ir ES nariai su visom gerom pasekmėm ir naujomis problemomis.
 
Teko bendrauti su grupe dailininkų, kurie saugo piešinius, tapytus ant Berlyno sienos prieš griūtį. Žiūrėdamas į tuos darbus pajunti, kaip greitai bėga laikas. Žymiausias darbas turbūt yra L. Brežnevo ir E. Honekerio bučinys. Po Nepriklausomybės atgavimo užaugusiems toks darbas jau ne toks įdomus. O mums tokiame humoristiniame piešinyje atsispindi beprotiška realybė.
 
Gitenis Umbrasas, dailininkas monumentalistas:
 
Berlyne buvau pora mėnesių prieš sienos griūtį. Tuo metu pas mus jau metai kaip buvo prasidėjęs Sąjūdis, o ten vokiečiai tik buvo girdėję, kad kažkas vyksta. Kai nuvažiavęs jiems kažką aiškinau, į mane žiūrėjo kaip į provokatorių.
 
Šiaip galvoju, kad būtent tada, apie 1990 metus atėjo XXI amžius. Dešimčia metų anksčiau. Ir Berlyno sienos griūtis buvo vienas iš tų ženklų.
 
Tačiau blogai, kad mus tebeskiria dvasinės sienos. Tikros sienos nebeliko, bet jos persikėlė į mūsų vidų. Mes gavome dovanų laisvę ir ne visada mokame su ta dovana elgtis.
 
Vanda Juknaitė, rašytoja:
 
Vokietijoje buvau mėnuo po to, kai griuvo Berlyno siena. Ji dar tebestovėjo, vietomis išgriauta. Ant jos buvo visko prirašinėta. Nusirašiau kelis sakinius. Vienas sakinys buvo: „Visame pasaulyje maži žmonės, darydami mažus darbus, keičia pasaulio veidą“.
www.lrytas.lt

„Reuters“ nuotr.
 
Nuotraukoje: Berlyno sienos griūtis buvo didis pasaulio istorijos lūžis

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra