Garsiam, bet primirštam Kajetonui Sklėriui pašvęstos dienos

Autorius: Data: 2016-07-13, 12:31 Spausdinti

Garsiam, bet primirštam Kajetonui Sklėriui pašvęstos dienos

 

Mes padarysim… Plenero dalyviai, apsiginklavę drobėmis, teptukais ir dažais Rūtos Stanevičienės sodyboje. Iš kairės: Kristina, Kotryna, Tautvile, Aušrelė, Gintare, Agnė, Vaida, Greta, Justė. Autoriaus nuotraukos.

Raimondas GUOBIS, Kunigiškiai

Birželio pradžioje Kunigiškiuose, senoje senoje, langinėmis papuoštoje, didžiulių klėčių paslaptimis žavinčioje, šimtamečių medžių apsuptoje Rūtos Stanevičienės sodyboje vyko Svėdasų krašto moksleivių  trijų dienų dailės bei kraštotyros stovykla, skirta prieš 140 metų, pačioje liepos pabaigoje – 27 – ąją, šiame kaime gimusiam dailininkui Kajetonui Sklėriui (1876 – 1932) atminti. Juk jis beveik pamirštas, lietuviškosios akvarelės pradininkas bei nepralenktas meistras, skulptorius, visuomenininkas net diplomatas,  principingas mokytojas, Kauno meno mokyklos direktorius, už nedorą elgesį iš ten išgrūdęs net  patį Petrą Cvirką…

“Gal čia reikėtų pataisyti…” – sako mokytoja Kristina Striukienė

Susirinkus pas Rūtą, susipažinus, apie K. Sklėrių pasikalbėjus, stovyklavimo taisykles aptarus, kartu su dailės mokytoja Kristina Striukiene aštuonių mergaičių pulkelį pirmosios dienos, skirtos Kajetonui, keliais išvedėme. Susipažinta su kūrėjo gimtojo kaimo įdomybėmis, gėrėtasi medžiais milžinais, apleistais, grafiti piešiniais išmargintomis sienomis buvusios aštuonmetės mokyklos pastatais, užsukta net į vietinę parduotuvę, šnektelėta su pardavėja Zita. Kapinėse gėrėtasi trijų smailių karūna stūksančiais vartais, prie laisvės varpinės bokšto  prisiminti pokario Lietuvos partizanais, pasisemta virpinančios, žavinčios ir drąsinančios kovų už laisvę dvasios. Gėrėtasi plačioje, debesų kamuoliais nubarstyto dangaus apgaubtoje pievoje besiganančiais žirgais – tarsi menus kurti įkvepiančiais, tik sparnus kažkur nudėjusiais pegasais. Įdžiuvusio molžemio skardu skambančiais laukeliais, per kalvelę perkopę ir žemyn pasileidę pasiekėme garsųjį Malaišių kaimą. Gėrėjomės kupolu pūpsančia šimtamete liepa ir jos atžalėlėmis, suskeldėjusia grikių lauko žeme, senosios ” ūlyčios” senmedžiais, senomis trobomis, ypač Grižų “gyvenimu”.

Šviesioje pievoje susikaupusi, kažką niūniuojanti meno pajautų sugauta Aušrytė…

Šalia Juozo Tumo – Vaižganto gimtinės sodelio, kur dar tarpukariu statytas paminklas, sodelis, Vaižganto ąžuolas, tamsiu akmeniu stūksantis Juodžiaus kelmas ir “Dėdžių ir dėdienių” herojus įamžinančiais reljefais bei užrašais vartai. Kelios valandos maloniai svaiginančio piešimo ir žygis į Rūtos namus, jaukųjį mūsų prieglobstį. Po gardžių pietų – visas stovyklas dienas mus išmoningai maitino Svėdasų kavinės “Pas Gedą” bičiuliai. Kasdien vis kas naujo – kotletukai, kugelis, košės, nepaprasto gardumo sriubos, plius Lauros šypsena. Užstalės pokalbiai, pamokymai, juokeliai ir pajauta, kad čia esame tarsi šeima, ir mūsų esti dvylika, beveik tiek kiek Ciprijono Sklėriaus namuose už stalo sėsdavo. Gausi ir vieninga buvusi šeima.

Malaišių ” ūlyčios ” įdomybių apžavėtos…

Atlikta kaimo gyventojų apklausa, neaplenktas net čia neseniai apsigyvenusio juodaodžio kiemas – jokios diskriminacijos. Patirta, kad čia nors vos rusenanti,  K. Sklėriaus atmintis dar gyva. Visgi iš beveik trisdešimties apklaustųjų visai nežinojo kas tas K. Sklėrius, dauguma gi savo žinojimą tepatvirtino vienu žodeliu “girdėjau” ir gal tik trys sodiečiai pasakė šį tą daugiau. Tai gi tikrų tikriausiai gaivinom atmintį, skatinom pažinimą. Išaiškinom visgi kur buvusi gimtoji dailininko sodybą.

Senojoje Kunigiškių mokykloje – muziejuje, kur susipažinome su ekspozicija, suėdus senuose, juodai dažytuose, su tvirtai besilankstančiomis lentutėmis mokykliniuose suoluose, tarp šventų atminties daiktų kalbėtasi su patyrusiais dailininkais Pranciškumi Gerliku ir Irina Gudoniene.

Ant prieklėčio išrikiuotas stovyklos “derlius” ir laimingos plenero vadovės -  Kristina bei Rūta

Piliakalnio dienos rytas pašvęstas apylinkių pažinimui. Nukeliavome į Savičiūnų dvarą – baltomis kolonomis paremtas rūmas, vienišas kryžius, “Salyklinė sodžialka”, begriūnančios klėtys, kadaise puošnūs – plytų, akmenų mūro tvartai. Nukakę į gatvinį Kalniečių kaimą stebėjomės į lygias gretas vienas po kito sustatytais trobesiais, apgailėjome neseniai nupjautą seną seną liepą. Ne kažin kas iš to kaimo – kuomet neliko didžiųjų medžių. Karaliaus Mindaugo raštuose minimas Juodonių piliakalnis snaudė medžių ūksmėje, nuo jos viršūnės su stačiu šlaitu vėrėsi platūs toliai – matėsi ir Malaišiai ir Kunigiškai ir kalvomis bei kloniais nubanguojantis toli toli Vaduvų kraštas. Gėrėjomės milžine pušimi kapinių pakrašty, tik trijų glėbiais ją teapkabinome. Sugrįžę visi sutartinai pilstė dažus, miklino teptukus, ėmė drobes ir stovus joms pasidėti. Iškriko po sodybą, po šviesią šviesią pietuosna besitiesiančią pievą.piešėme. Visos aštuonios stovykloje dalyvavusios mergaitės, meno reikaluose šiek tiek patyrusios ar tik pradedančios, pirmą kartą piešė ant drobės.

Nuostabusis jaunųjų dailininkių prieglobstis – etnografinė Rūtos Stanevičienės sodyba Kunigiškių kaime prie Svėdasų

Piešti, piešti, juoktis, šypsotis, kai savas menas vėjo paverstas krenta nuo stovo ant galvos ir nudažo plaukus… Lietus sujungęs į mielą bendrystę – senosios sodybos” gryčia” pavirtusi į dailės dirbtuves. Vakaro pokalbis krosnelėje jaukiai plastant liepsnoms, žvelgiant pro langus į sutemų gaubiamą prieblandų pasaulį. Tylai, bet taip pažįstamai grojanti “M 1 plius” su tolima tolima bet tokia sava muzika – “elektrikai”, “smokai”… Kunigiškių dienos lietus, taip mielas norintiems ir pagal stovyklos planą už puikų elgesį vadovų valia leistinas miegas klėtyje. Kur smulkus lietutis suradęs stoge neregimą skylę skambančiais lašais šen ten krito. Man galimybė pašnekinti originalias sodžiaus senoles Zofiją ir Valę. Iš trobos beveik neišeinantis mielas taksas Gilė, piešinių šlifavimas, šiltas pietų valgis, improvizacijos. Stovyklos derliaus – dešimties spalvingų, mistiškų bei atpažįstamų vaizdų paveikslų parodos atidarymas – paskaitėlė apie K. Sklėrių, jo paveikslų reprodukcijų peržiūrėjimas, visų stovyklautojų sudainuota ypatingai šiai vietai tinkanti: “Matos iš tolo baltos langinės, obelys žydi, juokiasi merginos…”  Kūrėjų žodis apie savą paveikslą, stovyklą, palydimas plojimų. Vietinių gyventojų ir mergaičių tėvelių dėmesys, iš Utenos atvykusių, akordeonu, fleita, gitara grojančių bei dainuojančių Renatos Buzėnaitės, kilusios iš Kunigiškių ir Audronės Misiukaitės koncertas. Pyrago valgymas, jaukus pašnekesys ir jausmingos atsisveikinimo akimirkos…

Viltis, atmintis graudumas ir džiaugsmo ašaros ir tikras suvokimas, kad šviesiuose darbuose mes dar susitiksim. Beblėstantis lietus, Kristinos svajingas žvilgsnis ir Rūtos nuostaba, kad po šitiekos žmonių namų tvarkyti nė nereikia. Stebuklai, suvokimas kokių nuostabių dar yra Lietuvoje vaikų, jaunuolių, kad mūsų jaunimas puikus, tik reikia su jais deramai elgtis, bičiuliautis, jiems pagelbėti ir visa tai atlikti iš širdies su tikra artimo meile.

Kultūra , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra