Gargždų miesto ir apylinkių istorija

Autorius: Data: 2013-10-02, 23:10 Spausdinti

Dr. Algirdas Babilius, Vilnius

Pasirodė nauja Janinos Valančiūtės „Gargždų miesto ir parapijos istorija“ knyga. Apie dar vieną seną Lietuvos vietovę – Gargždus ir apylinkes, parašyta ne kuriame nors mokslinio tyrimo institute, bet iš Gargždų kilusios ir ten gyvenančios autorės. Paprastai apie atskiras Lietuvos vietoves įvairių jubiliejų proga knygas rašo keli ar keliolika autorių, įvairiais aspektais nagrinėdami tolimą ar artimesnę tos vietovės praeitį. Šį kartą to darbo ėmėsi viena autorė, surinkusi ir apibendrinusi viename leidinyje pateiktus istorijos faktus, rėmėsi dar gyvų žmonių prisiminimais, tačiau daugiausia pateikė pačios archyvuose surinktos medžiagos, kuri, be abejo, yra pati vertingiausia, nes niekur iki šiol nebuvo skelbta. Knyga sudaro du skyriai – „Gargždų istorinė – urbanistinė raida“ ir „Gargždų Romos katalikų bažnyčios parapija amžių tėkmėje“. Pirmajame skyriuje pateikiamos žinios nuo pirmojo Gargždų paminėjimo 1253 m., dvaro ir miestelio įsikūrimo, nurodomi dvaro valdytojai, pateikiama XVIII a. inventorių išrašų, kuriuose nurodytos tuo metu Gargžduose gyvenusių žmonių pavardės, jų prievolės dvarui ir mokesčių dydis, nurodomi dvarui arba seniūnijai priklausiusių kaimų vardai; taip pat aptariamos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių privilegijos, suteikiančios teisę rengti turgus ir muges, kurtis žydams, pagaliau spausdinamas 1792 m. Stanislovo Augusto privilegijos, kuria Gargždams suteikiamos laisvojo miesto teisės, vertimas į lietuvių kalbą. Deja, savivaldos teisėmis Gargždai naudojosi labai trumpai – po Respublikos padalijimo 1795 m. Gargždų seniūnija buvo perduota valdyti Rusijos generolui Otui Igelstriomui, kuris valdė iki mirties 1823 m., vėliau Gargždus valdė dvarininkai Rönne. Autorė smulkiai aprašo vieno ar kito dvaro savininko miestelyje ir dvaro sodyboje vykdytas statybas, prekybinę veiklą, kasdienio gyvenimo įvykius, miestelio nelaimes – gaisrus, kartais paversdavusius pelenais didesnę miestelio dalį, kaip tai atsitiko 1915 m. vokiečiams užėmus jį.

Naujas miestelio raidos etapas prasidėjo Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę. 1919 m. Gargždai buvo priskirti Kretingos aps., prasidėjo sudegusios miestelio atkūrimas, 1921 m. priimti tvarkos ir švaros palaikymo nuostatai. Kūrėsi kultūros ir administracijos įstaigos, bendrovės, įvairių organizacijų skyriai; dvaro pastatų likučiai buvo perimti valstybės, parceliuojama dvaro žemė. Miestelis pamažu žengė į normalias kultūrinio gyvenimo vėžes. Deja, 1939 m. atsitiktinai kilęs gaisras sunaikino 2/3 miestelio, tad iki naujos okupacijos 1940 m. ne ką buvo galima ir atstatyti. Kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Gargžduose, prasidėjo turto „nacionalizacija“, gyventojų trėmimai, pagaliau Antrasis pasaulinis karas ir naujas miestelio gaisras. Bene trumpiausiai autorė apibūdina antrosios sovietų okupacijos laikotarpį iki Atgimimo ir po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Žinoma, pastarasis laikotarpis yra per trumpas, kad apie jį būtų galima daug pasakyti, tačiau reikšmingas. Buvo prisimenamos partizaninės kovos aukos, sugrąžinti istoriniai gatvių vardai, pastatyta nauja moderni bažnyčia.

Leidinyje atskirai nagrinėjama istorinė – urbanistinė miestelio raida, aptariama, kur, kada, kas buvo statoma, kokios teisiamos gatvės, miestelio plano pokyčiai nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Dar viename skyrelyje aptariama mokytojų istorija, nurodomi mokyklų vadovai. Atskirai pateikiamos žinios apie iš Gargždų kilusius žymius žmones – kun. kan. Mykolą Vaitkų, Lietuvos mokslų akademijos prezidentą Benediktą Juodką, akademikus Joną Lankutį ir Eduardą Vilką, poetę Dalią Kudžmaitę – Balsienę.

Kitoje knygos dalyje nagrinėjama Gargždų Romos katalikų bažnyčios parapijos istorija, bažnyčios fundacijos aktai ir fundatoriai, įvairiu metu statytų ir sudegusių bažnyčių pastatai, įrengimas, joms priklausęs turtas, nurodomi jurisdiktai priklausę gyventojai, jų prievolės. Bažnyčių istorijai nušviesti autorė daugiausia panaudojo Lietuvos valstybės istorijos archyvo vizitacijų aktus ir inventorius, tad pateikta medžiaga yra tiksli, iki šiol niekur neskelbta. Ten pat pateikiama žinių apie parapijos ribas, jai priklausiusius kaimus, gyventojų skaičių juose pagal tikėjimą, gausu įvairių reikšmingų to meto gyvenimo detalių. Pateikiama autorės nustatytų bažnyčios laikų iki mūsų dienų, žinios apie vyskupų vizitacijas, caro ir kitų okupacinių valdžių represijas, nukreiptas prieš nepaklusnius kunigus, ypač sovietmečiu. Aprašyta įvairiu metu egzistavusių religinių brolijų ir katalikiškų organizacijų veikla, parapijos mokyklų istorija.

Leidinys iš tiesų yra tikra Gargždų krašto enciklopedija, gausiai iliustruotas archyvuose, muziejuose ir iš privačių asmenų autorės surinktomis nuotraukomis, archyvinių dokumentų faksimilėmis, planais, žemėlapiais. Pateikiamas panaudotų šaltinių ir literatūros sąrašas, išsamios knygos anotacijos anglų ir vokiečių kalbomis. Žinoma, priekabus skaitytojas gali rasti vieną ar kitą redakcinį netikslumą, pavyzdžiui, p. 22 pakamarininkis=pakamaris, p. 28 paiždininkis=iždininkas (lenkiškai – podskarbi), p. 19 – dvarų maršalka=dvaro maršalas, p. 54 – LDK štampu=LDK antspaudu; nevertėtų rašyti, kad Lietuvos valdovas buvo karalius, nes karalius buvo Lenkijoje, o Lietuvoje – didysis kunigaikštis. Tačiau tokių menkų netikslumų pasitaiko beveik kiekvienoje nors ir didžiausių mokslinčių parašytoje knygoje, tad jie nė kiek nesumenkina tokio išsamaus ir kruopštaus darbo vertės. Knyga įdomi ne tik Gargždų krašto gyventojams, rasiantiems joje nemažai žinių apie savo tolimus protėvius ar savo amžininkus, bet ir visiems, kurie domisi savo krašto praeitimi. Ji gali būti pavyzdys kitiems, rengiantiems ar rengsiantiems panašaus pobūdžio leidinius apie kitų vietovių istoriją, nes autorė padarė darbą, kuriam įveikti kitam žmogui prireiktų viso gyvenimo, it įrodė, kad vienas žmogus kartais gali padaryti daugiau ir greičiau, negu visas autorių kolektyvas. Belieka pridurti, kad Gargždų seniūnijos vadovų rūpestis išleisti knygą ir įvairių organizacijų, ir privačių asmenų jai išleisti skirtos lėšos nenuėjo veltui, reikia tikėtis, kad ši knyga paskatins ir kitų Lietuvos vietovių šviesuolius rašyti savų kraštų istorijas, nes tik vietiniai žmonės geriausiai pažįsta savo gimtąjį kraštą ir dokumentuose minimas vietas gali lengvai identifikuoti.

„Voruta“ Nr. 46 (376) 1998 m. gruodžio 12 d., 5 p.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra