Garbioji mokslininkė Marija Gimbutienė apie didžiąją Deivę Motiną

Autorius: Data: 2021-11-25 , 12:25 Spausdinti

Garbioji mokslininkė Marija Gimbutienė apie didžiąją Deivę Motiną

Marija Gimbutienė Kaune, Vytauto Didžiojo universitete. V. Urbono nuotr.

Dalia Savickaitė, www.voruta.lt

„Testamentinės M. Gimbutienės pastabos“ iš lapelio, artimųjų rasto po M. Gimbutienės mirties

 „Meilės jėga. Gyvenimas žavus, jei moki jį mylėti, mylėti visa, kas gyva, kas jauna, kas auga, džiaugtis artimomis sielomis, įsijungti į tos gaivinančios jėgos lauką ir stovėti abipusio spinduliavimo taške. Ir stengtis daugiau atiduoti nei gauti.

Tiek vertas gyvenimas, kiek mokame pasiimti iš jo grožio ir šviesos, kiek einame per jį su tikėjimu ir meile…

Jausti prasmę, gyventi, naudojantis žmogui suteikta kūrybine galia keisti gyvenimą, siekti ko nors nauja, naujos šviesos, naujos tiesos.

Esu laiminga būdama lietuvaite, gimus Gedimino mieste, gotikos ir baroko bažnyčių bei dzūkų ir rytų aukštaičių dainų užauginta. Kiek tame krašte nesugadinto grožio, poezijos, humaniškumo. Iš tokios šalies, rodos, turėtų tik ir augti geri žmonės.

Lietuviai giliai myli savo žemę, bet pamiršta, kad yra nariai didelio pasaulio, kuriame vyksta amžina kova dėl būvio.

Šitoje kovoje būtina būti stipriam, kad išliktum. Jei ne kiekybiškai, tai kokybiškai. Tautą, kuri skundžiasi nelaimingu likimu ir per tūkstantį su viršum metų vien tik nustoja savo žemių ir žmonių, gali išgelbėti nebent tik labai didelis ryžtas stiprėti, šviestis, kultūrėti. Idant įgytų nors moralinį svorį tautų bendruomenėje…“

1921 m. sausio 23d. Vilniuje gimė Marija Alseikaitė-Gimbutienė, archeologė, žymi Europos priešistorės tyrinėtoja. Šios iškiliausios, vienos iš V. Mačernio, stiprių moterų ir vyrų kartos, pirmąsyk augusios lietuviškose gimnazijose ir universitetuose, atminimo 100-iui Lietuvos Respublikos Seimas paskyrė šiuos metus. Marija Gimbutienė (1921–1994) – pasaulinį pripažinimą pelniusi lietuvė mokslininkė – sukūrė savitą mokslo sritį ir atrado bei aprašė iki tol neištirtą Senosios Europos civilizaciją. Jos mokslinės idėjos, pasak S. Gedos, stipriai veikė XX a. antrosios pusės Lietuvos kultūrinį gyvenimą ir lietuvių poeziją. JAV ir kitose pasaulio šalyse Gimbutienės darbais rėmėsi visuomeniniai ir politiniai judėjimai. Kalifornijos universitete (Los Andžele) mokslininkės skaitytas paskaitas lankė garsūs Holivudo aktoriai, amerikiečių žurnalistai, politikai, ekologai, moterų judėjimai.

Lietuvoje jos vardas tikrąją jėgą įgavo atgavus nepriklausomybę. Kadangi jos mintys, kaip vėliau išsiaiškinsime, jos teigimu ikiindoeuropietiškoje – vakarų Europos kultūroje vyravo matriarchatas buvo neparankios nei Sovietų sąjungai, kurios, viena vertus, didžioji gyventojų dalis buvo moterys, o kita vertus – populiarino kapitalistinę Europą, o trečia-pasaulį valdžiusios patriarchalinės nuostatos, paremtos vyraujančių tikėjimų, buvo išplitusios ir istorijos mokslą vysčiusių vyrų tarpe… Kaip teigia vienas garsus Lietuvos istorikas: kas neparašyta, tas netiesa (o jos tyrinėjamais laikais dar nerašė). Vienas iš visiems taikomų neigimo faktorių – nors mokslus baigė Lietuvoje, pokariu išvyko gyventi į užsienį

Nepriklausomybės laikais, kuomet M.Gimbutienės knygos buvo spausdinamos vis dažniau, slapti ją liaupsinantys „virtuvių“ pokalbiai pradėjo girdėtis vis plačiau ir oficialiau. Pastaruoju metu jos darbų „aplankas“ ruošiamas plačiam semiotikos mokslų pasiekimų deklaravimui, nes savyje talpino kelių tyrinėjimų rūšis: archeologija buvo paremta tautosakos, liaudies ir net profesionalaus meno atšvaitų tyrinėjimais nūdienoje. Tyrimai buvo vykdomi įvairiose šalyse ir muziejuose, bendrinami ir aprašomi ieškant archeologiniams radiniams žodinės išraiškos, jos atšvaitų jaunose kartose. Tokias plačias apžvalgas iš lietuvaičių sau leisdavo tik J.Greimas ir kai kurie šiandienos tyrėjai. Gal tik nei vienas iš jų „nemažino“ vyriškosios įtakos zonos atsiremdami, pradžios ieškodami ikiindoeuropietiškajame periode.

Vaikystė 

Marija Alseikaitė – Gimbutienė užaugo iš valstiečių kilusioje inteligentų šeimoje. Tėvas Danielius Gimbutas formavo jos pasaulėžiūrą: žemaitis ir nors buvo baigęs gydytojavimo mokslus, buvo Lietuvos istorijos tyrinėtojas, tautinio atgimimo sąjūdžio dalyvis, Didžiojo Vilniaus Seimo ir Lietuvos Tarybos narys, V. Kudirkos, J. Biliūno tradicijas tęsęs demokratas, romantikas, Vilniaus lietuvių komiteto pirmininkas, rūpinęsis lietuvybės išsaugojimu Lenkijos užimtoje Lietuvos sostinėje. Motina Veronika Janulaitytė-Alseikienė buvo kilusi iš Aukštaitijos valstiečių, iš kultūrai daug nusipelniusios Janulaičių giminės: jos brolis Augustinas – žinomas Lietuvos istorikas, sesuo Julija – rašytojo J. Biliūno žmona. Marijos motina buvo pirmoji lietuvė moteris mokslininkė, apgynusi disertaciją Vakarų Europoje: 1908-aisiais Berlyno universitete ji įgijo medicinos mokslų daktarės laipsnį, netęsė mokslinės karjeros, grįžo į Lietuvą dirbti akių gydytoja. Marijos tėvai po Rusijos revoliucijos Vilniuje atidarė pirmąją lietuvių ligoninę ir joje dirbo. Artimi Alseikų šeimos bičiuliai buvo J. Basanavičius, rašytojas J. Tumas-Vaižgantas, Vydūnas. Biliūno žmonos dukrą, pusseserę Meilę Matjošaitytę (vėliau Lukšienę) ji visą gyvenimą laikė savo „svarbiausia auklėtoja“. Būtent tėvai, artimieji ir jų draugai, stiprios ir savarankiškos asmenybės, pasak Marijos, jai „įkvėpė meilę praeičiai, liaudies kūrybai ir menui“.

Marija mokėsi Vilniuje, Vytauto Didžiojo gimnazijoje, o 1931 m. kartu su tėvais iš Vilniaus gyventi į Kauną. 1938 m. ji baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją. Studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų fakultete lietuvių kalbą, vėliau perėjo į etnologiją. 1940 m. universitetui persikėlus į Vilnių ir įsteigus Archeologijos katedrą, vadovaujamą J. Puzino, perėjo į archeologiją. Jau Lietuvoje Marija apsisprendė eiti savitu, dar nepramintu mokslinių tyrimų keliu – jungti į vieną tyrimų sritį kalbotyrą, tautotyrą ir archeologiją. 1936 m. mirė tėvas. Patirtas smūgis pakeitė Marijos gyvenimą iš pagrindų: paskatino savarankiškai mąstyti. Vėliau ji prisipažino: dėl jaunystėje patirtos tėvo netekties turbūt „pasidariau archeologė“ – „man tas klausimas baisiai rūpėjo – kas po mirties“. Savo mokslinius darbus ji ir pradėjo nuo senųjų laidojimo papročių, sielos ir mirties klausimų tyrinėjimo. 1941 m. Marija ištekėjo už architektūros istoriko Jurgio Gimbuto, po metų susilaukė dukters. 1942 m. studijas baigė apgindama diplominį darbą „Laidosena Lietuvoje geležies amžiuje“. Senosios laidosenos tema pradėjo rašyti disertaciją, bet lietuvių kalba jos nebaigė – 1944 m. su vyru ir dukrele bėgo nuo artėjančios sovietų armijos. Gyveno Austrijoje, vėliau Vokietijoje. Tiubingeno universitete, nepaisydama pokario sunkumų, tęsė archeologijos, etnologijos ir religijų istorijos studijas. Vokiečių kalba baigė rašyti disertaciją, 1946-aisiais ją apgynė, įgijo filosofijos daktarės laipsnį. Po metų Vokietijoje gimė antra dukra. 1949 m. Gimbutų šeima persikėlė gyventi į JAV, įsikūrė Bostone, kur mokslų daktarei Marijai teko imtis siuvėjos darbo fabrike, valytojos – viešbučiuose. Vėliau pusvelčiui dirbo Harvardo universitete – vertė mokslinius tekstus iš Rytų Europos kalbų. 1953-iaisiais gimė trečioji Marijos dukra. Gavusi paramą iš fondų, Gimbutienė anglų kalba parašė ir 1956 m. išleidžia knygą Rytų Europos priešistorė, o 1958-aisiais – studiją Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene. Ji ėmė dėstyti Stanfordo, vėliau – Harvardo universitete. Toliau tyrinėjo senąjį baltų pasaulį, išleido knygą Baltai, kurioje pristatė Vakarų visuomenėms menkai pažįstamą okupuotų baltų tautų istoriją ir mitologiją. Anglų kalba išleistos Marijos knygos pasiekė ir Lietuvą, buvo slapta verčiamos į lietuvių kalbą, nuorašai plito tarp mokslo ir meno žmonių.

Mokslo pasiekimai

1963 m. Gimbutienė persikėlė į Kaliforniją, po metų – jau Los Angeles universiteto profesorė.Tyrinėjo Makedonijos, Graikijos, Juodkalnijos ir Serbijos archeologinius paminklus. M. Gimbutienė išsakė naują požiūrį į archeologiją – įprasta, kad archeologai tik kasinėja ir aprašinėja savo radinius, o M. Gimbutienė ėmėsi aiškintis jų prasmę, remdamasi kalboje išlikusiomis žodžių dalimis ieškojo bendrumo Europos kultūroje. Remdamasi archeologija M. Gimbutienė iškėlė hipotezę apie tai, kad neolito Europoje klestėjo taiki civilizacija, kurios pagrindas buvo meninė kūryba ir dvasinės vertybės, o to meto religinės pasaulėžiūros pagrindu buvo Didžiosios Deivės Motinos vaizdinys.  Pasak M. Gimbutienės Deivė ir yra motina Gamta, Žemė: ji duoda gyvybę, ją palaiko ir galiausiai susigrąžina į save. Motinos Deivės tikėjimas (7000-4000 m. pr. m. e.) buvo taikos ir žmonių iš taip vadinamo Aukso amžius. „Aš nesiūlau atgaivinti senų laikų, o studijuoti ir visa, kas geriausia, perimti į šiandieną. /…/ Mums reikia ryšio su žeme, augalais ir gyvūnais, o tai ir yra Senosios Europos kultūra“ – sakė M. Gimbutienė. Marija atrastą civilizaciją pavadina Senąja Europa, arba Deivės civilizacija. Ją aprašė ir šiandienos pasauliui pristatė keturiomis didelėmis knygomis: 1974 m. išeina Senosios Europos dievai ir deivės, 1989 m. – Deivės kalba, 1991 m. – Deivės civilizacija. 1993 m. už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis” (The Civilization of the Goddes: The World of Old Europe), parašytą 1991 m. San Franciske, buvo paskirta JAV Enisfildo – Vulfo premija (nuo 1935 m. skiriama už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus). Praeities radinius ji ne tik aprašė, kaip yra pratę daryti archeologai, bet, pasitelkusi tautosakos, mitologijos duomenis, mėgina perskaityti jų simbolines reikšmes, atskleisti religinį turinį. Taip Marija pradeda naują mokslo sritį, kurią pavadina archeomitologija, – ji įsitikinusi, kad klasikinėse ir dabarties kultūrose yra išlikę senųjų civilizacijų ženklų, kuriuos reikia išmokti skaityti, kurių tyrimais verta papildyti archeologijos atradimus. Naujo pobūdžio tyrimai Gimbutienei padėjo įveikti moksle vyravusius stereotipus ir atrasti savitą civilizaciją, kuri gyvavo Europoje 7000–3500 m. pr. Kr., taigi dar iki indoeuropiečių atėjimo. Tai buvo taiki klestinčių miestų ir kaimų, lygiateisių žmonių moteriškoji (matristinė) civilizacija, kurioje visuomeninis moters vaidmuo nebuvo užgniaužtas, kur branginta ir saugota žmogaus gyvybė. Šios civilizacijos žmonės vertėsi žemdirbyste, garbino Didžiąją Deivę Motiną.

Vertinimas ir santykis su tėvyne

Šiais darbais lietuvių mokslininkė kvietė permąstyti žmonijos istorinę raidą, nauju žvilgsniu pažvelgti į pasaulio praeitį ir ateities galimybes. Ji ragina keisti civilizacijos ir istorijos supratimą. Pasak Gimbutienės, šiandienos istorikai žiūri į praeitį per XX a. karų prizmę, atėjusia su indoeuropiečiais ir patriarchatu. Garsus amerikiečių lyginamosios mitologijos bei lyginamosios religijotyros specialistas Džozefas Kembelas ir britų kilmės amerikietis antropologas Ešlis Montegju M. Gimbutienės indėlį į istorijos tyrinėjimus netgi prilygino Rozetės akmens, padėjusios iššifruoti senovės egiptiečių hieroglifus, atradimui. M. Gimbutienė parašė 23 knygas, išspausdino daugiau nei 200 straipsnių.

Būdama pasaulio mokslininke, M. Gimbutienė visą gyvenimą dirbo ir lietuvių kultūrai: rūpinosi lietuviškomis mokyklomis, lietuvių kalbos dėstymu Amerikos universitetuose, rengė lietuvių meno parodas, globojo lietuvių rašytojus ir dailininkus. Buvo aktyvi išeivijoje veikusios „Santaros-Šviesos“ organizacijos narė, skaitydavo paskaitas jos suvažiavimuose, padėjo V. Kavoliui leisti „Metmenų“ žurnalą ir jame skelbė mokslo straipsnius lietuvių kalba. Pirmąsias tris angliškas knygas Marija sudėjo į vieną lietuvišką knygą, kuri, pavadinimu „Senoji Europa“, buvo išleista nepriklausomoje Lietuvoje. Sovietiniam režimui sušvelnėjus, Marija pradėjo lankytis tėvynėje. Viešnagių metu jai leista skaityti paskaitas Vilniaus universitete. Paskaitos, suburdavusios žinomus Lietuvos mokslininkus ir menininkus, tapo svarbiu kultūrinio gyvenimo įvykiu. Marijos darbai skatino lietuvių poetus ir dailininkus domėtis senąja baltų kultūra, pasitikėti savo tautos tradicija, jos mitų išmintimi. M. Gimbutienė  domėjosi ir Rytų Europos archeologijos bei baltų kultūros klausimais. Lietuvoje gerai žinomos yra jos knygos „Senoji simbolika lietuvių liaudies mene“ bei „Baltai“. 1996. 1991 m. M. Gimbutienė buvo išrinkta Lietuvos mokslų akademijos užsienio nare. 1993 m. sausio 27 d. M. Gimbutienei suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas. Jai taip pat suteikti garbės daktaro laipsniai Integralinių studijų institute San Franciske, bei Airijos nacionaliniame universitete.1993 m. vasarą M. Gimbutienė buvo paskutinį kartą atvykusi į Lietuvą. Pokalbiuose su bičiuliais ir paskutinėje paskaitoje, skaitytoje VDU studentams, dalijosi testamentine išmintimi. Teigė, jog turime žinoti, kad „niekas niekad galutinai nepranyksta“. Ragino lietuvius nepamiršti savo šaknų, suvokti savo kultūros galią, pajusti gyvą jos ryšį su Senąja Europa.

 2003 m. kanadiečių režisierė Dona Ryd sukūrė dokumentinį filmą „Ženklai už laiko ribų. Filme nagrinėjamos M. Gimbutienės teorijos, jų kritika ir įtaka akademinei bendruomenei, socialinių mokslų tyrinėtojams ir feminizmo vystymuisi. Pinigai filmui sukurti – 150 tūkst. JAV dolerių – buvo paaukoti žmonių, pažinojusių M. Gimbutienę. Filmuota JAV, Kanadoje ir Lietuvoje. Malonu, kad Ignalinos raj. Antalksnėje vasaras leidžiantis kino dokumentininkas Algirdas Tarvydas paskutinio jos vizito metu, nekreipdamas dėmesio į niekieno pastabas, kad „kalbančios galvos“ neįdomu, ją nuolat filmavo. Tokiu būdu turime bene vienintelę jo nufilmuotą dviejų dalių juostą apie garbią Lietuvos mokslininkę, Vilnių laikiusia savo įkvėpimo šaltiniu. 1994 m. sausio 23 d. jos brolio V. Alseikos rūpesčiu Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje Retų spaudinių skyriuje įsteigtas memorialinis akademikės fondas, kuriame sukauptas M. Gimbutienės mokslinis palikimas, taip pat keletas knygų iš asmeninės mokslininkės bibliotekos; Rankraščių skyriuje saugomas M. Gimbutienės archyvas (F339). M. Gimbutienės  vardui įamžinti ant namų, kuriuose ji gyveno, sienų įrengtos atminimo lentos – Kaune (Mickevičiaus g. Nr. 15) ir Vilniuje (Jogailos g. Nr. 11). 1995 m. Kauno Jūros prospektas Petrašiūnuose pavadintas M. Gimbutienės vardu, 2002 m. VDU Humanitarinių mokslų fakulteto auditorija (K. Donelaičio g. 52–211, 2 a.) pavadinta prof. Marijos Gimbutienės vardu, joje yra ir profesorės bareljefas (autorius –Vl. Žuklys). 1999 m. suvenyrinių vokų cikle „Iškiliausios tautos asmenybės“ buvo išleistas vokas, skirtas M. Gimbutienės atminimui (dail. A. Šakalys). 2006 m. serijoje „Išgarsėję lietuviai užsienyje“ meninį voką jos garbei sukūrė tas pats dailininkas. 2021 m. Lietuvos paštas M. Gimbutienės 100-ųjų gimimo metinių proga išleido dailininkės E. Kulbytės sukurtą pašto ženklą.

Paskutinėje paskaitoje kalbėjo apie žemę ir laisvę. Priminė, kad būtent Lietuvos žemėje ji gavusi laisvo, nepriklausomo gyvenimo pagrindus. Kaip kadaise būrams Donelaitis, kaip jos vaikystės metais filosofas Vydūnas, taip dabar Marija teigė: tautinei bendruomenei, kad išliktų savimi dabarties pasaulyje, būtinas stiprus „moralinis nugarkaulis“. Pastebėjo: ir laisvam, nepriklausomam žmogui svarbu nenutraukti ryšio su gimtosios žemės gyvybinėmis jėgomis, su tautos atmintimi. Esą svarbu žinoti: „niekas niekad galutinai nepranyksta“. Ragino lietuvius nepamiršti savo šaknų, suvokti savo kultūros galią, pajusti gyvą jos ryšį su Senąja Europa. Marija Gimbutienė mirė 1994-ųjų vasarį Los Andžele. Jos pelenai buvo pervežti į gimtąjį Vilniaus miestą, supilti į senovinę urną ir pagerbti Šv. Jonų bažnyčioje. Vėliau palaidoti Kaune, Petrašiūnų kapinėse, greta motinos.

2021-ieji Seimo sprendimu paskelbti Marijos Gimbutienės metais, minėjimo renginiai numatyti Lietuvoje, JAV ir Prancūzijoje. 100-osios Marijos Gimbutienės gimimo metinės įtrauktos ir į UNESCO ir valstybių narių minimų sukakčių sąrašą.

 

Archeologija Istorija Lietuva Naujienos Savickaitė Dalia ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra