Garbingo dvasininko Stanislovo Valiukėno (1907–1987) auka Dievui ir Tėvynei

Autorius: Data: 2012-07-26, 08:15 Spausdinti

Straipsnis publikuojamas Izidoriaus Šimelionio mirties metinių proga

Izidorius ŠIMELIONIS

Nepaklusnų ilgametį Šv. Mikalojaus parapijos kleboną, altaristą, disidentą ir mano kraštietį Stanislovą Valiukėną dar 1980 m. rudenį kagėbistai iš Kretingos gatvėje buvusio jo komunalinio buto iškėlė į naujai statomo Baltupių mikrorajono pakraštį.

Jis buvo įkurdintas Didlaukio gatvės 78 namo 19-ame bute, antrame aukšte, priešais sovietų majoro Antonovo butą. Įtartini buvo ir kiti šios laiptinės gyventojai. Jie galėjo būti saugumo agentai ir sekti, kokie žmonės ateina pas kunigą. Jis pats manė, kad jo kaimynai nebuvo skundikai.

Čia gyvenantį S. Valiukėną lankė sovietų valdžios į Žagarę ištremtas pasaulietinei valdžiai niekada nepaklusęs arkivyskupas Julijonas Steponavičius. Jo „Volga“ dažnai stovėdavo Didlaukio gatvės 78-ojo namo kieme. Kunigo S. Valiukėno butas tapo ir paties arkivyskupo neoficialia buveine. Čia buvo patogu ir man susitikti su kunigu Stanislovu. Iš pradžių užeidavau tik trumpam, vėliau, kai įsitikinome, kad nesame labai sekami, ėmėmės ir bendrų darbų. Per kunigą Stanislovą susisiekėme su arkivyskupu Julijonu. Tiek mūsų, tiek arkivyskupo svarbiausias tikslas buvo kuo greičiau atgauti ir atstatyti Pelesos bažnyčią, mano parapijos šventovę.

Ilgainiui pasiekėme ir pirmąją pergalę. Septintojo dešimtmečio viduryje Maskvos Sovietų Sąjungos religijų priežiūros vadovai leido neoficialiam (t. y. dirbančiam pogrindyje) Pelesos klebonui kunigui Mykolui Petravičiui teikti religines paslaugas mūsų parapijos tikintiesiems. Su šiuo laimėjimu pirmieji mane pasveikino kunigas Stanislovas ir klebonas Juozas Tunaitis Šv. Mikalojaus bažnyčios zakristijoje. Jie pažadėjo mane visokeriopai remti.

Po kiek laiko mūsų pogrindinės grupelės narys kaunietis Antanas Patackas paprašė sudaryti sąlygas Varenavo rajono Ramaškonių parapijos vaikams mokytis Lietuvos aukštosiose ir specialiosiose vidurinėse mokyklose. Su kunigu Stanislovu šitai pranešėme kunigui J. Tunaičiui. Po savaitės jis mums įteikė 360 rublių. Tai buvo didelė auka mūsų krašto atgimimui.

1981 m. ir aš įsikūriau Didlaukio gatvėje. Iki kunigo Stanislovo buto buvo tik pora šimtų metrų. Susitikdavome dažnai. Kunigas man duodavo paskaityti „Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką“ – ir ne vieną, bet keliolika egzempliorių, – o aš jam duodavau savo rašinių šiam leidiniui. Tada Pelesos lietuvių religiniai ir tautiniai rūpesčiai, pastangos apginti pagrindines žmogaus teises ir laisves buvo išgirstos plačiajame pasaulyje. Pelesos vardas skriejo eterio bangomis, buvo aptinkamas Vakarų žiniasklaidoje.

Mūsų veikla dar labiau išsiplėtė, kai iš gulagų ir tremčių grįžo daug veiklių dvasininkų. Kunigas Kazimieras Pukėnas (1905–1997) tapo Lentvario bažnyčios klebonu. Jau po mėnesio jis įvedė lietuviškas pamaldas ir kartu su mano broliu Motiejumi subūrė įspūdingą bažnytinį chorą. Kunigą Kazimierą su Motiejumi parėmė naujai paskirtas Trakų dekanas Bronius Sakavičius, kilęs iš Mikalčiūnų kaimo. Taigi buvo apginta lietuvių kalba ir pažadintas Lentvario gyventojų tautinis sąmoningumas.

Kunigas K. Pukėnas dažnai užsukdavo į Motiejaus namus. Svetinga brolienė pavaišindavo kleboną. Jie turėjo apie ką pasišnekėti iki vėlumos. K. Pukėnas – Vilniaus universiteto teologijos magistras ir Liuveno universiteto socialinių bei politinių mokslų licenciatas. Toks buvo bene vienintelis Lietuvoje. Vėliau jis – monsinjoras, garbės prelatas ir Vilniaus Kalvarijų dekanas. Tai buvo tikroji Vilnijos pažiba. Dar Liuvene studijų metais jis atkreipė į save profesūros ir socialinių specialistų dėmesį.

– Žymus Prancūzijos katalikų mokslų akademijos politologijos profesorius paklausė auditorijos, koks yra dabartinis žymiausias Europos užsienio reikalų ministras, – pasakojo man K. Pukėnas.

Studentai ėmė vardyti didžiųjų Vakarų valstybių politikų pavardes.

– Briandas, – pasakė Kazimieras tuometinio Prancūzijos užsienio reikalų ministro pavardę.

– Ne ne ne, – nesutiko profesorius. – Pagalvokite. Ne didelės, bet mažos valstybės užsienio reikalų ministras.

Spėlionės užtruko. Profesorius nesulaukė norimo atsakymo.

– Lietuvos užsienio reikalų ministras profesorius Augustinas Voldemaras, – pasakė senyvas profesorius. – Taip taip, nesistebėkite. Maža tauta išaugino didelį politiką ir diplomatą.

Kazimieras net pašoko išgirdęs tokius profesoriaus vertinimus. A. Voldemaras buvo tverečėnas. Jis buvo vienas iš Vilniui vaduoti sąjungos steigėjų ir visos valstybės užsienio reikalų politikos pagrindų kūrėjas. Pats kunigas K. Pukėnas į užsienio politikos orbitą nepateko, nors buvo Lietuvos premjero kunigo Vlado Mirono kviečiamas į tokį darbą. Jis grįžo į Vilnių ir atsidėjo pastoraciniam bei pedagoginiam darbui.

1939 m. rudenį, Lietuvai atgavus Vilnių, K. Pukėnas buvo paskirtas Vilniaus įgulos vyriausiuoju kariuomenės kapelionu. Šias pareigas jis ėjo pavyzdingai, jį labai gerbė kareiviai ir karininkai. Per pirmąją sovietų okupaciją  jis išdrįso viešai pasipriešinti naujųjų pareigūnų savivalei. Per vadinamuosius rinkimus į Liaudies seimą įgulos kariai iškėlė kapelioną savo kandidatu į šį sovietinį „seimą“.  Po to prasidėjo baisūs sostinės įgulos „valymai“. Lietuvos vyriausiojo politruko Jono Macijausko įsakymu kapelionas buvo atleistas iš pareigų.

Kunigas K. Pukėnas 1941 m. vasarą vėl buvo paskirtas savisaugos bataliono karių kapelionu. Jis laimino ir rėmė juos, siekiančius apginti Lietuvą nuo bet kokių okupantų. Kapelionas nepaliko Tėvynės ir prasidėjus naujai sovietinei okupacijai, užtat ir pateko į enkavėdistų kazematus. Kalėjo ilgus metus. Gulaguose skiepijo Dievo meilę ir santarvę tarp lietuvių ir lenkų.

– Kalėjimuose ir gulaguose išnyko jų priešprieša, – pasakojo sugrįžęs iš lagerių kunigas Kazimieras, tuometinis Riešės parapijos klebonas. – Gerai prisimenu mūsų lagerio septintosios kolonos kalinį, Lenkijos kariuomenės pulkininką Pikulskį. Viename barake kalėjo ir Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos adjutantas pulkininkas Žukaitis. Abu šie kariai buvo geri bičiuliai, gražiai bendravo. Su Pikulskiu ir aš dažnai susitikdavau. Jautėme vienas kitam pagarbą. Dideles simpatijas Pikulskis reiškė ir visai Lietuvai, ir lietuviams. Jokių pretenzijų dėl Vilniaus krašto atgavimo jis niekada neturėjo.

Vėliau kunigas K. Pukėnas tapo Vilniaus Kalvarijų dekanu ir Nemenčinės parapijos klebonu. Jis atvirai bendravo su žymiausiais katalikų bažnyčios teisių gynėjais dvasininkais disidentais Alfonsu Svarinsku, Bronislovu Laurinavičiumi, Algimantu Keina, Česlovu Zdebskiu, Juliumi Baltušiu, Kazimieru Vaičioniu, Stanislovu Kakarieka, Juozu Poškumi, Jordanu Šlėniu. Arkivyskupas Julijonas Steponavičius su keturiasdešimčia drąsiausių kunigų paprašė popiežiaus Jono Pauliaus II apginti Lietuvos katalikų bažnyčią nuo sovietų valdžios persekiojimų. Šis labai svarbus memorandumas greitai pateko į Vakarus. Sovietinės Lietuvos saugumas puolė ieškoti šio kreipimosi autorių, jį pasirašiusių kunigų. Pasak tuometinio „Tiesos“ apžvalgininko Vytauto Žeimanto, šį „paskvilį“ ir jo autorius smerkė visi tuometiniai Lietuvos komunistai ir nepartiniai. Tik kreipimosi autorių ilgai ieškoti nereikėjo. Pirmasis apie memorandumą ir jo autorius prabilo kunigas K. Pukėnas.

– Tai jau mūsų reikalas, kam mes rašome laiškus, – pasakė jis Vilniaus rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojai Jadvygai Tomichinai. – Mums visai nerūpi, kam jūs rašote arba apie ką jūs rašėte Brežnevui ir kitiems savo pareigūnams. Mūsų Bažnyčios vadovas buvo, yra ir visuomet bus popiežius. Niekas negali mums uždrausti jam rašyti laiškus.

Lenkę Tomichiną pritrenkė tokie Nemenčinės parapijos klebono žodžiai.

– Ir jis teisus, – per vieną privatų pokalbį pasakė man ši pareigūnė (aš ją vadinau Jadvyga Antonovna).

Tą pačią dieną J. Tomichina apie tai pranešė ir sovietinės Lietuvos valstybės saugumo komiteto pirmininkui J. Petkevičiui, premjero pavaduotojui A. Česnavičiui ir Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriui L. Šepečiui. Netrukus triukšmas dėl keturiasdešimties kunigų laiško popiežiui aprimo, bet „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidėjų ir platintojų buvo ieškoma dar įnirtingiau.

Tuo metu aš labai norėjau, kad tikintiesiems būtų grąžinta mūsų Pelesos bažnyčia. Sumaniau tuo reikalu kreiptis į mums simpatizuojantį lenką popiežių. Parašiau trumpą ir išraiškingą prašymą Jo Šventenybei. Tada panorau ir kunigą Stanislovą Valiukėną supažindinti su tuo tekstu užsukęs į jo butą.

Šį kartą kunigas negalavo, jis net nepajėgė atnašauti šventųjų Mišių. Gydytoja kardiologė skyrė kunigui lovos režimą. Šeimininkė Angelė Raškauskaitė irgi patarė man jo nevarginti. Tik mano pokalbį su Angele išgirdo pats kunigas.

– Izidoriuk, užeik, – pakvietė jis.

Šalia lovos ant stalelio rikiavosi daugybė įvairių vaistų. Buvo ten ir valokardino, ir panangino. Kunigas buvo ištvėręs kelias labai sudėtingas plaučių operacijas ir net susirgęs greitąja džiova. Pajutau, kad šį kartą Stanislovas norėtų šį tą svarbaus pasakyti. Juk tuomet buvo plačiai varoma antireliginė propaganda, siautėjo kagėbistai.

– Vakar mūsų vyskupui buvo ypač sunki diena, – pasakė kunigas Stanislovas. – Prieš tai jį tardė kelis kartus, o vakarykštis tardymas vos nesibaigė tragiškai. Išėjęs iš KGB rūmų, vyskupas staiga pajuto galvos svaigulį. Jis prarado sąmonę ir parkrito. Atsipeikėjo Pirmosios tarybinės ligoninės priimamajame. Dėl to sunerimę net patys kagėbistai. Greitosios pagalbos gydytojas sakė, kad tai buvo labai pavojingas šokas. Visu svoriu griuvęs Julijonas Steponavičius, laimei, nesusižeidė. Jis greitai pateko į ligoninę, ir čia jam buvo išgelbėta gyvybė. Iki tol vyskupas nebuvo sirgęs, todėl jis nesunkiai atsigavo. Rytą jau buvo užsukęs į mano butą nusiraminti ir pailsėti.

Tai buvo stulbinantis dalykas. Stengiausi nesijaudinti ir nuraminti šeimininką, tad ir papasakojau jam apie savo sumanymą kreiptis Pelesos reikalu į popiežių Joną Paulių II. Greitai pasikeitė kunigo Stanislovo nuotaika ir veido išraiška. Patiko jam ir mano tekstas. Paprašiau  patobulinti ir išversti jį į lotynų kalbą. Pažadėjo viską padaryti ir net padėti nusiųsti tą kreipimąsi popiežiui.

Po kelių dienų kunigas paskambino ir paprašė užeiti. Pasirodo, jiedu su vyskupu Julijonu kreipimąsi patobulino, pakoregavo, išvertė į lotynų bei lenkų kalbas ir gražiai išspausdintą grąžino man. Laimingas grįžau namo. Kitos dienos vakarą tą tekstą, pasirašytą bendruomenės atstovų, vėl nunešiau kunigui. Jis paštu jo nesiuntė. Pasitaikius progai, patikimas dvasininkas mūsų raštą perdavė Vatikano kanceliarijai.

Nežinau, ar tas kreipimasis pateko ant popiežiaus stalo. Bet po kurio laiko apie jį net keliomis kalbomis pranešė Vatikano radijas. Ir aš, ir mano tėviškėnai pajutome tam tikrą palengvėjimą. Lietuvos kunigams patriotams buvo leista laisvai bendrauti su mūsų krašto žmonėmis. Tuo greitai pasinaudojo tuometinis Dubičių klebonas kunigas Mykolas Petravičius ir Kalesninkų klebonas kunigas Jonas Vaitonis. Pelesiškiai visuomet laukė tų kunigų.

Aštuntajame dešimtmetyje jau pajautėme artėjančią aušrą. Blogio imperija ritosi prie bedugnės. M. Gorbačiovo pertvarka paskatino veikti, kai Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas R. Reiganas užsimojo pažaboti blogį ir išgelbėti žmoniją nuo raudonojo maro. Jis pareikalavo, kad ir Sovietų Sąjunga laikytųsi svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių. Ši valstybė buvo priversta jų laikytis. Dėl to išklibo šios blogio imperijos pamatai.

Mes, lietuviai, bene pirmieji pajutome socializmo stovykloje laisvės viltį. Netrukus Lietuvos balsą išgirdo visa Sovietų Sąjunga ir visas pasaulis.

1987 m. vasarą senojo Gedimino miesto patriotai nusprendė rugpjūčio 23 d. pareikšti visos mūsų tautos vardu, kad Molotovo-Ribentropo paktas, kaip ir visas šių didžiųjų valstybių sąmokslas, yra neteisėtas, kad Lietuvai, kaip ir Latvijai bei Estijai, turi būti grąžinta nepriklausomybė.

To mitingo išvakarėse užsukau pas savo kaimyną, mūsų šeimos kapelioną Stanislovą Valiukėną (tada jis savo namuose Pirmajai komunijai ruošė mūsų vaikaitį Poviliuką). Tarėmės dėl rytdienos mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Mitingui pritarė beveik visi sostinės kunigai. Jį rengė sesuo Nijolė Sadūnaitė ir jaunas kunigas Robertas Grigas. Jis jau buvo spėjęs pasireikšti kaip disidentas. Prieš porą dienų jis buvo užėjęs į Šv. Mikalojaus bažnyčios zakristiją. Ten jis smulkiai papasakojo, kas ir apie ką kalbės, kokios gali būti pasekmės.

To istorinio sekmadienio vidudienio šventąsias Mišias aukoti už Lietuvos laisvę pasisiūlė kunigas S. Valiukėnas. Jam pritarė ir klebonas kunigas J. Tunaitis. Aš buvau apsisprendęs dalyvauti pačiame mitinge. Vyriškai atsisveikinome su kunigu Stanislovu. Mums nė mintis neatėjo, kad tai paskutinis mūsų rankų paspaudimas šiame pasaulyje. Deja, buvo taip. O buvome susitarę to sekmadienio pavakarę susitikti, pasidalyti įspūdžiais. Nepasidalijome. Kunigas Stanislovas, išėjęs atnašauti šventąsias Mišias, sukniubo prieš pakylėjimą prie altoriaus ir jau nepakilo. Tą akimirką kunigas Stanislovas Valiukėnas iškeliavo į Dangaus karalystę. Kaip tik tada Lietuva visam pasauliui pareiškė, kad jai būtų grąžinta laisvė ir nepriklausomybė. Tai buvo labai simboliška, reikšminga, o kartu ir didžiai tragiška. Taigi tą dieną netekome vieno šviesiausių ir garbingiausių Vilniaus dvasininkų. Apie šio vyresniojo bičiulio ir bendražygio mirtį sužinojau ką tik grįžęs namo. Didelis sielvartas prislėgė mane. Kunigo Stanislovo liūdėjo visi tarpukario vilniečiai – dvasininkai ir pasauliečiai, jo parapijiečiai, visi jį pažinoję lietuviai ir kitataučiai. Jis tarnavo žmonėms visą savo netrumpą ir nelengvą gyvenimą. 1944 m. vasarą naujosios sovietinės okupacijos akivaizdoje kunigas teikė paskutinius Švenčiausiuosius Sakramentus, laimino išeinančius į Anapilį.

Stanislovas Valiukėnas mylėjo visus žmones – ir savus, ir priešus. Jis neketino keršyti L. Želigovskio žandarams, nužudžiusiems pačiame žydėjime Nočios bažnytkaimyje jo tėvelį Jurgį. Jis nesirengė keršyti kitiems suklaidintiems žmonėms, kurie kadaise kėsinosi susidoroti su juo pačiu, su jo broliais ir seserimis. Beveik visą vokietmetį kunigą Stanislovą tik aukšta tvora skyrė nuo Vilniaus žydų geto. Jis išgyveno žydų kančias. Per nedidelę angą, skyrusią Šv. Mikalojaus bažnyčios šventorių nuo geto, jis dalijosi duonos kąsniu su broliais ir seserimis izraelitais. Jam visi žmonės buvo vienodai artimi ir brangūs, nes visi jie – Dievo vaikai.

Kunigas Stanislovas Valiukėnas buvo pašarvotas Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Nenutrūkstamas žmonių srautas plaukė atsisveikinti su juo. Gedulingas pamaldas laikė arkivyskupas J. Steponavičius su artimiausiais konfratrais. Kunigas Stanislovas pragyveno Vilniuje daugiau nei penkiasdešimt metų. Jis ne kartą vedė maldininkus Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus keliu. O štai dabar jis pats atvažiavo amžino poilsio į Kalvarijų Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios šventorių. Sovietiniais metais čia buvo laidojami žymiausi Vilniaus bažnyčių kunigai.

Jaudinančios buvo paskutinės laidotuvių minutės. Laidotuvių ceremonijai vadovavo arkivyskupas Julijonas Steponavičius ir garbės prelatas kunigas Kazimieras Pukėnas. Tą pavakarę minios žmonių susirinko į Lietuvoje ir pasaulyje žinomos Vilniaus Kalvarijų bažnyčios šventorių. Prie kapo duobės šalia kitų velionio gerbėjų paskutinį atsisveikinimo žodį tarė ir laidotuvių komisijos pirmininkas kunigas K. Pukėnas. Po tris saujaus rupaus žvyro beriame ant karsto ir mes su broliu Motiejumi. Didingai skamba „Marija Marija“, iš žmonių krūtinių išsiveržia ir nemari Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Pamažėle laidotuvių dalyviai išsiskirsto. Kunigas Stanislovas mirė prie altoriaus, kad Lietuva vėl prisikeltų ir būtų laimingi ir dori mūsų Tėvynės žmonės.

Katalikų kunigai , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra