Garbės kraštotyrininko Igno Jablonskio šimtmetis

Autorius: Data: 2011-11-09, 09:17 Spausdinti

Julius KANARSKAS

Šiemet minime šimtąsias Lietuvos garbės kraštotyrininko ir Kretingos rajono garbės piliečio, inžinieriaus Igno Jablonskio (1911–1991) gimimo metines. Jį prisimenu kaip kuklų, aukštos moralės žmogų, universalų gimtojo krašto praeities ir kultūros tyrinėtoją, besidomintį daugeliu sričių – archeologija, istorija, etnine architektūra, kryždirbyste, senosiomis kapinėmis, etnografija, tautosaka, žemaičių ir jų kalbos kilme.

I. Jablonskio gyvenimo kelias prasidėjo 1911 m. gegužės 26 d. Budrių kaime, esančiame tarp Mosėdžio ir Skuodo. Gimtasis kaimas buvo jo tyrinėjimų pradžia ir pabaiga – iš jo senolių sėmėsi išminties ir žinių, jam buvo skirtas ir paskutinis monumentalus jo darbas – monografija „Budrių kaimas“, kurią Lietuvos kraštotyros draugijos užsakymu 1993 m. Vilniuje išleido Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Joje apžvelgiama kaimo istorija, kultūros paveldas, vietovardžiai, sodybos, žmonės, jų buitis, papročiai, tradicijos. Dabar ten belikusios dvi sodybos, o Jablonskių sodybvietėje dirvonuoja laukai. Margių miške tebestūkso Aukuru vadinamas akmuo su dubeniu – vienas iš paveldo objektų, paskatinusių I. Jablonskį domėtis gimtojo krašto praeitimi.

Mokslo žinių sėmėsi Budrių pradžios mokykloje, Skuodo gimnazijoje ir Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. Ją baigęs įgijo techniko, o po ketverių metų darbo praktikos – statybos inžinieriaus specialybę. Profesinę veiklą pradėjo 1937 m. Rusnės vandens kelių įstaigoje, dirbo techniku, vėliau – viršininko pavaduotoju. Laisvalaikiu vadovavo „Santaros“ draugijos Rusnės skyriui, suvokietėjusiame lietuvininkų krašte skleidė lietuvybę. Parvykęs atostogų į gimtinę, pradėjo pirmuosius kultūros paveldo tyrinėjimus. 1938 m. apmatavo ir aprašė Puodkalių piliakalnį ir Tauzų akmenų krūsnis (Skuodo r.), o aprašymus ir topografinius planus išsiuntė Vytauto Didžiojo kultūros muziejui, šio vadovybė pareiškė padėką ir paskatino apie kultūros paveldą rašyti spaudoje. 1938 ir 1939 m. „Lietuvos aide“ pasirodė pirmieji I. Jablonskio straipsniai – „Puodkalių piliakalnis laukia tyrinėtojų“ ir „Gelbėkime nuo arklo degintinius ir kitokius kapinynus“.

1939 m. nacių ištremtas į Lietuvą, trumpam apsistojo Žemaičių Naumiestyje, o vėliau persikėlė arčiau gimtųjų vietų, į Kretingą, su ja ir susiejo tolesnį gyvenimą. 1939–1941 m. dirbo Žemės ūkio rūmų Kretingos apskrities techniku, per darbo ir laisvalaikio išvykas rinko duomenis apie archeologijos paminklus, kuriuos apskrities ūkininkai aptikdavo įdirbdami buvusias kaimų ganyklas. I. Jablonskio pranešimai apie naujus objektus Vytauto Didžiojo kultūros muziejų paskatino komandiruoti į Kretingą bendradarbį Praną Baleniūną – 1940–1941 m. apskrityje šis atliko archeologinius tyrimus. Kasinėjant Kurmaičių pilkapius braižytoju dirbęs I. Jablonskis pirmąkart patyrė archeologinių tyrimų paslaptis.

Antrojo pasaulinio karo metais jis dirbo Kretingos apskrities pramonės kombinato direktoriumi, o pokariu – vyriausiuoju inžinieriumi. 1945 m. su kitais šviesuoliais ėmėsi atkurti prieš karą uždarytą Kretingos muziejų, tapo jo direktoriumi. Tai buvo šalutinės pareigos (pagrindinė darbovietė tebebuvo pramonės kombinatas), tačiau jų ėmėsi energingai, muziejinei veiklai skyrė visą laisvalaikį. Pirmuosius metus dirbo vienas, nes muziejuje buvo tik direktoriaus ir sargo etatai. Remdamasis prieškario patirtimi, kai neetatiniais muziejaus bendradarbiais dirbdavo mokytojai, bandė apskrityje atkurti muziejaus bendradarbių tinklą. Tačiau į jo kvietimą atsiliepė tik šeši mokytojai. 1946 m. pavyko gauti muziejaus mokslo darbuotojo etatą. Pirmaisiais darbo metais atliko pastato remontą, sutvarkė ir katalogavo eksponatus, įrengė archeologijos ekspoziciją – pirmųjų lankytojų sulaukė 1946 m. rugpjūtį.

Kraštotyros medžiagai rinkti rengė anketas, jas siuntinėjo mokykloms, 1948 m. organizavo du pirmuosius kraštotyros būrelius, rengė ir skaitė paskaitas muziejuje, mokyklose ir kultūros namuose. Muziejų ir kraštotyrą bandė populiarinti apskrities laikraštyje „Žemaičių tiesa“, tačiau vienoje iš ataskaitų pažymėjo, kad „tam reikalui vietos laikraštyje nėra vietos“.

Atnaujinęs ryšius su archeologais, 1948–1949 m. dalyvavo Prano Kulikausko vadovaujamose Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto žvalgomosiose archeologinėse ekspedicijose Žemaitijoje ir Aukštaitijoje.

Pradėjęs vadovauti muziejui, ėmė galvoti apie naujo pastato statybą ir etninės architektūros ekspozicijos po atviru dangumi kūrimą. Skanseno idėja jį užvaldė dar 1939 m. lankantis Rygoje ir gėrintis Latvijos etnografijos muziejumi. 1946 m. iš apskrities valdžios pavyko gauti sklypą prie Pastauninko upelio tvenkinio. Ten jis planavo pastatyti erdvius muziejaus rūmus, o greta, 0,5 ha plote, įkurti etnoarchitektūros muziejų, į kurį buvo numatęs perkelti būdingiausius XVII–XIX a. žemaičių valstiečių sodybų pastatus.

Deja, šių gražių idėjų ir planų nebuvo lemta įgyvendinti. 1949 m. birželį muziejų teko palikti ir įsidarbinti Kretingos apskrities žemės ūkio skyriaus techniku. Laisvalaikiu dalyvavo muziejaus tarybos veikloje, talkino Lietuvos istorijos instituto archeologui P. Kulikauskui tyrinėjant Kurmaičių kapinyną ir pilkapyną.

Netrukus I. Jablonskį ištiko skaudus likimo smūgis ir keleriems metams privertė nutraukti mėgstamus užsiėmimus. 1951 m. su šeima buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą. Iš pradžių dirbo kolūkyje Plotbiščėje, vėliau vadovavo statybos darbams Ačinsko rajone. Tremiamas į Sibirą pasiėmė Kurmaičių pilkapių brėžinių eskizus, juos baigė braižyti vakarais ir naktimis sėdėdamas prie spingsulės barake ir išsiuntė Lietuvos istorijos institutui.

Į Lietuvą grįžo 1956 m., dirbo inžinieriumi Klaipėdos statybos tresto Kretingos gamybiniame skyriuje, Kretingos odos gamykloje, rajono architektūros skyriuje. Laisvalaikio negailėjo žemaičių kultūros paveldo tyrinėjimams, kuriems daugiau laiko radosi 1971 m. išėjus į pensiją.

Labiausiai I. Jablonskiui širdį skaudėjo dėl etninės architektūros paveldo, kurio nykimą paspartino sovietinė kolektyvizacija ir melioracija, išdraskiusios tradicinį žemaičių kaimą. Užaugęs kaime ir būdamas inžinierius, anot kraštiečio etnologo Vacio Miliaus, gimusio netolimame Šauklių kaime, jis „gerai suvokė kaimo sodybų struktūrą, pastatų konstrukcijas, raidą, detaliai tai aprašė, padarė planus, brėžinius“.

I. Jablonskis ėmėsi skelbti straipsnius apie kultūrinę išliekamąją senųjų sodybų vertę krašto istorijai, būtinybę jas išsaugoti. 1958–1984 m. aplankė didžiąją dalį griaunamų Kretingos rajono sodybų, lankėsi Skuodo, Plungės ir Klaipėdos rajonuose. Vertingiausias 127 sodybas, jų statinius ar architektūros detales aprašė, apmatavo, fotografavo. Nustatė seniausius Lietuvoje, statytus XVII a. (vėliau rekonstruotus), namus Barzdžių Medsėdžiuose ir Peldžiuose (Kretingos r.). Remiantis jo surinkta medžiaga į architektūros paminklų sąrašą buvo įrašytos Tauzų (Skuodo r.) ir Jakštaičių (Kretingos r.) kaimų etnoarchitektūrinės sodybos. Svarbiausia rankraštinė etnologinė I. Jablonskio studija – „Pajūrio žemaičių sodybos vystymosi eiga“, kurioje apžvelgė tipinės valakinio laikotarpio valstiečio sodybos istorinę raidą nuo seniausių laikų iki XIX a.

Apmatuoti sodybas pradžioje pasitelkdavo vyriausiuosius sūnus Kęstutį ir Vaidotą. Vaidotas prisiminė: „Mes tada dar buvome paaugliai. Mums laisvalaikiu rūpėjo nubėgti prie upės pažvejoti, kamuolį paspardyti.“ Nuobodus vaikščiojimas tarp senų pastatų su rulete rankose vis dėlto laikui bėgant sūnums išugdė pagarbą tautos kultūrai, padėjo pasirinkti profesijas.

Nuo 1966 m. I. Jablonskis aktyviai prisidėjo prie Lietuvos liaudies buities muziejaus Žemaitijos dalies kūrimo, dalyvavo ekspedicijose, muziejininkams davė daug naudingų patarimų. Kretingos laikraštyje „Švyturys“ skelbė naujausias žinias apie muziejaus kūrimąsi, į Rumšiškes perkeliamas sodybas. 1982 m. Liaudies buities muziejui parengė metodinę medžiagą apie Šventosios pajūrio žvejų ir valstiečių namus. Bendradarbiavimas su Liaudies buities muziejumi atgaivino jo viltis įsteigti etninės architektūros muziejų Kretingos rajone, tačiau to pasiekti jam taip ir nepavyko.

I. Jablonskis labai išgyveno ir nesuprato, kodėl valstybė skyrė didžiulius pinigus senamiesčiams restauruoti, o nė kapeikos – etninei architektūrai išsaugoti. Jo įsitikinimu, didmiesčių architektūra lietuviui iš prigimties yra svetima, atnešta svetimšalių, o etninė architektūra atsirado, vystėsi ir tobulėjo kartu su Lietuvos istorine raida ir kultūra bei kaimo žmonių sąmonės kitimu. Negalėjo suprasti valstybės paveldosaugos politikos, lėmusios etninės architektūros sunykimą.

Ėmėsi tyrinėti žemaitiškus koplytstulpius – 1982 m. pabaigė rašyti darbą „Koplytstulpiai ir jų kilmė“, jame aptarė smulkiosios architektūros formų kilmę, istorinę raidą, prigimtinių lietuvių dievybių ir senojo tikėjimo simbolių vaizdavimą smulkiosios architektūros paminkluose, pabandė atkurti šių memorialinių paveldo statinių prototipą, kurį pavadino „Vispačiu“, pateikė vietinės koplytstulpių raidos tipinius pavyzdžius, parengė rekomendacijas, kaip atstatyti koplytstulpius ir kryžius. Į jo tyrimų akiratį taip pat pateko malūnai ir kalvės, kurie, XX a. antroje pusėje netekę pirminių funkcijų, buvo apleisti, griaunami. 1966–1974 m. apmatavo ir nufotografavo 19 Akmenės, Klaipėdos, Kretingos, Plungės, Skuodo, Šilalės, Šilutės ir Telšių rajonų malūnų ir kalvių. 1973–1977 m. surinko šukuočių rinkinį ir parašė gausiai iliustruotą tiriamąjį darbą apie jų istorinę raidą ir puošybą Kretingos rajone nuo XVIII iki XX a. vidurio. Jį domino ir pajūrio žemaičių papročiai, tautosaka bei vietovardžiai. 1982 m. kartu su dukterimi Žibute Vaivadiene Kretingos spaudoje kraštotyrininkus ragino rinkti tautosaką ir vietovardžius, parengė metodinius nurodymus.

1943 m. „Žemaičių žemėje“ paskelbė straipsnį apie žemaičių tarmės sodrumą ir senumą bei žemaitiškos rašybos reikalingumą. Vėlesniuose darbuose žemaičių, kuriuos vadino žemiais, protėvynę lokalizavo centrinėje Dunojaus upės baseino dalyje, iš kurios, anot jo, Elbės ir Oderio upių slėniais jie pasiekė Baltijos jūros pakraščius. Tyrinėdamas žemaičių tarmę, rado daug bendrybių tarp žemaičių ir anglų, kurių kalbose aptiko 615 vienareikšmių ar panašių žodžių.

Tebesidomėdamas archeologija rinko medžiagą apie dubenuotus akmenis, piliakalnius, kapinynus, pilkapius, nustatė daugiau nei 30 archeologijos objektų. 1963–1975 m. dirbo braižytoju Kretingos kraštotyros muziejaus ir Lietuvos istorijos instituto organizuotuose kasinėjimuose. Archeologijos ekspedicijose įgyta patirtis ir žinios leido pradėti savarankiškus tyrimus. I. Jablonskis ir šilališkis Vladas Statkevičius buvo vieninteliai Lietuvoje kraštotyrininkai, gaudavę Istorijos instituto leidimus („atviruosius lapus“) atlikti archeologinius tyrimus. 1972–1989 m. tyrė 17 archeologijos objektų. Didžiausios apimties tyrinėjimus atliko Padvarių pilkapyne – 1976 ir 1978–1979 m. jame ištyrė 22 pilkapius su degintiniais ir griautiniais II a. prieš Kr.–I a. kapais. Po tyrinėjimų pilkapiai jo rūpesčiu buvo rekonstruoti ir palikti kaip vaizdinė priemonė priešistoriniams laidojimo paminklams pažinti. Paskutinis jo nustatytas archeologijos paminklas buvo Kalno Grikštų kapinynas, kurį tyrinėjo 1989 m.

Kol vaikai augo namuose, į kasinėjimus vežėsi ir juos, mėgino sudominti archeologija. Ruošdamasis žvalgomiesiems tyrimams, anot sūnaus Vaidoto, „atsikeldavo anksti, nusiprausdavo, išeidavo į kiemą pasižiūrėti, koks bus oras, parėjęs paklausdavo, ar bus norinčių kartu važiuoti. Jei norinčių neatsirasdavo, vykdavo vienas.“ Į archeologinius tyrinėjimus vėliau dažniausiai važiuodavo su žmona Brone, dukromis Milda ir Žibute, sūnumi Aiškūnu. Vyresnieji sūnūs tada jau krimto mokslus, gyveno toli nuo tėvų namų. Iš anksto sutardavo su kolūkio vadovybe ar netoliese esančia mokykla, kad platesnio masto tyrimams atsiųstų pagalbininkų. Tačiau lankantis jo kasinėjamuose objektuose man teko įsitikinti, kad dažniausiai dirbo vienas – pats kasdavo, fotografuodavo, braižydavo. Pasak Vaidoto, po išvykų „tėvas užsidarydavo savo kambary ir visą dieną braižydavo brėžinius. Sykį mano sūnus, žaisdamas su kačiuku, netyčia jį užmetė ant baigiamo brėžinio. Tušas dar nebuvo nudžiūvęs ir ant popieriaus paliko kačiuko pėdsakai. Tačiau tėvas anūko nebarė, tik paglostė galvą ir sėdo iš naujo braižyti.“

Žvalgydamas Tenžės pakrantes ties Kvecių kaimu I. Jablonskis rado seniausią Kretingos rajone archeologijos dirbinį – titnaginį strėlės antgalį, datuojamą mezolitu. Be to, pirmasis Lietuvoje buvo susidomėjęs lydiminės žemdirbystės paminklais – akmenų krūsnimis ir aptvarais, taip pat gruntinių užtvankų pylimais.

Remdamasis savo tyrinėjimų ir rašytinių šaltinių duomenimis, ant Ėgliškių (Andulių) piliakalnio 1972 m. lokalizavo 1253–1263 m. rašytiniuose šaltiniuose minimą Kretingos pilį.

Jo kraštotyrinės veiklos rezultatai buvo publikuoti Lietuvos istorijos instituto leidiniuose „Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje“, Lietuvos kraštotyros draugijos leidiniuose „Kraštotyra“ ir „Mūsų kraštas“, žurnaluose ir laikraščiuose. I. Jablonskio rankraštiniai darbai saugomi Lietuvos istorijos institute, Kultūros paveldo centre, Vilniaus universiteto bibliotekoje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Kraštotyros draugijos archyvas), Lietuvos liaudies buities muziejuje, Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutuose, Kretingos muziejuje, Kretingos M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje bei Jablonskių šeimos archyve.

Kretingos muziejaus rinkinių nuotr.

www.satenai.lt

Nuotraukoje: Ignas Jablonskis braižo Kvecių piliakalnio konstrukciją, 1963 m.

Istorija , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra