Gandrinė – šiltojo pusmečio pradžia

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kovo 25-oji yra bažnytinė Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai šventė. Kaime ją vadindavo Blovieščiais (iš slaviško „blagaja vestj“ – geroji žinia). O iš senovės dar atmenamas ir Gandrinės vardas. Sakydavo, tai tokia didelė šventė, kad „net paukščiai tądien lizdų nesuka”. Svarbu, kaip gandrą, šį žmogaus kaimyną, pirmąkart pamatysi.
 
Jei skrendantį, visus metus darbus spėriai nudirbsi. Jei tupintį, tada vangiai viskas seksis. Ir geriau, jeigu iš dešinės pusės, „tiesia“ akimi.
 
Daug gardumynų būdavo ruošiama „gandro“ vaišėms: kanapiniai pyragėliai, šaltanosiai, įdaryti krekenomis, „kratinių“ bandelės iš įvairių rūšių rankinėmis girnomis sumaltų rupių miltų. Bandeles vadino kaukorais, prėskieniais, šeškučiais. Būtinai dalydavosi jomis su kaimynais, kad javai būtų daigūs. Artojams nuo Gandrinių pradėdavo duoti pavakarius. Sakydavo, kad gandras juos atneša, o rudenį, po Baltramiejaus, rugpjūčio 24-osios, ir išsineša.
 
Ši šventė dar vadinta Bičių diena. Aviliams įšilus saulės atokaitoje, bitelės pakyla apsiskraidyti. Bitininkai tądien keldavo spietines į medžius, kad vasarą spiečiai toli nenuklystų.
 
Raiste galima pamatyti gyvates ritinėjant aukso vainiką, savo karaliūno karūną. Jeigu kam pavyktų tą grožybę nutverti, būtų laimingesnis nei paparčio žiedą radęs. Dar tądien mešką miške galėdavai sutikti. Jei vėjas nešdavo išplėštus stogo šiaudus, žmonės tardavo: „lekia meškos plunksnos“. Ir, palyginimui, labai įdomi yra tokio senoviško tikėjimo atmintis: nagi Pusiaužiemyje meška savo guolyje ant kito šono verčiasi ir pradeda žįsti kitą leteną.
 
Tikėjimas meškos atbudimu ateina tikriausiai iš pirmykščio, dar gentinės bendruomenės medžiotojų kalendoriaus, kuomet būdavo skiriami tik du metų laikai – žaliasis ir sniegingasis. Pirmuoju miške karaliaudavo Meška ar Lokys, antruoju – Elnias ar Briedis. Nuostabu, kad mūsų tautos tradicinėje kultūroje iki šiol dar ganėtinai žymūs proistorinio miško galiūnų kulto aidai.
 
Štai dėl ko graudenosi gerasis žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, rašydamas ganytojiškąjį laišką 1856 metais: „Su didžiausiu sopuliu širdies mano girdžiu, jogei daug vietose krikščionys katalikai prašo meškininkus, idant namus, butus ir gyvulius jų švenstų, o anie už piningus visokias su meška šventvagiškas daro ceremonijas, vedžioja visur po trobas, klėtis ir staldus, po daržines ir jaujas tą žvėrį tuncindami ir pagal norą savo rėkindami, po tam jos kudlomis išpeštomis, sumaišius su nukirptais plaukais gaspadorių ir gaspadinių, smilko… O vis tai, kaip sako, dėl nušalinimo ir atitolinimo ligų, nelaimių ir sužavėjimų. Ir yra tokie, kurie tam įtiki! Ir dar mano avinyčioj, mano vyskupystėj!“
 
Laiškas paliudija, kad dargi XIX amžiaus viduryje tebebuvo gyvi papročiai, susiję su tikėjimais globėjiškomis miško žvėrių galiomis. Įdomus tekstas: vyskupo pasipiktinimą sukėlę prietarai, o greičiau apeigos su meška yra labai svarbios mitologijos tyrinėtojams. Mokslo kalba tai įvardijama totemizmo reliktais.
 
Kitų paliudijimų galima aptikti žodingoje mūsų kalboje, jos fraziologizmuose, patarlėse. Pavyzdžiui, tokia: „Gyvena kaip meškos ausyje“, totemas juk laikomas genties globėju ar net pranokėju. Arba sakoma: „Klausia meškos, o ji – čia pat“. Posakis sietinas su senovės medžiotojų prietaru, kad negalima vadinti žvėries tikruoju vardu, antraip nesiseks medžioklė.
 
Daug „meškiškų“ patarlių metaforiškai nusako žmogaus būdo savybes. „Meška guli – meška džiūsta“, reiškia, kad tingėdamas dirbti, nieko ir neturėsi. Arba: „Kaip lokys iš irštvos, kol išsijudins…“. Pasakoma ir taip: „Meška gile užgauta baubia, o šaka prislėgta tyli“; „Kad ant meškos kankorėžis užkrinta, tai surinka, o kad medis – tai nieko“.
 
Šie posakiai peikia žmogų, kuris, susidūręs su mažais sunkumais, dažnai skaudžiau sielojasi, nei ištikus didelei bėdai. O štai priežodis „Meška senyn – nagai aštryn“ teigia, kad žmogaus charakterio bruožai su amžiumi darosi vis ryškesni. Gražiai pasakyta: „Meška langą užgulė“, reiškia – lauke sutemo. O jeigu „Kamaroj meška galvą nutrūktų“, – tai ten didžiulė netvarka. Apskritai, „Vilku nearsi, meška nevažiuosi“…
 
Yra patarlių, paplitusių per knygas. Tarkime, ši: „Meška dar miške, o jau jos kailį dalija“. Ji kildinama iš Ezopo pasakėčios, kuri buvo perkurta ir Lafonteno, ir vokiečių bei lenkų rašytojų. Medžiotojas su odininku suderėjo meškos kailį, o tik tada išsiruošė jos dobti. Nepataikius nušauti, teko medžiotojui griūti ant žemės ir apsimesti negyvu. Tada meška jam draugiškai į ausį pakuždėjusi, kad nedera jos gyvos kailį parduoti.
 
O dažnai kartojamas posakis „Nuo vilko bėgo, ant meškos pataikė“ yra kilęs net iš Indijos. Tai iš literatūrinio šaltinio, aprašančio Budos ir atsiskyrėlio gyvenimo nutikimus. Renesanso laikais tekstas buvo išverstas į įvairias Europos kalbas, pervadinus į „Juozapato ir Barlamo gyvenimą“. Lietuviškas posakis „Meška su lokiu abudu tokiu“ įėjo ir į pasaulinę literatūrą. Jį epigrafu įrašė prancūzų rašytojas Prosperas Merime novelėje „Lokys“, kurios veiksmas vyksta Lietuvoje, gūdžių miškų krašte. Beje, viename bajoriškame herbe išties pavaizduota moteris su kūdikėliu, sėdinti ant lokio nugaros, – tikra žmogaus ir laukinės gamtos santarvė.
 
Bet bene įdomiausia savo kilme ši patarlė: „Mirė meška, mesk ir dūdas“. Mat būta pramogos jomarkuose ir mugėse šokdinti meškas grojant dūdmaišiu. To lepečkojes pramokydavo dar XVII pradžioje kunigaikščių Radvilų Smurgonių miestelyje įkurtoje visoje Europoje garsėjusioje „Meškų akademijoje“. Labai paprastu, bet efektyviu būdu: įleisdavo meškutę į narvą su geležinėmis grindimis, ant užpakalinių letenų užmovę karnines vyžas. Tada užgrodavo dūdmaišiu ar dūdele, o po grindimis jau sukurtas laužas. Ką darys lepečkojė, – ima stripinėti ant dviejų atsistojusi. Kitą kartą užtenka tik užgroti, ir meška „šoka“. Išmokytą parduodavo čigonams, kurie kaip meškininkai keliaudavo per kraštą.
 
Žemaitijai meškas dresuodavo mokykla Raudondvaryje, įkurta grafų Tiškevičių. Kaip vyskupo paliudyta, jos ten būdavo reikalingos ne vien pramogai. Neveltui Žemaitijos herbe pavaizduota prijaukinta meška – senųjų tradicijų čia tvirtai laikytasi. Ir kai M. Valančius griežtai jas išpeikė, Meška tapo būtinu Tarpušvenčio ir Užgavėnių persirengėlių vaikštynių personažu.
 
Tokie tad „meškiški“ reikalai…. Kaip gaila, kad prieš porą dešimtmečių paskutinė meškutė, klaidžiojusi Lietuvos miškuose, savo kailį „padovanojo“ Biržų „Sėlos“ muziejui. Gyventų nors keletas didžiosiose mūsų giriose, tai ir grybų, ir uogų būtų daugiau, o šiukšlių ir miško gaisrų – gerokai mažiau. Kad tik gerai išsimiegojusios būtų…
 
www.lrt.lt
 
Nuotraukoje: L. Klimka

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra