TS-LKD tautininkų frakcijos pirmininko Gintaro Songailos kalba, pasakyta 2010 m. lapkričio 20 dieną XVI-jame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavime.
Gerbiamieji suvažiavimo dalyviai ir svečiai, Pirmininkai,
Pagrindinė šio suvažiavimo tema siejasi su tapatybe ir su pokyčiais.
Pagrindiniame dokumente, kurį šiandien svarsto suvažiavimas, vyrauja troškimas atsinaujinti ir keistis. Šio esė pabaigoje kviečiama, cituoju:
„Būkime žingsniu priekyje.
Išsivaduokime iš nepilnavertiškumo kompleksų.“
Tikiu, kad daugelis šiame projekte išdėstytų kritiškų minčių ir apibūdinimų yra nesusiję su kokiais nors asmeniškumais, o tik su bendro pobūdžio reiškiniais. Taip pat viliuosi, kad ir mano pastabos bei pasiūlymai nebus suprasti kaip kokia nors asmeninė kritika.
Žvelgimas į ateitį, būsimų darbų ir įvykių numatymas – priklauso pačiai žmogaus prigimčiai, todėl būtų keistoka ginčytis su šia būtinybe. Privalu atsižvelgti ir į tai, kad šiuolaikiniam pasauliui būdingi greiti ir visaapimantys pokyčiai, todėl tam tikras nerimastingumas dėl atsiveriančios nežinomybės, dėl pasirengimo keistis ir tobulėti yra visiškai suprantamas.
Vis dėlto, kai asmuo persipildo tokiu nerimu, kai jis beveik verčiasi per galvą, kad tik pasikeistų, kad tik laiku prisitaikytų ar, atrodytų, kitiems priimtinu, moderniu, progresyviu, europietišku, sėkmingu ir panašiai – mes kaip tik ir susiduriame su tuo, kas psichologijoje vadinama asmeniniais kompleksais, neurotiškumu, o viešojoje politikoje – provincialumu.
Išsivadavimas iš tokių kompleksų slypi ne vis greitesniame bėgime paskui pokyčius, o atvirkščiai – ramiame grįžime prie savasties. Todėl psichoterapeutai ar kiti sielos gydytojai ir mokytojai, susidūrę su nenumaldomu troškimu pasikeisti, kaip ir čia svarstomame dokumente, cituoju: „rekonstruoti savo mentalitetą“ ir panašiai, siūlo gana paprastą receptą:
„Jei tu iš tikrųjų nori pasikeisti –
Visų pirma, būk ar netgi tapk savimi.“
Pasitikėjimas ir viltis, kurių čia svarstomame dokumente kartais beveik desperatiškai šaukiamasi, slypi ne skubėjime būti žingsniu priekyje, ne kokiame nors užbėgime už akių ar mechaniškų schemų primetime, ne vis „naujų“, aš cituoju, „tapatybės pavidalų ieškojimuose“, ne to, kas dar tik norima, svajojama ar vaizduojama, priėmėme už jau tikrą daiktą, bet tvirtame pojūtyje, kad gyveni savo namuose, kad darai ką gali, kad ramiai ir drąsiai pasitinki gyvenimo iššūkius, nes esi ištikimas sau ir pasišventęs tam, kuo tiki; kad iš tikrųjų darai tai, ką žadi, apie ką kalbi, ir kalbi, beje, tiesą.
Žmogaus, kaip ir bendruomenės sieloje, viešai išpažįstamose vertybėse, galbūt visada egzistuoja šioks toks plyšys, tarp to, kas deklaruojama, ir to, kas daroma. Tačiau, jei šis plyšys tampa praraja, jei praktinėje veikloje elgiamasi netgi priešingai, nei sakoma, tai jau ir yra, liaudiškai tariant, užsikompleksavimo požymis. Be to, reikia nepamiršti, kad saviapgaulė, kaip ir kitų klaidinimas dažnai būna nesąmoningas, norėjimo būti geresniu reiškinys. Kaip antai, svarstomame projekte sakoma, kad „Lietuvos ekonomika sparčiai auga: jos augimas antrąjį šių metų ketvirtį buvo sparčiausias visoje Europos Sąjungoje…“
Remiamasi EUROSTATO rugsėjo 2 d. pranešimu, kuriame buvo lyginamas antrasis šių metų ketvirtis su pirmuoju šių metų ketvirčiu. Deja, pirmasis ketvirtis žymėjo keturių nuošimčių kritimą. Tik todėl toks geras skirtumas tarp jo ir parodyto antrojo ketvirčio augimo. Negana to, šis projekto teiginys vis dėlto neatitinka tikrovės, kadangi šis šuolis buvo tik menamas, neatspindintis realių tendencijų, dirbtinai perkėlus antrojo ketvirčio nuosmukio rodiklius pirmajam ketvirčiui.
Tad nieko nuostabaus, kad EUROSTATO lapkričio 12 d. pataisytas pranešimas tokio nepaprasto šuolio jau nerodo, o rodo pusės nuošimčio augimą, lyginant su antruoju ketvirčiu, dvigubai mažesnį, nei Europos Sąjungos vidurkis; be to, jis dar atspindi nežymų smukimą, palyginus su praeitų metų tuo pačiu ketvirčiu. Gera žinia yra ta, kad nors trečiajame ketvirtyje augimas, lyginant su antruoju, yra tik labai nežymus, bet tai jau yra augimas, lyginant ir su praeitų metų tuo pačiu ketvirčiu.
Mes drąsiai galime ir turime teigti, kad ūkio nuosmukis baigėsi, ir su atsargiu optimizmu kalbėti, kad prasidėjo nežymus jo augimas. Tačiau projekte jokiu būdu negalime palikti teiginio apie nuostabų, didžiausią augimą Europos Sąjungoje, – nors jis buvo formaliai teisingas, kad ir skubotas, rengiant dokumentą ir remiantis EUROSTATO stebėsena rugsėjo mėnesį, šiandien, jau turint lapkričio 12 d. ataskaitą – tai jau būtų partijos kompromitacija, bylojanti apie diletantišką veiklą. Sprendžiant iš šių pastebėjimų, bijau, jog dokumento projektas turi ir kitų dalykinių bei faktinių trūkumų, todėl manau, kad tokio, koks jis šiandien yra, suvažiavime dar nereikėtų priimti. Kita vertus, šios mano pastabos jokiu būdu nereiškia kokio tai, cituoju, „niurzgėjimo“, atvirkščiai, – pateikti faktai iš tikrųjų leidžia tvirtai teigti apie naują ekonominę ir politinę situaciją šalyje, lyginant su ta, kuri tęsėsi dvejus metus. Todėl mes šiandien turėtume kalbėti ne tik apie praeitį, apie krizę ir jos suvaldimą, bet apie naują, tvaraus augimo etapą. Mes turime skatinti šį augimą ir užtikrinti, kad jis būtų tvarus. Viltis iš tikrųjų jau čia, bet projekto tekstas vis dar dvelkia arba inertišku pesimizmu, arba perdėta savigyra.
Mes jau turime iš esmės pertvarkyti savo politinę kalbą, svarstyti naują veiksmų planą, mes jau turime brėžti naujų lūkesčių perspektyvą, siūlyti Vyriausybei ir socialiniams partneriams naujus žingsnius, skatinančius atsigavimą. Kaip antai, mes neturėtume nevengti papildyti esamą renovacijos programą, pasiūlant piliečiams pasirinkti dar Raimondo Kuodžio prieš dvejus metus pasiūlytą modelį, kai visa projektavimo, finansinių išteklių skolinimosi ir įgyvendinimo našta būtų užkraunama ant valstybės, galbūt specialaus jos fondo, pečių, pasiskolintas lėšas grąžinant iš ilgalaikio energijos sutaupymo efekto.
Gaila, kad tautininkų pasiūlytą suvažiavimo nutarimo projektą šiuo klausimu Prezidiumas atmetė, motyvuodamas tuo, kad principinį sprendimą turi priimti ekspertai, o ne suvažiavimas.
Tarp „tapatybės projekto“ rengėjų minima ir mano pavardė. Esu dėkingas, kad teksto redaktoriai – Mantas Adomėnas ir Jonas Survila atsižvelgė į kai kurią kritiką bei siūlymus. Vis dėl to, su šiuo dokumentu susitapatinti negaliu. Manau, su juo susitapatinti kol kas negalės ir daugelis Tautininkų frakcijos narių bei nemaža dalis kitų TS-LKD narių, suvažiavimo dalyvių.
Mes esame įsitikinę kad žmogaus, bendruomenės, tautos kūrybingumas slypi ne savęs nuvertinime, kad esame, kaip antai, cituoju: „rezervatas, iš kurio visi bėga“, ar kokiuose nors prisitaikymuose, skaičiavimuose, kitų keiksnojimuose ar savęs išsižadėjimuose, bet kaip tik atvirkščiai – amžinojoje šviesoje, kurią drauge paveldėjome, ir mumyse esančioje įkvėpimo galioje, kuri mus visus vienija ir kelia. Tikroji tautos saviraiška kyla visų pirma, iš jos pačios orumo.
Pažvelkime į save – ne tik į mūsų jungtinę partiją bei jos tapatybę, bet ir į visą Lietuvą bei jos tapatybę. Šiomis dienomis mes švenčiame Nepriklausomybės kovų devyniasdešimties metų sukaktį. Giedraičių ir Širvintų kautynėse menkai ginkluoti, negausūs, bet pasišventę lietuviai apgynė savo valstybę, tautos laisvę ir ateitį. Tai buvo mūsų tėvų, senelių ir prosenelių sukurtas stebuklas. Pažvelkime, kaip per dvidešimt metų mes jau susigūžėme, kad net nedrįstame ar nebemokame deramai, visos valstybės lygiu paminėti šių įvykių.
O juk ant jų guli mūsų atkurtos valstybės, mūsų atgimusios kariuomenės moraliniai pamatai. Gal mums nebejauku, kad tuomet kariavome su dabar taikingu mūsų kaimynu, kuris visgi ir šiandien nepripažįsta, kad mūsų atžvilgiu buvo agresorius. Tuomet oriai ir atvirai aiškinkimės, atkurkime pasitikėjimą, o ne bėkime nuo problemos. Kitaip, norėdami draugauti, turėsime slėptis netgi nuo savo nepriklausomybės kovų, tuo pačiu ir nuo nepriklausomybės, kaip gyvosios vertybės.
Gal mums nejauku, kad ir pats mūsų nacionalinis atgimimas, jo šimtametės tradicijos, buvo susiję su atsiribojimu ne tik nuo rusakalbio, bet ir nuo lenkakalbio kultūrinio imperializmo, kad mūsų modernioji kultūra yra susijusi su dabartinės lietuviškos rašybos sukūrimu. Tuomet mes nedrįstame savo kaimynams pasakyti, kad negrįšime prie unijinių tradicijų, kad dėl savo kalbos sistemos, dėl savo Konstitucijos nesiderėsime. Aš manau, kad vienas iš mūsų tapatybės principų turėtų būti tas, kad mes kiekvieną kartą nešoksime taisinėti savo kultūros pamatų dėl išorinių spaudimų, nesukelsime savo tautai ir kultūrai nesaugumo, nepasitikėjimo, laikinumo ir nepatvarumo kompleksų. (Gal būt mes mokėsime tinkamai paminėti ir Jono Jablonskio 150-ties metų jubiliejų.)
Šios mintys susijusios ir su platesniais, kultūros politikos klausimais, su nacionaline kultūra, kuri buvo, tikiu ir liko, mūsų jungtinės partijos tapatybės esminiu branduoliu, kaip ir esmine rinkimų programos dalimi.
Taip, krizė mums trukdė įgyvendinti savo rinkimų programą kultūros srityje. Taip, valstybės finansavimą ir paramą reikėjo mažinti ir čia. Tačiau ši sritis, nefinansuojama iš ES struktūrinių fondų, todėl jos, ir taip skurdžios, neproporcingai didelis apkarpymas smogė keleriopai. Kaip antai, ar reikėjo iš esmės nutraukti bibliotekų fondų komplektavimą? Ar reikėjo iš esmės nutraukti asignavimus etninės kultūros programoms, paramą regionų kultūros raiškai ir sklaidai? Krizės įveikti ir pasitikėjimą sustiprinti šis nedidelis sutaupymas nepadėjo. Atvirkščiai. Taigi, šias klaidas turime skubiai taisyti.
Labai gerai, kad tapatybės dokumente vienoje pastraipoje jau iš esmės pripažįstama ši klaida, tačiau to nepakanka, norint atkurti pasitikėjimą mumis, kaip kultūros žmonėmis, nepakanka tik žadėti, kad netrukus grįšime prie kultūros reikalų savivaldybių lygmenyje.
Turime sau užduoti klausimą, ar iš tikro esame pasišventę nacionalinei kultūrai, ar kokioms nors kitoms vizijoms. Ir turime aiškiai į šį klausimą atsakyti. Beje, ypač globalizmo sąlygomis. Ar mes tikrai norime užtikrinti savo kultūros tęstinumą ir plėtrą, ar leisime jai menkti ir tirpsime. Juk ne vien ekonomika lemia emigraciją. Istorinės atminties gaivinimas (beje, nedaug kainuojantis), dvasinis prisirišimas prie savo Tėvynės, tautos telkimas ir jos ūpas – taip pat galėtų pagelbėti įveikti tautos eroziją, apie kurią rašėme savo rinkimų programoje.
Mes, tautininkai, pasiūlėme svarstyti Memorandumą dėl nacionalinės kultūros tvarumą globalizmo sąlygomis. Reikia tikėtis, kad Prezidiumo pažadai svarstyti šiuos dalykus jungtinės partijos Taryboje, bus įgyvendinti.
Turime taip pat pripažinti, kad iš esmės nepajudėjome rinkimų programoje apibrėžtų teisingumo reformų kryptimi. Tai mūsų visų nepadarytas darbas. Jei kalbame apie sėkmę ir inovatyvumą, tai kas mums trukdo pradėti žadėtą gyvosios Konstitucijos projektą. Kodėl nepradėti teisinės kultūros ugdymo ir pasitikėjimo teisingumo sistema atstatymo darbų?
Vienas iš didžiausių iššūkių – tai socialinė ir šeimos politika. Todėl čia būtinas nacionalinis susitarimas (kaip ir energetikos srityje). Ir jokia puikybė, kaip ir nekonstruktyvi kritika, čia mums nepadės.
Yra žymių skirtumų ir viešojo administravimo reformų vertinimuose. Šiuose procesuose buvo daug paviršutiniškų perstumdymų ir kai kur tik padaugėjo maišaties ir sumažėjo atsakomybės.
Mes, kaip konservatyvi politinė jėga neturėtume pasiduoti nuolatinių ir visuotinių reformų aistrai. Misija ir tikslai turėtų būti svarbiau už politines dėliones. Kaip antai, niekaip negalime pateisinti dviejų metų suirutės narkomanijos prevencijos srityje. Tai visos Vyriausybės, ir konkrečiai bei visų pirma premjero atsakomybės sritis. Šiandien galime tik apgailestauti, kad šios atsakomybės tokiame gyvybiškai svarbiame reikale mes labai pasigedome.
Mes, tautininkai, pritariame profesoriui Vytautui Landsbergiui, kad dokumentas, kurį šiandien svarstome, nėra pats savaime tikslas. Žymiai svarbiau – mūsų bendras darbas. Tai, beje, nėra vien tik partinis tikslas, ar, cituoju dokumentą, „barniai“.
Yra dar daug mūsų vidinės demokratizacijos problemų ir iššūkių. Juos šiandien, kaip ir diskusijas dėl partijos Priežiūros komiteto vaidmens, atidėsime tam laikui, kai kitame suvažiavime bus svarstomi įstatų reikalai.
Čia tik pakartosime, kad, mūsų vertinimu, Priežiūros komitetas padarė partijai žalingų klaidų.
Partijos pirmininkas šiandien ir vėl pakartojo profesoriaus tezę, kad savinieka blogiau už puikybę. Manau, ir krikščionys demokratai, ir kiti partijos nariai pritars, kad ir viena, ir kita yra negerai. Aš dar pridėčiau, kad reikėtų kalbėti ne apie tai, kas blogiau, bet ir apie tai, kas geriau, kas yra gerai.
Todėl, kai partijos pirmininkas sako, kad visų pirma turime tikėti ateitimi, mes su juo nesutinkame. Mes sakome, kad visų pirma reikia būti savimi ir savo tikėjimą įrodyti darbais. Manau, kad tokiai nedidelei pataisai pritars ir Pirmininkas, ir visas suvažiavimas.
Tautos jėga vienybėje!
Nuotraukoje: Seimo narys, TS-LKD tautininkų frakcijos pirmininkas G. Songaila
