G. Songailos kalba iniciatyviniame susirinkime Tautininkų sąjungai atkurti

Autorius: Data: 2011-06-21 , 15:44 Spausdinti

G. Songailos kalba iniciatyviniame susirinkime Tautininkų sąjungai atkurti

Iniciatyvinės grupės Tautininkų sąjungai atkurti pirmininko Gintaro Songailos kalba, pasakyta, 2011 m. birželio 19 d., iniciatyviniame susirinkime Tautininkų sąjungai atkurti

Tauta gyva, kai jai aukojamasi

Jeigu politinės partijos, jos lyderių darbai nepatvirtina žodžių, tai ateina diena, kai jau nebesvarbu, kas bus sakoma. Didelė rinkėjų dalis tuo nebetikės. Jie nebetikės net ir tuomet, kai prieš pat rinkimus valstybės valdyme dalyvaujančios politinės jėgos ims daryti gerus darbus, pildyti kai kuriuos pažadus.

Kaip antai, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, savo rinkimų programoje skelbė, jog šios partijos svarbiausias skiriamasis bruožas – tai didžiausias dėmesys nacionalinės kultūros plėtrai. Tačiau kai ji pelnė rinkėjų pasitikėjimą, tuoj pat nukišo kultūros dalykus į paskutinę vietą. O krizės metu būtent šiai, ir taip nuolat skriaudžiamai sričiai, buvo smogtas neproporcingai didelis smūgis. Kas dabar patikės, kad ši politinė partija – tai kultūros žmonių organizacija? Kas dabar nuoširdžiai patikės, kad šiai partijai rūpi, kaip vakar pasakė jos lyderis, lietuvių, paliekančių savo šalį savijauta, jų dvasinis ryšys su savo Tėvyne? Kas dabar patikės, kad nors vienas iš anksčiau skelbtų uždavinių tokiam politikui iš tikrųjų rūpi? Tik dideli naivuoliai.

Ypač dideli moraliniai nuostoliai gali ištikti politinę partiją ar net visą politinę sistemą, kai skelbiamasi, jog tai yra pati vertybiškiausia politinė jėga, o pačios deklaruojamos vertybės vos ne kiekviename žingsnyje paminamos. Daugelis labiausiai Lietuvai pasišventusių piliečių tiki, dalis nori tikėti net ir tuomet, kai patiria nusivylimą po nusivylimo… Ar partijai svarbi jos misija ir dvasiniai ją vienijantys principai, eilinis partijos rėmėjas sprendžia iš to, kiek partija rūpinasi ne savimi, ar grupele draugų, bet svarbiausiais valstybės, jos piliečių bendrojo gėrio reikalais.

Tautininkai jau seniai skambino pavojaus varpais dėl masinės Lietuvos piliečių emigracijos, vienas iš svarbiausių jungimosi motyvų ir buvo, kad kartu veikdami mėginsime įveikti tautos nykimą. Tautininkų frakcijos Steigimo deklaracijoje, kurią prieš keturis metus patvirtino jungtinės partijos suvažiavimas, vos ne kiekviena nuostata buvo pirštu prikišamai siejama būtent su šių grėsmių pašalinimo uždaviniais…

Nors vakar jungtinės partijos suvažiavime jau pagaliau priimtas nutarimas, kuriame išreiškiamas rūpestis, kad reikia ieškoti sprendimų, kaip stabdyti emigraciją, kas dabar patikės, jog tai nuoširdus rūpestis? Kas dabar patikės, jog šios partijos vadovas jaučia Tautos egzistencines problemas naujoje situacijoje, kai nerandame ir net neieškome konkrečių sprendimų, kaip toliau gyventi visiškai naujoje situacijoje, kai mus siurbia Europos Sąjunga, stiprėja kiti išorės poveikiai, auga globalus spaudimas? Kai pačioje tautoje didėja atskirtis ir susipriešinimas, o valstybės institucijos vis labiau klimpsta į visiškai beprasmiškus veikimus, ar kitus, nuo viešųjų poreikių tolstančius reikaliukus?

Mes, tautininkai, radę jungtinėje partijoje daug bendraminčių, turėjome ir tebeturime daug pagrindo tikėti bendradarbiavimu su jais.Tačiau jungtinės partijos vadovu, kad ir nežymia persvara, vėl tapo asmuo, su kurio veikla mes nebegalime tapatintis. Ir jis mūsų, tautininkų, atstovauti nebegali. Jis labiau atstovauja Laisvosios rinkos institutui, o taip pat grupėms įvairių kitų veikėjų, įskaitant ir tuos, kurie jei galėtų, iš Lietuvos akmens ant akmens nepaliktų. Vienas veidas – tautai, kitas – uždaroje aplinkoje. Kaip Doriano Grėjaus portreto analogija. Tikėkime, be kriminalinio atspalvio…

Jei tai tik nesugebėjimas ar lengvabūdiškumas, jį mes, tautininkai, padėsime įveikti, kad jis netaptų nusikalstamas. Geriausiai tą galėsime padaryti, būdami greta. Iš šalies. Taip geriau matosi. Taip gal geriau girdėsis. Taip gal bus geriau siekti vienybės, o ne siauros grupelės primestų sumanymų primetimo. Siektume viešai apsvarstyto ir nuoširdžiai priimto nacionalinio sutarimo, kurio būtų laikomasi, kuris būtų ne dėl gražaus vaizdo; įtraukiant bendradarbiaujančias visuomenės organizacijas, kurių balso būtų klausomasi.

Pats pirmiausias uždavinys, kurio siūlau imtis, įsteigus Seime atskirą frakciją – tai jo darbo tvarkymas. Ši sesija jau baigiasi, rudenį jau nuo pat pradžių turi būti kitaip. Mėginsime sugrąžinti Seimui jo, kaip svarbiausios institucijos, orumą ir susitelkti į tai, kas svarbiausia.

Taupant laiką, paminėsiu tik bendriausius dalykus, kurie beje, buvo pažymėti ir Tautinininkų frakcijos Steigimo deklaracijoje, kurią šiandien iš naujo patvirtiname, taip pat kituose tautininkų politiniuose dokumentuose.

Apie tvarią kultūros politiką jau minėjau: teisingumas atlyginant už kultūros žmonių darbą, bibliotekų, knygų įsigijimo finansavimas, Nacionalinio radijo ir televizijos misija, etnokultūros tęstinumo ir raiškos programos, istorinės atminties įprasminimas ir sklaida, bendra Lietuvos ir Latvijos informacinė erdvė, kūrybinių industrijų plėtra, ir kita. Ši sritis daug nekainuoja, bet netiesioginė nauda Lietuvos savijautai, tikrumui dėl ateities, yra neišmatuojama. Kultūros paveldo ir aplinkos apsauga – tai nacionalinio saugumo uždavinys.Tas pat pasakytina ir apie sveikatinimo programas, priklausomybių ligų plėtros stabdymą.

Kitas itin skaudus mazgas, kurį reikia įveikti, tai nepasitikėjimas teisingumu, valstybės teisine sistema. Kaip antai, iki šiol nėra konkrečios vizijos dėl prokuratūros ir teismų pertvarkos. Nesakau, kad čia ir vėl galima pradėti kokias nors nesibaigiančias beprasmes reformas, tačiau kai kuriuos kertinius dalykus, kaip antai nepriklausomus, Seimo paskirtus prokurorus, sudėtingoms, visuomenei itin reikšmingoms byloms ištirti, įsteigti jau iš karto vertėtų… Kaip ir prisiekusiųjų teismą bent kai kurių kategorijų bylose. Taip imtų keistis ir visuotinė teisinė kultūra.

Pačioje viešojo administravimo srityje, kaip yra pasakyta ir Tautininkų deklaracijoje reikia siekti kuo ryžtingesnio supaprastinamo, aiškių rodiklių ir griežto įstatymų laikymosi. Visiškai nepriimtina, jei kur nors Lietuvoje sistemingai nevykdomi įsiteisėję teismų sprendimai. Kad tai pakeistume, reikia tik valios ir konkrečių patobulinimų, kurie bus svarstomi artimiausiu metu.

Dabartinė teismų sprendimų vykdymo tvarka veiksminga tik dėl asmenų ekonominių interesų, kai skubiai areštuojamos sąskaitos ir antstoliai plėšia už kiekvieną krustelėjimą. O kai reikia ginti viešąjį interesą, moralinius ir teisinius valstybės pagrindus, ar netgi konstitucinius pamatus, tiesos ir teisingumo ieškoma metų metais. Arba Teisingumo ministerija tuoj pat pakeis savo kryptį, kai siekiama mažinti ir menkinti valstybės vaidmuo, naikinama pagarba valstybei, arba siūlysime keisti ministrą.

Kitas skaudulys – Švietimo, studijų ir mokslo sritis. Daugiau kaip metus laukėme, ar Vyriausybė nesusivoks, jog ne studento apsisprendimas turi lemti kokiu keliu Lietuva turi vystytis, siekdama tarptautinio konkurencingumo. Reikalinga pagrįsta valstybės strategija, būsimų kompetencijų žemėlapis, apie kurį kalbama jau metai, tačiau niekas nepadaryta. Netaikomi įstatyme nustatyti tikslinio finansavimo mechanizmai. Negalvojama, kaip išlaikyti bėgantį iš Lietuvos jaunimą. Vietoj to, Lietuvos Vyriausybė tvirtina Europos Sąjungos direktyvas, skatinančias jaunimo judumą. Žinoma, pasimokęs užsienyje jaunimas galėtų grįžti, kad tik būtų kur. Tačiau protų susigrąžinimo programos nėra. Vietoj to, turbūt iš neturėjimo ką veikti, nuolat kankinami lituanistiniai institutai, tai menkinant jų finansavimą, atidėliojant lietuvių kalbos plėtros skaitmeninėje erdvėje programas. Kai kas, tarsi erkės vis lenda su šių institutų supjungimo, o iš tikrųjų naikinimo siūlymais.

Bendrojo lavinimo sistemoje reikia siekti, kad būtų parengtos kokybiškos lietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos istorijos ugdymo programos – dabar jos nevientisos, krypsta nuo nacionalinio atgimimo tradicijų. Sociologinės apklausos ir gyvenimo patirtis rodo, kad etnokultūros ugdymas mokyklose sukuria stipresnį jaunimo ryšį su savo kraštu, tačiau Švietimo ir mokslo ministerija pastūmė į šalį mūsų parengtą, darbo grupės patvirtintą šios srities strategiją… Šiais klausimais teks kalbėtis kaip ir su teisingumo ministru.

Šeimos ir socialinėje politikoje būtina atsispirti Europos Sąjungos diktatui. Jokių įgaliojimų Briuseliui šioje srityje mes neperdavėme. Šiuo atžvilgiu jungtinė partija laikosi nenuosekliai, blaškosi tarp pseudoliberalios ideologijos ir dėl pedofilijos puolamos Katalikų Bažnyčios.

Kita vertus, iš kai kurių gerų pavyzdžių Europos Sąjungoje derėtų pasimokyti, kaip antai, dėl minimalios algos proporcijos su vidutine alga, – kad ji nebūtų mažesnė kaip skurdo lygis. Suprantama, šis sprendimas negali būti atsietas nuo smulkaus ir vidutinio verslo padėties Lietuvoje. Jis turi būti apgalvotas ir neatidėliotinai priimtas kartu su kitomis verslą skatinančiomis priemonėmis. Tas pats pasakytina ir apie teisingą progresinių mokesčių idėją, kurios įgyvendinimas turėtų būti atsargus, kad nepažeistų tautos vidutinio sluoksnio kūrimosi.

Derėtų atkreipti dėmesį, kad ūbavimai dėl nuolatinių mokesčių sistemos pertvarkymų būtinybės, o jei ne, tai dėl mechaniško išlaidų karpymo, esą, dėl skylių valstybė biudžete, o ypač – SODROS biudžete, ir ypač buvusio pensijų dydžio atstatymo perspektyvoje, skamba labai veidmainiškai. Ne tik dėl tebesitęsiančio valstybės lėšų švaistymo, išsigimusios viešųjų pirkimų sistemos, bet ir dėl labai konkrečių, nesunkiai ištaisomų dalykų.

Kaip antai, dėl vadinamųjų privačių pensijų kaupimo fondų, kurių sukuriama vertė būsimam pensininkui dabartiniame finansų krizių pasaulyje kelia didelių abejonių. Į šiuos fondus Lietuvos piliečiai sukišo jau apie tris milijardus litų, t. y. daugiau, nei dabartinis SODROS biudžeto deficitas. O juk šie indėliai buvo kompensuojami iš valstybės biudžeto. Įregistravome labai liberalią įstatymo pataisą, leidžiančią asmeniui su visu savo indėliu grįžti į valstybinę draudimo sistemą, tačiau liberalai to kažkodėl nepalaiko. Tikėtina, kad didelė dalis piliečių norės išsivaduoti iš šių fondų vergijos. Seimas jau kruta šia kryptimi, stiprinsime šį judėjimą, nepaisant dabartinės Vyriausybės priešinimosi.

Suprantama, kad vien socialinės programos gerovės Lietuvoje nesukurs. Reikalinga aktyvi valstybės ekonominė politika, ieškant Lietuvos nišos tarptautinėse rinkose, investuojant ir pritraukiant investicijas į ekonominės infrastruktūros kūrimo projektus, šalinant grėsmes ir panaudojant stiprybes ar pranašumus, tikslingai ir veiksmingai tam paskiriant Europos Sąjungos fondus, – juk tai galbūt paskutinė mūsų galimybė nesuvalgyti šių pinigų, bet persilaužti į konkurencingesnę ekonomiką, kurti pridėtinę vertę, sukurti energetinės nepriklausomybės ir didesnio Lietuvos ūkio bei finansų saugumo pagrindus. Mėginsime remti valdančiosios koalicijos pastangas šioje srityje, nors matome daug vangumo ir tuščiažodžiavimo. Seimo kadencija tuoj pasibaigs, o realūs darbai greičiausiai net nebus pradėti.

Ypač sunkus klausimas – kurio atžvilgiu, mes tautininkai, savo laikyseną turėsime apsispręsti Steigiamajame suvažiavime – tai atominių elektrinių statybos. Dėl galimos mūsų elektrinės reikia pilno aiškumo. Dėl nacionaliniam saugumui gresiančių atominių elektrinių mūsų pašonėje reikia ne tik nacionalinės vienybės, aiškaus veiksmų plano, bet ir ryžtingesnių pastangų dėl tarptautinės visuomenės palaikymo, derybų su kaimynais.

Dėl kai kurių kitų tarptautinės ir vidaus politikos dalykų taip pat reikia kuo platesnio sutarimo. Kaip antai – dėl bendradarbiavimo su Lenkija principų, priimant nedraugiškos politikos sulaikymo strategiją, be užsienio kišimosi sprendžiant pietryčių Lietuvos problemas, apsaugant mūsų lietuviškąjį pasaulį nuo griaunamųjų jėgų.

Visa tai, ką minėjau, nėra ir negali būti vien mūsų uždaviniai. Nors tai ir bus sukonkretinta Tautininkų sąjungos programoje. Imdamiesi teisingo reikalo, kaip ir ligi šiol, turime vilties, kad sutelksime platų pasitikėjimo ir palaikymo frontą. Kad šio fronto ar sąjūdžio pagrindu keisis valstybės politika ir netgi jos politinė sistema, kad bus grįžtama prie konstitucinių valstybės vertybių, kai Tauta ir vėl taps aukščiausiu jos suverenu.

Dabar kuriame Iniciatyvinę grupę Tautininkų sąjungai atkurti, priimsime jos darbo tvarką, pradėsime rinkti jos steigėjų parašus, skelbsime savo kreipimąsi viešoje erdvėje, telksime rėmėjus ir sąjungininkus. Kursime atskirą frakciją Seime. Bus ir laimėjimų, ir nesėkmių, stengsimės susitelkti į tai, kas pasiekiama. Nors niekas negalės kaip nors suvaržyti mūsų laisvės veikti ir mūsų atsakomybės už Lietuvos ateitį, kurią jaučiame ir kurios neišduosime.

Kartais atrodo, kad mūsų nedaug ar kad mes nedaug ką galime. Tačiau tiesa yra ta, kad tauta yra gyva tol, kol yra bent vienas tautietis, jaučiantis prasmę dėl jos aukotis, jai pasišvęsti, taip žadindamas ir kitus. Kaip elgtis, apsisprendžiame kiekvienas atskirai, tačiau taip ir prasideda mūsų visų Tautos, Lietuvių tautos kūryba.

*************************************************** 

2011 m. birželio mėn. 19 d.

INICIATYVINĖS GRUPĖS TAUTININKŲ SĄJUNGAI ATKURTI KREIPIMASIS

Telkime piliečius, kuriems rūpi Tautos ateitis!

Lietuvai, kuriai šiandien būtina spręsti gyvybiškai svarbius uždavinius,
kaip niekada reikalinga savo principų neišduodanti, nacionalinius interesus ginanti ir su bet kuo į sandorius dėl valdžios neinanti politinė jėga. Savo vertybinius pagrindus mes, Lietuvos tautininkai, visada siekėme įrodyti darbu, būdami tvirtai įsitikinę, kad tik šitaip galime užsitarnauti rinkėjų pasitikėjimą ir kurti visavertę valstybės politinę sistemą.

Deja, principinga mūsų atstovų veikla Seime, ginant lietuvių kultūrą, kalbą, tautinį orumą, o taip pat teisingumą ir kitas konstitucines vertybes, susilaukė kraštutinai nepalankaus TS-LKD vadovybės vertinimo. TS-LKD pirmininkas ne sykį šiurkščiai pažeidė Tautininkų frakcijos Steigimo deklaracijos, kurią pa­tvir­tino jungtinės partijos suvažiavimas, nuostatas. Tautininkų frakcijos darbas jungtinėje partijoje buvo nuolat nedemokratiškai varžomas. Todėl piliečiai, kuriems rūpi lietuvių tautos gyvybingumas, iš esmės nebeturi juos ryžtingai atstovaujančios politinės partijos.

Tuo metu, kai Lietuva privalo rasti esminius nacionalinius sprendimus,
kaip jai toliau gyventi ir siekti gerovės savo žemėje, kai atsivėrus Europos Sąjungos ir globalių sąveikų erdvei vis labiau ryškėja valstybės institucijų nepajėgumas atlikti savo konstitucines prievoles, ­– mes nebeturime kito kelio, kaip tik nedelsiant atkurti savarankišką tautininkų politinę srovę, telkiančią pi­liečius savosios valstybės gaivinimui, visuomeninės darnos ir tvaraus ekonomikos augimo siekiniams.

Esame įsitikinę, kad atkurtoji Tautininkų sąjunga išaugs į platų tautinį demokratinį judėjimą, vienijantį visų visuomenės sluoksnių žmones, norinčius dirbti valstybės labui. Taip pat tikime, kad mūsų apsisprendimas paskatins visų tautinę idėją išpažįstančių politinių jėgų bendradarbiavimą.

Kviečiame į atsikuriančią Tautininkų sąjungą savo talka, patarimu ir dalyvavimu jungtis visus Lietuvos piliečius, siekiančius į valstybės gy­venimą grąžinti tautines vertybes ir tikėjimą mūsų tautos ateitimi!

Politika , , , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra