Iššūkiai valstybės vientisumui: prieš dvidešimt metų ir šiandien*

Autorius: Data: 2011-09-23, 08:52 Spausdinti

Iššūkiai valstybės vientisumui: prieš dvidešimt metų ir šiandien*

LR Seimo narys Gintaras SONGAILA, Vilnius

*Pranešimas skaitytas 2011 m. rugsėjo 21 d. konferencijoje-diskusijoje „Iššūkiai valstybės vientisumui prieš dvidešimt metų ir šiandien“ Valstybinės komisijos Rytų Lietuvai veiklą prisimenant.

Šio pranešimo vienas iš tikslų – trumpai pristatyti prieš dvidešimt metų vykusius įvykius, kai nuo atsikuriančios Lietuvos valstybės buvo mėginama atplėšti jos rytinę dalį, paimant ir pačią sostinę į reples ir taip žlugdant valstybės atkūrimą – ne tik jos vientisumą, bet ir pačią Nepriklausomybę. Panašus planas tuomet pavyko Padnestrėje, tačiau Tiraspolis – tai vis dėlto ne Vilnius, ir pasekmės Lietuvoje būtų buvusios dar rimtesnės. Teritorinės autonomijos Sovietų Sąjungos sudėtyje aplink Vilnių, o gal ir pačiame Vilniuje sukūrimas galėjo pakeisti pastarųjų dvidešimt metų rytų Europos, net visos Europos istoriją.

OMONO vadavietėje vėliau surastame žemėlapyje buvo pažymėti Sovietų Sąjungos kariuomenės daliniai ant demarkacinės linijos su prieškarinės Lenkijos okupuota Lietuvos dalimi – ir tai buvo ne tik labai konkreti Lietuvos suskaldymo vizija, bet ir atsikuriančios valstybės destabilizacijos instrumentas, bendro tautos reikalo, tikėjimo ateitimi sugriovimo būdas.

Kitas šios mano prakalbos tikslas –Išryškinti panašumus ir skirtumus tarp anuometinės teritorinės autonomijos kūrimo ir dabartinių aktualijų, tuo pačiu paminint ir mūsų veiksmus, mūsų gebėjimą išnaudoti galimybes nacionaliniams interesams apginti – tuomet ir šiandien. Atsižvelgiant į momentą, šiandienai teks skirti net daugiau dėmesio.

Kaip žinia, nesitapatinimo su Lietuvos atgimimu procesas pradėjo rutuliotis dar prieš pat Kovo 11-ąją, kai anuometinė, dar sovietinė Aukščiausioji Taryba 1989 metų lapkričio mėnesį priėmė Valstybinės kalbos įstatymą, kuris nedaug pakitęs veikia ir šiandien. Tuomet viena po kitos pradėjo skelbtis autonominės sovietinės apylinkės, atsisakančios vykdyti šį įstatymą. Pirmoji iš tokių apylinkių buvo Rukainiai. Jos pirmininkė vėliau, jau paskelbus Lietuvos nepriklausomybės atstatymą, tapo koordinacinės tarybos Lenkų socialistinės autonominės apygardos SSSR sudėtyje kūrimui, pirmininke.

Šiandien taip pat veikia koordinacinė grupė, veidaknygėje vadinama „Autonomija dlia Vilenščizny“. O laikraščio „Kurjer Vilensky“, buvusio „Červony Štandar“, elektroninėje svetainėje skelbiamas teritorinės autonomijos žemėlapis su prierašu – kad šiandien jau nebėra klausimo, ar bus autonomija, klausimas esą liko tik vienas – kada?

Anuometinės autonominės apylinkės, kurioms vadovavo sovietinė komunistinės valdžios nomenklatūra, mėgino jungtis ir visa tai vėliau transformavosi į pasiskelbusius autonominiais Šalčininkų bei Vilniaus rajonus.

Tiesa, Šalčininkų rajone draugas Visockis tai darė tiesmukiškai, o Vilniaus rajone Brodavskis tai darė daugiau faktiškai, formaliuose dokumentuose vis dėlto manevruodamas, kad galėtų išsisukti, jog atsiribojimas nuo Lietuvos respublikos Pagrindinio Lietuvos įstatymo bei lojalumo pačiai Lietuvos Respublikai esą buvo tik dar ne visiškai įgyvendinti ketinimai.

Šiaip ar tai, tačiau vietiniuose laikraščiuose, praėjus kiek daugiau metai nuo Kovo 11-osios, šių dviejų rajonų pagrindu jau buvo paskelbtas autonomijos Statutas, kuris turėjo tapti pagrindu atskiro valstybinio darinio, lojalaus Kremliui, sukūrimui.

Šiandieninė autonomininkų koordinacinė grupė taip pat glaudžiai susijusi su vietinės savivaldos valdžia, skirtumas tik tas, kad vietoj buvusios komunistinės nomenklatūros vienpartinės valdžios, šiandien ten sėdi kitos „epochos sąžinės“ – Lenkų rinkiminės akcijos – statytiniai.

Beje, šis skirtumas – tik išorinis, nes jų valdymo metodai tie patys. Be to – tarp jų aukštuose savivaldos ir visuomeniniuose postuose sėdi žinomi autonomininkai veteranai – Mincevičius, Pieško ir kiti, autonomininkų vaikai, jų tradicijos tęsėjai, – kaip antai, prisiminkime ir patį LLRA vadą Valdemarą Tomaševskį.

Tiesa, autonomininkų veiksmams rytų Lietuvoje tuomet tiesiogiai dirigavo Kremlius. Pagrindiniai veikėjai Brodavskis ir Tichonovičius ir toliau lankėsi SSSR Liaudies deputatų suvažiavimo posėdžiuose, publikavosi komunistinės platformos spaudoje, bendradarbiavo su platforminiu antifrontu „Jedinstvo“.

Tuometiniai Lenkijos politikai ir oficialūs pareigūnai nepalaikė autonomijos sumanymo, gal ne tiek dėl to, kad buvo kaip nors prieš ją nusiteikę, bet dėl to, kad juos neramino būsimosios autonominės apygardos pririšimas prie SSSR, akivaizdi grėsmė, kad ta menamoji autonomija tik taps Rusijos sovietinio imperializmo kąsniu.

Šiandieniniai autonomininkai jau lankosi ne Kremliuje, bet Lenkijos Seime ir Senate, aptaria ten taktiką, kaip kovoti su Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo priėmimu, kaip stabdyti jo įgyvendinimą. Jie veržiasi į Europos sąjungos institucijas, Lietuvos šmeižimui naudoja Europos parlamento tribūną, viešais laiškais JAV spaudoje mėgina kreiptis į JAV kongresą, o Lenkijos pareigūnai tarpininkauja, kad jie būtų priimti į kongresą pristatyti „tragišką“ Lietuvos lenkų padėtį.

Su pinigų, skirtų Baltarusijos demokratijai remti, pagalba jie įsitaisę mūsų nacionaliniame radijuje ir televizijoje, įžūliai naudoja TV Polonia programas, veikdami prieš Lietuvos valstybę, dezinformuodami, pažeisdami Lietuvos įstatymus agituodami už vieną partiją rinkimuose, nedeklaruodami agitacijai išleidžiamų pinigų, kaip jį nedeklaruojamos yra ir kitos lėšos.

Dar daugiau, mėgindami veikti per viso pasaulio „Poloniją“, o taip pat mobilizavę vadinamųjų lenkiškųjų mokyklų direktorius, jie rinko parašus prieš Lietuvių kalbos mokymo stiprinimą, netgi prieš lietuviškąją istorijos versiją, parašus renka ir dabar.

Jie bendradarbiauja su Lenkijos politikais, Seimo ir Senato nariais, koordinuojant vadinamąsias protesto akcijas Lenkijos miestuose, prie Europos sąjungos valstybių ambasadų, o šią savaitę ir prie LR Seimo.

Ir vis dėlto vidinis panašumas su anuometiniais autonomininkais neišnyko. Stebimi itin glaudūs Lenkų rinkimų akcijos kontaktai su Rusijos ambasada. Rinkimuose jau ne pirmą kartą sudaromas blokas su rusiškomis partijomis, neatsikračiusiomis KGB šleifo. Ir nenuostabu, jog LLRA vado, europarlamentaro padėjėjas, kadrinis KGB karininkas, bendrame „naujosios jedinstvos“ fronte dalyvavo rinkimuose į Vilniaus miesto tarybą…

Kaip ne keista, bet ir aukščiausi Lenkijos politikai vis labiau panėšėja į Kremliaus planų vykdytojus. Jie tampa panašūs netgi savo stiliumi. Kaip antai, Lenkijos prezidentas neseniai pareiškė, tiksliau pagrasino, kad Lietuva be Lenkijos neišgyvens.

Ką tai primena? Ogi Gorbačiovo ir CK Politbiuro bei SSSR Ministrų Tarybos pareiškimus, kad Lietuva be SSSR neišgyvens.

Išgyvenome tada. Išgyvensime ir šiandien be mums mėginamos primesti valios šiandien. Manau, kad turime tam rimtai rengtis, nepaisant kokias nuolaidas dabartinė Lietuvos valdžia bedarytų. Nežinau, ar mūsų politikai ir visuomenė suvokia, kokią ribą jau peržengė aukščiausi Lenkijos pareigūnai. Tai jau ne šiaip sau kišimasis į vidaus reikalus, kai Lenkijos užsienio reikalų ministerija be dvišalių susitarimų skiria dešimtis milijonų zlotų „lenkiškoms mokykloms“ Lietuvoje finansuoti… o iš esmės – nelojaliai veiklai Lietuvoje paremti. Tai yra mėginimas mums tiesiogiai grasinti ir diktuoti. Dar daugiau – tai jau neslepiamas kėsinimasis mus pasiglemžti.

Dar vienas paminėtinas senųjų ir naujųjų autonomininkų bendrumas – tai antibaltiškoji interfrontų vienybė. Juk dvikalbystės, potencialiai ir trikalbystės brukimas Lietuvoje turės pasekmes ir Latvijoje bei Estijoje! Ką galėtų reikšti tokia Lenkijos politika, jei ne pylimą ant Rusijos imperializmo malūno?

Juk pilsudskinių laikų Lenkijos hegemonizmo Baltijos šalyse vizijas istorija išsklaidė, kaip nepamatuotas iliuzijas. Vėl lipama ant to paties grėblio, negerbiant kaimyninių valstybių, jų savarankiškumo, jų nacionalinio saugumo interesų ir kartu atnešant imperinę naudą trečiajai šaliai.

Taigi, praslinkus dvidešimčiai metų susiklostė padėtis, kuri kai kuriais atžvilgiais yra netgi pavojingesnė nei tuomet. Tuomet Lietuvos valstybė elgėsi adekvačiai – bendradarbiaujant parlamentui ir Vyriausybei buvo įkurta Valstybinė komisija padėčiai rytų Lietuvoje tirti, o iš tikrųjų – valstybės politikai šiame probleminiame regione koordinuoti. Komisijos nariai daug bendravo, rengė parlamentarų susitikimus su rytų Lietuvos gyventojais, politikais ir valdininkais, rinko duomenis, skleidė informaciją, kaip antai, fiksavo ir CK Politbiuro veikėjo Šenino neoficialų atvykimą į Šalčininkus, padėjo parengti apie tai TV reportažą; tiesiogiai dirbo aiškinamąjį darbą su autonomistais, stebėjo jų veiklą.

Kaip antai, tarpininkaujant čia sėdinčiam Ryšardui Maceikianecui pavyko pasiekti, kad tarp autonomistų atsirado lojalumo Lietuvai koncepcijos šalininkų. Komisija teikė pasiūlymus dėl specialios Vyriausybės programos rytų Lietuvai, rengė įstatymų projektus, parengė ir Tiesioginio valdymo įstatymą, o vėliau, jau po rugpjūčio pučo – ir atitinkamą parlamento nutarimą, organizavo jo įgyvendinimą.

Vyriausybės įgaliotiniais Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose buvo paskirti komisijos nariai Arūnas Eigirdas ir Artūras Merkys. Jie, padedami komisijos, daug nuveikė, kuriant valstybei lojalią aplinką, valstybei lojalių institucijų veiklą, skatinant ūkio ir socialinę plėtrą (kuri šiandien šiuose rajonuose, beje, yra blokuojama), padedant pamatus lietuviškajam švietimui (kuris šiandien šiuose rajonuose, beje, yra spaudžiamas). Bet apie tai, kas jiems pavyko ar nepavyko, jie šiandien daugiau papasakos patys.

Ką aš norėčiau čia pabrėžti, kad šiandien, skirtingai nei tuomet, nėra valstybės institucijos, instrumento, kuris koordinuotų valstybės politiką šiame, pietryčių Lietuvos, ar galimuose kituose probleminiuose regionuose. Yra juk visa armija valdininkų ir institucijų, o jų, taip sakant, produkcija, yra kol kas šnipštas. Jie, tiesą sakant, dažnai net trukdo praktiniams veiksmams.

Taigi, Valstybė kol kas demonstruoja savo neįgalumą. Ir nieko nuostabaus, nes šis reiškinys yra aiškiai matomas ir kitose srityse. Tai galima įvardinti kaip liberalanarchistinę valstybės destrukciją, arba – kaip biurokratinį Lietuvos išvalstybinimą. Tokia padėtis autonomininkams ir nedraugams iš Lenkijos rr kitų valstybių tarnyboms sudaro palankią terpę veikti….

Kaip antai, dialogas su Vidaus reikalų ministru, kuriam pavaldus regioninės politikos departamentas, nieko nedavė; tiesą sakant, jis turbūt net nesupranta savo pareigų šioje srityje. Nieko nedavė ir pokalbiai bei viešas susirašinėjimas su Teisingumo ministru dėl teismų sprendimų vykdymo, dėl valstybės tarnybos įstatymo pataisų, kad tais atvejais, kai dėl šiurkštaus tarnybinio nusižengimo nesiimama veiksmų, įsikištų centrinė institucija. Kaip antai, dviejų savivaldybių administracijos direktoriai ne tik nevykdo įsiteisėjusių teismo sprendimų, bet ir patys organizuoja dvikalbių lentelių kabinimą…

Švietimo ir mokslo ministras nekontroliuoja situacijos, kai mokyklose įsteigta apie septyniasdešimt nelegalių streikų komitetų. Vyriausybė priėmė eklektišką programą rytų Lietuvai, nenumatydama nei veiksmingų priemonių, nei instrumentų. Tačiau ji numatė papildomas lengvatas tautinių mažumų mokykloms, toliau konsultuojasi su Lenkija dėl švietimo politikos Lietuvoje, tarsi tai būtų ne Lietuvos vidaus reikalas.

Visa ši veikla, deja, primena asilo žiūrėjimą į vartus. O kai kurių institucijų, tokių kaip tautinių mažumų departamento liekana Kultūros ministerijoje, veikla, brukant Lietuvai antikonstitucinę valstybinę dvikalbystę ar daugiakalbystę, įvardinu kaip antivalstybinę veiklą, ir griežtai siūlyčiau ją kuo greičiau nutraukti. Naujų koncepcijų kūrėjus, siūlančius Lietuvai grįžti prie vėlyvosios LDK tradicijų ir keisti tapatybę, aš įvardinčiau kaip nesantaikos su Lenkija kurstytojus, nes būtent jie taip palaiko antilietuviškai nusiteikusius Lenkijos politikus, kuria iliuziją, kad Lietuva pati atsisakys nacionalinio atgimimo tradicijų ir modernios valstybės principų. O šie Lenkijos politikai nepanašūs į tuos, kurie neimtų blogai padėto daikto.

Atskirai reikėtų paminėti Punsko lietuviškų užrašų išniekinimą. Dėl nesaugumo jausmo ir primesto įkaitų vaidmens Lenkijos lietuviai netgi atsisakė legalių lietuviškų užrašų. Mūsų gi valstybėje nelegalų užrašą su pastato savininko sutikimu laikinai nuėmęs TV laidos dalyvis tampomas po teismus. Lietuvos aukščiausi pareigūnai dėl Lenkijos lietuvių terorizavimo išdrįso viešai pasipiktinti, bet nieko daugiau, nors tai tikrai ne mistinės organizacijos „Falangos“ aktyvistų, atvykusių iš Poznanės, veikla – juk jie literato Albino Žukausko paminklinio akmens be Lenkijos valstybės tarnybų tikrai nebūtų net radę.

Be to, ši akcija suderinta su spaudimu Lietuvai. Ji, beje, man labiausiai kelia nerimą, kas ir kaip valdo procesus Lenkijoje, kad grįžta komunistinių laikų stiliaus recidyvai, ir koks iš tikrųjų yra Radoslavo Sikorskio vaidmuo?

Vis dėlto, mūsų politinėje padangėje yra ir teigiamų poslinkių. Lietuvos Respublikos prezidentė įvardino kelis principus, kuriais reikėtų vadovautis santykiuose su Lenkija. Pirma, Lenkija neturėtų kištis į Lietuvos vidaus reikalus, neturėtų skatinti nelojalios lenkų tautinės bendrijos veiklos – abu šiuos dalykus draudžia patys pirmieji Lietuvos sutarties su Lenkija straipsniai. Antra, jokia valstybė ir tauta netoleruos spaudimo, šmeižto ir diktato, trečia – Lietuva griežtai laikosi sutarties su Lenkija nuostatų, kaip antai ir dėl vardų bei pavardžių rašybos, ir nėra prisiėmusi jokių įsipareigojimų piliečių asmenvardžius dokumentuose rašyti ne valstybine kalba.

Lietuva pageidautų, kad Lenkija vykdytų sutartį. Manau, šiandien atėjo laikas oficialiame lygmenyje konstatuoti, kad būtent Lenkija šiurkščiai pažeidžia 1994 metų sutartį, kurios galiojimas, beje, baigiasi 2014 metais.

Jei bus deramasi dėl naujos sutarties, reikėtų kad oficialioji Lenkija rieš tai pakeistų tokią savo politiką. Be to, atsižvelgiant į tai, kad sulaukėme Lenkijos Respublikos Senato remiamų organizacijų pareiškimų, jog Vasario 16-oji buvo klaida, jog esą būtent lietuviai okupavo Vilnių, o ne pilsudskinė Lenkija, jog Lietuva, o ne Armija Krajova vykdė etninį valymą, būtina grįžti prie šios istorijos įvertinimo dvišalėje sutartyje. Kitaip kai kas ir toliau be paliovos skleis propagandą apie amžinai lenkiškas žemes rytų Lietuvoje, taip kiršindami tautinę nesantaiką, skatindami nelojalumą valstybei.

Draugiški santykiai gali būti sukurti ar atkurti tik tiesos, orumo ir abipusės pagarbos pagrindu. Jei gerbiame savo kaimyną, tai ir mes patys privalome laikytis šių principų, ir jų tikėtis iš savo partnerio. Turime būti savimi, nepasiduoti spaudimams ir veidmainystei. Lenkija ir Lietuva yra vertos garbingo bendradarbiavimo.

O štai vidaus politikoje atėjo blaivaus požiūrio, nuoširdaus išsiaiškinimo ir ryžtingo apsisprendimo metas. Jeigu prieš dvidešimt metų mūsų valstybės vientisumui, o tuo pačiu ir visai valstybei autonomistų projektas kėlė tiesioginę grėsmę, tarsi buvo skelbiamas karas pačiai valstybei, tai šiandien toks karas bent jau kol kas nėra atvirai skelbiamas, tačiau mes galime pastebėti akivaizdžių jo bruožų informacinėje erdvėje, išorinių ir tinklinių poveikių mūsų vidaus politikai srityje.

Jei jaučiame atsakomybę už savo valstybės ateitį, tai į šį slenkančios autonomizacijos procesą turėtume pažvelgti, kaip į savotišką Dievo dovaną, leidžiančią pastebėti mūsų pačių ligą ar ydas, kurių šiaip gal ir nepastebėtume, leisdami joms mus sugraužti. Tai yra išmėginimas mums, tai yra naujų mūsų nacionalinio saugumo prioritetų formavimo iššūkis. Juk net jei kas anksčiau ir nesuprato, tai dabar jau visuotinai aišku, kad vien buvimas Europos Sąjungoje be aiškiai artikuliuotos mūsų pačių politikos savaime neatneša nei saugumo, nei suklestėjimo.

O faktinės teritorinės autonomijos primetimo problema – tarsi koks pūlinys, tai yra platesnės ligos pasireiškimas. Gerai jei liga pasibaigtų, tiesiog išpjovus pūlinį. Tačiau kažin ar šiandien to pakaktų. Kita vertus, gali pasirodyti, jog ir tai būtina, kaip ir prieš dvidešimt metų. Dabar mūsų uždaviniai visgi sudėtingesni. Kaip antai, juk autonomistų keliama problema, – tai mūsų valstybės tarnautojų lojalumo valstybei problema, nelojalių valstybei sluoksnių ar net klanų susidarymo problema. Juk mūsų įstatymai nepritaikyti kenkimo valstybei užkardymui, atvirkščiai – jie sudaro tam vis palankesnes sąlygas.

Taigi, netgi taip pasakyčiau – būkime dėkingi autonomistams, nes jie mums šiandien pateikia klausimą ar mes iš viso dar norime savo valstybės. Tai labai sveikas klausimas, atsakykime į jį ir šiandien, ir rytoj, taip, kaip atsakėme prieš dvidešimt metų.

Vytenio Petrošiaus nuotr.

Nuotraukoje: G. Songaila

Voruta. – 2011, spal. 8, nr. 19 (733), p. 10.

Lietuva - Lenkija , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra