G. Songaila. Dar šis tas apie kiaules bažnyčioje ir apie ministro eleganciją

Autorius: Data: 2013-02-13, 13:42 Spausdinti

G. Songaila. Dar šis tas apie kiaules bažnyčioje ir apie ministro eleganciją

Regis, jau atėjo laikai, kai už mus, tarsi už nesuganytas kiaules bažnyčioje nuolat atsiprašinės lenkiškos elegancijos siekiantys bendraveisliai.

Štai ir ponas Linas Linkevičius, naujai iškeptas užsienio reikalų ministras, turėjęs atstovauti Lietuvą, savo istorinio vizito Lenkijoje metu prisiminė nelaimingą 2010 m. balandžio 8-ąją dieną, kai neraliuotas Lietuvos Seimas, atvykus velioniui Lenkijos prezidentui, „nesugebėjo“  įteisinti lenkiškos rašybos. Susigėdęs ministras negerai pasijuto, kad lenkai gali pagalvoti, jog jis atstovauja ne valstybę, o tvartą, todėl tuoj pat už tą mūsų ribotumą ir nemandagumą atsiprašė. Kaip mūsų ūkio atstovui tai buvo labai elegantiškas, todėl nebūdingas žingsnis, kuris maloniai nustebino lietuvių piemenis Lenkijoje. Tikraisiais žmonėmis siekiantys tapti lietuviai jau turės šiokį tokį pavyzdį, kaip reikia elgtis.

Iš karto apsidraudžiu, kad metaforą apie valstybiniuose reikaluose netinkamai besielgiančią kiaulę panaudojau, gink Dieve, ne tam, kad kaip nors įžeisčiau kurią nors, net ir Lietuvos, valstybę, jos institucijas, pareigūnus ar netgi kiaules. Kiaulė yra gana protingas gyvūnas, beje, panašus į žmogų. Ji nekalta, kad turi santykiškai mažesnes akis, kad ne viską žino, ne visada jaučia ir supranta, kaip derėtų elgtis (ypač, jei kalbame apie tokią vietą, kaip lenkiškoji bažnyčia).

O ir valstybės reikalai kiekvienam politikui turėtų būti kaip bažnyčia. Kas to nesupranta? Nebent tai būtų vargšės kiaulės, kurios savęs net ir veidrodyje nemoka atpažinti. Kiaulėms nerūpi, kur ir ant ko jos lipa. Jos neatskiria, kur yra altorius, o kur …

Kadangi jaučiuosi kalčiausias dėl incidento, už kurį šviesiajam ministrui teko atsiprašyti Varšuvoje, ir šiame mūsų ūkyje taip pat nenoriu likti kiaule, tai prasikrapštęs gal kiek apsiblaususias akis bei nutaisęs kuo protingesnį … veidą, skubu pasiteisinti. Kiaulės gi nemoka ne tik atsiprašyti, bet ir teisintis. Jos nesijaučia kaltos. Kartu iš anksto visų atsiprašau, jei dėl savo gal šiek tiek ir natūralaus ribotumo ką nors pamiršau, ar netiksliai atsimenu.

Kokia kiaulė tokiu metu pakvietė garbųjį svečią į Lietuvą?

Kas pakvietė, man nežinoma, apie tai nieko nebuvo skelbta (nebent aš ir vėl ką nors ne taip atsimenu, bet patikėkite, matydamas ministro pavyzdį, aš labai stengiuosi). Kitų šalių prezidentus į Lietuvą paprastai kviečia mūsų prezidentės … oi, ir vėl ne taip išsireiškiau. Greičiausiai jis pats to labai norėjo. Argi Jos Ekscelencija galėjo velioniui Lietuvos draugui paprieštarauti? Tai nebuvo planuotas vizitas. Apie jį buvo sužinota tik balandžio 7 d. Taigi, pats vizitas buvo priderintas prie rytojaus dieną numatytos kovos už teisingą rašybą (juk J. Basanavičius ir J. Jablonskis mus nuvedė neteisingu keliu). Akivaizdu, kad įvykių scenarijus buvo surašytas ne Vilniuje, arba ne tik Vilniuje.

Aš manau, kad kas nors, ne visiškai susigaudantis savo aplinkoje, svečiui pranešė, kad Seimas (Lietuvos, ne Lenkijos) pagaliau patvirtins lenkišką rašybą. Gal kas nors manė, kad Lenkijos prezidento atvykimas paskatins Seimo narius teisingai balsuoti. Lenkijoje dar vis yra manančių, kad ir lietuviams yra nesvetimas gėdos jausmas. O galbūt garbusis svečias tiesiog norėjo sudalyvauti labai svarbaus Lenkijai įstatymo patvirtinimo šventėje ir pasakyti čia kalbą. Kadangi švęsti dar buvo per anksti, Seimo frakcijų rytiniuose posėdžiuose buvo svarstomas net baisesnis, galimai dar labiau įžeidžiantis žingsnis – Lenkijos prezidento atvykimo proga klausimo svarstymą atidėti.

Sąžiningai prisipažįstu ir iš anksto atsiprašau, kad aš dar nevisiškai perprantu mūsų pietinių kaimynų diplomatinio protokolo Lietuvoje vingrybių. Ypač dabar, kai šios valstybės aukštieji pareigūnai į Lietuvą neoficialiai atvykdavo net ir po to, kai paskelbdavo, jog niekada čia nė kojos nekels, jeigu nebus patvirtinta teisinga rašyba. Su kuo jie čia susitinka girdėjau (tikrai ne su mūsų valstybės atsakingais veikėjais), bet kodėl jie tą daro ir ką tuomet jie čia veikia, ne visuomet suprantu. Tik tiek žinau, kad nepaisant visko, šie svečiai čia visuomet laukiami. Jie čia net ir nebesijaučia svečiais. Pagaliau, argi turi galioti kokie nors protokolai mus mylintiems draugams?

Ką tie kiaulės tam Seime tuo metu sau galvojo?

Tą dieną Seimo darbotvarkėje buvo numatyta pateikti Andriaus Kubiliaus vyriausybės parengtą įstatymo projektą dėl Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose. Pagal šį įstatymą piliečiams turėjo būti leista rašyti savo asmenvardžius kaip jie nori, turint omenyje, kad jie ypač nenori rašyti lietuviškai, nes yra Lietuvos Respublikos piliečiai.

Tačiau aš nežinau, kas žiniasklaidai vis pakiša kiaulę, jog Seimas jau turėjo kažką priimti. Jis net svarstyti dar nieko neketino, nes Lietuvoje tai buvo tik pateikimo stadija. O ir Lenkijoje tada buvo giriamasi, kad jie gerai padirbėjo ir kad Radeko (t. y. ministro Radoslavo Sikorskio) iniciatyva įstatymas jau pasiekė Lietuvos Seimo darbotvarkę. Beje, mums, tautininkams, visa tai buvo naujiena, nes nei Tėvynės Sąjungos-LKD, nei Vyriausybės programose apie šį Radeko sumanymą parašyta nebuvo.

Be to, aš tikrai atsimenu, kad tai buvo A. Kubiliaus, o ne A. Butkevičiaus vyriausybė. Galiu tvirtai garantuoti, kad įstatymo projekte buvo rašoma apie tai, kad vardai ir pavardės niekada nepriklausė lietuvių kalbai, kad jų čia net nebūna (buvo išaiškinta, kad asmenvardžiai gali priklausyti tik kitoms kalboms arba nepriklauso jokioms kalboms, nes yra visiškai nuosavi asmens ženklai, kurių nebūtina perskaityti, suprasti ir įsiminti; ypač tiems kiaulėms, kurie nemoka kalbų).

Taip, aš esu kaltas, kad pasiūliau patobulinti Seimo nario Ryto Kupčinsko iniciatyva jau žymiai anksčiau parengtą Vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose įstatymo projektą, kuriame buvo gana naiviai parašyta, kad Lietuvoje jos piliečių asmenvardžiai rašomi tik lietuviškai. Atsižvelgdamas į brolių latvių patirtį ir praktiką, kolegai Rytui sutikus, projekte aš įrašiau, kad jei pilietis nori, tai šalia savo vardo ir pavardės, parašytos valstybine kalba, jis gali juos parašyti ir kita kalba.

Žodžiu, prisipažįstu, kad mes su kolega Rytu mėginome nedemokratiškai priversti Lietuvos piliečius parašyti savo asmenvardžius ir lietuviškai, o ne tik lenkų, vengrų, anglų, ar kokiomis kitomis kalbomis. Kadangi mūsų gal kiek kaimietiškas, bet tikrai ne kiauliškas sumanymas šiek tiek skyrėsi nuo modernios Radeko koncepcijos, tai pateikimo stadijoje įregistravome savo projektą kaip alternatyvų ir, kaip visada, kaip tai priklauso eiliniams Seimo nariams, surinkome reikiamą kiekį kolegų parašų, kad jis taip pat būtų įtrauktas į darbotvarkę, nes taip numatyta Seimo Statute.

Mes tikrai nenorėjome nuskriausti lenkų ar jų prezidento. Mes tikrai mokėjome elgtis bažnytinėje Lenkijos ir Lietuvos santykių atmosferoje. Mes tik pasiūlėme kompromisą, kaip įteisinti lenkišką rašybą, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Prisiekiu visais šventais, o galiu prisiekti ir lietuviškais dievais, kad visas Seimas, bent jau jo dauguma taip pat nenorėjo įžeisti nei lenkų, nei Lenkijos, kaip tik todėl pateikimo stadijoje iš dviejų projektų pritarė mūsų projektui … nes tai buvo tikra galimybė, o ne koks nors antikonstitucinis pažadas.

Taigi, Seimas pasirinko svarstyti „už pagrindą“ vieną iš projektų, todėl nežinau, kokie anoniminiai kiaulės iki šiol nuolat žiniasklaidoje tvirtina, kad Seimas tuomet iš viso atmetė prigimtinę viso pasaulio lenkų teisę savo asmenvardžius rašyti lenkiškai, kur jie tik begyventų… ir kad tai esą buvo padaryta tyčia, kai tik į Lietuvą atvyko velionis prezidentas… Nebent kas nors galvoja, kad net ir ta galimybė, kad asmenvardžius ateityje reikės užrašinėti taip pat ir lietuviškai, garbių svečių apsilankymo proga Lietuvoje turėtų būti deginte išdeginta?

Tiesa, Seimas taip tada nepagalvojo, bet nuo dabartinės kadencijos laikų jau tikrai daugiau mąstys apie tai, ar pagoniškos lietuvių kalbos vartojimas pats savaime neįžeidžia lenkiškos elegancijos. Tačiau tai jau šios kadencijos Seimo problemos. Už šį Seimą bus atsiprašoma jau kitą kartą. Ir tai padarys jau kiti ministrai … ar vaivados.

Pirmoji išvada apie skirtingas bažnyčias.

Taigi, net jei tūlas ponas L. Linkevičius suklydo, ėmė ir ne ten užlipo (čia atsiprašau tūlo Zagurskio, kad vis dar naudoju tuščius lietuviškus žodžius), siūlau jam už kitus nebeatsiprašinėti ar, tuo labiau, neleisti už jį atsiprašinėti kitiems, dėl šių priežasčių:

1) jeigu kas turėtų atsiprašyti, tai tik neatsakingoji žiniasklaida, kurios tarsi gilių prisiskaitė ir kuria atlapaširdiškai patikėjo elegantiškasis ministras; jis gi buvo neteisingai informuotas; pasirodo, Seimas 2010 m. balandžio 8 d. lenkiškosios rašybos tradicijų neišniekino.

2) už kiaulių ar kitų gyvulių elgesį atsiprašo jų šeimininkai; kartais jie atsiprašo ir už blogai išauklėtų vaikų elgesį; Seimo nariai, o ypač ministrai nėra nei kiaulės, nei paaugliai;

3) jei mums atrodo, kad kažkas apgleizojo mūsų lietuvišką šventovę, tai tik iliuzija, nes tai, kas mums privalo atrodyti kaip bažnyčia, deja, aukštiesiems mūsų pareigūnams tėra tik tvartas; šiuolaikiniams, elegantiškiems politikams tikroji bažnyčia (bet ne šventovė, nes tai jiems jau svetimas žodis) nuo šiol, matyt, jau bus tik Varšuvoje, na, galbūt dar ir Briuselyje.

Antroji išvada – vietoj moralo. Pamokymas kaip nebūti kiaulėmis.

Kai po nacistinės Vokietijos ultimatumo Lietuva jai užleido Klaipėdos kraštą, vokiečiai su lietuviais čia elgėsi gana chuliganiškai. Neseniai išgirdau pasakojimą, kas atsitiko, kai naujai paskirtas tuometinės „Ryto“ spaustuvės viršininkas vokietis viešai prie stalo vieną šišioniškę, savo pavaldinę, pavadino lietuviška kiaule. Moteris, tai išgirdusi, iš tiesų pasielgė gana kiauliškai – paėmė į rankas butelį, užlipo ant stalo ir trenkė juo per galvą naujai iškeptam viršininkui. Negana to, jinai trypė jį kojomis tol, kol kiti, humaniškesni pavaldiniai savo viršininką išgelbėjo nuo galutinės pražūties.

Kas atsitiko po to? Kitą dieną sutvarstytas viršininkas atėjo į darbą, atsiprašė moters ir viešai visiems pasakė, kad lietuviai nėra kiaulės. Sako, kad nuo tada jis lietuvių niekada taip nebevadino. Paprasta moteris apgynė ir savo asmeninę, ir tautos, ir valstybės garbę. Jai nė mintis nekilo atsiprašinėti nepraustaburnio atvykėlio. Nebūtų ji atsiprašinėjusi ir visokių Lietuvos negerbiančių sikorskių. Žinoma, nesakau, kad butelis per galvą tokiems – tai visuomet geriausia diplomatija. Tačiau nereikia bijoti būti savimi. Ypač blogai būti nei tai žmogumi, nei tai kiaule. Tačiau ko tikėtis iš valdžios atstovų, nebenorinčių Lietuvos, patys pagalvokite. O gal pavargote galvoti?

Suprantu, šitaip būna lyg ir paprasčiau, lyg ir maloniau. Kiti už mus pagalvos. Juk nieko blogo bent jau artimiausiu metu mums neturėtų nutikti. Maisto dar yra. Koks skirtumas, kas, ką ir kaip rašys…

Gintaras Songaila

www.alkas.lt

www3.lrs.lt nuotr.

Lietuva - Lenkija , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra