G. Songaila. Ar turime nacionalinę istorinės atminties politiką? (audio)

Autorius: Data: 2013-11-04, 09:16 Spausdinti

Tautininkų sąjungos pirmininko Gintaro Songailos politikos komentaras skaitytas per „Žinių radiją“, 2013 10 31 d.

Nuo neatmenamų laikų lietuviai švenčia Vėlių dienas, dar vadinamas Ilgėmis. Tiek atsisveikinimas su mirusiais, tiek ir jų prisiminimo apeigos – tai yra tikriausiai pati seniausia žmogiškumo ir civilizacijos apraiška. Kaip tik čia slypi pagrindas supratimo, kad mūsų paskirtis – pratęsti ir puoselėti tai, ką paliko mūsų senoliai, kaip ir mūsų vaikai bei vaikaičiai – tęs ir puoselės mūsų palikimą.

Bendro likimo supratimas, dvasinis ir turtinis laiką įveikiančios bendruomenės paveldas kaip tik ir sudaro tautos kultūros esmę. Mūsų tėvai mokėjo išsaugoti tautos sąmonę ir telkti bendrą kultūrą, netgi ir tais laikais, kai neturėjome savo valstybės, ar kai nebuvo rašto, kai nebuvo žiniasklaidos.

Tai, kas senovės laikais buvo bendruomenės švenčių tradicija, iš lūpų ir lūpas perduodami pasakojimai apie garbingų ir negarbingų žmonių darbus, apie istorinius įvykius bei pamokas, – šiuolaikinės valstybės gyvenime yra vadinama istorine atmintimi ir tautos atminties politika, kuri, beje, yra svarbiausia kultūros politikos dalis.

Turime savo istorijos institutą, turime Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Turime savo švietimo sistemą, paminklus, atmintinas vietas, vietovardžius ir kitus pavadinimus. Gana inertiškai tęsiame atmintinų dienų ir švenčių tradicijas… Tačiau ar turime nacionalinę istorinės atminties politiką?

Kai kurie labai svarbūs požymiai rodo, kad tokios politikos mažokai beturime, kad barstome savo išteklius ir kūrybines jėgas gan tuščiai. Ir todėl nedaug ką perduosime savo ainių dvasiai – turbūt žymiai mažiau, nei prieškarinė Lietuva perdavė šiandieninei Tėvynei.

Per daugiau kaip dvidešimt metų Vilniaus Lukiškių aikštėje taip ir neiškilo paminklas „Kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę“, nors kai kas iš valstybės žymiausių pareigūnų gausybės žmonių akivaizdoje buvo prisiekęs, kad iškils, jau netrukus. Gal kai kas tikisi, kad ateis diena, ir čia vėl iškils Vladimiro Iljičiaus Lenino paminklas?

O prisiminkime, koks didelis pasipriešinimas buvo organizuotas prieš Sąjūdžio laikais pradėtą Valdovų rūmų atkūrimą! Kiek daug netiesos buvo pasakyta, kad investicijos į Valdovų rūmus esą trukdė kitiems būtiniems darbams – knygų įsigijimui bibliotekose, ar muziejų varvančio stogo remontui.

Šiandien, kai Lietuvos Valdovų rūmai jau beveik atkurti ir kai teliko tik minimalios investicijos, bibliotekų knygoms mūsų valstybė ir toliau skiria dešimt kartų mažiau vienam gyventojui nei Estijoje ir šimtą kartų mažiau nei Vakarų Europoje.

Tačiau labiausiai mūsų istorinės atminties būklę atspindi apverktina audiovizualinio sektoriaus padėtis. Ne tik dėl to, kad iš Lietuvos kinostudijos liko tik prisiminimas. Tačiau dėl to, kad valstybė šioje srityje taip ir nesugebėjo investuoti į istorinius filmus, ar sukurti veikiančią kino meno bei rimtą paramos kultūros projektams televizijoje ir radijuje sistemą.

Tiesa, pastaraisiais metais pasirodė ir kregždžių – buvo sukurtas puikus naujas filmas apie svieto lygintoją Tadą Blindą, o ką tik turėjome ir biografinio vaidybinio filmo apie lietuvių genijų Mikalojų Konstantiną Čiurlionį – „Laiškai Sofijai“, premjerą. Tiesa, šį pastarąjį šviesų fimą apie mūsų nacionalinio atgimimo laikus sukūrė britų dokumentalistas Robertas Mulanas (Robert Mullan), sukaupęs labai nedidelį biudžetą ir iš mūsų valstybės negavęs nė cento.

Kaip ir Lietuvos vyriausybė – nerado lėšų nei vienam istoriniam vaidybiniam filmui. Gedimino Kirkilo laikais išleido šešiasdešimt milijonų litų „drąsios Lietuvos“ įvaizdžiui. Andriaus Kubiliaus laikais pramiegojo Žalgirio mūšio šešių šimtų metų sukaktį ir sužlugdė filmo „Geležies diena“ kūrimą. Prieškarinė Lietuva tokio jubiliejaus proga būtų kiekvieną savo pilietį pakėlusi ant kojų, būtų suradusi lėšų tokio filmo kūrimui net ir bado ar maro atveju… Bet tik ne kubilinė Tėvynės sąjungos vyriausybė, kuri taip ir nesuprato, kad santykiškai nedidelės investicijos į tarptautiniu mastu įdomų vaidybinį filmą, pristatantį mūsų valstybės ir tautos istoriją, atsipirktų nepalyginamai daugiau, negu bet koks projektas, kurį šiandien finansuoja valstybė iš savo, ar europinių lėšų. Mūsų politinis elitas kol kas nesugeba išmatuoti tokių projektų vertės nei išsivaikščiojančios tautos ūpui bei vienybės telkimui, nei šalies tarptautiniam įvaizdžiui.

O kas gi vyksta Algirdo Butkevičiaus laikais? Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas bei Kultūros rėmimo fondas dar vis paberia keletą ar keliolika tūkstančių litų vienam kitam projektėliui, susijusiam su mūsų tautos atmintimi. Neseniai pradėjo veikti Lietuvos kino centras, kuris ir šiais metais jau skelbia konkursą vaidybinių ir dokumentinių filmų kūrimui finansuoti… Tačiau ar jau turime pagrindo teigti, kad mūsų valstybėje pagaliau plėtojama aktyvi ir atsakinga istorinės atminties politika? Netrukus pamatysime. O tikrąsias išvadas padarys mūsų vaikai…

Dabartinė valdančioji dauguma pluša, stengiasi. Praėjo jau metai, o štai Istorinės atminties įstatymo projektas, kuris buvo parengtas dar praėjusioje Seimo kadencijoje, taip ir nepradėtas svarstyti. Matyt, ne tie prioritetai. Tačiau visada dar lieka vilties, kad kas nors kada nors pabus  iš beprasmės rutinos, ir atsigaus sąmoningumas.

Tad atminties švenčių proga linkiu mums visiems vilties ir susikaupimo.

Žinių radijas“

www.ziniuradijas.lt

Audio: http://alkas.lt/2013/11/01/g-songaila-ar-turime-nacionaline-istorines-atminties-politika/#.Unc8_Z_9gF9

www.alkas.lt

Nuotraukoje: „Žalgirio mūšis“, prof. K. Morkūno vitražas Seime

Politika , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra