G. ŠMITIENĖ: „A. NYKOS-NILIŪNO TEKSTAI SAUGO IR NEMEIKŠČIUS, IR UTENOS MIESTĄ, IR KELIĄ TARP JŲ“

Autorius: Data: 2015-07-16, 11:37 Spausdinti

Odeta BARTAŠIŪTĖ

Alfonsas Nyka-Niliūnas vienas žymiausių lietuvių išeivijos poetų. Liepos 15 dieną rašytojui būtų suėję 96 metai. Šiandien kalbamės su humanitarinių mokslų daktare Giedre Šmitiene apie gimtinės svarbą, pasireiškimą A. Nykos-Niliūno kūryboje bei autentiškumą išlikusį Utenos apylinkėse ir Nemeikščių kaime. Anot Giedrės Šmitienės, Utenos mieste nėra jokių nuorodų į poeto gimtas vietas ir vaikščiotus takus.

Iš kur kilo Jūsų susidomėjimas A. Nykos-Niliūno gimtine, gimtosiomis erdvėmis kūryboje?

Mano susidomėjimas kilo tik iš A. Nykos-Niliūno eilėraščių. Nebuvo ir lig šiol nėra bent kiek nuodugnesnės jo biografijos, ir aš nesistengiau kažką bent kiek daugiau sužinoti. Kartu visiškai nesidomėjau ir vieta, kur jis gimė ir augo. Skaitydavau eilėraščius, ilgai ir lėtai.

Nykos-Niliūno poezijoje pats kalbantysis niekada nekalba apie gimtinės erdvę. Nėra tokių eilėraščių „Mano gimtinė“, „Nemeikščiai“ ar „Palinkių pievos“. Gimta vieta niekada nėra „apdainuojamas“ objektas, bet kalbantysis nuolat vaikščioja jos reljefu, sustoja prie medžių, eina lieptu per upę, braido sietuvas. Dažniausiai erdvė eilėraščiuose rodosi vos vienu kitu fragmentu. Bet po ilgo skaitymo tie fragmentai pradeda tarpusavyje sietis. Ir susidaro vientisa erdvė. Nykos-Niliūno eilėraščių kalbantysis nėra abstraktus, nėra pakibęs ore, bet veikia, dažniausiai vaikšto konkrečioj erdvėj, mums to tiesiai niekur nepasakydamas. Kartais paminima tiktai viena detalė, upės alksniai, gluosnis slėnyje, paupio purienos. Kartais galima atpažinti nuokalnę ir slėnį iš kalbančiojo judesių, kartais iš gėlių ar medžių, kurie toje vietoje auga.


Utenio aikštė. Nuotrauka saugoma Utenos kraštotyros muziejuje

A. Nykos-Niliūno gimtinė ypatinga. Kaip išlikusioje nuotraukoje matėsi: namukas mažas, o šalia esanti erdvė buvo labai didžiulė. Kodėl tokia įdomi vieta pasirinkta ir ką galėtumėte apie tai plačiau papasakoti?

A. Nyka-Niliūnas gimęs Nemeikščių kaime, maždaug du su puse kilometro nuo Utenos. Brolio liudijimu, 1929-aisiais metais – tuo metu būsimam poetui buvo 10 metų – šeima persikėlė į vienkiemį, taip pat vadintą Nemeikščiais. Jų vienkiemis buvo įkurtas gan keistoje vietoje. Namas pastatytas ant aukštumos krašto, už namo aukštuma dar kiek kyla aukštyn, o į kitą pusę, 10-15 metrų už namo, leidžiasi skardis. Tad išėjus pro duris atsiverdavo plati erdvė. Nusileidus nuo pakriaušio – slėnis. Jame išsivinguriavusi Krašuona. Pavasariais, per potvynius, jos šniokštimas, sako, girdėdavosi net keliuose artimuosiuose kaimuose. Sodybai išties buvo parinkta neįprasta vieta. Ji buvo dar ir labai vėjuota. Galbūt dėl to neįprastai arti nuo namų durų susodinti medžiai, – juos prie durų randame ir eilėraščiuose. Paprastai juk medžiai ženklina sodybos ribas, o čia jie visai prie namo. Iki namo veda medžių alėja, Čipkų sodinta, irgi kiek neįprasta tradicinėje sodyboje. Tai autentiški, išlikę dalykai.

A. Nykos-Niliūno kūryboje aprašyta gimtinė, kurią jis paliko Lietuvoje, keitėsi. Kokį kraštovaizdį galime pamatyti šiandien nuvykę į A. Nykos-Niliūno gimtąsias vietas?

Vieta išties labai stipriai pasikeitė, tiksliau buvo pakeista. Krašuona buvo patvenkta, ir Nykos-Niliūno mėgtos Palinkių pievos, tarp kitų ir Juodabrasčiai, buvo užlietos. Dabar jų vietoje Nemeikščių marios. Nykos-Niliūno nusivylimas atvažiavus į Lietuvą 1998-aisiais metais buvo didelis. Jis pasižiūrėjo į laukus po vandeniu ir sako: „Ne pavasario vanduo…“ Pats skardis buvo užsodintas medžiais. Užsivėrė vaizdas nuo sodybos. Sodyba buvo visiškai atviroje vietoje, matėsi slėnis, kalnai: Storakalnis, Smėliakalnis, Kryžiakalnis.


Krautuvės Utenio aikštėje 1932. Nuotrauka saugoma Utenos kraštotyros muziejuje

1944 m. Nykai-Niliūnui išvažiavus iš Lietuvos, namuose liko gyventi jo tėvai, sesuo. Namas nebuvo nudegintas kaip kiti šitų apylinkių vienkiemiai ir nebuvo nukeltas, bet ilgainiui atiteko kolūkiui. Iš kolūkio sodybą įsigijo jau kiti žmonės, kuriems ji priklauso lig šiol. Anot dabartinio šeimininko, jis išsaugojo kertinius buvusio Čipkų namo akmenis. Tad išliko namo perimetras, bet pristatytos verandos, paaukštintas stogas. 1981 m. Utenos kraštotyrininkas A. Gasperaitis nufotografavo namą dar tokį, kokiame gimė ir gyveno rašytojas. Tai nebuvo dideli, erdvūs namai. Sodyba pasikeitusi. Kraštovaizdis pasikeitęs. Namai turi naujus šeimininkus. Tai, kas autentiškiausia – tai medžiai, būtų labai gerai, jei jie būtų saugomi, jei netrukdytų ten gyvenantiems žmonėms. Norėtųsi, kad būtų išsaugota alėja, vedanti link namo. Ji „mūsų sodinta“, – taip apie ją sako pats Nyka-Niliūnas.

Utenos mieste, Utenos miesto muziejuje nėra jokių nuorodų vedančių į A.Nykos-Niliūno gimtinę, jo vaikščiotus takus. Kaip rasti tas vietas?

Senokai buvau buvusi. Kai šią vasarą bandžiau rasti kelią, net pati buvau sutrikusi, ar tikrai rasiu, ar gerai pamenu, kaip nuo Utenos pasiekti buvusį Čipkų vienkiemį. Kraštovaizdis vėl spėjo pasikeisti, prie Nemeikščių marių naujų namų pristatyta… Nėra jokių ženklų, jokių nuorodų. Jokios žinios, kad čia A. Nykos-Niliūno Nemeikščiai.

Dar kartą atėjus keliu iš Utenos į Nemeikščius, man kilo mintis, kad būtent šis kelias galėtų būti saugojamas kaip A. Nykos-Niliūno kelias. Sodyboj ne kažin kas liko, priklauso ji jau kitiems žmonėms. O kelias mažai pasikeitė. Čia įdomiai išeina: pats Nyka-Nilūnas savo eilėraščiuose ir ypač dienoraščiuose šį kelią ir juo einantiems atsiveriantį kraštovaizdį išsaugojo, įamžino. Nuo Utenos iki Nemeikščių vienkiemio – keturi su puse kilometro. Kelias veda laukais, kalvotu aukštaitišku reljefu kyla ir leidžiasi, kerta geležinkelį, minimą dienoraštyje. Nyka-Niliūnas nuolat šiuo keliu eidavo, Utena jiems atrodė čia pat. Į bažnyčią, į turgų, į mokyklą, vėliau į biblioteką, laikraščių, laiškų. Kelio pusiaukelėje Nemeikščių kaimas, A. Nykos-Niliūno gimta vieta – čia nieko nelikę, jie patys išsikėlė sodybos pastatus. Vieta, kur kadaise namas stovėjo, irgi nėra paženklinta ir nėra vietinių žinoma. Nemeikščių kaimo erdvė taip pat svarbi Nykos-Niliūno poezijai ir dienoraščiams suvokti. Čia Bobų atavarėlis, Ramoškėnų brasta… Brasta išlikus, iki jos galima nueiti. Prieš pat Uteną kelias yra pasikeitęs. Reikėtų vietinių kraštotyrininkų pagalbos norint nustatyti, kur tiksliai senasis kelias vingiavo. Į Uteną A. Nyka-Niliūnas ateidavo nuo Utenos dvaro pusės. Eidavo pro senelių prieglaudą. Šis pastatas, regis, yra išlikęs. Eidavo dvaro eglių alėja, kurios jokios žymės nėra likę. Gal senieji uteniškiai ar muziejininkai, kraštotyrininkai galėtų pasakyti, kur ji buvo, ir mintyse rekonstruoti šią senojo kelio atkarpą? A. Nykos-Niliūno dienoraščiuose minima daugybė vietų pakeliui. Margavonės pievos kažkur jau arti Utenos…

A. Nykos-Niliūno tekstai saugo ir Nemeikščius, ir Utenos miestą, ir kelią tarp jų. Duoda jiems kitą egzistencinę galimybę, ir kartu nemenką malonumą ir turiningumą vietos žmonėms, nes tai jų erdvė yra jo tekste. Jeigu Utenos muziejininkai, Utenos kultūrininkai imtųsi kelią atstatyti mintyse, aprašyti, ženklinti, mielai prisijungčiau prie jų ir poezijos skaitymo patirtimi.

Įdomu, kodėl Utenos muziejuje nėra informacijos apie šį poetą?

Tas, kas ištrinama iš atminties, ne iš karto sugrįžta. Mums universitete atrodo, kad išeivijos poezija yra tikrai visa sugrįžusi, kad ji žinoma tiek pat, kiek ir Lietuvoje kurta poezija. Tačiau gali būti, kad išeivijos poezijos sugrįžimas tebesitęsia, tebevyksta ir dar truks ilgai. Yra karta, kuri jos nesimokė mokykloje.

A. Nykai-Niliūnui Utena buvo ypatingas miestas?

Utena A. Nykai-Niliūnui yra miestų miestas. Jis mėgdavo sau išsikelti įvairius klausimus, ir į juos atsakyti. Yra savęs klausęs, kokiam mieste labiausiai norėtų gyventi. Pirmas į galvą šovęs atsakymas – Utena. Nors netoli jam buvo Niujorkas, nors yra Kaunas ir Vilnius… Pasižiūrėjus į senosios Utenos nuotraukas, galiu suvokti dėl ko. Žinoma ir dienoraščiai šitam suvokimui reikalingi…

Utena nebuvo nuošali vieta, nuo seno buvo prie kelio Kaunas–Daugpilis. Kai augo Nyka-Niliūnas, augo ir Utena. Ji gražėjo pačių miestiečių iniciatyva, iš esmės be paramos iš šalies. Vaikui šis augimas ir gražėjimas, matyt, darė didelį įspūdį. Jam gimus visa Utena, kaip iš nuotraukų matome, buvo negrįstomis, sunkiai klampojamomis gatvėmis. Vėliau visa ji buvo išgrįsta, šalikelėmis susodinti medžiai, įrengtas gatvių apšvietimas. Utenos nuotraukų žiūrėjimas yra vienas iš mano malonumų. Utenos muziejus turi gerą kolekciją, galima su ja susipažinti. A. Nyka-Niliūnas Utenoje patyrė visus miesto džiaugsmus. Prekybą kaip didelį stebuklą. Utenoje galėjai nusipirkti visko. Utenio aikštėje ir mezginiai, ir skrybėlaitės, ir batų siuvykla, ir tortų kepykla, ir geležies krautuvė. Tai aikštė pilna kvapų. Juos Nyka-Niliūnas prisimindavo visą gyvenimą. Turgūs vykdavo keliose aikštėse pakaitomis. Kiek privažiuodavo žmonių, – neįtikėtina matyti nuotraukose. Šiandien aikštės yra nykios. Be veiksmo, be paskirties. Yra parduotuvės, bet jos uždaros… Nyką-Niliūną, vaiką, svaigino vitrinos. Ir senatvėje prisimena krautuvės lange kabojusį plakatą su frakuotu frantu perskirtais plaukai. Jo fone buvo sukryžiuotos dvi mandolinos, smuikas, armonikėlės ir paguldyta gitara. Vaikui tai matyti buvo įspūdinga. Beje, A. Nykos-Niliūno tėvas buvo muzikantas, jų visa šeima grojo. Pusbrolio pasakojimu, jie visi susėsdavo ir grodavo mandolinomis. Šeima buvo gan uždara, muzikali. Žavėjimasis instrumentais ne atsitiktinis. Pirmąsias knygas jis matė ir pirko taip pat Utenoje. Jam atrodė, kad Utenoje, kaip eilėraščiuose rašo, visą pasaulį gali nupirkti – „fantastiškas šalis“ ar „visą žemę“. Tai toks buvo miestų miestas – jame buvo viskas. Kartu tai buvo miestas, kuriame nepaklysi. Utenoje gyveno apie 5000 gyventojų. Šitas miestas atitiko Platono reikalavimus. Tiek žmonių vienoje santalkoje sukuria dar pažinią erdvę. Tokio miesto erdvė nėra anonimiška, ji išlieka daiktiška ir patiriama.

Poezijoje bei dienoraščiuose aptinkame Utenos  dvaro erdves, svarbi ir bažnyčia?

Taip, Utenos dvaro erdvė randama poezijoje, yra ir bažnyčia. Skaitydama A. Nykos-Niliūno poeziją, ilgai galvojau, kad eilėraščiuose pasirodanti bažnyčia, už kurios plyti laukai, – tai kažkoks siurrealistinis poeto vaizdinys. Kai atvažiavau į Uteną, paaiškėjo, kad yra bažnyčia, o už jos kapinės ir laukai. Po kažkurio Utenos gaisro buvo nuspręsta ją plėsti palei plentą Kaunas–Daugpilis, ir bažnyčia nuo to laiko liko lyg ir nuošalyje. Bažnyčia nuo Nykos-Niliūno vaikystės išliko nepasikeitusi, ir bažnyčios frontono Mykolas Archangelas išliko. Tai neabejotinai viena iš A. Nykos-Niliūno vietų. Ji iškyla eilėraštyje „Kuosos“, kurių jis, grįžęs į Lietuvą tą vienintelį kartą iš Amerikos, ir pasigedo. „Kur dingo kuosų pilni medžiai?“ Bažnyčia jam neatskiriama nuo žmonių šnabždesio, nuo vargonų, nuo varpų gaudimo. Įdomu šiandien įeiti į bažnyčią ir galvoti, kur jis kartu su motina sėdėdavo – „po paveikslu virš durų kairėje altoriaus pusėje“. Įeini į bažnyčią ir dairaisi tos kairės pusės, spėlioji, kuris galėjo būti tas paveikslas, po kuriuo jis mažas su motina sėdėjo. Tai išskirtinė galimybė suvokti literatūrą per konkrečias Utenos erdves ir kartu išskirtinė galimybė Utenos erdvėms gyventi per literatūrą. Iki šiandien nėra monografijos apie Nyką-Niliūną, kuri nuosekliai apžvelgtų jo gyvenimą ir kūrybą. Yra dvi jo poezijai skirtos knygos, pristatančios skirtingas perspektyvas, siekiančios savo tikslų. O monografijos, kuri dokumentuotų, kuri atkurtų jo vietas ir laiką, kuri turėtų tikslą surinkti visus likusius dokumentus, taip pat ir prisiminimus – iki šiol nėra.

A. Nykos-Niliūno šeima buvo skurdi, jam teko mokytis namie, tik laikyti egzaminus vykdavo į mokyklą?

Dėl skurdumo sakyčiau ir taip, ir ne. Tiesa, kad jis baigė pradinę mokyklą, o paskui mokėsi daugiausiai savarankiškai. Tėvas veždavo į Užpalius, į Ukmergę laikyti egzaminų. Tai žinome iš brolių pasakojimų. Brandos atestatą yra gavęs Utenos Saulės gimnazijoje, čia laikė baigiamuosius egzaminus. Tai įdomi ir mažai kieno dėmesį patraukusi detalė, kad A. Nyka-Niliūnas nuo ankstyvos vaikystės mokėsi savarankiškai. Jis turėjo vyresnius brolius, kurie buvo išsilavinę, baigę universitetą. Jis buvo aštuntas vaikas iš dešimties. Dienoraščiuose yra keletas skaudžių užuominų apie skurdžią vaikystę. Jam atrodydavo, kad visi kiti turi viską, o tai reiškia, kad visi kiti yra laimingi. Šios patirtys – irgi vienas iš nutylimų dalykų. Lyg nesvarbių. O tai padėtų pergalvoti ir šiandienos vaikų problemas. Įdomu tai, kad savo neturtą, trūkumą pajusdavo tada, kai būdavo su kitais vaikais. O savo namuose jautėsi laimingas ir, pridurčiau, mylimas. Tėvų ūkį, jie turėjo 11 hektarų, jis prisimena kaip karalystę. Ten buvo viskas, ko karalystei reikia. Nieko netrūko. Šias dvi skirtingas patirtis ir turėjau omenyje sutikdama dėl skurdumo ir kartu nesutikdama.

Vis dar nežinioje lieka A. Nykos-Niliūno laidojimo vieta… Poetas mirė pačioje šių metų pradžioje savo namuose Baltimorėje…

Nykos-Niliūno noras – būti palaidotam Utenos kapinėse, prie savo tėvų. „…palikt prie upės, šniokščiančios krauju, tuos namelius / Ir tik numirt į juos pareit.“ Tai eilutės iš dar labai ankstyvo, berods, 1939 m. eilėraščio. Išeiti ir tik numirti čia sugrįžti. Dar nėra žinoma, nei kaip, nei kada vyks laidojimas. Bet veikiausiai Nyka-Niliūnas sugrįš į Uteną.

Bernardinai.lt

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra