G. Česonis: V. Luckų galima įrašyti į pasaulinių fotografų gretas

Autorius: Data: 2014-11-24, 09:25 Spausdinti

Jolanta Kryževičienė, LRT Kultūros laida „Naktinis ekspresas“, LRT.lt

Nauja monografija, filmas „Meistras ir Tatjana“ ir kita medžiaga tikrai gali sudominti viso pasaulio parodų sales, o pats Vitas Luckus vertas būti ne tik vienu žinomiausių Lietuvos autorių, bet ir būti įrašytas į pasaulinių fotografų gretas, sako Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintaras Česonis. „1969 m. pasaulyje konceptualios idėjos tik prasidėjo, o Vitas, neturėdamas jokios informacijos iš šalies, pats apčiuopė tą visiškai naują kalbos priemonę, [...]  konstravo ypatingus pranešimus“, – teigia ir menotyrininkė Margarita Matulytė.

Anot V. Luckaus žmonos, monografijos bendraautorės Tatjanos Luckienės-Aldag, kurios dėka fotomenininko archyvas buvo išsaugotas ir grįžo į Lietuvą, V. Luckus pralenkė savo laiką, todėl, gyvas būdamas, nebuvo pakankamai įvertintas: „Manau, kad pati visuomenė negalėjo jo niekur pritaikyti. Jis buvo visiškai kitoks, jis tiesiog nepritapo prie to laiko. Ne todėl, kad buvo blogas. Manau, kad jis buvo nepaprastai aukšto lygio.“

– Kas gi sudėta į monografiją „Vitas Luckus. Biografija. Kūryba“? Kaip prasidėjo visas šis didelis projektas?

G. Česonis: V. Luckus mano gyvenime atsirado labai anksti, dar studijų metais. Autorių pažinau iš jo nedidelių kūrybos epizodų, kažkiek iš gyvenimo, iš tragiškos gyvenimo baigties. Vis dėlto visa tai supo didžiulis paslapties šydas. Pradėjus dirbti Fotomenininkų sąjungoje, vienas pirmų sumanymų buvo kiek galima daugiau suprasti tą asmenybę, ieškoti galimybių šį autorių kiek galima išsamiau pristatyti Lietuvos žiūrovams. Kalbėdamas su draugais, sužinojau, kad kuriamas dokumentinis filmas apie V. Luckų. Tai buvo 2009-aisiais, o kitais metais mes su režisiere Giedre apsilankėme pas Tatjaną. Jos namuose nustėrau pamatęs, koks didelis yra archyvas ir kaip jis išsaugotas. Atrodytų, kad per 25 metus joks svetimas žmogus prie jo nebuvo prisilietęs.


Vito Luckaus nuotr.

Tada supratau, kad visa tai turi būti įprasminta ir nors akimirkai sugrįžti į Lietuvą. Pirmas žmogus, su kuriuo pasitariau, buvo Margarita Matulytė. Prie šito projekto sutiko prisidėti Nacionalinė dailės galerija, Lietuvos dailės muziejus sutiko. Monografiją išleisti padėjo Lietuvos fotomenininkų sąjunga ir Lietuvos dailės muziejus.  Būtų sunku išvardinti visus žmones, kurie savo noru prisidėjo.

M. Matulytė: Dar patikslinsiu, kad yra du tomai, bet trys knygos. Pirmas tomas skirtas biografijai ir kūrybai, analogiškas tomas yra ir anglų kalba. O antras tomas – albumas, t. y. kūrybos pristatymas – tik autoriaus mintys, kurios lydi jo kūrinius.

– Ponia Tatjana, po V. Luckaus žūties Jūs su dukra  išvažiavote į Ameriką ir išsivežėte visą archyvą. Kaip jį išsivežėte? Juk tai tūkstančiai nuotraukų ir negatyvų.

T. Luckienė-Aldag: Pradėsiu nuo to, kad, kai Vitas buvo kariuomenėje, jis turėjo archyvą iš kariuomenės, bet paskui tas archyvas dingo. Po Vito žūties mane apėmė nepaprasta baimė, todėl tą pačią naktį visą archyvą išvežiau iš laboratorijos į kitą vietą, o važiuodama vos nepadariau avarijos. O po kelerių metų niekam nesakiusi nusprendžiau išvykti.

– Ir visas archyvas iškeliavo kartu. Ar Jūs vartydavote jį, žiūrėdavote? Nes Margarita sakė, kad jis puikiai išsaugotas.

T. Luckienė-Aldag: Aš jį sutvarkiau. Nors pats Vitas viską darė labai tvarkingai, archyvas visada buvo sutvarkytas. Bet jis labai didelis, mes jam turime atskirą kambarį, bandome palaikyti pastovią temperatūrą. Man labai padeda mano vyras.

– Per spaudos konferenciją visi sakėte, kad buvo daug netikėtumų, atradimų.

M. Matulytė: Su V. Luckaus kūryba teko susipažinti per kelias kolektyvines parodas, todėl negaliu sakyti, kad jis visiškai nerodytas. Bet kūriniai dažniausiai būdavo iš jo kelionių arba senosios fotografijos ciklų, o ne albumas. Archyve pamačiau gerokai platesnį spektrą – ir kaip dokumentalisto, ir kaip konceptualisto, ir kaip siurrealiai mąstančio menininko.

Vito Luckaus nuotr.

1969–1971 m. V. Luckus bendradarbiavo su Modrio Tenisono trupe ir, tarsi žaidžiant fotografinį spektaklį, buvo parengta medžiaga tolesniam jo, kaip kūrėjo, šuoliui, nes, užfiksavęs pantomimos improvizacijas, Vitas paskui per tai jau ėjo į daug sudėtingesnius apmąstymus ir sukūrė albumą, kuris neturi analogų iki šių dienų. 1969 m. pasaulyje tik prasidėjo konceptualios idėjos, sąmoninga, ne spontaniška raiška, o Vitas, neturėdamas jokios informacijos iš šalies, pats apčiuopė tą visiškai naują kalbos priemonę. Išnaudodamas ir mimų nuotraukas, įterpdamas senąją fotografiją, konstravo ypatingus pranešimus. Tai – rankų darbo albumai (po vieną egzempliorių dvi versijos), ir tas vizualinis pasakojimas yra labai sudėtingas.

– Ponia Tatjana, pasirodo, kartu su V. Luckumi dirbote ir Jūs. Galbūt ir albumus kartu kūrėte? Kaip V. Luckus dirbdavo?

T. Luckienė-Aldag: Vitas įtraukė mane į tą darbą. Kartą jis paprašė manęs nuvažiuoti ir padaryti nuotrauką žurnalui „Tarybinė moteris“, nors aš niekuomet nefotografavau. Nuvažiavau, padariau nuotrauką, o jis pasakė, kad viskas gerai, ir labai mane palaikė. Vėliau jis gavo pasiūlymą dirbti Modelių namuose ir vėl man pasiūlė pabandyti. Taip aš pradėjau dirbti Modelių namuose, „Bangos“ žurnale.

– O kaip jis fotografavo tą mimų seriją?

T. Luckienė-Aldag: Atsimenu, su pantomimos trupe mes visi kartu valgėme, gyvenome. Kai eidavome į mišką fotografuoti, kiekvienas improvizuodavo, o aš jam juostas paduodavau, nes reikėjo tą daryti greitai.

G. Česonis: Apie tai, kaip Vitas dirbdavo, legendos sklido po visą Tarybų Sąjungą. Tiek Ukrainoje, tiek Gruzijoje, tiek Azerbaidžane galima sutikti truputėlį jaunesnių nei Vitas fotografų, kurie kaip dabar jį prisimena. Vitui niekada nebuvo darbo valandų, jokių kompromisų, jis buvo puikus mokytojas – žmonės, kurie buvo šalia jo, sėmėsi tai, ką galėjo pasiimti. Turbūt dar svarbesnės buvo diskusijos po darbo, jo mintys apie gyvenimą, fotografiją ar bet ką kita. Atrodo, kad tos mintys gyvos ir dabar. Lig šiol Azerbaidžane ar Gruzijoje yra žmonių, galinčių pacituoti Vitą.

– Vadinasi, jis turėjo, ką pasakyti, tik ar buvo išklausomas? Ar galima teigti, kad V. Luckus nebuvo vertinamas savo laiku, kai dirbo, kūrė?

T. Luckienė-Aldag: Kai jau tiek metų parėjo, manau, kad pati visuomenė negalėjo jo niekur pritaikyti. Jis buvo visiškai kitoks, jis tiesiog nepritapo prie to laiko. Ne todėl, kad buvo blogas. Manau, kad jis buvo nepaprastai aukšto lygio.

– Kaip vienas iš jo draugų sakė, jame buvo toks nedemonstruojamas, šiek tiek paslėptas, bet labai didelis liūdesys, o tas baisus gyvenimas atsispindėjo net ir tarp tų sovietinių plakatų.

M. Matulytė: Puikiai prisimenu Boriso Michailovo teiginį, kuo V. Luckus skiriasi nuo savo kartos fotografų. Kai kolegos sakė „taip“, Vitas savo kūriniais sakė „ne“. Ir tas „ne“ fotografijoje buvo išreikštas pirmą kartą. Bet „ne“ nebuvo tiesioginis, tai nebuvo prieštaravimai sistemai, visai politinei struktūrai, tai buvo gerokai daugiau, tai buvo atodangos. Jis nebuvo kritikas – jis neidealizavo pasaulio.

Vitas fotografavimo objektų nesirinkdavo, jų neturėjo. Pavyzdžiui, jo kolegos domėjosi Lietuvos kaimu, Lietuvos žmogumi ir darė labai tikslingus ciklus. Tarkim, Aleksandras Macijauskas daugybę metų puoselėjo ir plėtojo lietuviško turgaus temą. O Vitas vieną kartą su savo laborantu nuvažiavo pas gimines ir atsirado toks vienintelis išbaigtas ciklas „Atlaidai“. Tačiau visa kita – dokumentalizmas: giminės, tai, kas vyksta čia pat, aplink, ką jis stebi, kas jam labai brangu, svarbu, ką jis jaučia. Ir įspūdžiai, į kuriuos jis sumesdavo viską.  Ir kelionėse jis tikslingai neieškojo personažų, herojų, simbolių, ženklų. Jis tiesiog buvo čia ir dabar ir jautė tą gyvenimišką ir fotografinę materiją. Jam buvo svarbu paimti iš gyvenimo ir savaip išsaugoti per fotografiją. Aš nefotografuoju, bet be to palikimo dabar nebeįsivaizduoju savo kultūrinio gyvenimo.

– Gintarai, kaip V. Luckų vertintumėte iš šiandieninio taško?

G. Česonis: Ne vieną kartą buvo pasakyta, kad V. Luckus nesutiko būti cenzūruojamas, nesutikdavo iš parodos išimti bent vienos nuotraukos. Manau, kad tas archyvas atvertas dar plačiau, negu V. Luckus tuo metu būtų drįsęs ar norėjęs. Taip pat manau, kad jis, ši kolekcija, šis albumas, parodos, kino filmas gali sudominti Europos ir apskritai pasaulio parodų sales.

– Minėjote, kad jau kalbama su Prancūzija ir kitomis šalimis. Taigi dar vieną savo menininką galėsime pristatyti kaip vieną garsiausių fotografijos meno atstovų?

G. Česonis: Susidomėjimas didelis. Kadangi jau paruošta medžiaga, pristatanti autorių, tikrai tikimės parodų, kurios turės atgarsį ir įeis į fotografijos istoriją. V. Luckus vertas būti ne tik vienu žinomiausių Lietuvos autorių, bet ir būti įrašytas į pasaulinių fotografų gretas.

– Suprantu, kad visas archyvas anksčiau ar vėliau iš Amerikos atkeliaus į Vilnių?

T. Luckienė-Aldag: Dalis jau atkeliavo, kita dalis dar Amerikoje. Norėčiau pati padirbėti, nes žinau tuos įvykius, žmones.

M. Matulytė: Tai didžiulis darbas ir negalima skubėti. Svarbiausia tai, kad lapkričio 21 dieną Šiauliuose įsteigtas V. Luckaus fotografijos centras, kuris rūpinsis ne tik vieno fotografo sklaida, bet inicijuos rimtus XX a. moderniosios fotografijos tyrimus. Tad V. Luckaus archyvas atveria mokslinę bei muziejinę pradžią.

Fotomenininkai , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra