Frydrichas Bajoraitis – mokytojas, švietėjas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Apie Frydrichą Bajoraitį, lietuvininkų poetą, visuomenės veikėją rašyta periodinės spaudos puslapiuose, beveik visose lietuviškose enciklopedijose, keliuose kultūrologijos pobūdžio leidiniuose. Jis buvo ir lietuvininkų švietėjas, mokytojas. Taigi, šiuo aspektu nusipelnė gražaus atminimo bei tautiečių padėkos. Tai irgi turi būti pasakyta.

Mokytojo prestižas Mažojoje Lietuvoje ir Bajorų šeima
Pirmiausiai dera prisiminti, kokią vietą mažlietuvių socialiniame gyvenime užėmė mokytojas. Atsakymas trumpiausias – labai svarbią. Mokytojas buvo asmuo mokęs ir auklėjęs kelių aplinkinių kaimų vaikus. Įvykus nelaimei, jis galėjo protingai patarti, ištikus bėdai pagelbėti, reikalui esant pakrikštyti kūdikį ir į kapus mirusįjį palydėti. F. Bajoraičio jaunystės metais pedagogo profesija buvo daugelio jaunų žmonių svajonė. Dabar toks teiginys skamba kiek neįprastai, bet XIX – XX a. sandūroje už mokytoją garbingesnių asmenų nedaug tebuvo. Suprantama, išskyrus kunigą. Tilžės, Ragainės ar Klaipėdos apskričių lietuvininkams matyti savo sūnus dvasininkais buvo jau išskirtinė garbė. Tik kaip jos sulaukti… Paskaičiuokime: pirmiau 6 – 8 metus sodiečių sūnui būtų reikėję mokytis aukštesnėje miesto mokykloje, paskui keliauti į tolimą ir svetimą Karaliaučių. Studijos tenykščiame universitete vėlgi būtų trukusios mažų mažiausiai dar ketverius metus. Turėti lėšų tiek laiko mokslinti savo atžalas galėjo tik reta šeima. XVIII a. mažlietuvių raštijos darbuotojas Adomas Šimelpenigis savo bičiuliui, apsisprendusiam siųsti sūnų į studijas Karaliaučiaus universitete, paskyrė net ilgoką eilėraštį. Su išmone aprašė, kaip po tokio apsisprendimo atrodė būsimojo studento tėvas:

Akys, skruostai ir kakta
Buvo didiai suraukta.
Raudonavo nosis jo,
Lyg kaip snapas kurkino.
Ėjos vis čiulpšiodamas
Ir begniaužydams rankas,
Todėl, kad jau jo sūnus
Dedams yr į študentus.
O jam nėr tiek pinigų,
 Kiek išmest jam privalu.
Tai tiesa: jam reik stubos,
Reik sermėgos mandagios,
Reik jam valgio, gėrimo,
Vakarais reik žiburio,
Reik jam malkų šildytis;
Dar, be to, profesoris
Ir už pamokinimus
Atim savo mokesčius.

Taigi, liko liaudies mokyklos mokytojo darbas. Grįžkime prie Bajorų šeimos.
Apie 1884 m. iš Įsruties aps. Medukalnių kaimo lietuvininkai Bajorai atkako į kaimyninę, kiek šiauriau esančią Ragainės apskritį. Įsikūrė maloniai pavadintame Balandžių kaime. Šeimos galva Frydrichas Bajoras tada buvo pačiame jėgų žydėjime, valdė vidutinio dydžio – 37 margų žemės sklypą (tuolaikinis prūsiškas margas apytikriai prilygo 0, 25 ha), turėjo gražių siekių prasigyventi ir išmokslinti savo vaikus. Pirmiausiai, žinoma, savo pirmagimį, visai neseniai 1883 m. gruodžio 9 d. gimusį ir tėvo garbei Frydrichu pavadintą. Charakteristika bus pilna, jei dar pridėsime, jog laikėsi griežtų socialdemokratinių pažiūrų ir jų nekaitaliojo, o įsikarščiavęs turtinguosius bei pusdvarininkius apšaukdavo „žmonių tranais“. Buvo savarankiškas, žingeidus, vienintelis Balandžių kaime prenumeravo du laikraščius –„Naują lietuvišką ceitungą“ ir vokiškąjį „Ostdeutsche Volkszeitung“ [Rytprūsiečių laikraštis]. Skirtingai nuo visų kitų savo kaimynų, bažnyčion išsirengdavo tik per didžiąsias šventes, na, dar kai buvo konfirmuojami jo paties vaikai. Namuose Bajorai bendravo tik gimtąja kalba. Šį faktą pabrėžiame todėl, kad mūsų aptariamuoju laikotarpiu tokių šeimų visame Balandžių kaime priskaičiuotos vos trys, nors iki didžiojo maro 1709 – 1711 m. visa ši apylinkė dar buvo grynai lietuviška.
Pradžios mokslai
Septynerių metų sulaukęs mažasis Frydrichas kasdien žingsniavo į to paties Balandžių kaimo liaudies mokyklą. Toji čia veikė nuo seno, įkurta dar 1727 m. Bajorų vaikus joje „prusino“ du Otonai – Otto Behmas ir Otto Leipacheris. Žinoma, vokiškai, „nes to norėjo ciecorius“. O. Behmas buvo patrauklios išvaizdos, atrodė inteligentiškai, savo jaunystės metais kartu su Vydūnu mokėsi Pilkalnio preperandume. Jis neniekino lietuviškai kalbančiųjų vaikų, savo mokykloje užgynė vokietukams pravardžiuoti juos „Letsh“ (suprask „lietuvpalaikiais“). Priešingai, lietuvininkus laikė gudresniais, aiškino, kad jie moka ne vieną, o dvi kalbas. Po O. Behmo mokytojavęs O. Leipacheris buvo balandiškio Leipacherio, Bajorų kaimyno, sūnus. Mokytojo diplomą įgijęs Ragainės mokytojų seminarijoje, mokėjo lietuviškai. Šis pedagogas išsiskyrė savo pasaulietiškomis pažiūromis. Bendradarbiaudamas spaudoje, kartą neapdairiai iškėlė mintį iš mokyklų pašalinti tikybos mokymą. Už tai neteko darbo ir išvyko į Vokietiją. Abu Balandžių mokyklos mokytojai mokė doros, akino būti sąžiningais ir teisingais. Taigi, pirminės Frydricho moralės normos, tautinio susipratimo sėkla pasėta bei daiginta ir vokiečių pedagogų pastangomis. Vis tik lemiamą įtaką jaunajam Frydrichui padarė namuose besimėtančiose tilžėno O. Mauderodės „Lietuwiszkose kalendrose“ aptiktas G. Sauerweino-Girėno eilėraštis „Lietuwininkai mes esam gimę“. Tąkart patirtą poveikį galima lyginti, nebent, su mūsų literatūroje aprašyta analogiška įtaka Vincui Kudirkai, perskaičiusiam ką tik išėjusį lietuvišką žurnalą „Aušra“. Kitos tautinės mažumos – sorbų tautybės poeto G. Sauerweino įtaigios eilutės lyg sujaudintos širdies tvinksniai beldėsi į jaunojo Frydricho jausmus, sąžinę ir protą:

Lietuwininkai mes esam gimę,
Lietuwininkai mes turim būt.
Tą garbę gavome užgimę,
Tą ir neturim leist pražūt.

Eilėraštį jis išmoko atmintinai, o kitą dieną užrašė ant klasės lentos. Tai buvo drąsus žingsnis – lietuviškoji kalba tuokart jau buvo išguita iš visuomeninio gyvenimo, vartoti ją buvo užginta. Ir ne tik per pamokas, bet ir pertraukų metu. Daugelyje mokyklų draudimą pažeidusieji būdavo skaudžiai baudžiami. Klasės draugai su nerimu stebėjo, kaip į tai sureaguos mokytojas. Vokietis O. Behmas buvo kitoks – tolerantiškas, vaikams pripažįstantis prigimtinę teisę kalbėti savo motinos kalba.
Metai netruko prabėgti ir 1898 m. pavasarį penkiolikmetis sūnus į namus grįžo su liaudies mokyklos (vok. „Volksschule“) baigimo pažymėjimu rankose. Gimdytojams teko galutinai išspręsti klausimą, kuo bus jų pirmagimis: dirbs žemę, bus amatininkas, taps kunigu, mokytoju? Buvo pasirinkta pedagogo profesija. Be abejonės, Bajorai būtų įstengę ir ilgesnį laiką mokslinti savo pirmagimį, gal net pasiųsti į universitetą, bet socialdemokratinių pažiūrų šeimos galva savo pažiūrų nekaitaliojo. Bus mokytoju! Pastebėsime, kad mokytojais vėliau tapo ir dar du kiti Bajorų sūnūs – dešimčia metų jaunesnis Endrius bei dvylika – Vilius. Kurį laiką Frydrichas vaikščiojo pas gretimo Palmuonių kaimo mokyklos mokytoją Beiraussą, nes tas jį ruošė stojamiesiems egzaminams į Karaliaučiaus preperandumą. Čia reikia nedidelio paaiškinimo. Sodiečiams keistoko pavadinimo (lot. „praeparatio“ – parengimas) mokymo įstaigos atsirado XIX a. pr., jos ruošė gabesnius jaunuolius mokymuisi seminarijose. Preperandumai įvairiu laiku buvo įkurti Karalienėje, Pilkalnyje, Karaliaučiuje, Ragainėje, Įsrutyje ir Klaipėdoje. Mokymo turinys ir apimtis maždaug atitiko realinės progimnazijos programas. Į Karaliaučiaus preperandumą Frydrichas įstojo 1898 m. ir sėkmingai baigė 1901 m. Taigi, kurioje seminarijoje tęsti mokymąsi?

Karalienės mokytojų seminarijoje
Arčiausiai buvo Įsruties aps. Kumečių dvare 1811 m.buvo atidaryta Karalienės mokytojų seminarija. Ji įsteigta Prūsijos kaizerio Wilhelmo Friedricho III žmonos, kilnios ir visų pripažintos gražuolės Louisės, iniciatyva. Mat, 1807 m. Prūsijai pralaimėjus vieną po kito mūšį Napoleono armijai, šalies vyriausybė paliko Berlyną ir apsistojo tolimoje, jų nuomone, saugiausioje vietoje – Klaipėdoje. Uostamiestyje išgyvenusi metus karalienė Louisė šiek tiek pažino lietuvininkų buitį. Šie religingi, dori bei ištikimi valstybei žmonės jai padarė malonų įspūdį. Ji panoro jiems padėti. Būdama populiarių to laikotarpio apšvietos idėjų šalininkė, paakino kaizerį įsteigti seminariją, kurioje valstybės lėšomis būtų mokslinami lietuvininkų šeimų vaikai. Pastarieji, įgiję mokytojo kvalifikaciją, galės tinkamai šviesti bei kultūrinti savo gentainius.
Į Karalienės seminariją F. Bajoraitis atvyko 1901 m. Tada jai vadovavo lietuvininkas Walteris Tomušaitis (Tomuschat). Frydrichui pasisekė, nes XIX – XX a. sandūroje Prūsijos preperandumai ir  mokytojų seminarijos buvo pasiekusios savo brandos laikotarpį. Iki tol buvęs siaurokas mokymo turinys išplėstas, būsimieji mokytojai supažindinti su naujais žinių perteikimo metodais, daugiau dėmesio skirta mokinio psichologijos pažinimui. Pertvarkyta seminarija padėjo jaunojo F. Bajoraičio bendrojo išsilavinimo pagrindus, sužadino jo kūrybines jėgas, mąslumą, novatoriškumą, kritišką protą. Manau, kad skaitytojams būtų įdomu žvilgtelėti į pagrindinį jos dokumentą – mokymo planą.
Pirmiausiai jame įrašyta tikyba, o paskui – vokiečių ir lietuvių kalbos (pastarosios, prasidėjus nuožmiai germanizacijai, 1882 m. atsisakyta), matematika, istorija, geografija, gamtos mokslas, piešimas, giedojimas, fizinio lavinimo teorija bei praktika. Praktiniai mokymo įgūdžiai formuoti kelių savaičių trukmės pedagoginės praktikos dienomis netolimoje lietuviškoje Povilų kaimo mokykloje. Kasmet organizuotos pažintinės ekskursijos, kūrėsi seminaristų choras (įstengė giedoti keturiabalsius choralus), styginių instrumentų orkestrėlis, veikė biblioteka, kurioje buvo nemažai lietuviškų knygų. Seminarijos pomologiniame sode moksleiviai mokėsi skiepyti medelius, prižiūrėti bites. Žinoma, netrūko ir peiktinų dalykų. F. Bajoraičio mokymosi metais seminarijos mokymo turinys tapo itin ideologizuotu, ši mokymo įstaiga privalėjo paruošti ištikimus Vokietijos imperijos tarnus. Pateikiami konkretūs pavyzdžiai.
Prūsijos karališkoji valdžia, agresyvusis generalitetas įsakmiai nurodė būsimuosius pedagogus išmokyti kariško „spartaus žingsnio“ (vok. „Fortschritte“). Per trejus užsiėmimų metus seminarija privalėjo išugdyti fiziškai stiprius, sunkumų nebijančius, ištvermingus, karams tinkamai parengtus kovotojus. Mokykla buvo aprūpinta „muškietomis“, šovinynais, turėjo reikiamą kiekį kuprinių, karinių trimitų, būgnelių, savo karišką vėliavą. Mokytasi šaudyti į taikinius, rengtos varžybos, taikliausiems skiriamos premijos. Noro šaudyti neatšaldė, net nelaimingas atvejis, kai užsidegusio parako pliūptelėjusi liepsna gerokai apdegino dviejų moksleivių veidus. Fizinę jėgą, greitį, judesių koordinaciją ugdė kryptingai parinkti fizinio lavinimo pamokų pratimai. Jie tiksliai apibrėžti: būsimasis mokytojas privalėjo sliuogdamas pasiekti vertikaliai pakabintos 18 pėdų (5,18 m) ilgio karties viršūnę, įsibėgėjęs peršokti kartelę, pakeltą 45–48 colių aukštyje (nuo 1,14 iki 1,22 m). Mokytasi šuolių su metaliniu vamzdžiu – įsibėgėjus privalu buvo įveikti 7 pėdų (2,02 m) aukštį. Taip pat šokinėta į tolį, privalomas normatyvas – nušokti 20 pėdų (5, 76 m). Vasarą gretimoje Pisos upėje mokytasi plaukti, nardyti, žiemą – čiuožinėti ant jos ledo. Ideologizuoti dar buvo istorijos, literatūros ir geografijos kursai.
F. Bajoraičio kurse mokėsi 25 moksleiviai. Lietuviškomis pavardėmis įvardinti 14 mokslo draugų: Julius Boržymas (Borszym), Heinrich (Endrius) Carius, Karlas Golubas (Gollub), Frydrichas Gulveidas (Guweid), Hansas Kiaulėnas (Kiaulehn), Gustavas Lenuvaitis (Lehnuweit), Otto Lošys (Losch), Augustas Marašius (Merasus), Frydrichas Mackūnas (Matzkuhn), Hansas Onesaitis (Ohneseit), Gustavas Pakšys (Pakschies), Fricas Rimkus (Rimke), Gustavas Rupertas (Rupertus), Ernas Štipas (Stips). Likusiųjų 11-kos seminaristų pavardės vokiškos. Logiška manyti, kad tai mišrių šeimų (mama lietuvininkė, tėvas vokietis) vaikai. Taip tvirtinti įgalina jau seminarijos steigimo metu nurodytas pirmakursių atrinkimo principas: priimti leista tik lietuviškai mokančius jaunuolius. Tai liudija ir 1861 m. oficialiame krašto organe „Valdžios žiniose“ išspausdinta informacija. Joje pranešama: seminarijos direktorius C. Zacharijas skelbia, kad nurodytųjų metų rugsėjo 11, 12 ir 13 d. Karalienėje bus egzaminuojami kandidatai į mokytojus iš Šilokarčemos, Pakalnės, Tilžės, Ragainės, Pilkalnio, Stalupėnų, Įsručio, Gumbinės, Galdapės ir Darkiemio apskričių. Iš stojančiųjų, be visų kitų dokumentų, reikalaujama pristatyti vietos kunigo pažymėjimą, kad moka lietuviškai, dar – savarankiškai lietuvių kalba parašytą gyvenimo aprašymą.
F. Bajoraičio nuostata ginti savo tautinį identitetą, lietuvišką kultūrą, suprasta dar liaudies mokykloje, seminarijoje sustiprėjo. Čia jis perskaitė daugybę šioje mokymo įstaigoje sukauptų knygų, tarp jų daugelį lietuviškų leidinių. Susidraugavo su keliais kitais panašių pažiūrų seminaristais, pastebimos įtakos dar turėjo ir seminarijos dėstytojas lietuvininkas Endrius Kairys. Susitikę jiedu ilgokai kalbėdavosi gimtąja kalba, aptarinėjo tautinio išlikimo klausimus. Lietuvininkus, nedrįstančius priešinti germanizacijai, F. Bajoraitis ima vadinti „nesusipratėliais“. Išdrįsęs populiariam lietuviškam laikraščiui „Nauja lietiwiszka ceitunga“ nusiunčia savo pirmąsias korespondencijas. Tikriausiai ir pirmuosius savo eilėraščius. Taip palaipsniui kristalizavosi siekis: gimtąją kalbą, kaip esminį nacionalinio identiteto pagrindą, lietuviškąsias tradicijas, kaip tą pagrindą lydinčiąją terpę, visomis išgalėmis saugoti ir globoti. Ir tai jo, kaip mokytojo, priedermė.
Mokslas F. Bajoraičiui sekėsi – 1904 m. vasario 19 – 24 d. jis išlaikė baigiamuosius „kvotimus“ ir vienintelis iš šios laidos absolventų gavo diplomą su pagyrimu. Į gyvenimą išėjo su tvirta tautiška savimone bei pasiryžęs daug nuveikti lietuvybės labui.

Paleičių liaudies mokykla ir lietuvybės išsaugojimo būdai

Pirmoji jo darbo vieta buvo Šilokarčemos aps. Paleičių liaudies mokykla. Su negausia manta Frydrichas atsikraustė 1904 m. kovo 3 d., t.y. iki mokslo metų pradžios likus beveik visam mėnesiui (tuolaikinėje Vokietijoje mokslo metai prasidėjo ne rugsėjo, o balandžio 1 d.). Mokyklos vedėju tada dirbo vokietis Carlas Kopitzas. Jis ir pasitiko savo jaunesnįjį bendradarbį bei aprodė mokyklą. Ši buvo nemaža, dviklasė, savo veiklos pradžią skaičiavusi nuo 1856 m. Įkurdinta ne tipiniame, raudonų plytų name, o erdviame mediniame statinyje. Frydrichui atvykus, joje „prusinta“ apie 70 Paleičių bei kelių kitų kaimyninių sodžių vaikų. Apylinkės gyventojų daugumą sudarė lietuvininkai, tačiau nemaža dalis iš jų, germanizacijos paveikti, jau skelbėsi esantys vokiečiai. Tai liudija 1905 m. gruodžio 1 d. atliktas Mažosios Lietuvos seniūnijų gyventojų surašymas: Paleičiuose iš 320 sodiečių lietuvininkais užrašė 178 (arba 56,7 % ), vokiečiais – 136 (42,5 %), kitų tautybių – 6 asmenys. Tarp deklaravusiųjų save vokiečiais daugelis turėjo lietuviškai skambančias pavardes. Kas iš tikrųjų jie buvo, aiškinti nereikia. O ir tarp turinčiųjų vokiškąsias pavardes lietuvininkų netrūko – XIX a. antroje pusėje valdžios skatinami pangermanistai valdininkai savo vedamose gyventojų registracijos knygose lietuvininką mėgo truputį perkrikštyti ir užrašyti Kleinu, Gaidį – Hahnu, Vilkį – Wolfu. Manytina, kad ir pats Paleičių mokyklos vedėjas greičiausiai buvo visai ne vokietis Carl Kopitz, o kuršininkas Karlis Kopitis (plg. populiarios mūsų kaimynų latvių pavardes: Gailitis, Saulitis, Zalitis, Kaudzitis).
F. Bajoraitis lieka ištikimas savo įsitikinimams. Be mokymo plane nurodytų dalykų, jis imasi mokyti ir lietuvių kalbos. Negirdėtas dalykas! Išdrįso nepaklusti kategoriškam (kaip ir visi vokiški nurodymai) 1873 m. liepos 24 d. Prūsijos vyriausiojo prezidiumo įstatymui, nurodžiusiam vaikus mokyti tik valstybine vokiečių kalba! Bent iki tol nė vienas mažlietuvių vaikus mokęs pedagogas tam nebuvo ryžęsis. Paleičių mokytojo lietuvybę ginanti veikla ne siaurėjo, o platėjo. Susipažinęs su savo auklėtiniais, pastebėjo daugelio jų rašomas suvokietintas pavardžių formas. Ragino atstatyti lietuviškas pavardžių lytis. Mes negalime nurodyti, kokiems mokiniams jis ragino susigrąžinti autentiškas formas, nes nežinome, kokiomis buvo šaukti jo klasėje sėdėjusieji vaikai. Tačiau yra beveik tikra, jog tokius, kurie rašėsi Laukat, Simoneit, Kurmeit, jis bus raginęs rašyti Laukaitis, Simonaitis, Kurmaitis. Tikriausiai bus akinęs rašyti dar ir įprastas, neredukuotas lietuviškas galūnes: -as, -is, -ys, -us ir kt. Taigi, minėtasis Kurmeit (Kurmat, Kurmats) tikriausiai buvo įtikinėtas vadintis neiškraipyta, gražia lietuviška pavarde Kurmaitis.
Liuteroniška bažnyčia ilgiausiai nepakluso įsakymui vokietinti savo parapijiečius lietuvininkus. Pamaldos senąja vietos gyventojų kalba, jeigu pageidavo bent kelios dešimtys parapijiečių, laikytos ir po Pirmojo pasaulinio karo, o kai kuriose bažnyčiose (pvz., Tilžėje, Ragainėje) net iki 1944 m. Išsaugota ir tėvų teisė vaikus, sulaukusius 14 – 15 metų, konfirmuoti pageidaujama kalba – lietuviškai arba vokiškai. Laikui bėgant, konfirmacijų per vokiškas pamaldas skaičius augo, lietuviškųjų mažėjo. F. Bajoraitis, bendraudamas su savo mokinių tėvais, įtikinėjo neatsisakyti lietuviškų pamaldų ir per jas, o ne per vokiškąsias, konfirmuoti savo vaikus. Tokiu būdu lietuvybė būtų pasaugota dar kurį laiką, gal dar bent vienai lietuvininkų kartai. Kitas panašus aspektas – mišrios santuokos. Kaip rodo senųjų lietuvininkų šeimų papročių, tradicijų aprašai, tėvai savo paaugusiems sūnums ir dukterims kaldavo į galvą „neprasidėti su vokiečiais“ –  su jais gero gyvenimo nebus. Vis dėlto metams bėgant menkiau ir menkiau tėvų beklausyta. Dukrai ištekėjus už vokiečio (tokių atveju dažnai būta) ir lietuvininkui vedus vokietę (šiek tiek rečiau) šeima tapdavo vokiška. Tokioje gimę vaikai lietuviškai jau nebekalbėdavo. F. Bajoraitis savaip graudeno kurti tik lietuviškas šeimas, išsaugoti savo baltiškąjį genotipą. Plačiai žinoname eilėraštyje „Visur tik lietuviškai“ skaitome: „Visur tik lietuviškai! / Kraujo nemaišysim, / Kaip tėvai, taip ir vaikai, / Gryną išlaikysim“. Ar toks raginimas turėjo bent kiek poveikio, kas žino… Frydricho sesuo Lidija pasakojo, kad jų kaime, Balandžiuose, viena kaimynė gavo vokietį žentą. Nedelsdama tuoj pat apsiskelbė, jog ir ji esanti vokietė. Mišrių šeimų gausėjimą Vaižgantas vadino „šeimos vėžiu“. Gal lietuviai iš viso yra neatsparūs nutautėjimui?
Gimtosios kalbos teises Paleičių mokytojas gynė ir daugelyje kitų savo eilėraščių. Kai kuriuose iš jų į lietuvininkų sąmonę beldžiamasi itin įtaigiu meniniu žodžiu. Štai eilėraštis „Nepasaka“. Jame nuosekliai vardijama tai, ką žmogus gali išmokti. Tikrai daug! Gali išmokti „valgyti, gerti, melstis, vargti“, gali sužinoti „apie dangų, apie Dievą, apie angelą, šėtoną“, gali perprasti „kaip gerinti pievas“, net „kaip <…> lenktiesi prieš poną“. Tačiau ne tai svarbiausia. Svarbiausią dalyką F. Bajoraitis nusako fraze: „Bet lietuviškai rašyti, kas mane tai išmokytų, tas daugiausia padarytų“. Suvokti savo tautinę priklausomybę, šviestis ragina ne tik savo auklėtinius, bet ir jų gimdytojus. Poetas nelinkęs nuo vyresniosios karto pečių nuimti bet kokią atsakomybę už jų vaikų bei vaikaičių tautinę bei moralinę savimonę. Eilėraštyje „Trys amžiai“ atkakliai beldžiasi į dabar ir anksčiau gyvenusių kartų sąmonę ir klausia: „Ar bus jums gėda, / O gal jums skausmu / Tėvų aklumas, / Tėvų godumas, / Tėvų tamsumas, / Tėvų tėvų?“
Vienu kitu atveju F. Bajoraitis buvo originalus, netgi plataus požiūrio pedagogas. Būdamas dar XVIII a. Prūsijos valstybėje išpopuliarėjusių švietėjų G. Lesingo, K. Wolfo, J. Herderio idėjų šalininkas, manė, kad žmonių švietimas yra svarbiausia bendrosios kultūros varomoji jėga. Švietėjai skelbė, kad kultūringi ir išsilavinę žmonės pajėgūs sukurti dvasinę bei materialinę šalies kultūrą. Šių idėjų veikiamas savo nutautinamiems broliams, lietuvininkams šviesti F. Bajoraitis ieškojo savų, jo gyvenamuoju laikotarpiu įmanomų savišvietos būdų. Ir surado! Jis ragino jaunimą susiburti į vienaminčių „Susirašinėjimo draugiją“. Iš pradžių tokioje buvo kaupiami susirašinėti norinčiųjų adresai, pagal juos draugijos nariai vieni kitiems rašė laiškus; pasakoja apie savo gyvenimą, siekius, aptaria tautiškumo klausimus. Taip mokytasi lietuviškai rašyti. Toks kuklus siekis te nestebina: XIX a. antroje pusėje lietuviškai rašyti mokyklose jau nebemokyta, tad draugija ėmėsi išties svarbaus lietuvybės stiprinimo baro. Kad skelbiamą tikslą lengviau būtų realizuoti, F. Bajoraitis parengė keletą pavyzdinių laiškų. Ši veikla pradėta 1905 m. Joje dalyvavo Adomas Brakas, Martynas Kavolis, abi Frydricho seserys – Emilija ir Lidija Bajoraitės, Marinkė Brakaitė, kiti susirašinėjimo dalyviai. Kiek šis savotiškas sąjūdis iš tikrųjų buvo efektyvus, pasakyti sunku – išsamesnių amžininkų atsiliepimų, vertinimų to laiko spaudoje neaptikome.

„Lietuvių keliaujantis arba lekiantis knygynas“
Tų pačių 1905 m. pb. F. Bajoraitis ėmėsi dar platesnės kultūrinės veiklos – „Naujoje lietuviškoje ceitungoje“ gruodžio 22 d. paskelbė „Lietuvių keliaujančio arba lekiančio knygyno“ įstatus. Jis samprotavo taip: nedidelės asmeninės bibliotekėlės nepajėgios efektyviai spręsti žmonių švietimo uždavinius bei patenkinti jų kultūrinius poreikius. Problemą galima išspręsti tik kolektyvinėmis pastangomis, įkūrus kilnojamąją biblioteką (vartosime šį, tikslesnį, o ne kilnojamojo knygyno terminą). Tokią suorganizuoti ir jai vadovauti imasi pats. Pradinį leidinių fondą vylėsi sudaryti iš savo paties ir jam pažįstamų bičiulių dovanotų spaudinių, o didesnį, pastovų – iš Lietuvos, JAV, Anglijos, Šveicarijos turtingesnių asmenų, taip pat laikraščių redakcijų, leidyklų, kitų kultūros profilio organizacijų ir bendrijų paaukotų analogiškų leidinių. Kilnojamąją biblioteką prašė šelpti ir pinigais. Einamąjį kanceliarinį darbą atlikti – dovanotus spaudinius priimti, skaitytojų adresus kaupti, korespondenciją tvarkyti sutiko „Naujos lietuviškos ceitungos“ redaktorius, geras F. Bajoraičio bičiulis, Mikelis Kiošis. Numatyta tokia praktinių veiksmų seka. Knygų paką, F. Bajoraičio bei jo talkininkų sudarytą, pageidaujantis asmuo gauna paštu. Perskaitęs spaudinius, specialiame lydraštyje-sąsiuvinyje užrašo savo pastabas, siūlymus, tada knygas siunčia tame lydraštyje nurodytu adresu kitam asmeniui. Taip knygų ryšulys keliauja ratu, kol vėl grįžta į „Naujos lietuwiszkos ceitungos“ redakciją. Tada, atsižvelgiant į skaitytojų pageidavimus, siunta pertvarkoma – išimamos mažiau skaitytojams įdomios, mažesnės vertės knygos, pridedamos mecenatų ir pačių skaitytojų dovanotos ar už paaukotus pinigus nupirktos.
1906 m. sausio mėn. F. Bajoraitis jau turėjo sukaupęs 35 knygų rinkinėlį bei šiek tiek paaukotų pinigų. Bet pradėti bibliotekos veiklą to buvo maža ir jis pakartotinai kreipiasi į visuomenę. Atsiliepta: žinomas mažlietuvių tautinio sąjūdžio veikėjas J. Vanagaitis atsiuntė 25 knygas, pavieniai asmenys paaukojo pinigų, už kuriuos nupirkta dar 21 knyga. Skaityti keliaujančios bibliotekos knygas jau buvo pareiškę norą 13 lietuvininkų, tad vasario pabaigoje pirmasis knygų pakas pradėjo kelionę. Per trumpą laiką susidarė antrasis, kiek gausesnis – 21 skaitytojų būrelis. F. Bajoraitis nupirko 40 grožinės literatūros veikalų ir balandžio mėnesį šis pakas buvo išsiųstas pageidaujantiems skaityti. Tų pačių 1906 m. spalio –lapkričio mėnesiais knygų rinkiniai, apėję abu skaitytojų būrelius, grįžo į minėtojo laikraščio redakciją. Galima būtų suvesti pirmuosius rezultatus: su spaudiniais keliavęs lydraštis – inventoriaus knyga turėjo 179 įrašus. F.Bajoraitis sudarė naujus pakus, ir praskintuoju keliu jie iškeliavo tęsti savo reikšmingą lietuvininkų kultūrinio švietimo misiją.
Prof. Domo Kauno duomenimis, 1906 – 1908 m. laikotarpiu 85 abonentams išsiųsta 667 knygos. Jas atsiuntė mūsų kultūros, mokslo veikėjai, gyvenę abiejose Lietuvos dalyse, emigrantai, įsikūrę Vakarų Europos šalyse, JAV ir Kanadoje. Spaudinių dovanojo įvairios tautinės draugijos – „Lietuvininkų susivienijimas Prūsuose“, „Šilokarčemos lietuviai“ ir kt. Dovanojusiųjų ir pinigus atsiuntusiųjų sąrašas yra ilgas: Vydūnas, A. Bruožis, J. Vanagaitis, A. Brakas, pats F. Bajoraitis, Jungtinėse Amerikos valstijose įsikūrę A. Jusaitis ir Mačiulis, Kanadoje – K. Lėnaitis, Šveicarijoje – J. Šaulys. Tarp keliaujančiosios bibliotekos spaudinių buvo ir vertingi lietuvių bei Vakarų Europos rašytojų grožinės literatūros kūriniai – šveicarų pedagogo J.H. Pestalocio edukologinis socialinis romanas „Lynardas ir Gertrūda“, F. Šilerio „Orleano mergelė“, D. Defo „Roninzonas Kruzius“, Žemaitės „Sodžiaus vaizdeliai“, „ Kunigo naudą velniai gaudo“, Maironio „Pavasario balsai“, P. Vaičaičio „Eilės“ ir A. Fromo-Gužučio drama „Išgriovimas Kauno pilies 1362 m.“. Istorijos, visuomenės bei tiksliesiems mokslams atstovavo V. Sirutavičiaus versta „Trumpa istorija Didžiosios prancūzų revoliucijos“, K. Markso ir F. Engelso „Komunistų partijos manifestas“, J. Vanagaičio „Karė. Ar žmonėms ji reikalinga?“, S. Daukanto „Būdas senovės lietuvių“, A. Bruožio „Prūsų lietuvei“, Vydūno Lietuvos istorijos apybraiža „Senutė“, A. Macijausko „Pradinė geografija“ ir J. Biliūno „Apsireiškimai iš žemės gyvenimo“. Švietėjo nuostatų akinamas F. Bajoraitis tolesniajam savarankiškajam savo brolių lietuvininkų „prusinimuisi“ į keliaujančiosios bibliotekos pakus įdėjo 1907 m. išleistą rodyklę „Lavinimosi knygynėlis“, be jo dar du 1908 m. publikuotus O. Mauderodės ir M. Šlapelienės knygų katalogus. Tokia įvairialypė lektūra švietė žmones, plėtė jų akiratį, didino savos, lietuviškos, kultūros autoritetą. Tuo laiku itin svarbu buvo pasakyti, kad ji tiek pat vertinga kiek ir vokiškoji, o lietuvių kalba tiek pat graži ir skambi kaip ir kaimynų vokiečių.
Dauguma siuntinėjamų knygų buvo atspausdintos lotyniškais rašmenimis (gotiškuoju vos 5 %), tad keliaujančio knygyno sumanytojas bent kiek bus savo konservatyvius tėvynainius pripratinęs prie Didžiojoje Lietuvoje vartojamo raidyno. Pastebėsime, jog tarp siuntinėjamų knygų nebuvo poleminių katalikų bei liuteronų spaudinių, nebuvo ir literatūros, kaip nors galėjusios priešinti vietos gyventojus lietuvininkus ir vokiečius. Deja, F. Bajoraičio sveikata vis blogėjo – jis susirgo džiova. Antibiotikų jai gydyti tada dar nebuvo. Gydytojai jam patarė bent pakeisti gyvenamąją vietą. Jų nuomone, Paleičiai, išsidėstę pelkėtoje lygumoje, tarp dviejų upių – Rusnės ir Leitės, tik skatino ligos procesą. Pasirinkti kiek į pietryčius buvę Rukai, tuokart dar priklausę Tilžės apskričiai. Tenykščios apylinkės gal kiek ir buvo palankesnės sergančiam – dominavo priesmėlio laukai, daugiau augo spygliuočių medžių. Valdžia neprieštaravo, tad 1906 m. F.Bajoraitis jau buvo įsikūręs naujojoje vietoje. Ta pati valdžia mokyklos vedėją J. Kaukoraitį įpareigojo atkeltąjį mokytoją budriai sekti, kontroliuoti. Girdėti viską, ką jis kalba ir ką sako. Tikriausiai lietuvininkas J. Kaukoraitis tokiu įpareigojimu neapsidžiaugė. Ką daręs, ką nedaręs, pasikvietė savo jaunesnįjį kolegą pokalbiui. Periodinėje spaudoje liudijama, kad mokyklos vedėjas, ieškodamas išeities, taip kalbėjęs: „Aš nieko nenoriu girdėti ir matyti, tik tamstai pranešu, kad man įsakyta jus sekti. Jei dirbsite priešvalstybinį darbą, būsiu priverstas pranešti aukštesniems pareigūnams“.
F. Bajoraičio sveikata ne tik nesitaisė, bet dar labiau blogėjo. Pasitarę Tilžės gydytojai 1907 m. išsiuntė į specializuotą džiovininkų sanatoriją, įkurdintą nuošaliame Silezijos miestelyje Gerbersdorfe. Iš ten jis grįžo gal kiek ir sustiprėjęs, mėgino dirbti, tačiau jėgos seko. Pasiprašė pensijon. Paskyrus 30 markių (50 % gautos mokytojo algos) buvo išleistas. Tokios kukliam pensijos pragyvenimui tuomet pakako. Gyventi sugrįžo į gimtuosius namus. Likimo ironija: vos prieš trejus metus su nedidele manta iš jų išvyko, su tokia pačia, tik jau pakirsta sveikata, suvargęs, atgal parkeliavo. Ir susirgęs jis laikėsi oriai, savo likimo nedramatizavo. Taip elgtis įstengia tik labai stiprios dvasios bei didelių siekių asmenys. Visas likusias savo jėgas paskyrė tolesnei lietuviškajai kultūrinei veiklai: tvarkė keliaujančios bibliotekos reikalus, rašė eilėraščius, periodinėje spaudoje paskelbė lietuvybę ginančių straipsnių, gyvu žodžiu ragino lietuvininkus neatsižadėti gimtosios kalbos, senųjų papročių, tėvų tradicijų. Pasižadėtam darbui atidavęs visatėlaites jėgas 1909 m. pavasarį, kovo 16 d., mirė. Palaidotas gimtųjų Balandžių kapinaitėse. Jos, kaip ir visos senųjų vietos gyventojų paskutiniojo poilsio vietos, vadinamoje dabartinėje Kaliningrado srityje, buvo sunaikintos. Kitais metais nuo F. Bajoraičio mirties bus praėję lygiai 100 metų. Gal vertėtų bent jas identifikuoti? Kartais juk pasiseka.
XX a. pr. iš gyvenimo pasitraukė išprusęs, tautiškai susipratęs pedagogas ir kultūros darbuotojas. Savo įvairialype veikla, asmeniniu gyvenimu jis padarė didžiulį poveikį lietuvininkų tautiniam atgimimui. Jo įsteigtos „Susirašinėjimo draugijos“ nariai bent šiek kiek pramoko lietuviškai rašyti, susipažino, gražiai bendravo. Sumanęs originalią mokslo žinių skleidimo formą – keliaujančiąją biblioteką, uoliai švietė savo tautiečius. Reikšminga tai, kad ši veikla nenutrūko ir po F. Bajoraičio mirties – knygos lietuvininkus lankė dar iki 1920 m., jas perskaitė apie 2500 asmenų. Gūdžiais germanizacijos laikais savo eilėraščiais ir straipsniais jis gynė lietuvių kalbos teises, įrodinėjo jos grožį, istorinę vertę, sprendė lietuvininkų bendruomenės išlikimo klausimą. „Visur tik lietuviškai!,“ – kartojo jis. Per savo trumputį, vos 26 metų gyvenimą, šis kilnios dvasios žmogus padarė tiek, kiek neįstengia daugybė ilgaamžių. Daugelį jo pateiktų sąskaitų ir šiandien tebėra neapmokėtos. Bent įrašykime jo vardą į amžinąją Tautos Atminimo Knygą!
 

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra