Freską iš gabalėlių atkurti padėjo matematika

Autorius: Data: 2011-10-20 , 09:57 Spausdinti

1944 metais per bombardavimą didžiulė Paduvos bažnyčios freska, menanti Renesansą, buvo beveik visiškai sunaikinta.

Iš griuvėsių pavyko surinkti 88 tūkst. mažų gipso dalelių. O matematikams pavyko kai kurias kūrinio dalis atkurti, rašo „Spiegel Online“.

Tai buvo lemtingų pasekmių turėjusi ataka. 1944 metais Sąjungininkai kovojo su vokiečių kariais Italijoje. Nerimaudami dėl nepakeičiamų meno kūrinių sunaikinimo, pareigūnai amerikiečiams pateikė saugotinų pastatų sąrašą. Tarp jų buvo Eremitani bažnyčia Paduvoje, kurią puošė Andrea Mantegna (1431–1506) ir kitų menininkų kurtos freskos.

Spalvinga freska bažnyčios viduje žavėjo daug lankytojų, tarp jų – vokiečių rašytoją Johanną Wolfgangą von Goethe.

Tačiau nepaisant Paduvos pareigūnų pastangų, freska per bombardavimą, nukreiptą į netoliese esančias vokiečių kareivines, 1944 metų kovo 11 dieną sunaikinta.

Tačiau padedant matematikams, rekonstruotoje bažnyčioje vėl galima žavėtis freskomis ar bent jau jų dalimis. Naudodamas apie 88 tūkst. iš bažnyčios griuvėsių suriktų freskos dalelių ir pasitelkę kompiuterį Massimo Fornasieras atkūrė dalį A. Mategnos kūrinio.

Tačiau kaip jiem pavyko sudėlioti kartais vos kelių centimetrų dydžio fragmentus? Keletą dešimtmečių jie laikyti dėžėse Romos archyve. 1992 metais jie nuvalyti, nufotografuoti ir, kiek tik įmanoma, išrūšiuoti. Galiausiai raktu į jų atkūrimą tapo atskilusių gabalėlių skaitmeninės nuotraukos.

Restauratorių laukė milžiniška užduotis. Jie kiekvieną dalelę, kurios vidutinis dydis siekė 5–6 kvadratinius centimetrus, sukatalogavo. Bendras visų dalelių užimamas plotas sudarė 77 kvadratinius metrus, o tai – mažiau nei dešimtadalis originalios freskos dydžio. Likusioji freskos dalis po bombardavimo buvo negrįžtamai sunaikinta. Tačiau matematikas Massimo Fornasieras, Miuncheno technikos universiteto profesorius, sukūrė tai, ko meno istorikams ir restauratoriams trūko – algoritmą, padedantį surasti reikiamą kiekvieno freskos fragmento vietą.

„Galėjome į tai žvelgti paprastai ir paprasčiausiai sistemiškai viską išbandyti“, – teigė M. Fornasieras, paaiškindamas, kad tuomet reikėtų kiekvieną fragmentą padėti į kiekvieną freskos vietą, tada jį apsukti ir bandyti vėl. Tačiau šie skaičiavimai būtų buvę labai brangūs ir užimantys daug laiko.

Tad M. Fornasiero komanda ėmėsi ieškoti metodo, kaip fragmentų tikrąją vietą freskoje surasti greičiau, galiausiai nusprendę, kad geriausiai tam tinka procesas, kurį matematikai vadina cirkuliariniu harmoniniu skaidymu. Specialiai šiam projektui jų sukurta programinė įranga paliko nuošalėje sudėtingą kiekvieno fragmento sukiojimą, tačiau vis tiek pateikė galimą jų vietų freskoje sąrašą, papildytą atitikimo tikimybės skaičiavimais. Daugeliu atvejų pirmasis atitikimas buvo teisingas, tačiau komanda peržiūrėdavo kompiuterio pateiktus rezultatus.

Galiausiai M. Fornasiero komandai pavyko pasiekti tai, ką dauguma manė esant neįmanoma. Jie surado beveik visų nuskilusios freskos dalelių originalią buvimo vietą. Tuomet jie vėl sumontuoti ant bažnyčios sienos. Projektas, prasidėjęs 2000-aisiais ir trukęs 6 metus, pademonstravo, kad matematiniai procesai gali būti naudojami atkuriant meno kūrinius.

„Tokie matematiniai procesai iki šiol buvo sunkiai pritaikomi humanitariniuose moksluose“, – teigė Heidelbergo universiteto matematikos profesorius Hanas Georgas Bockas. Jo universitetas dalyvavo panašiame projekte, kurio metu buvo atkuriami sunaikinti papirusai, tačiau tai buvo ne taip sudėtinga, kaip atkurti Paduvos freskas.

„Galėjome naudoti medžiagos pluoštą ir rašmenis“, – pridūrė jis.

Panašų projektą įgyvendino ir Fraunhoferio instituto Berlyne mokslininkai, atkūrinėję Rytų Vokietijos slaptosios policijos „Stasi“ sunaikintus dokumentus.

Norėdami padėti viduramžių bažnyčios Paduvoje lankytojams įsivaizduoti, kaip atrodė originalioji freska, kai kurios trūkstamos jos dalys nutapytos juodais ir baltais dažais. Darbo rezultatas – paveikslas, kurio spalvotos detalės išsibarstę po maždaug 10 proc. freskos.

Tyrėjai originalias freskos spalvas atkūrė naudodami likusias nuolaužas. Tarp 1900 ir 1920 metų darytos nuotraukos, naudotos projekte, šiam jo aspektui nebuvo naudingos. „Originalioms spalvoms nustatyti naudojom termodinaminį procesą“, – aiškino M. Fornasier.

Tačiau meno mėgėjai galiausiai gali bent žvilgtelėti į tai, kas kadaise sukėlė J. W. Goethe jausmų protrūkį ir ką Antrojo pasaulinio karo metais taip stengėsi apsaugoti Italijos pareigūnai.

„Wikimedia Commons“ nuotr.

www.lrt.lt

Katalikų parapijos , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra