Fotografija gali būti graži, bet gali būti ir vertingai skausminga, kai joje kiti žmonės atkenčia už mus

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Fotografą Mindaugą Kavaliauską galima būtų vadinti fotomenininku ieškotoju, nes jo kūrybos retrospektyvoje vienos kitas keičia temų variacijos, nuolatiniai ieškojimai, bandymas mokytis ir mokyti. Menas dėl meno: (ne)įprasto, (ne)pažinto, (ne)atrasto, (ne)madingo, (ne)estetiško ir modernaus.

Apie tai pokalbis su vienu iš aktyviausių jaunosios kartos fotografų Lietuvoje – Mindaugu Kavaliausku.

Pirmiausiai kyla natūralus klausimas: Kada Jūs pradėjote fotografuoti? Ar fotografija buvo siekiamybė, ar natūraliai tapo gyvenimo dalimi?
Fotografuoti pradėjau mokydamasis mokykloje. Gal iki gal septintos klasės tėvų pageidavimu lankiau piešimo pamokas. Gipso reljefus, daiktus ir galvas piešiau neblogai, bet tuo „nedegiau“. Fotografija? Nežinau, kaip ten įvyko, kad paėmiau į rankas spintoje užsigulėjusį tėvuko „Zenitą“.
Fotografija man atrodė lyg mistiškas kliūčių ruožas, kurio pabaigoje iš tamsos išnyra atvaizdai, kurių nebereikia piešti pieštuku. Kai atrodė, kad „perkandau“ fotocheminius procesus, optikos dėsnius, tarybinės technikos ir fotografinių medžiagų blogėjančios kokybės problemas, apie 1990 metus ėmiau domėtis fotografijos siužetais. Kauno fotomeno mokykloje, kurią lankiau 1989–1992 metais, paskutiniais vidurinės mokyklos metais, tapo aišku: gyvenimas su fotografija – įdomus. Ar dirbčiau su meniniais projektais, edukacija, knygomis, parodomis, komercija fotografijoje – visa tai man patinka. Vienos veiklos papildo kitas.

Ką fiksavote pirmosiose fotografijose? Kaip kito Jūsų „matymas“, ieškojimai?
Kai fotografijoje apšilau rankas, fotografavau daug peizažo. Manau, kad mokyklos laikais ir pirmaisiais menotyros studijų metais universitete, buvau tikras lietuvis – mėgau fotografuoti gamtovaizdžius – „gražius“, nepaliestus ežerų, miškų, laukų Kuršių nerijos kopų gamtovaizdžius. Jei žiūrėčiau iš vertintojo perspektyvos, manau, kad gal tik ciklas „Smėlio mintys“ (1994–1997 m.) – grafiniai kopų peizažai – šiek tiek įdomūs kaip to laiko atspaudai. Gal šiek tiek svarbios Atgimimo ir pirmųjų Nepriklausomybės metų reportažinės fotografijos, kuriose vienas po kito kilo Kaune ir kitur atstatomi ir statomi paminklai. Visa kita – bandymas mokytis.
Darbai, kurie po studijų ir gyvenimo užsienyje nuo 2001 metų visiškai skirtingi, nes juose stengiuosi fiksuoti tai, kad iš pažiūros atrodo nesvarbu. Tokios fotografijos ilgalaikėje perspektyvoje gali tapti svarbiais gyvensenos artefaktais.
Jei galėčiau pasukti laiką ir grįžčiau į 1989–1992 metus, pulčiau fotografuoti gatvės kampe įsikūrusį kioską, kuris visą parą pardavinėja alkoholį, turgų, komercines parduotuves, kur parduodami magnetofonai „Powasonix“, to laikmečio „stiliagas“ su raudonais ar žaliais švarkais ir „piramidiniais“ džinsais, eiles prie pasienio, prekiautojus, vežančius televizorius, kirvius, kastuvus į Lenkiją ir prieškarinę Jugoslaviją. Na, matymas šia prasme ir pakito. Dabar manau, kad fotografijos kalba turi būti vartojama esamuoju laiku. Manau, kad šiuolaikinis jaunimas, nors, galbūt, materialesnis, tačiau ir jautresnis vaizdiniams kasdienybės pokyčiams.

Rodosi, būtina prisiminti vieną iš žymiausių Jūsų kūrybinių darbų – „Kražių portretas“? Jūs pasirinkote ne itin madingą provincijos temą.
Tai labai dažnas klausimas, kurio istorija ilgoka. Kai klausia, „kodėl“, dažnai tiesiog atsakau – „kodėl ne?“. Ko gero, atsakymas taikliau nusakytų intenciją pažiūrėti į atokią, „nesvarbią“ vietą, jos žmones ir jų nesuvaidintą gyvenimą. Ar kas klaustų, „kodėl“, jei tai būtų „Vilniaus portretas“. Ko gero, ne. Nes meno kūrinius bei knygas apie Vilnių, Prahą, Paryžių, Tokiją, Niujorką ar kitą metropolį laikome „norma“.
Išties reikėjo pažinti pasaulį, kad atrasčiau save, atrasčiau naująją, besikeičiančią Lietuvą. Kelias į Kražius mane vedė per meno mokyklas Arlyje (Ecole Nationale de la Photographie), Paryžiuje (Ecole Nationale Superieure des Beaux Arts), kur brendo idėja sukurti darbą apie mažą miestelį, pusmetį, praleistą JAV, kur paskutinį vakarą gavau pasiūlymą pasižiūrėti į Kražius kaip į galimą „modelį“ projektui, ir metus meno studijų Šveicarijoje, kur dėliojau idėjas. Studijos universitete ir darbas fotografijos muziejuje Lozanoje pamažu brandino būsimo kūrybinio darbo idėjas, metodologiją.
Visa tai – meno dalykai, tačiau minties centre buvo „koks nors“ mažas miestelis, kuris, kaip daugelis pamanytų, būtų niekuo neypatingas. Kai tai sakau, turiu vis dar tą pačią prielaidą, kurią turėjau tada: tikrasis gyvenimas su skausmais ir džiaugsmais yra ne išorinėje, vitrinų pusėje, bet už jos. Todėl atokios vietovės visuomet atrodo įdomesnės nei „centrai“. Arlyje, kur kažkada studijavau, Prancūzija tikresnė, nekvestionuojama, neabejotina, savaime aiški, palyginti su Paryžiaus Prancūzija, kuriai reikia turistinių deklaracijų, saviįtaigos, suvenyrų su užrašais „Paris France“. Kažkam atrodytų, kad provincija – „atskirtis“, tačiau tai tokia pat „normalumo“ būsena kaip ir gyvenimas miesto ar gamykliniuose butuose.

Apie „Kražių portretą“ paklausiau neatsitiktinai. Visai neseniai pristatyta paroda „FOTOLAB. Atskirtis“. Jūs – vienas iš šios idėjos vadovų. Pasirinkta socialinės atskirties tema nėra nei populiari šiandienos visuomenėje, nei estetiškai graži, kaip Jūs pats teigėte parodos atidaryme.
Atskirtis. Visa bent kokiomis kūrybinėmis idėjomis grįsta fotografija yra sumodeliuota atskirtis. Projekte dalyvavo studentų iš Lietuvos ir Baltarusijos, kurių požiūriai į gyvenimą, vertybes skiriasi. Tad skyrėme nemažai laiko diskusijoms apie tai, kas ta „atskirtis“, domėjomės fotografijos klasika. Priėjome prie išvadų, kad, skirtingai nuo populiaraus manymo, kad atskirtis tėra neturtas, kitokia rasė, orientacija, atskirčių būna įvairių, tarp jų, savanoriškų ir nebūtinai vienareikšmiškai neigiamų. Ir savo darbuose šie jauni žmonės įžvelgė tokias atskirties grupes, apie kurias kartais nepagalvojame, bet jas vienaip ar kitaip matome: neformalių renginių, koncertų atlikėjai ir dalyviai, turgaus prekeiviai, bedarbiai, sodų namelių gerbėjai ir t. t. Įdomu, kad studentai atkreipė dėmesį į fenomenus, t. y. nebūtinai žmones, kurie kenčia užmarštį, atsiribojimą: apleisti gyvūnai prieglaudoje, nykstančios žaidimų aikštelės automobilių užkariaujamuose kiemuose, dviračių kultūra ir kt.
Dėl estetikos. Kiekvienas grožį suvokiame kitaip, bet tie, kurie myli gyvenimą, jo sunkumus ir (ne tik) džiaugsmus, geba nepoliruotuose dalykuose matyti grožį.

Kodėl atskirtis reikalinga fotografijai arba Jums, fotografui ir visuomenės nariui?
Visuomenės ar asmens sunkumai, skauduliai, perteikti fotografijoje, gali būti svarbūs, jei pasiekia žmonių protą ir širdis, veda supratimo, bendrumo, užuojautos, pagalbos link. Čia, Arlio fotografijos festivalyje, tarp gausybės fotografijų mačiau nemažai puikių jaudinančių fotopasakojimų, kuriuos kūrę fotografai savo darbu mums kalba ne vien apie savo siužetus, bet ir apie žiūrovus, kurie savo padėtį gali palyginti su tų, pavaizduotų fotografijose, padėtimi. Nuo žemės drebėjimo nukentėję, be vandens, kitų resursų, pastogės likę haitiečiai, kariuomenės apsuptyje ir neramybėje gyvenantys Šiaurės Kaukazo, Kašmyro, Kongo gyventojai, šiukšlių rūšiuotojai Rio de Žaneiro sąvartyne, Gvatemalos prostitutės, neregiai, neįgalieji, paralyžiuoti žmonės.
Fotografija gali būti graži, bet gali būti ir vertingai skausminga, kai joje kiti žmonės atkenčia už mus. Visa tai pamačius, norisi plačiomis rankomis apkabinti išliaupsintą Lietuvos sunkmetį ir, tarp jo kaltininkų, įžiūrėti nepamatuotus mūsų pačių apetitus. Žinoma, fotografijoje mums gražiau matyti kremų ir plastinių operacijų išpuoselėtus kūnus ir veidus, spinduliuojančius gerėjančio gyvenimo iliuzijomis. Taip, matyti žmonių skausmą nėra malonumas, tačiau perlenktas, apgaulingas grožis daro mus nejautrius, dar svetimesnius, verčia rūpintis tik savimi. Fotografo vaidmuo labai svarbus siekiant parodyti sunkumus, kuriuos mes išdidžiai ignoruojame, kol patys su jais nesusiduriame.

Ar sudėtinga į itin „žaizdotą“ visuomenės socialinės atskirties temą pažvelgti ne paviršutiniškai?
Siekiant sukurti kažką svarbaus, niekas nėra paprasta ar lengva. Jei kalbėsime apie projektą „FOTOLAB. Atskirtis“, reikėtų suvokti, kad tai jaunų žmonių bandymas save išreikšti per fotografiją, tad tai nėra profesionalų fotografijos. Mano asmeninėje fotografo perspektyvoje fotografavimas lygu bendravimas, ir, savaime aišku, kad bendrauti paviršutiniškai lengviau nei pabandyti pasiekti dalykų esmę. Tad ir atskirtys fotografijoje – nelengva užduotis. Kai reikia artėti prie reikalo, paaiškėja, kad rasti temą daug lengviau, nei į ją įsigilinti, ir ją įgyvendinti.

Ar buvo sunku dirbti su jaunais žmonėmis, juoba, kaip jau minėjote, jie nėra profesionalūs fotografai? Be to, projekte dalyvavo studentų iš Baltarusijos ir Lietuvos?
Su jaunais žmonėmis dirbti įdomu. Manau kiekvienam mokančiam, dėstančiam meno dalykus, mokymo procesas – ne vien darbas, bet ir dalinimasis patirtimi, idėjomis. Taip pat ir tobulėjimas. Dėl to, studentų iš skirtingų šalių, kultūrų dalyvavimas bendrą kūrybinį procesą pavertė įdomesniu. Gal nuskambės netikėtai, tačiau esminių skirtumų lietuvių ir baltarusių, dalyvavusių projekte, darbuose nematau. Galbūt lietuviai labiau linkę į bendresnius apmąstymus apie vertybes, savo fotografinių tyrimų atskirties tema klausimus ar teiginius dažnai dėliojantys konceptualiai. Baltarusiai kiek labiau linkę į reportažinį metodą.

Donatas Stankevičius, vienas iš „FotoLab. Atskirtis“dirbtuvių dalyvių, parodos atidaryme teigė, kad dalyvavimas projekte padėjo ne tik susipažinti su naujais žmonėmis, bet ir suprasti, kaip iš tiesų suvokiama socialinė fotografija. Ar galėtumėte apibrėžti socialinės fotografijos gaires?
Manau, kad visam menui, ne tik fotografijai, reikalingos teminės sąsajos su visuomene, jos gyvenimu. Per pastarąjį šimtmetį suvokta, kad atspariausias laikui ir jo mėtomoms vėtomoms madoms yra menas, turintis ne tik raiškią formą, bet ir gyvenimišką problematiką. Modernybės laikų pradžios meno konfliktas su vis labiau į prabangą ir neskoningumą pasineriančia aukštąja visuomene ir kilo todėl, kad menininkai ėmė vis daugiau domėtis nebe antikos mitais, dekoracija ar nekaltais peizažais, o esamojo laiko kasdiene tikrove (E. Mane „Pusryčiai ant žolės“, P. Pikaso „Avinjono Madmuazelės“ ir t. t.)
Socialinė fotografija kaip deskriptyviausia medija ir meno šaka, manyčiau, yra gyvenimo aspektų pateikimas vaizdu, kai autoriai nevengia matyti žemiškos kasdienybės spalvų – džiaugsmų ir skausmų. Jūsų paminėtas Donatas Stankevičius save atrado projekte „FotoLab.Atskirtis“, kur, fotografuodamas, tyrinėjo labai opią problemą – darbo neturinčių žmonių vidinius pasaulius per jų aplinką, nuotaikas. Šis jauno fotografo darbas netektų dalies galių, jei fotografas nuo karčios tikrovės „bėgtų į krūmus“, savo portretų seriją stengdamasis paversti „daugiaukščiu“ menu – atsisakytų spalvos, rinktųsi netradicinius, tarkime, panoraminius formatus, arba bandytų atvaizdus suglotninti lyg jie būtų skirti reklamai ir t. t.
 
Socialinė fotografija, jei ji kūrybiškai laisva, nėra vien reportažas ar dokumentinis žmonių, daiktų, vietų fiksavimas. Tai taip pat ir požiūrio išsakymas – užuojautos, paramos, galbūt, pasmerkimo. Mūsų fotografijoje socialinė fotografija – nykstantis reiškinys, nes tai yra kalbėjimas apie tokią tikrovę, kurią daugelis pavadintų nenorima matyti Lietuva. Joje ne viskas taip saldu, kaip mus užtvindžiusiuose atvaizduose iš „fotošopo“ slėnio. Ir vis tik, laikui bėgant, senas atvirutes užverčia naujos, o socialinė fotografija išlieka ilgam. Jos aktualumą, svarbų sukūrimo metu, laikui bėgant pakeičia dokumentinė, istorinė vertė.
Walkeris Evansas (ketvirtasis dešimtmetis), Roberas Duano (penktasis dešimtmetis), Robertas Frankas, Williamas Kleinas (šeštasis dešimtmetis), Williamas Egglestonas (septintasis dešimtmetis), Aleksandras Macijauskas (aštuntasis dešimtmetis). Šie enciklopediniai kūrėjai savo fotografijose žvelgė į gyvenimą kaip sociumą, pripažindami jo netobulumus, jų gyvenimo sudėtingumą, kartais ir agresyvumą ar komiškumą. Jų vardus mes atsimename. O, ar atsimename daug tų, kurie per dvidešimtąjį amžių kūrė nuo laiko ir vietos atitrūkusias „atvirutes“ Europoje ar JAV?

Parengė Kristina Buidovaitė

www.bernardinai.lt
 
Nuotraukose: Mindaugas Kavaliauskas. Iš ciklo „Kražių portretas“

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra