Fotografas A. Girdžiušas: „Nespėjau būti visur“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

„Man buvo labai įdomu, norėjau sekti ir fiksuoti tuos įvykius, teko susidurti ir net susidraugauti su vėliau išgarsėjusiais politikais, jie taip pat šalo kartu su visais žmonėmis lauke prie laužų“, – šiandien pasakoja Alfredas Girdžiušas, „Lietuvos aido“ fotokorepondentas, fiksavęs įsimintiniausius sausio 13-osios įvykius pasakoja, kad laiko anuomet neskaičiuodavo, o numigti tekdavo ten kur pakliuvo.

 „Lietuvos aido“ redakcija tuomet buvo Seimo rūmuose, todėl aš likdavau redakcijoje iki vidurnakčio, fotografuodavau minias, apgulusias parlamentą, ne tik todėl, kad to reikėjo darbui, bet ir todėl, kad man buvo įdomu,norėjosi įamžinti tokius neeilinius įvykius. Miegodavau redakcijoje arba savo fotostudijoje greta Žaliojo tilto,  porą savaičių net nebuvau namuose, anuomet gyvenau už Vilniaus“, – pasakojo fotomenininkas.

„Fotografuodavau ir užsirašydavau žmonių vardus pavardes, iš kur jie ir kas jie tokie, gaila, bet šiuos užrašus praradau“, – kalbėjo fotokorespondentas. Jis prisipažino bandysiantis ieškoti žmonių, kuriuos galima išvysti jo nuotraukose. „Dėsiu nuotraukas į internetą ir raginsiu atsiliepti tuos, kurie yra nuotraukose. Norėčiau turėti tikslią informaciją“, – kalbėjo A.Girdziušas.

„Tiesa, nefotografavau parlamento viduje, visuomet sukinėjausi lauke, fiksavau Seimą saugančių žmonių kasdienybę, sostinės gatvėmis riedančius tankus“, – beveik dviejų dešimtmečių senumo prisiminimais dalijosi fotografas.

„Mano nuotraukose matyti, kas man buvo įdomu, visada objektyvą kreipiau į žmonės, fiksavau emocijas, nuotaikas, sustingusią akimirką. Įdomiausios nuotraukos gavosi iš vadinamosios „mirties zonos“, žmonių minios, atsidūrusios tarp dviejų barikadų“, – atsiminė fotografas.

Jis prisipažino, kad į gatves su fotoaparatu eidavo ne tik vedamas profesinio smalsumo, tai buvo ir pilietiškas elgesys.  Fotografuodamas laisvės gynėjus jis prisidėjo prie kuriamos istorijos, anuomet ji buvo kuriama tiesiog gatvėje.

Jis apgailestavo, kad negalėjo būti visur ir fotografuoti visko, fotoaparato akis pagavo tik tai, kas vyko greta parlamento. „Nespėjau būti visur, niekada nežinojai kas, kada ir kur nutiks, todėl vieni fotografai tūnojo greta parlamento, kiti – šalia spaudos rūmų ar televizijos bokšto. Galvojome, kad pagrindinis puolimo objektas visgi bus parlamentas“.

Fotografuoti teko ne tik laisvės gynėjus, bet ir rusų kareivius, koministų aktyvistus. „Niekas manęs nemušė, bet fotoaparatą buvo sudaužę net du kartus. Tiesa, žiauriausių momentų, susidorojimo su žmonėmis prie televizijos bokšto nefiksavau, būtent tą naktį, tikėdamas, kad viskas rimsta, grįžau namo“, – kalbėjo fotografas.

Pasak jo, laisvės gynėjus įamžino ne tik žurnalistai, bet ir sovietinio saugumo agentai, komunistų propagandistai. Esą tos nuotraukos taip pat įdomios, vertos dėmesio, nes tie patys žmonės pastebėti ir nufotografuoti jau visai kitaip.

„Į savo priešus žiūri visai kitaip, nėra to idealizmo, kurį, gal ir pasąmoningai mes pastebėdavome ir fiksuodavome“, – įsitikinęs fotografas. A. Girdziušas sakė pastebėjęs, kad parlamento gynėjų gretose buvo ir tokių, kurie buvo atėję „ištirti situacijos“, prireikus laisvės jie nebūtų gynę.

 „Pažinojau nemažai komunistiniam režimui dirbusių žmonių, mačiau jų ir greta parlamento tomis naktimis. Manau, dalis jų buvo atėję pažiūrėti, „tyrė priešą“. Matyt, tuo metu jiems taip buvo liepta“, – spėliojo fotografas.

Anot jo, fiksuodamas sausio įvykius baimės nejautė, esą kur kas baisiau buvo tų pačių metų vasara – rūgpjūčio pučo metu, kai Maskvoje vyko neaiškūs valdžios pasidalijimai, o iš savo rūmų Vilniuje bėgo paskutiniai KGB darbuotojai.

 „Tuomet nuo įtampos buvo įkaitęs net oras, maniau, jei įvyks konfliktas tarp KGB darbuotojų ir besibūriuojančių žmonių, kraujo praliejimo neišvengsime ir antrą kartą. Buvo tikrai baisu“, – prisipažino fotografas.

Karinius konfliktus A. Girdžiusas fotografavo ir užsienyje, jam teko stebėti Gruzijos – Abchazijos konfliktą 1991 metais. „Namie karinį konfliktą fiksuoti kur kas baisiau, jausmas – visai kitas“, – trumpai paaiškino žurnalistas.

A. Girdziušas iš savo asmeninio fotoarchyvo leido Lietuvos Seimo archyvams pasidaryti daugiau nei 8,5 tūkstančio kadrų elektroninių (skaitmeninių) kopijų iš užfiksuotų 1988-1994 metų politinių įvykių, vykusių Lietuvoje. Apie 10 tūkstančių kadrų dar kopijuojama. Už 1991 metų sausio-rugpjūčio įvykių fotoreportažus jis apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.

www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra