Filologų berželio sėkmės atspindžiai

Autorius: Data: 2011-11-28, 11:10 Spausdinti

Julius NORKEVIČIUS, Vilnius

Ant darbo stalo trys Jono Laurinavičiaus knygos. Ir visų tas pats pavadinimas – „Kaip gyvi, mano kurso draugai?“. Be išsamesnių aiškinimų skaitytojas supras, kad į šias tris knygas sugulė prisiminimai, pasakojimai apie vienos laidos studentus lituanistus, 1959 m. įstojusius ir 1964 m. baigusius Vilniaus universitetą. Atidžiai skaitai, kas čia surašyta ir mintyse sutinki su popiežiumi Jonu Pauliumi II, kad „Atmintis yra vienintelis mums likęs rojus, iš kurio mūsų niekas negali išvaryti“. Tad nepalikime jo, o kartu su autoriumi po jo atkurtą atminties rojų ir pasidžiaukime tuo, kas išsaugota apie vienos laidos kursą.

1959 m. rudenį lituanistines studijas pasirinko keturiasdešimt jaunuolių. Vilniaus universiteto baigimo diplomą gavo trisdešimt trys. Knygos puslapiai primena keturiasdešimt šešis kartu studijavusius. Vadinasi, šio kurso sudėtis nebuvo pastovi. Vienas kitas greitai keitė pirminį profesijos pasirinkimą ir rinkosi kitą specialybę, kitus įvairios gyvenimo, materialinės sąlygos privertė pirmenybę atiduoti neakivaizdinėms studijoms ar net visai jų atsisakyti. Tikslių duomenų apie kurso sudėties pokyčius knygose nėra. Painiavos įneša ir netikslūs sąrašai. Pavyzdžiui, priimtas buvo Juozas Malakauskas, o baigė Jonas Malakauskas. Tai tas pats asmuo ar kitas? Užbėgant už akių, tenka pastebėti, kad panašių netikslumų trijose knygose pasitaiko ir daugiau. Pavyzdžiui, netiksli P. Masilionio apdovanojimo data.

Prie filologų berželio kviečiami visi, kurie tais metais įstojo į pirmą kursą, neatsižvelgiant ar visi tą laiką drauge studijavo iki diplomo gavimo. Bet susirenka ne visi. Kai kurie jau ilsisi Smėlio kalnelyje. Kiek tokių, autorius nesuskaičiavo. Už tai atėjusiųjų grupinė nuotrauka puošia to meto susitikimui skirtos knygos viršelį, o užbaigia tradicinė Vilniaus universiteto Centrinių rūmų vaizdas.

Trys knygos. Taigi 1959–1964 m. kursas jau susitiko tris kartus. Vadinasi, ir jie, kaip ir daugelis absolventų, gavę diplomus, nesusitarė susitikti ir pasikalbėti apie gyvenimo pokyčius, savarankišką veiklą. Ir tik trijų kursiokų nuoširdus pasišnekėjimas per vieno renginio kavos pertraukėlę pažadino norą sukviesti būrin studijų draugus. O kai po tiek metų susirinko, tai dabar kasmet susibėga prie filologų berželio. Net susitarė dėl kasmetinio pasimatymo pastovios datos, laiko. Čia atgaivinti prisiminimai, išsakytos mintys sugula į susitikimui skirtą knygą. Tuo pačiu, Jono Laurinavičiaus iniciatyva, tradiciniai abiturientų, absolventų susitikimai praturtinti dar vienu reikšmingu akcentu. Ne kartą spaudoje teko skaityti apie klasės, kurso susitikimus. Bet kad tokį renginį palydėtų specialus leidinys, – tai bene vienintelis man žinomas atvejis. Tačiau tai sektinas tradicinių susitikimų akcentas. Tiesa, prieš kurį laiką apie Plungės 3-osios vidurinės mokyklos savąją laidą knygą parengė a. a. Bronislovas Lubys su klasės draugais. Skirtumas tas, kad aptariamas leidinys – tęstinis.

Kodėl Jonas Laurinavičius ėmėsi šio darbo? Tai paskatino įsitikinimas, kad visiems bus įdomu sužinoti, kokį gyvenimo kelią per penkiasdešimt metų nuėjo tie, su kuriais sėdėjome tose pačiose auditorijose. Sumanymas gražus, bet ne toks jau paprastas. Jis pareikalavo iš autoriaus susikaupimo, atkaklumo, nepaprasto darbštumo. Ir laikas spaudė: tik metai nuo vieno susitikimo iki kito. Knygos puslapiai primena, kad surašyta ne tik tai, kas išgirsta prie linksmai šnarančio berželio. Medžiaga rinkta iš spaudos, knygų, interneto, iš kurso draugų laiškų. Ir per metus autoriui teko ne tik visa tai sukaupti, apibendrinti, parengti knygos maketą ir išspausdinti. Jonas Laurinavičius su šia nekasdiene, nelengva užduotimi puikiai susidorojo. Kiekvieną knygą sudaro nuoširdūs, turiningi reportažai, pasakojimai, iš kurių ne vienas paįvairintas laiškų ištraukomis. Knygos pulsuoja žanrų įvairove. Be paminėtųjų čia ir ese, dienoraščių ištraukos, pasikalbėjimas SMS žinutėmis, mini apybraižos. Iš kiekvieno puslapio dvelkia autoriaus širdies šiluma, paprastumas, nuoseklumas. Pateikiami faktai, fakteliai nesikartoja, nekeliauja iš vienos knygos į kitą. Visos trys knygos parašytos paprasta, žodinga kalba, be jokių įmantrybių. Gausu ir gražių palyginimų, vaizdingų posakių.

Prisiminimai daugiausia atgamina studentiškas dienas, kasdienę turiningą veiklą. Bet kartu atkuria pragyvento laiko dvasią, įvykius, jų sąsajas su universiteto kasdienybe, studijų įtakas. Subtiliai, taikliai aptariamos nūdienos problemos, jų poveikis kiekvienam iš kurso draugų. Ir apie tai autorius pasakoja subtiliai, be pykčio, išsakydamas savo ir kursiokų požiūrį.

Viena lituanistų laida, kurios biografijai, nesibaigiančiai seniausio šalies universiteto auditorijomis, jau skirtos trys knygos, turi ką prisiminti iš studentiškų dienų, pasidžiaugti šiandiena. Iš Jono Laurinavičiaus sulasiotų prisipažinimų, pastabų, susitikimuose išsakytų minčių aiškėja, kad kursas buvo aktyvus. Ne vienas po paskaitų, o Marcelijus Martinaitis ir per nuobodžias marksizmo paskaitas eiliavo, kūrė humoreskas, reportažus. Knygose nesuskaičiuota, keli iš bendramokslių siūlė laikraščiams, žurnalams savo kūrybą, pasakojo apie studentišką gyvenimą – teminius pokalbius, kasmetines talkas, statybos būrius, ekspedicijas, ekskursijas, literatūrinius vakarus, koncertus, kuriuose jie dalyvavo. Tai patvirtina autoriaus išsaugotos ir į knygas perkeltos „Tarybinio studento“, „Vakarinių naujienų“, „Komjaunimo tiesos“, rajonų laikraščių iškarpų, rankraščių faksimilės.

Ir baigę universitetą kursiokai išliko aktyvūs, visuomeniški ir daug pasiekė. Ne vienas išleido eilėraščių, apsakymų knygas, tautotyros darbų rinkinius. Kai kas surengė ir ne vieną personalinę fotografijų parodą. Kursas turi ir savo akademiką, universiteto rektorių (Algirdas Gaižutis), ne tik savame krašte, bet ir už jo ribų žinomus poetus, rašytojus (Marcelijus Martinaitis, Eugenijus Valotka, Algimantas Zurba), fotografą (Romualdas Rakauskas) ir kt. Net trys pagerbti Nacionalinėmis meno premijomis. Daugelis sulaukė žemesnio rango apdovanojimų. Dauguma dirbo mokytojais, mokyklų vadovais, ne vienas plušėjo įvairiose redakcijose. Ir apie juos leidinio autorius iš kalbintųjų neišgirdo blogo žodžio. Visos sulasiotos mintys ir sugulė į tris knygas. Be paminėjimo susitikimų reportažuose išsamiau pristatyti trisdešimt septyni bendramoksliai. Visos trumputės apybraižos, esė parašytos labai nuoširdžiai, išryškinant kiekvieno individualybę, pomėgius, charakterio savybes, gyvensenos ypatumus, turtinę, šeimyninę padėtį, darbinę veiklą. Skaitytojas susidaro išsamų vaizdą, kokias skirtingas asmenybes studijų metai suliejo į draugišką, linkusį bendrauti kursą. Todėl ne vienas susitikus prie filologijos berželio bei rimtam pokalbiui susibūrus kavinėje, sakė, kad perskaitęs jiems skirtas knygas apie bendramokslius sužinojo daugiau nei žinojo kartu su jais studijuodamas. Šią mintį patvirtina ir pats autorius: rinkdamas bei tvarkydamas turimą medžiagą leidiniui, gerokai praplėtė studentiškų laikų žinias apie saviškius. Kartu pateisina, kad nesidomėjimui kiekvieno gyvenimu įtakos turėjo niūrus pokaris, tvyrojusi baimės, saugumietiško atsargumo nuostatos.

Ne kartą bendramoksliai susitikę autoriui patarė mažiau rašyti apie kurso „banginius“, apie kuriuos ir taip daug papasakota įvairiuose leidiniuose, radijo, televizijos laidose, o daugiau dėmesio skirti tiems, apie kuriuos beveik tylima. Kaip leidinio sumanytojui sekėsi įgyvendinti šį patarimą , pasiūlymą? Nuo pradžios iki galo atidžiai perskaičius „Kaip gyvi, mano kurso draugai?“ aiškėja, kad autorius stengėsi visus prisiminti, kiekvienam negailėjo gero žodžio. Tačiau kai kuriems nepagailėta daugiau dėmesio. Visuose trijuose leidinio tomuose po didesnės ar mažesnės apimties rašinuko sulaukė Marcelijus Martinaitis, Justas Vincas Paleckis, Algimantas Zurba. Dviem rašinukais prisiminti Alfonsas Bukontas, Alfonsas Čekauskas, Algirdas Gaižutis, Povilas Masilionis, Romualdas Rakauskas, Viktorija Dailidaitė-Zvicevičienė, Milda Strakšytė-Piliutienė, Danas Kairys, Antanas Rybelis. Tai lėmė pastarųjų visuomeninė veikla, indėlis į kurso gyvenimą, susitikimo organizavimui. Be abejo, neatmestinos ir subjektyvios priežastys. Apie jas ir autorius užsimena. Apie Algirdą Junevičių, Birutę Dabašinskaitę, Rasą Gudonytę, Ireną Marčiukaitytę jam nepavyko beveik nieko sužinoti. Vienas kitas iš draugų nenorėjo, kad apie juos išsamiau būtų parašyta.

Leidinį labai pagyvina, skaitytoją priverčia nusišypsoti ir net nusijuokti bendramokslių pašmaikštavimai, atkurti linksmi, net kurioziški nutikimai. Tokiais prisiminimais knygas papildė net dvylika šios laidos absolventų. Daugiausia tokių nuotrupų autoriui papasakojo Alfonsas Čekauskas, Povilas Masilionis, Eugenijus Valatka, Algimantas Zurba.

Knygas labai puošia skoningai, apgalvotai į jų puslapius perkeltos nuotraukos iš studentiškų dienų albumų bei iš kurso susitikimų. Kartu jos papildo, praplėčia tekstinę informaciją, įdomiais vaizdais pasakoja apie turiningą kurso gyvenimą, nepamirštinas akimirkas ir šiandienos aktualijas.

Sveikintina, kad autorius skaitytojui sudarė progą susipažinti ir ne tik su visiems žinomų, bet ir ne tokių garsių bendramokslių kūryba. Kartu glaustai ar išsamiau ją aptardamas, pasiūlydamas spaudoje skelbtus atsiliepimus. Norintieji išsamiau susipažinti su draugų kūryba, manau, pasinaudos leidinyje išvardintais bendramokslių išleistų knygų pavadinimais.

Leidinio „Kaip gyvi, mano kurso draugai?“ visuomeninė vertė gerokai padidėtų, jei Jonas Laurinavičius būtų pateikęs labai glaustai kiekvieno laidos absolvento biografinius duomenis. Bet ir be šio pageidavimo gražaus, reikalingo projekto sumanytojas atliko didelį ir gana reikšmingą darbą švietimo, pedagogikos istorijai darbą. Ir gaila, kad kurso draugai, visi šio leidinio skaitytojai nesiulauks tęsinio. Nes, baigdamas trečiąjį tomą, autorius prisipažįsta, kad ketvirtosios knygos jau neberašys. Ir išsako įsitikinimą, kad trečiąja knyga „kurso draugų bendravimas nesibaigia. Mūsų ryšiai pastaraisiais metais tiek sutvirtėjo, kad mes nebeįsivaizduojame savo būties be susitikimų, pokalbių telefonais, SMS žinučių“. Šie žodžiai lyg ir leidžia puoselėti viltį, kad gyvenimas, bendramoksliai gal pakeis autoriaus nusistatymą ir bus tęsiama reikšminga ir, manau, daugelio laukiama knygų apie savąjį kursą serija.

Voruta. – 2012, vas. 18, nr. 4 (742), p. 15.

Spauda , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra