Autorius: Voruta Data: 2019-01-04 , 14:35 Spausdinti

Režisierė Dalia Kanclerytė. Organizatorių nuotraukos

Loreta LIUTKUTĖ, Klaipėdos miesto savivaldybės viešosios bibliotekos suaugusiųjų aptarnavimo ir informacijos skyriaus vedėja, www.voruta.lt

Vis daugiau dėmesio sulaukia Klaipėdos miesto savivaldybės viešojoje bibliotekoje organizuojamas renginių ciklas „Filmų vakarai bibliotekoje“.   Prieššventiniu laikotarpiu klaipėdiečiai buvo pakviesti į režisierės Dalios Kanclerytės dokumentinio filmo „Malonė“ peržiūrą.

Tris mėnesius Kanadoje praleidusi D. Kanclerytė pasakojo, kad į Lietuvą parsivežė daug vertingos medžiagos.  Laukė nemenka užduotis – visa tai sudėti į  vieną filmą ir papasakoti tikėjimo, vilties, tarpusavio supratimo, gyvenimo prasmės kupiną lietuvių emigrantų išlikimo istoriją, kurią perteikti padėjo kūrybinė grupė: prodiuseris – Gediminas Numgaudis, operatorius – Laisvis Karvelis, montažo autorė  – Marija Jurgutienė.

Lietuviai pabėgėliai

„Apie ką šis filmas? – retoriškai klausė režisierė. – Pirmiausia apie tai, kaip lietuviai buvo išrauti, išplėšti iš savo tėvynės. Jie niekada nebūtų iš čia išvažiavę…“   Iš pradžių lietuviai išvyko į Vokietiją, o 1948 m. juos įsileido Kanada. Ten, kaip ir šiomis dienomis, pabėgėlių niekas nelaukė, bet tuo metu labai reikėjo medkirčių. Tai buvo pats sunkiausias darbas, ir lietuviai jį gavo. Maždaug tokiu pat metu į nedidelį kaimelį, kuriame buvo apsistoję lietuviai, atvyko ir broliai pranciškonai (jie Amerikoje jau buvo įkūrę du vienuolynus). Nusprendė likti, nes jautė esantys reikalingi, kad gaivintų lietuvių kalbą, suburtų žmones. Pranciškonai pastatė bažnyčią ir kvietė į ją ateiti lietuvius. Buvo atidaryta šeštadieninė mokykla, vaikai šoko, dainavo, kalbėjosi. Žmonės laikėsi  kartu ir nesijautė vieniši, puoselėjo savo kalbą, kultūrą ir tikėjimą.

„Rudosios lapės“

Vėliau broliai pranciškonai nusprendė persikelti į Torontą, kur nebuvo laukiami ne tik kanadiečių, bet ir lietuvių. Brolius vadino „rudosiomis lapėmis“. 1953 metais pranciškonų pastangomis buvo įkurta  Toronto Prisikėlimo parapija – stiprus  dvasinis ir kultūros centras, padėjęs  lietuviams įsikurti, įveikti Tėvynės ilgesį, išsaugoti lietuvybę, tikėjimą, vieningumą ir atlaikyti likimo smūgius. „Kai pasensti, atsiranda dar didesnis tėvynės ilgesys. Supranti, kad jau niekada negrįši į Lietuvą. Tuomet parapija yra viskas“, – pasakoja filme įamžinta Kanadoje gyvenanti lietuvė.

D.Kanclerytė priminė, kad panašiai tuo metu Amerikoje lankėsi ir mūsų didžioji rašytoja Žemaitė. Kokį įspūdį tuomet vietiniai gyventojai susidarė apie lietuvius? Utėlėti, nesimaudę… Juk niekas nesigilino – perskaitė kūrinius, užsifiksavo tam tikri faktai ir lietuvių nepriimdavo gyventi. Prireikė nemažai laiko, kad patikėtų, jog lietuviai yra darbštūs ir tvarkingi žmonės.

Kam pasisekė labiau?

Tarp likusiųjų tėvynėje gyvavo tokia nuostata: „Jie pabėgo“. Jie nepasiliko ir nebuvo išvežti į Sibirą, nepatyrė tiek kančių. Tarp tautiečių buvo jaučiamas šioks toks susipriešinimas. Tačiau tiek pabėgę, tiek išvežti į Sibirą ar likę Lietuvoje tautiečiai nuėjo savitą sunkumų, kančių ir praradimų kelią.

D.Kanclerytė pasakojo, jog anuomet iš Lietuvos išvyko 87 lietuvių rašytojai. Dar kažkiek išvežė… Gerai, kad jie rašė, ir šiandien mes galime naudotis kūrybiniu palikimu. Režisierė prisiminė apmaudžią tiesą, kuomet žmogus, studijavęs lietuvių literatūrą, nėra skaitęs pirmojo lietuvių romano – V. Pietario „Algimanto“, nes šio kūrinio tuomet nebuvo Lietuvoje. „Ir kai sako, kad tada buvo geriau… Nesuprantu, kas buvo geriau? – klausė D. Kanclerytė. – Kai nežinai savo istorijos, kai reikia iš naujo mokytis?“

Ištrinta ir atkurta istorija

Filmo režisierė pastebėjo, jog mes kalbėdami dažnai  žeminame save, sakome, kad esame netikę, darome negražius dalykus, bet susitikimas su Kanados lietuvių bendruomene, tais žmonėmis, su kuriais teko vykti, kalbėtis, ir įspūdis atvažiavus į Torontą, kai ant naujos bažnyčios plazda Lietuvos ir Kanados vėliavos, o lietuviai turi savo sporto klubą, stovyklą, gali mokytis lietuvių kalbos, maloniai stebina ir leidžia  drąsiai sakyti, kokie mes darbštūs, kaip mes mylim savo tėvynę, kaip norim kalbėti gimtąja kalba.

2009 m. sukurtas filmas Lietuvos šimtmečio proga priminė, kad gerumo pavyzdžiai ir tikrosios vertybės nesensta. Apie filmą verta ir norisi kalbėti. Į peržiūrą susirinkę žmonės domėjosi, koks parapijos likimas dabar, dalijosi istorijomis apie artimuosius, kurie į Ameriką išvykę taip ir atgulė amžinojo poilsio svetimoje žemėje, klausė, ar kas nors tolimojoje Kanadoje rūpinasi nelankomais kapais…

Tėvas Placidas yra pasakęs: „Mes žinojome, jog kovoti už Lietuvą, už lietuvybę yra ėjimas prieš srovę, bet sąmoningai tą darėme tiek, kiek galėjome“. Tam, kad būtų pagerbti broliai pranciškonai, kitiems paaukoję savo gyvenimą,  filmo pabaigoje rodomi jų portretai. Tai nors ir nedidelis, bet svarbus dėkingumo ženklas tiems, kurie su kiekvienu parapijiečiu bendravo kaip su artimu bičiuliu.

Filmas „Malonė“ tai tėvų pranciškonų puoselėta lietuvių emigrantų tikėjimo, kalbos, kultūros išlikimo istorija užjūryje – Kanadoje.  Lietuviai emigrantai privalėjo įsikurti, išlaikyti tikėjimą, lietuvybę, tad pamažu ėmė burtis Toronto mieste, kur 1953 metais kartu su broliais pranciškonais įkūrė Toronto Prisikėlimo parapiją.

Filme bus galima išvysti daug dokumentinės medžiagos – pirmosios šv. Mišios, pranciškonų laikytos miesto kino teatre, žemės perkasimo prieš pradedant statyti vienuolyną ceremonija, į kurią lietuviai traukė su Tėvynėje uždraustomis trispalvėmis. Tai pranciškonai padėjo išsaugoti lietuvybę šioje šalyje, jie  čia subūrė stiprų dvasinį ir kultūros centrą, kuris padėjo lietuviams įveikti Tėvynės nostalgiją ir atlaikyti skaudžius likimo smūgius.

Aktualioji publicistika Klaipėda Dalia Kanclerytė, Filmas „Malonė“, Klaipėdos miesto savivaldybės viešoji biblioteka, Loreta Liutkutė