Filmas, kurio veikėjas – tauta: „Lūžis prie Baltijos“

Autorius: Data: 2013-10-24, 10:57 Spausdinti

Pianistė, prof. Gražina Ručytė-Landsbergienė, pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovo, Europos Parlamento nario, prof. Vytauto Landsbergio žmona, ir režisierė Agnė Marcinkevičiūtė sukūrė 3 val. trukmės trijų dalių dokumentinį filmą „Lūžis prie Baltijos“, kuriame atgaivinami svarbiausi istoriniai mūsų šalies Nepriklausomybės atgavimo etapai.

„Kuriant šį filmą, mano tikslas buvo parodyti ne tik nepaprastą, su stebuklinga sėkme sovietų valdžiai pasipriešinusią tautos jėgą, bet ir atsakyti į klausimą, iš kur ši jėga kilo. Kai kurias situacijas norėjau labiau konkretizuoti ir paanalizuoti, negu iki tol jos buvo pateiktos apie tą laikotarpį bylojančiuose kūriniuose“, ‒ sako ponia G. Landsbergienė. Mintimis apie kūrybinį filmo procesą, jo idėjas bei dar kaip vakar atmintyje gyvus ano meto įvykius gerb. G. Landsbergienė sutiko pasidalinti su „Vorutos“ skaitytojais.

Gerbiama p. Gražina, ar filmas „Lūžis prie Baltijos“ gimė Jūsų iniciatyva? Kas buvo pagrindinis jo autorius?

Filmą kūrėme kartu su režisiere Agne Marcinkevičiūte. Norėčiau pasidžiaugti, kad mano ir režisierės pozicijos sutapo, mums puikiai sekėsi bendradarbiauti. Ilgai kartu sėdėdavome, dienų dienas peržiūrėdavome tą pačią archyvinę medžiagą ar sceną, mąstydavome, tardavomės. Panašiai matėme svarbiausius filmo turinio aspektus, režisūrinį jo planą, kompoziciją.

Filmo iniciatorė buvau aš, taip pat parinkau didžiąją jo medžiagos dalį. Dar dabar jaučiu visų tuomečių išgyvenimų pilnatvę, kurie chronologiškai išsidėstę mano atmintyje. Todėl siekiau, kad ir filme atsispindėtų visas jausminis, pakylėtas ano laikmečio koloritas…

Kurti dokumentinį filmą apie vieną iš svarbiausių Lietuvos istorijos laikotarpių – labai sudėtingas uždavinys. Tai jau daugelio rodytas, aprašytas, apkalbėtas, analizuotas laikmetis… Vėl iš naujo imtis kalbėti apie jį – tai ir tam tikra avantiūra, nes turi rasti naują matymo rakursą, naują žodį, naują vaizdą. Kodėl apskritai ėmėtės šio darbo, koks buvo jo tikslas?

Filmo herojus – tauta: visi žmonės, kurie pasirinko Nepriklausomybės atkūrimo kelią ir ryžtingai juo ėjo, todėl kurdama filmą pirmiausiai galvojau ne apie atskirą žmonių grupę, kaip kad Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio asmenis, kurių vaidmuo nepriklausomybės atkūrimo procese, be jokios abejonės, nepaneigiamas, tačiau jų darbai be tos didžiulės susivienijusios Lietuvos jėgos palaikymo būtų pakibę ore.

Kaip žmones telkianti, jungianti grupė Lietuvoje veikė Sąjūdis – paremianti, padedanti įvairioms organizacijoms: profesinėms, kultūrinėms, etninėms ir pan. Kaip filme teigia su roko grupe prie laisvės ugnies įplieskimo žmonių širdyse prisidėjęs Algirdas Kaušpėdas, tada visoje Lietuvoje aktyviai veikė nepriklausomos tautos dvasios ilgesį palaikiusios ir žmones telkusios grupės. Reikėjo parodyti, kad esame stipri, vieninga, aiškų tikslą turinti ir jo siekianti jėga, o ne keli kažką sugalvoję asmenys…

Šis istorijos periodas – tai mūsų tautos drąsos ir apsisprendimo laikas. Visi žinome, kokių priemonių prieš nepaklūstančiuosius imdavosi sovietų valdžia, tačiau minios jai pasipriešino, nepakluso – tai nepaprastas dalykas! Tai buvo laikotarpis, kai galėjai didžiuotis, kad esi lietuvaitė.

Taip, jau daug išleista gerų knygų ir filmų apie tai, bet kartais aš juose pasigendu gilesnio sluoksnio: kad būtų parodyta ne tik tai, ką mes patyrėme, bet ir kodėl. Siekiau labiau paanalizuoti kai kurias situacijas. Norėjau atsakyti į klausimą, iš kur tada Lietuvoje kilo ta milžiniška jėga – tos minios, masės žmonių, kurios prikimštais autobusais palikdavo namus, šeimą, darbą ir lėkdavo į mitingus. Jie buvo apsisprendę ir žinojo dėl ko.

Žinoma, galima išvardyti visus Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narius, kurių vaidmuo buvo labai didelis, kurie važinėjo po Lietuvą, mitinguose aiškindavę tikslų, siekių vizijas, burdami, stiprindami tautos valią konsolidavo ir jungė ją. Tai buvo pasišventusiųjų darbai. Be jokios abejonės, labai aktyviai net ir komponuodamas gaires dalyvavo ir Vytautas. Tačiau noriu užakcentuoti – kūriau filmą ne apie Vytautą, o apie Sąjūdžio veiklą ir tautą.

Filme stengėmės rasti ir naujesnės medžiagos, nesikartojančių kadrų.

Tas istorinis laikotarpis, kuriuo dabar gali didžiuotis mūsų tauta, labai turtingas. Jame be galo daug vilties, džiaugsmo, ryžto, išdidumo, bet, nepaneigsime, kartu ir įtampos, baimės. Jis prisodrintas įvykiais, tuometėmis aktualijomis, politiniais vingiais. Archyvinė medžiaga ilga ir įvairiapusė, o ją reikėjo sutalpinti į 3 valandas. Į kokius aspektus siekėte susitelkti labiausiai?

Norėjau parodyti kertinius taškus, kurie formavo laisvės atgavimą.

Filmas buvo pradėtas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio palikimu kaip simboliu, kuris išreiškia nepriklausomą ir unikalią mūsų tautos dvasią, parodo, kad turime aukšto lygio meną, neišsemiamų klodų pilną kultūrą ir istoriją. Vytautas visą laiką domėjosi Čiurlioniu ir visada aktyviai kovojo už jį kaip už mūsų tautos kultūros simbolį.

Po „čiurlioniados“ laikotarpio norėjau parodyti, kaip Sąjūdis grindė kelius į valstybės atkūrimą: buvo einama nuo 1989 m. vasario 16- osios deklaracijos, per laimėtus rinkimus į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, nuo kurio galėjome pradėti garsiai išsakyti savo reikalavimus, paskelbti Sąjūdžio apsibrėžtą vaidmenį ir išsikeltą nepriklausomos Lietuvos atkūrimo tikslą, tada sekė kalba Maskvoje, kai reikėjo gauti oficialų Hitlerio-Stalino 1939 m. sudaryto „velniškojo“ pakto ir Baltijos šalių aneksijos pasmerkimą, susivienyti su pasaulio lietuvių bendruomenėmis ir gauti paramą Vakaruose. Po šių kertinių momentų atrinkome medžiagą, kuri vaizdavo Baltijos kelią ir išreiškė mūsų reikalavimą Nepriklausomybę atgauti nedelsiant.

Kalbant apie mano vyro portretą šiame filme, mano tikslas buvo parodyti jį tokį, koks jis buvo tada, toje veikloje, toje atsakomybėje. Sūnaus [Vytauto Landsbergio jaunesniojo – aut. past.]filme „Visa tiesa apie mano tėvą“ kalbama jau iš šiandienos rakurso, o aš šito nenorėjau. Tai, ką apie tą laikmetį Vytautas kalba šiandien ir ką jis kalbėjo tada, yra labai skirtinga. Dabar kuriami filmai apie jo pasaulėžiūrą, asmenybę, bet tada jis neturėjo laiko skleisti savo pasaulėžiūros – jam reikėjo tiesiog akimirksniu iškelti idėjas, rasti jų skleidimo būdus ir, visų svarbiausia, už jas kovoti – racionaliai ir atitinkamai elgtis per susitikimus Maskvoje ir kitur. Manau, kad autentiška to laikmečio medžiaga labai iškalbinga.

Filme matoma ir tuomečių Lietuvos politinių jėgų konfrontacija. Parodžiau tik tai, kas dokumentuota. Nebuvo taip, kad kitos politinės jėgos visai nekalbėtų su „Sąjūdžiu“, nesiderintų, nesiektų bendresnių išeities taškų. Manau, tai irgi palengvino įtampą, kurios tuo metu buvo labai daug.

Filmą vis dar koregavome, pildėme. Štai visai neseniai įdėjome a. a. poeto Justino Marcinkevičiaus kalbos ištrauką, kurioje jis susijaudinęs sako, kad pagaliau išaušo mūsų tautos apsisprendimo ir pajėgumo reikalaujanti diena (kalba Sąjūdžio suvažiavime).

Kaip rinkote medžiagą?

Vytautas turėjo labai didelį archyvą, tad pirmiausiai pradėjome nuo jo komplektavimo. Ieškojome turinio, atrinkinėjome kadrus, kurie būtų reikšmingi norimoms išryškinti situacijoms. Iš begalinės archyvinės medžiagos padaryti trumputę santrauką, kai tą medžiagą tenka trumpinti po keliasdešimt kartų, labai sunku. Renkantis medžiagą, mums svarbiausia buvo, kad ji būtų raiški, skambėtų ir išsakytų esmę, juntamą to laiko žmogaus – kodėl jis eina į mitingą, ką palaiko.

Labai svarbu buvo parinkti medžiagą iš 1990 m. kovo 10–11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos posėdžiavimo momentų, nes ši medžiaga nebuvo daug eksponuojama. Posėdžiauti taryba pradėjo kovo 10 d., nors dar nebuvo išrinkti visi jos nariai, o reikėjo labai skubėti – visi nutarimai, potvarkiai, tolesnė Tarybos veiklos programa turėjo būti sudaryta iki kovo 12- osios, kai Michailas Gorbačiovas gaus naujus įgaliojimus.

Kurti filmo turinį baigėme tik liepos mėnesį, nors buvome įsipareigoję parodyti jau rugpjūčio gale. Buvo daug darbo – reikėjo iššifruoti kalbą, galutinai sudėlioti kompozicinį planą. Be galo dėkoju visiems geranoriškiems žmonėms, kurie nuoširdžiai pagelbėjo neskaičiuodami savo valandų: tai Leonas Glinskis, Andrius Petrulevičius, kurie mums rodė savo archyvą ir leido iš jo rinkti medžiagą, Sąjūdžio sekretoriate dirbusi Angonita Rupšytė, patikslinusi daugelį dalykų, Algirdas Kaušpėdas, savo komentarais praturtinęs filmo turinį. Apskritai filmo kūrimo metu mums skambino ne vienas žmogus ir klausė, ko mums dar trūksta, ar galėtų kaip nors pagelbėti – visiems jiems tariu nuoširdų ačiū. „Egzaminą“ laikėme ir su jaunimu – rodėme jiems, klausėme, ar viskas, kas pateikta filme, aišku ir suprantama jauniesiems žiūrovams. Labai dėkinga esu ir Seimui, kuriame geranoriškai buvo parodyta 90 proc. baigto filmo. Gavome labai svarbių pastabų dėl kai kurių vietų paaiškinimo, datų patikslinimo. Esu dėkinga ir LRTtelevizijai, leidusiai naudotis archyvine medžiaga.

Kada Jūsų vyras gerb. Vytautas Landsbergis pamatė šį filmą? Kokia buvo jo nuomonė? Gal pats jis viską būtų sudėliojęs kitaip?

Vytautui filmo nerodėme gana ilgai. Norėjome pačios kurti seką, rinkti planus ir pan. Kurti filmą pradėjome 2012 m birželį, o kelias jo scenas – apie Vytauto tyrinėtą M. K. Čiurlionio laikotarpį, Lietuvos pristatymą Jungtinių Tautų Organizacijai (JTO), Maskvoje pasakytą kalbą – parodėme per jo gimtadienį. Vytautui tai patiko. O prisidėti prie filmo kūrimo jis visiškai neturėjo laiko, bet kartais patikslindavo, jeigu klausdavome.

Pakalbėkime apie Jūsų vyrą. Mokslininkas, menininkas tampa politiniu visuomenės vedliu – tikrai nedažnas atvejis. Žiūrint filmą, stebina gerb. Vytauto Landsbergio ryžtas, nepalaužiamas tikėjimas Lietuvos nepriklausomybe, drąsa, bet tuo pat metu ir diplomatiškumas, gebėjimas atsargiai bendrauti su centrine Maskvos valdžia, emocinis santūrumas. Sakykite, iš kur tokie jo bruožai, kurie retame žmoguje taip harmoningai dera tarpusavyje?

Manau, kad Vytauto asmenybę veikė nepaprastai stiprus intelektas, kad tam tikri politiko bruožai atsispindėjo ir kovoje propaguojant M. K. Čiurlionio kūrybą. Jis visą laiką turėjo be galo gerą atmintį, visą gyvenimą daug skaitė, knygose įžvelgė daugybę asociacijų su pasaulyje vykusiais politiniais įvykiais, politinėmis kryptimis, įvairiomis situacijomis. Jis man visada buvo kaip enciklopedija, iš kurios galėjau pasisemti žinių ir praturtėti.

Manau, kad ryžtingoji ir diplomatiškoji jo asmenybės dalis susiformavo dar M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėjimo laikotarpiu. Šis menininkas tada buvo ideologiškai nepriimtinas, o Vytautas siekė jį atskleisti ir juo sudominti. M. K. Čiurlionyje jis įžvelgė labai daug asociacijų su tautos dvasia, menu, sakmėmis.

Didelę įtaką darė ir politinis Vytauto brandumas, kuris jaučiamas jau Sąjūdžio Pirmininko rinkimų metu. Vytautas žinojo, kaip vienoje ar kitoje situacijoje parodyti politinį apsisprendimą, ir tai buvo pastebėta jo bendražygių. Subręsti kaip politikas jis turėjo labai greitai, nes laiko tiesiog nebuvo. Atsakomybė prieš susirinkusias minias Vytautą skatino itin atsargiai, apgalvotai rinkti žodį. Kai su režisiere A. Marcinkevičiūte stebėjome filmuotą archyvinę medžiagą, buvo įdomu: iš pradžių mažuose miesteliuose į mitingus rinktis pradėję žmonės buvo lyg išsiblaškę, nelabai besiklausantys, bet po to matai, kaip palaipsniui jie bręsta, kinta, stiprėja jų tikslų suvokimas, palaikymo reikšmė. O politikas Vytautas atsiskleisdamas, patraukdamas žodžiu, tapdavo jėga.

Prisipažinsiu, pažiūrėjus filmą mane nustebino tai kad ten rodomi įvykiai baigiasi Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimu, nors vėliau sekusi Sausio 13-osios data ir okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos peripetijos yra tolesnė Nepriklausomybės atkūrimo tąsa, kuri taip pat įrodo stiprią mūsų tautos apsisprendimo galią ir kurioje gerb. Vytauto Landsbergio ir kitų Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signatarų vaidmuo taip pat neabejotinas.

Mūsų išsikeltas tikslas buvo filmo baigimas su Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimu. Į vieną filmą nesutalpinsi tokio įvykiais sodraus laikotarpio, tačiau galbūt dar eisime toliau, nes per Sausio13-osios įvykių peripetijas irgi buvo be galo įdomių, kol kas niekur neskelbtų dalykų.

Prieš Sausio 13-ąją ir po jos visus įvykius, pasakytas politikų kalbas kruopščiai chronologiškai žymėjausi savo užrašuose, tačiau ne visi jie išliko. Vis dėlto daugelį tos datos dalykų laikau savo atmintyje…

Nuo 1988-ųjų staiga kaip gerb. Vytauto Landsbergio žmona tapote visos tautos dėmesio centre, nuolat lydėdavote vyrą. Tai didelės permainos, kurios asmeniniame Jūsų pačios gyvenime greičiausiai tikrai nebuvo lengvos. Tvirtai tikiu, kad Jūsų kaip nuolat vyrą lydinčios ir aktyviai jį palaikančios žmonos indėlis į tvirtą V. Landsbergio poziciją yra didžiulis. Kaip sekėsi tada ištverti, ar nebuvo sunku nuolat būti dėmesio centre, dalyvauti įvairiuose politiniuose, diplomatiniuose susitikimuose, jau nekalbant apie vizitus į užsienio šalis?

Viešumoje niekas mūsų neglostė, nepriiminėjo kaip karalių. Visur reikėjo vykti kartu, kad palaikytume Sąjūdį ir mūsų tautą. Vis aiškinti, nepailstant aiškinti. Dažnai tekdavo užsiimti ir ūkiškais dalykais. O vizituose į užsienio šalis iki 1991 m. rudens, tikros Lietuvos Nepriklausomybės, tekdavo labai daug ir sunkiai dirbti.

Su kokiomis reakcijomis užsienio šalyse tuo metu susidurdavote?

Daugeliu atvejų mus sutikdavo draugiškai, negalėčiau pasakyti, kad būtų jautęsis priešiškumas, bet reikėdavo užsitvirtinti savo poziciją. Juk buvo daug šmeižto – kad mes agresyvūs… Užsienio šalys paprastai ėmė Maskvos skelbiamą informaciją. Žinojo, kad prie Baltijos valstybių sienų stiprinamos divizijos. Mūsų klausdavo, ar išdrįsite pasipriešinti prieš tokią galingą valstybę. Diplomatai atsakydavo paprastai: mes turime visos tautos mandatą ir mūsų kelias į laisvę paremtas tik taikiomis priemonėmis. Kai kur vizitai buvo ypač sėkmingi: štai Švedijoje po mūsų diplomatų apsilankymo kas savaitę imti rengti Lietuvos palaikymo mitingai.

Po Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo svečiose šalyse daug domėtasi, ar mūsų pasirinktas greitas nepriklausomybės atgavimo tempas įmanomas. Klausta ir apie politinę mūsų ateitį, ar Sąjūdis konsoliduosis su persitvarkymo politika, ar eis savo keliu.

Vis dėl to dažniausiai tekdavo aiškinti grynai „žemėlapinio pobūdžio“ dalykus: rodyti, kad štai čia yra Lietuva, čia buvo tokia tada gimusi valstybė – apie Lietuvą pasakodavome viską, nuo A iki Z. Reikėjo įrodyti, kad siekiame Nepriklausomybės tęstinumo.

Jūsų šeima buvo akylai sekama, stebima, kontroliuojama, o vėliau prieš gerb. Vytautą Landsbergį pasipylė ir juodosios propagandos bangos. Kaip pavyko ištverti tą laikotarpį? Kaip apskritai tuo metu klostėsi šeimyninis Jūsų gyvenimas?

Šeimyninis gyvenimas tuo metu labai pasikeitė. Kraustėmės į naują būstą, dukra ir marti laukėsi, neturėjau jokio pagalbininko, buitimi rūpinausi visiškai viena. Ta buities našta, kurią visą perėmiau, ir buvo vyro palaikymo dalis. Lengva nebuvo, tačiau to, ko Vytautas linkėjo Lietuvai, linkėjau ir aš. Aš neturėjau pasirinkimo, bet jo ir neieškojau. Žinojau, kad einu tautos pasirinktu keliu, kad nuolat esu šalia savo vyro. Nepadėti, atsitraukti, ieškoti kažkokio asmeninio malonumo turbūt būtų buvęs nusikaltimas. Belieka tik džiaugtis, kad likimas man dovanojo tokią užduotį ir kad aš sugebėjau ją įvykdyti.

Viename interviu sakėte, kad lydėti vyrą nėra svarbiausia moters vertybė, nes niekam neįdomus aptarnaujantis personalas. Pasakykite receptą moterims, kaip taip stipriai nuolat palaikant vyrą neprarasti savojo „aš“?

Manau, daugeliui moterų tenka spręsti buities dalykus, susitvarkyti su kasdienybės rūpesčiais ir tai atima daug laiko bei dalį ryšio su mylimu žmogumi. Tačiau aš suprantu, kad būdama moterimi niekur nuo jos nepabėgsiu. Tiesiog privalai tai padaryti: net jei ir turi pagalbininkę, tau kaip šeimininkei priklauso visas namų atmosferos, šilumos, įvaizdžio kūrimas.

Bet kas yra dviejų žmonių santykis? Tai ne buitis, ji negilina ryšio. Dviejų žmonių santykis – tai minčių pasidalijimas ir atsakas į vienas kito pasaulį. Suvokimas, kad kito žmogaus pasaulis gali tave stipriai praturtinti, bet turi dalintis ir savuoju. Aš visada jaučiau, kad Vytauto pasaulis be galo įdomus ir esu jam dėkinga už tai, kad jis praturtino mano gyvenimą.

Man visada labai svarbi buvo mano profesija. Nuolat dėl jos kovojau. Buvau tremtinė, todėl turėjau žymiai labiau negu daugelis kitų stengtis, kad pabaigčiau konservatoriją, o po to, kad įsitvirtinčiau profesinėje srityje. Manęs neišleisdavo į užsienį. Tačiau profesijos niekad neužleidau, net iki šių metų, kai vėl išdrįsau išeiti į sceną. Įgyvendinant savo gebėjimus, profesiniai pasiekimai man suteikdavo tam tikrą atsvarą, džiaugsmą.

Visą laiką Jūs buvote labai užsiėmusi. Nuolat būti šalia savo vyro, vykti į užsienio vizitus, rūpintis buitimi, šeima, neapleisti savo profesijos, o dar ir vykdyti Vytauto Landsbergio fondo veiklą – tai didžiulis gyvenimo tempas. Kaip Jūs visur suspėjate, neišsenkate, kas Jums suteikia jėgų?

Galiu dėkoti tiktai Dievui, kad man leido susitvarkyti su užduotimis, kurias pateikė likimas.

Aš visada norėjau, kad Lietuva stiprėtų, būtų graži, kad mes patys būtume gražūs ir šviesesni.

Norėjau sukurti bendruomenę. Bendruomenė ir yra žmogaus stiprybė. Jeigu neturėsime bendruomenės, bendraminčių, tai nieko nepasieksime. Užsiimdama labdara aš tos bendruomenės ieškau – kaip oazės lietuviškos dvasios alsavimui, kurioje buriasi už Lietuvos ateitį atsakingi žmonės ir galvoja, kokia bus ta mūsų ateitis.

Kartais girdžiu per radiją apie kai kurių mažesnių Lietuvos miestelių parapijų bendruomenes, kurios labai tvirtos, į kurias kiekvienas žmogus įneša savo įnašą. Tai labai gražu.

Kaip manote, kokia ta ateitis laukia mūsų? Sakoma, kad kaip tik mūsų bendruomeniškumo jausmas suiręs…

Dabar situacija nėra gera. Yra skaudaus pakrikimo jau nekalbant apie tarp jaunimo paplitusį nusikalstamumą. Bet nebūkime pesimistai, ieškokime ir rasime kuo galime didžiuotis ir turėti viltį.

Kaip galvojate, kodėl dabar trūksta visuomenės vedlių?

Puikių, šviesių žmonių Lietuvoje yra, tačiau susidūrėme su kitais, iki Nepriklausomybės atkūrimo nepatirtais aspektais.

Nežinau, ar aš teisi. Žmonės buvo alkani, godūs laisvės, ir tą laisvę jie gavo, bet ne visada teigiamą. Ne visada ši laisvė yra ta tikroji laisvė, kai gali džiaugtis, jog tau tapo prieinama viso pasaulio literatūra, kai tu gali išsiaiškinti, kas politinėse struktūrose teisus, o kas ne… Atgauta laisvė iš dalies tapo ta negatyviąja laisvės dalimi, į kurią kai kurie žmonės įpuolė kaip į mėgavimąsi tam tikrais malonumais, turto siekimu, godumu. Man keista, kai būna pakaltinami žmonės, kurie užima tam tikrą valdžios poziciją, nesvarbu kokią, kad ir rajoninę. Jie pasigviešia tai, ką būtų galima kurti kartu. Atsirado moralinis atsipalaidavimas, neskyrimas to, kas vertinga, nuo to, kas laikina. Žinoma, tikrai negalima sakyti, kad visi visais laikais vaikščiojo su rožiniais kaspinėliais, bet dabar labiau leidžiama sau apgaudinėti, meluoti.

Televizija per pastarąjį dešimtmetį „išmetė“ neskanią žodžio laisvę. Ausys priprato prie tų žodžių, kurių anksčiau nevartodavome. Paminta žodžio, raiškos, ritmo dvasia. Dainuojama žodžiais, kurie negimsta sąmonėje, vien spekuliuojant kuriomis nors kūno dalimis.

Kita vertus, kai kurie mūsų menininkai patenka į pasaulines erdves ir jose pasiekia labai aukštų rezultatų – tarybiniais metais apie tai negalėdavome net pasvajoti.

Todėl linkėčiau, kad Lietuvoje atgimtų didesnis kultūros alkis, ieškojimas pastoviųjų vertybių jau šiandienos jaunojo žmogaus kalba.

Filmas „Lūžis prie Baltijos jūros“ dar koreguojamas. Galutinai baigtas bus po mėnesio. Norintieji jį pamatyti, turėtų kreiptis į Vytauto Landsbergio fondą.

Kalbėjosi Jurga Dirkstytė, Vilnius 

Valdo Kopūsto nuotr.

Nuotraukoje: Prof. G. Ručytė-Landsbergienė

Voruta. – 2013, lapkr. 9, nr. 23 (787), p. 1, 4, 16.

Istorija , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra