Fenriras, arba ką byloja ežero dugno lobis apie galindus ir gotus

Autorius: Data: 2011-08-10, 14:03 Spausdinti

Algirdas PATACKAS, Kaunas

Neseniai lrytas.lt, pasiremdamas Lenkijos spauda, paskelbė sensacingą informaciją apie Prūsijos Galindijoje, dabartinės Lenkijos Mozūrijoje, prie Nidajno ežero rastą lobį, įvardintą kaip „baltų genties galindų kario kapas“ [1].

Kodėl ši žinia yra sensacinga? Ogi todėl, kad keičia mūsų sampratą apie baltų ryšius su visa to meto Europos pagoniškaja oikumena, praplėsdamas juos vakarų kryptimi net iki Ispanijos. Bet apie viską iš eilės:

Lobio amžius – apie V a. pr. Kr., radimvietė – Olštyno vaivadijos Piečki (Pieczki) valsčiaus Čaškovo (Czaszkowo) kaimas (čia kadais gyveno senovinė baltų gentis – galindai). Rasta apie šimtas radinių, daugiausia ginklai, kai kurie iš jų sulaužyti; taip pat rasta ir papuošalų iš juodosios emalės bei gryno aukso ir sidabro. Tyrimams vadovavęs archeologas dr. Tomasz Nowakiewicz apibūdino radinius kaip „verčiančius susimastyti ir nelauktus“. Išties, lobis pateikė daug netikėtumų – ir tai, kad rastas ežero (buvusio) dugne, ir brangiomis radinių medžiagomis bei jų pagaminimo technologijomis; ir tai, kad ant ginklų ir papuošalų yra deginimo pėdsakų – atrodo, kario palaikai buvo pirma sudeginti, o po to paskandinti ežere, kas yra neįprasta šiam regionui – ir t. t.

Tačiau apsistosime ties vienu radiniu – papuošalu, kuriame pavaizduotas plėšrus žvėris [pav. nr.1]. Šį žvėrį lenkų archeologai įvardina kaip liūtą, o ir aplamai papuošalų stilistiką priskiria bizantiškajai įtakai. Bet atidesnis žvilgsnis į šį efektingą, aukštos meninės vertės radinį verčia daryti kitokią išvadą – šis žvėris, ko gero, yra mitinis vilkas Fenriras.

Šis gotų-skandinavų mitologinis personažas, kosminio blogio ir vyriškojo aržumo įsikūnijimas, buvo populiarus ne tik senovėje, bet ir dabar – nuo specialiųjų dalinių, task-forces pavadinimų iki multifilmų, internetinių fantazy stiliaus monstrų. Ši eschatologinė pabaisa yra siejama su pasaulio pabaigos (Ragnarok) motyvu.

Dažniausiai sutinkami yra du siužetai. Pirmasis – Fenriras praryja saulę, po to žemę apgaubia tamsa, kosminis blogis triumfuoja (šito siužeto kitas variantas – Fenriras praryja Odiną, vyriausiąjį dievą, o jo sūnūs keršydami įstato Fenrirui į nasrus smaigą). Antrasis siužetas – kai Fenriras nukanda mitiniam herojui Tyrui dešinę ranką. Abu šie siužetai yra plačiai atvaizduoti meno kūriniuose – pradedant Edomis ir baigiant raižiniais ant akmens bei piešiniais manuskriptuose.

Tačiau yra ir trečiasis siužetas, mažiausiai žinomas ir gal keisčiausias. Keliaujant po Ispanijos Galisiją, senovinėse jos bažnyčiose (Galisijoje krikščionybė įsitvirtino jau V-VI a. po Kr.!) dažnai tekdavo aptikti keistą raižinį ant akmens – vilką su labai ilgu, iš gerklės tysančiu liežuviu [pav. nr.2]. Tačiau išties tai yra ne liežuvis.

Pagal senovinę legendą, Fenriras perkando Paukščių taką, sutrikdydamas kosmoso stabilumą, ir tada iš jo nasrų pradėjo tekėti dvi kosminės upės. Šis siužetas yra pats rečiausias, ir yra atvaizduotas, berods, tik Snoro Sturlusono „Edoje“[pav. nr.3].

Radinys baltiškoje Galindijoje vaizduoja būtent šį siužetą – iš žvėries nasrų aiškiai matyti kyšantis liežuvis – kosminė upė. Lyginant su „galisiškuoju“ vilku, pavaizduotu realistine, „nearžia “ maniera, baltiškasis laimi – jame siurrealistine maniera atvaizduotas žvėris vaizdžiai manifestuoja plėšrumą, jo stilizuotos galingos letenos, neproporcingai išdidinti nagai ir nasrai daro pabaisą vienu įspūdingiausių pagoniškojo meno kūrinių.

Galindai ir gotai

Šis artefaktas – vilko Fenriro baltiškoji versija – kelia ir kitokių minčių. Be abejo, tiek šis radinys, tiek kiti, o taip pat ir laidojimo būdas yra sietini labiau su gotais nei galindais – laidojimai ežere yra žinomi gotų ir skandinavų kultūrose, pvz. Jutlandijos pusiasalyje. Tačiau jau seniai Jūratės Statkutės-Rozales kultivuojama antigermaniška – baltiška gotų kilmės versija čia gauna stiprų švietalą. Juk radinys rastas pačiame baltiškosios Galindijos centre, jos girių glūdumoje, Mozūrų ežeryne. Gal būt tai yra karo grobis, gal atsitiktinis precedentas, bet negalima nuneigti, kad jis liudija artimos gotų-galindų bendrystės naudai. Prisiminkime įžymiojo slavisto- baltisto Vladimiro Toporovo hipotezę apie galindų kelionę į vakarus (paskui gotus arba kartu su jais) – Paukščių taku, iki ispaniškosios Galisijos, bei jų pėdsakus toponimikoje. Savo ruožtu esame rašę [2], kad šių pėdsakų yra ir hidronimikoje, ir liaudies mene, ir netgi ispanų epe „El Side“. Šitame gal seniausiame Europos epiniame šedevre (XI a. po Kr.) yra atvaizduotas kilmingas riteris Galindas Garsija, don Galindo Garçia el Aragón, „narsioji ietis“ (lanca ardida), vienas iš El Sido, ispanų epinio herojaus palydos „kompanjerų“. Dar daugiau – Galindez‘ų (t.y. Galindaičių) dinastija IX-X a. po Kr. valdė Aragono karalystę.

GALINDAIČIŲ DINASTIJA:

Aznar I Galíndez valdė [809-820 m.],

Garcia I Galíndez [820-833m.],

Galindo Garçes [833-844m.],

Galindo I Aznárez [844-867m.],

Aznar II Galíndez [867- 893m.],

Galindo II Aznárez [893-922m.),

Andragoto (?) Galíndez,

grafienė [922-943m.].

(J. Terrero – J.Reglá. Historia de España)

Prisiminkime, kad Simonas Grunau „Prūsijos kronikose“ (1529 m.) rašė: „Galindas [Galyndo] – aštuntasis Vaidevučio [Widowuti] sūnus, kaip ir jo broliai, stojo prieš savo tėvą ir krivaitį [kirwaito] ir prisiekė, ir jo tėvas paskyrė jam žemės nuo Alnos [Allo], Lawoso upių iki nustatytų Mazovijos [Masono] sienų. Šias žemes jis ilgainiui užvaldė ir ant aukšto kalno pasistatė pilį Galindą [Galindo], kuri dar ir šiandien vadinasi Galinderberg‘u. Ši tauta ilgainiui sustiprėjo ir labai pagausėjo“. Tad ar nebus anoji Galindezų dinastija tęsinys baltiškosios? Šiaip ar taip, gotų ir baltų sąsajas po šio radinio bus sunkiau vaizduoti kaip fantazijas ir marginalijas.

Aišku, tai neliečia esmės, mentaliteto dalykų – jau vien Fenriro įvaizdžio pakanka suvokti šių dviejų pasaulėžiūrų – gotiškosios ir baltiškosios – skirtybę ir netgi priešybę, tačiau iš kitos pusės šitie du pasauliai buvojo greta, tiek artimai, kad galima kalbėti apie galindus kaip apie tarpinę, „kraštinę“, pereinamąją, arba, dar tiksliau, „sūniškąją“ gentį tarp gotų ir baltų [3]. Ir dar – ar nebūta ir atgalinio ryšio? Kaip kitaip artefaktas, dažnas Ispanijoje ir Skandinavijoje, galėjo patekti į baltiškasias girias? Juk nuo Kauno iki Nidajno ežero tėra kiek daugiau nei du šimtai kilometrų.

Jei žengti dar toliau, tai mokslininkai yra pastebėję tam tikras paraleles tarp Ahriman‘o, senovės iranėnų „blogosios“ dievybės, ir Fenriro. Šiuo atžvilgiu Galindijos fenomenas gali tapti ypatingai įdomus – kaip pakraštinė, gimdančioji naujus darinius erdvė tarp baltiškosios , „motininės“ kultūros ir begimstančios „sūniškosios“, su vyraujančiu vyriškuoju pradu. Kaip žinia, baltai kažkada turėjo tiesioginį kontaktą su stepių iranėnais – tą liudija jotvingių genties, „baltiškųjų iranėnų“, genetika. Iš čia, iš didžiosios baltų-aisčių Girios pakraščių, jos pagirių „sūniškosios“ kultūros buvo išplėstos iki Ispanijos vakaruose ir Irano plokštikalnės bei toliau rytuose…

Vienaip ar kitaip, dabar mūsų pasaulėjautai atsiranda daugiau erdvės ir laisvės. Štai ką gali, štai kur gali nuvesti nedidelis atvaizdas su paslaptingu plėšrūnu, rastas išnykusio ežero dugne…

Post scriptum: Matas Praetorius (1635 – 1704) yra parašęs knygą „Prūsijos įdomybės“ (Deliciae Prussicae oder Preussische Schaubuehne), kuri laikoma prūsistikos klasika. Ateina laikas rašyti šią knygą iš naujo – Prūsijoje, šiame nelaimingame, bet kartu paslaptingame baltiškų žemių lopinėlyje randama vis daugiau įdomybių, tarsi taip Apvaizdą atlygintų už netiesą ir nusikaltimus, padarytus prūsų tautai. Tai ne tik šis lobis. Štai kad ir tokia žinia:

„Senojoje Prūsų žemėje, girios pakraštyje prie Dainos upės, netoli nuo Dainavos ežero stovi Bauselauko pilis (iš prūsiško Bauselawke – Bausio(?)laukas; Bäslack vok., Bezlawki lenk.). Pirmą kartą pilies vardas šaltiniuose yra paminimas 1371 m. Ši pilis yra tampriai surišta su Lietuvos istorija – ji tarnavo kaip atramos punktas kryžiuočiams puolant Lietuvą. Kronikose yra užfiksuota, kad 1402 m. iš žygio į Lietuvą čia grįžo komturas Vilhelmas fon Helfenšteinas. 1402-1408 m. ši pilis buvo neramiojo Švitrigailos rezidencija, kuris tuo metu buvo susidėjęs su Ordinu, iš šios pilies jo pasiuntiniai nuolat kursavo tarp Ordino ir Lietuvos. Vėliau pilies griuvėsiai buvo perstatyti į evangelikų bažnyčią. Teigiama, kad būtent šioje pilyje-bažnyčioje buvo paslėptas Šv. Gralis. Legenda sako, kad Šv. Gralis galėjo atsidurti prūsų giriose iš Anglijos, kur po Hastingso mūšio (1066 m.) karaliaus Haroldo Goodwinson‘o sūnūs, slėpdamiesi nuo persekiojimo, traukėsi per Lietuvą ir Kijevą į Bizantiją. Du sūnūs liko Lietuvoje, o vyresnysis tapo karaliaus Vladislovo Jogailos protėviu. Bažnyčios inventorinėse knygose yra aprašytos Jogailos brolio, Švitrigailos dovanos bažnyčiai – graikiškas antepediumas (dekoratyvinis altoriaus aptaisas), o taip pat Eucharistijos taurė, kuri ir yra Šv. Gralis. 1520 m., užpuolus totoriams, taurė buvo paslėpta – užmūryta bažnyčios sienoje. Toliau jos likimas yra nežinomas – liko tik anga sienoje, kur, anot legendos, yra buvusi slėptuvė. Reikia pastebėti, kad ši vietovė yra nuo seno turi paslapties. Štai visai šalia yra Šventosios Liepos (Sw. Lipka – lenk.) vienuolynas. Legenda pasakoja, kad garbintos dar senųjų prūsų galingos liepos lapijoje apsireiškė Šv. Mergelė Marija. Bažnyčioje yra iš sidabro nukaltas medelis, o jo šakose – Dievo Motinos atvaizdas, laikomas stebuklingu (1519 m. šią šventovę pėsčiomis ir basomis aplankė kryžiuočių ordino Didysis Magistras Albrechtas Hohencolernas, ji gausiai piligrimų lankoma ir dabar).

Įdomiausia, kad miestelio (ir viso valsčiaus) herbe yra vaizduojamas lokys su vyskupo lazda! Dar daugiau, pastoralo viršūnė – spiralė, primenanti paparčio ūglį – yra auksinė, todėl švytinti (paparčio žiedas irgi švyti). Susilieja du svarbiausi grališkieji motyvai – paparčio žiedo ir krikščioniško liturginio reikmens – insignijos, antros pagal svarbą po Eucharistijos taurės, kurią Aistijos girių glūdumoje saugo lokys, girių valdovas…

Taigi visai šalia, vos už pusantro šimto kilometrų, turime ryškų šventosios legendos pėdsaką. Apvaizdos lėmimu, slėpiningoji paparčio misterija, apsukusi gerą galą pasaulio, vėl sugrįžo į savo ištakas – į šventąsias girias“[4].

Tad lankykime šventąją prūsų žemę, neužmirškime jos – protėvių vėlės atsidėkodamos atskleis mums dar ne vieną paslaptį.

P. P. S. Neseniai įvykęs p. Jūratės Statkutės-Rosales vizitas Lietuvoje, jos entuziastingos sutiktuvės ir jai suteiktas Edukologijos universiteto honoris causa vardas rodo, kad baltų – gotų tematika yra svarbus mūsų tautos savimonės fragmentas. Šių eilučių autorius taip pat domisi šia tema, yra publikavęs keletą straipsnių, parašęs knygelę, tačiau laikosi kiek kitokios nuomonės, kuri dažnai yra neteisingai suvokiama ir interpretuojama. Naudodamasis proga, norėčiau dar kartą savo poziciją patikslinti:

a) Česlovo Gedgaudo skelbiamos teorijos apie baltų proistorę yra anapus istorijos mokslo ribų. Vienintelis teigiamas jų bruožas – kad žadinamas susidomėjimas tautos ikirašytine istorija.

b) Nors p. Jūratė Statkutė-Rosales yra Česlovo Gedgaudo sekėja, tačiau jos sukaupta medžiaga, įsigilinimas į lotyniškojo pasaulio istorinius šaltinius, aštri pangermanistinio požiūrio kritika, originalus, nors ir ginčytinas mokslinis instrumentarijus, nuopelnai supažindinant ispanakalbes tautas su baltų pasauliu neleidžia ignoruoti jos darbų. Mūsų akademinė terpė, skendėjanti parapijiniam snūde, turės į juos reaguoti, nes kitaip pati bus tautos ignoruota ir neteks jos moralinės paramos.

c) kai dėl gotų-baltų problemos, pripažindamas glaudžius šių dviejų etnosų istorinius-geografinius, iš dalies genetinius ryšius, niekaip negaliu jų tapatinti. Atvirkščiai – šalia kraštutinai matricentrinės baltiškosios kultūros susiformavęs grynai vyriškojo- sūniškojo prado gotų etnosas yra radikaliai skirtingas, orientuotas į išorę, plėtrą, dinamiką, formų pasaulį. Tuo tarpu baltų kultūra yra, anot Vaižganto, „glūdinčioji“, orientuota savęsp, į esmių pasaulį, į etoso kultūrų vertybes, absoliučiai sėsli (su „galindiškaja“ išimtimi, tik patvirtinančia taisyklę). Tai nereiškia, kad neturime domėtis gotų-gudų istorija, tačiau sutapatinti šias dvi mentalines priešpriešas būtų nedovanotina intelektualinė klaida, galinti turėti ir jau turinti (migracija) realių neigiamų pasekmių.

Literatūra:

1. http://www.lrytas.lt/-13033071901301738801-lenkijos-archeologai-moz%C5%ABrijoje-atkas%C4%97-balt%C5%B3-genties-galind%C5%B3-kario-kap%C4%85-su-jo-ginklais-nuotraukos.htm http://archeowiesci.pl/2011/04/22/8622/

2. Algirdas Patackas, Galindiana, arba kelionė paskui mūsų protėvius į Santjago de Kompostelą, į pasaulio pakraštį, finis terrae, per erdvę ir laiką, Kaunas, 2010

3. Algirdas Patackas, Gotai ir baltai, Naujasis Židinys-Aidai, 2008 nr.1-2, p.38

4. Algirdas Patackas, Papartis ir šv. Gralis. Krikščioniškojo ir ikikristinio simbolių dvasinė giminystė, (mokslinės konferencijos „Baltų kultūros sakraliniai aspektai“, vykusios Lietuvos kultūros tyrimų institute 2010m., medžiaga)

***

Šaltinis: NAUJOJI ROMUVA, 2011 Nr. 2

Nuotraukose:

1. Radinys Prūsijos Galindijoje, prie Nidajno ežero http://www.rp.pl/artykul/645729.html?print=tak

2. Vilkas Fenriras. Akmens raižinys Santjago de Kompostelos bažnyčioje (autoriaus nuotr.)

3. Vilkas Fenriras. Edda Snorra rankraščio fragmentas. Apie 1680 m. http://en.wikipedia.org/wiki/File:Fenrir_bound_manuscript_image.jpg

Istorija , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra