Voruta https://www.voruta.lt/ Kultūra, istorija, politika. Lietuva ir pasaulis Tue, 19 Mar 2024 06:40:39 +0000 lt-LT hourly 1 https://wordpress.org/?v=5.9.9 Judkė maišuose ant nugaros iš geto per Vilijampolės tiltą išnešdavo vaikus, prelatas S. Jokūbauskis juo slėpdavo https://www.voruta.lt/judke-maisuose-ant-nugaros-is-geto-per-vilijampoles-tilta-isnesdavo-vaikus-prelatas-s-jokubauskis-juo-slepdavo/ https://www.voruta.lt/judke-maisuose-ant-nugaros-is-geto-per-vilijampoles-tilta-isnesdavo-vaikus-prelatas-s-jokubauskis-juo-slepdavo/#respond Tue, 19 Mar 2024 09:50:00 +0000 https://www.voruta.lt/?p=200872 Prie prelato Stanislovo Jokūbauskio kapo Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas, Kaunas, www.voruta.lt 2024-03-15 Kaune prie prel. Stanislovo Jokūbauskio...

The post Judkė maišuose ant nugaros iš geto per Vilijampolės tiltą išnešdavo vaikus, prelatas S. Jokūbauskis juo slėpdavo appeared first on Voruta.

]]>
Prie prelato Stanislovo Jokūbauskio kapo

Dr. Raimundas Kaminskas, LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas, Kaunas, www.voruta.lt

2024-03-15 Kaune prie prel. Stanislovo Jokūbauskio (1880 – 1947) kapo vyko Lietuvos žydų gelbėtojų dienos paminėjimas. Renginį pradėjo kun. Robertas Grigas malda, vėliau prasidėjo leidinio „TIE, KURIE GELBĖJO 1941-1944. Žydų gelbėjimas Lietuvoje“ skaitymai (išleido LGGRTC 2012 metais), kuriuose dalyvavo LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas dr. Raimundas Kaminskas, žydų istorijų Lietuvoje tyrinėtojas prof. Aleksandras Vitkus, Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos pirmininkas doc. Romualdas Povilaitis, sąjūdietis Julius Proškus bei visuomenininkas Vytautas Gailius.

1999 m. Jeruzalėje prel. S. Jokūbauskiui buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas už II-ojo pasaulinio karo metais iš Vilijampolės žydų geto išgelbėtus 22 vaikus.

Prel. S.Jokūbauskis 1944 m., būdamas Kauno arkivyskupijos valdytojas bei Kunigų seminarijos vicerektorius, drauge su Judeliu Beilesu iš mirties gelbėjo žydų vaikus. Tada dar paauglys, vadintas tiesiog Judke, papirkdavęs vokiečių sargybinius, esą užsiiminėjęs mėsos kontrabanda, o iš tiesų maišuose ant nugaros iš geto per Vilijampolės tiltą išnešdavo vaikus, prel. S. Jokūbauskis toliau pasirūpindavo juos saugiai paslėpti.

Kovo 15-ąją Lietuvoje yra minima Lietuvos žydų gelbėtojų dieną, kuri į atmintinų dienų sąrašą buvo įtraukta 2022 m. pabaigoje.

Izraelio valstybė Pasaulio tautų teisuolio garbės vardą suteikia kitų šalių piliečiams, gelbėjusiems Holokausto aukas: tokį statusą skiria Yad Vashem – pasaulinis Holokausto atminimo centras Izraelyje. Minėto centro  duomenimis Lietuvoje tautų teisuolio statusą šiuo metu turi 924 žmonės ir mūsų šalis yra antroje vietoje pasaulyje pagal asmenis, kuriems suteiktas toks statusas (pirmoje vietoje – Nyderlandai).

Lietuvoje už žydų gelbėjimą grėsė mirties bausmė ne tik gelbėtojui, bet ir visai jo šeimai. Gelbėjantys žydus nacių akyse prilygo patiems žudomiems ir persekiojamiems žydams.

Pagal 2019 m. rugpjūčio 11 d. duomenis Teisuolių sąraše yra 27362 žmonių, iš jų – 915 Lietuvos piliečiai.  Izraelio memorialas holokausto aukoms atminti žydus gelbėjusius asmenis pradėjo apdovanoti jau nuo 1963 m. Pirmoji šiuo vardu apdovanota lietuvė buvo Ona Šimaitė.

Daugelis žydų gelbėtojų, pripažintų Pasaulio tautų teisuoliais, yra gavę ir Lietuvos Valstybės apdovanojimą – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Raimundo Kaminsko nuotraukos

The post Judkė maišuose ant nugaros iš geto per Vilijampolės tiltą išnešdavo vaikus, prelatas S. Jokūbauskis juo slėpdavo appeared first on Voruta.

]]>
https://www.voruta.lt/judke-maisuose-ant-nugaros-is-geto-per-vilijampoles-tilta-isnesdavo-vaikus-prelatas-s-jokubauskis-juo-slepdavo/feed/ 0
Po šešiolika metų trukusios rekonstrukcijos duris atvėrė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus https://www.voruta.lt/po-sesiolika-metu-trukusios-rekonstrukcijos-duris-atvere-lietuvos-teatro-muzikos-ir-kino-muziejus/ https://www.voruta.lt/po-sesiolika-metu-trukusios-rekonstrukcijos-duris-atvere-lietuvos-teatro-muzikos-ir-kino-muziejus/#respond Tue, 19 Mar 2024 07:10:00 +0000 https://www.voruta.lt/?p=200848 LTMKM naujosios patalpos. Didžiųjų instrumentų muzikos saugykla. Z. Nekrošiaus nuotr. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus plečiasi ir dalį sukauptų...

The post Po šešiolika metų trukusios rekonstrukcijos duris atvėrė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus appeared first on Voruta.

]]>
LTMKM naujosios patalpos. Didžiųjų instrumentų muzikos saugykla. Z. Nekrošiaus nuotr.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus plečiasi ir dalį sukauptų gausių meno kolekcijų perkėlė į naują pastatą, kur vertybės eksponuojamos atvirose saugyklose ir yra prieinamos žiūrovui. Eksponatus apžiūrėti ir pažinti bus galima ekskursijų metu, su gidu.

Po šešiolika metų trukusios rekonstrukcijos kovo 14 d. duris atvėrė rekonstruotų pastatų patalpos: 7 saugyklos, parodų erdvės, skaitykla, šiuolaikiška multifunkcinė renginių salė, mažoji konferencijų salė, modernūs muziejaus darbuotojų kabinetai, kavinės erdvė.

Kultūrinis traukos taškas

Naujojo pastato erdvės sustiprina ir iki šiol muziejaus puoselėtą kryptį – muziejus siūlo ne tik įdomius, svarbias istorijas pasakojančius eksponatus, bet ir yra turiningo laisvalaikio leidimo erdvė. Įsikūręs Vilniaus širdyje – Vilniaus gatvėje – muziejus įsitvirtina kaip dar vienas kultūrinis traukos taškas.

„Šiandien muziejuje saugome beveik pusę milijono eksponatų – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus istorijos liudytojų“, – atskleidžia Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus direktorė Nideta Jarockienė. Naujame komplekse įrengtos vienos moderniausių atvirų ir interaktyvių muziejinių vertybių saugyklų Lietuvoje. Nuo šiol didelę dalį eksponatų bus galima pamatyti vitrinose arba slankiojančių saugyklų spintų lentynose.

„Norime pasidžiaugti, kad tai yra interaktyvios, inovatyvios, atviros saugyklos ir jų lankytojai galės pamatyti labai išsamią ir įdomią Lietuvos teatro, muzikos ir kino istoriją. Parodysime tai, kas buvo pasislėpę. Atviros saugyklos – tai saugyklos, kuriose muziejinės vertybės pristatomos kaip ekspozicija“, – pasakoja N. Jarockienė.

Pastato praeitis, archeologiniai kasinėjimai ir multifunkcinė salė

Atidarymo vakarą multifunkcinėje salėje muziejaus darbuotojai supažindins su pastato istorija. XX a. pradžioje Mažųjų Radvilų rūmų kieme pastatyti gyvenamieji korpusai, sandėliai, kurie ir tapo naujosiomis muziejaus patalpomis.

Archeologinių kasinėjimų metu atidengtos senojo pastato arkos, pamatų fragmentai. Aptikta XVI a. pab.–XVII a. I pusės, manytina, Naruševičių giminės, Kristupo Radvilos herbinių koklių fragmentai. Šie bei kiti radiniai, dalis arkų ir pamatų išsaugoti, įstiklinti ir bus matomi lankytojams.

Multifunkcinėje salėje vyks kino seansai, vaidinimai, kiti muziejaus ar kitų institucijų renginiai. Salė lengvai transformuojama – pakyla su kėdėmis gali būti sustumta. Erdvė pasižymi gera akustika ir apšvietimu. Šalia įkurtas grimo/poilsio kambarys atlikėjams ir kūrėjams.

Nuolatinė ekspozicija: truputis muziejaus istorijos

Nuolatinėje ekspozicijoje siekiama pristatyti pirmuosius muziejaus sumanytojus ir kūrėjus: Lietuvių meno kūrėjų draugiją, Balį Sruogą, Vincą Krėvę-Mickevičių, pirmąjį teatro muziejaus direktorių, aktorių Stasį Pilką, Antaną Jasūdį ir režisierę, aktorę Unę Babickaitę.

1926 m. profesorius Balys Sruoga Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakultete ėmėsi organizuoti Teatro muziejų. Parodoje eksponuojamas leidinys „Lietuvis“, kuriame buvo išspausdintas Balio Sruogos ir Humanitarinių mokslų fakulteto dekano Vinco Krėvės-Mickevičiaus kreipimasis, kviečiantis rašyti prisiminimus apie senuosius ir tuometinius spektaklius, siųsti visus daiktus ir leidinius, susijusius su lietuvių teatru.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Z. Nekrošiaus nuotr.

Muziejui svarbi Unės Babickaitės asmenybė. XX a. 4 deš. ji, gyvendama Vokietijoje, Prancūzijoje ir kituose Europos miestuose, atsiliepė į savo gero draugo Balio Sruogos kvietimą ir pradėjo rinkti eksponatus. Daugelį metų ji buvo tarsi šio muziejaus ambasadorė Europoje ir Amerikoje. Jos dėka muziejaus rinkiniai pelnytai didžiuojasi žinomų Lietuvos ir pasaulio menininkų kūrybos darbais.

Lietuvos TEATRO, muzikos ir kino muziejus: vienas teatrališkiausių Vilniuje

Teatro saugykloje trečiame aukšte esantys eksponatai – nuotraukos, laiškai, afišos, protokolai, rankraščiai ir kita medžiaga apie teatrą bei teatro kūrėjus – iki šiol sudaro didžiausią muziejaus rinkinių dalį.

Vienas seniausių eksponatų – 1687 m. Vilniaus mokyklinio teatro panegirika „Algirdas, Didysis Lietuvos kunigaikštis“. Vertingi asmeniniai Boriso Dauguviečio, Juozo Vaičkaus, Antano Sutkaus, Andriaus Olekos-Žilinsko, Laimono Noreikos, Dalios Tamulevičiūtės, Audrio Chadaravičiaus rinkiniai ir Lietuvos teatrų archyvinė medžiaga.

Su saugykla supažindinęs vyriausiojo muziejininko pareigas einantis žinomas aktorius Remigijus Vilkaitis pastebi, kad šis muziejus – vienas teatrališkiausių Vilniuje. Senajame muziejaus pastate veikė net trys teatrai, pati muziejaus istorija prasidėjo kaip teatro muziejaus istorija. Radvilų rūmuose įsikūrusiam muziejui aktualu ir tai, kad Radvilų laikais „kiekvienas kunigaikščiukas laikė garbe sau turėti teatro trupę“.

Anot R. Vilkaičio, „teatro skyriaus eksponatai iš pirmo žvilgsnio kuklučiai – programėlės, skrajutės, per karus slapstytos, apdegusios, gal net pelėsį pasigavusios nuotraukos, bet svarbu, ką jos liudija“. Užsidėjus ausines, galima išgirsti pasakojimą apie režisierių Joną Vaičkų arba apie pirmą Lietuvoje pastatytą spektaklį „Joninės“.

Lietuvos teatro, MUZIKOS ir kino muziejus: apipinti legendomis

Konferencijų salėje šiuo metu eksponuojama diskinė muzikinė dėžutė, sukurta XX a. pradžioje Vokietijoje. Kažkada kabojęs ant prabangios kavinės ar viešbučio sienos „Polyphonas“ ima veikti, įmetus į specialią kiaurymę carinę 5 kapeikų monetą. Susirinkusieji gali išgirsti, kaip skamba muzikinė dėžutė – konferencijų salę pripildo švelnios melodijos garsai.

Muzikos temą pratęsia didžiųjų muzikos instrumentų saugykla pirmame aukšte. Jos eksponatai matomi ir pro įrengtos šviesios, estetiškos skaityklos langelius. Kaip pasakoja restauratorius Paulius Steponavičius, ypač vertingi legendomis apipinti žymių kultūros asmenybių muzikos instrumentai, pavyzdžiui, fortepijonas „Oszmianiec“, kuriuo Puttkamerių dvare skambino Adomo Mickevičiaus mylimoji Maryla Puttkamer-Wereščakowna, muzikos garsais įkvėpdama poetą kūrybai. Saugomas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianinas, kuriuo jis skambino Varšuvoje, vadovaudamas lietuvių chorui. Čia išvysite ir net septyniolikos stygų arfinę gitarą. Panašia į šią grojo vienas garsiausių XIX a. Europos gitaristų, Lietuvoje gyvenęs lenkų menininkas, virtuozas Markas Sokolovskis.

LTMKM naujosios patalpos. Kino kamerų saugykla pirmame aukšte. Z. Nekrošiaus nuotr.

O trečiame aukšte nugulė ypač vertingas M. Sokolovskio albumas, susidedantis iš to meto laikraščių iškarpų, nuotraukų su draugų dedikacijomis, gerbėjų dovanotų gėlių puokščių, egzotinių įklijų (kaip bičiulio jam dovanota šakelė nuo Frédérico Chopino kapo – jo kūrinius M. Sokolovskis mėgdavęs skambinti viena iš savo arfinių gitarų). Trečiojo aukšto muzikos instrumentų saugykloje saugomi asmeniniai kompozitorių, dirigentų, operos solistų, baleto artistų, režisierių, muzikos kolektyvų, muzikinių teatrų bei draugijų rinkiniai. Šioje saugykloje lankytojus pasitinka apie 1914 metais Šveicarijoje sukurto gramofono garsas.

Čia rasime ir prieš kelerius metus aptiktas lietuvių muzikos patriarcho Juozo Naujalio iki tol niekam nežinomos bažnytines kompozicijas. Tai buvo vienas reikšmingiausių pastarojo meto atradimų lietuvių muzikos istorijoje. Saugoma ir pirmosios Dainų šventės 1924 metų Kaune nuotrauka, kurioje jungtiniam chorui diriguoja Juozas Naujalis. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus saugo vieną didžiausių senųjų lietuviškų plokštelių kolekcijų Lietuvoje, tarp jų ir pačios pirmosios – septynios Rygoje 1907 m. įrašytos plokštelės.

Lietuvos teatro, muzikos ir KINO muziejus: nuo tachometro iki Meko bei šių dienų

Antrame aukšte stabtelime apžiūrėti 3 muziejuje saugomų kino apdovanojimų. Stiklinėje vitrinoje puikuojasi itin reikšmingas 1992 metų Europos kino akademijos prizas „Felix“, kuriuo buvo apdovanotas režisierius Audrius Stonys už dokumentinę juostą „Neregių žemė“. Jaunai Lietuvai tai buvo labai svarbus įvykis. Regime ir Amerikos režisierių gildijos apdovanojimą, 2007 metais skirtą režisieriui Arūnui Mateliui už dokumentinį filmą „Prieš parskrendant į žemę“. Šis apdovanojimas prilyginamas „Oskarams“ ir „Auksiniams gaubliams“. 2010 metais „Auksinė gervė“ už nuopelnus Lietuvos kinui atiteko režisieriui bei scenaristui Arūnui Žebriūnui, sukūrusiam tokius kino šedevrus kaip pirmąjį lietuvišką kino miuziklą „Velnio nuotaka“, filmą „Riešutų duona“ bei daugelį kitų. Muziejus eksponuoja ir šį garbingą apdovanojimą.

Kino saugykloje pirmame aukšte saugoma įvairių laikų kino, foto ir projekcinė technika bei videoaparatai. Muziejus turi vienų iš Lietuvos kino pradininkų Stepo Uzdono ir Stasio Vainalavičiaus kolekcijas. Pastarasis yra nufilmavęs Dariaus ir Girėno žūties vietoje jų nukritusį lėktuvą. Ypatingą vietą muziejaus kolekcijoje užima 1935 m. filmų kopijavimo aparatas iš S. Uzdono kolekcijos. Tai labai retas aparatas – jų Europoje liko tik keli. Muziejaus fonduose saugoma daugiau nei tūkstantis Amerikos lietuvių kino metraštininko Vytauto Petrulio dovanotų mažųjų kino kamerų. Tarp jų – ir „Bolex“ firmos kameros. Šios firmos kamera filmavo ir Jonas Mekas.

Vitrinoje – viena seniausių kino kamerų „Le Parvo L“. Kameroje įtaisytas tachometras skaičiavo, ar operatoriai filmuoja teisingu greičiu. Tačiau įgudę meistrai net nežiūrėdami jau mokėjo sukti rankenėlę 24 kadrus per sekundę. Vyriausiasis muziejininkas, kino technikos žinovas Vidmantas Kazlauskas teigia: „Muziejuje galite pamatyti, kaip vystėsi filmavimo technika, kokiais milžiniškais tempais tobulėjo ir su kuo filmuojama dabar. Tiesa, pačių naujausių filmavimo technikos stebuklų parodyti dar negalime, nes dar niekas jų mums nepadovanojo, bet kada nors ir jie pasens ir, manau, atkeliaus pas mus“.

LTMKM naujosios patalpos. Kino technikos saugykla rūsyje. Z. Nekrošiaus nuotr.

Nusileidę į rūsį, atsiduriame antroje kino saugykloje. Čia saugoma didesnio mastelio kino aparatūra. Matome atgaivintą, vėl veikiantį kino montažinį stalą, kur buvo montuojami visi Lietuvos kino studijos filmai. Vitrinoje regime ir režisieriui Petrui Abukevičiui priklausiusią nešiojamą režisieriaus kėdę. Atidarymo metu fone veikia XX a. 8 dešimtmečio kino projektorius, rodantis filmuotą medžiagą.

Saugūs muziejaus eksponatai

Muziejus ne tik renka, saugo, tiria, restauruoja ir populiarina lietuvių teatro, muzikos ir kino veikėjų kūrybą Lietuvoje bei užsienyje, bet ir organizuoja parodas, edukacinius renginius, vykdo tarptautinius projektus, bendradarbiauja su įvairių šalių muziejais ir kultūros institucijomis, keičiasi parodomis.

Naujame pastate sumontuota Nyderlandų įmonės „Bruynzeel Storage Systems“ – novatoriškų ir erdvę kuriančių sprendimų muziejuose lyderės Europoje – sukurta saugyklų įranga. Pastatuose įdiegtos elektros energiją taupančios vėdinimo kameros su rotaciniais rekuperatoriais, tarptautinius standartus atitinkanti saugyklų klimato kontrolės sistema, šiuolaikiška gaisro gesinimo dujomis įranga.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus įgyvendino investicijų projektą „Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Vilniuje, Vilniaus g. 41, administracinių pastatų 4G1/P, 3B2/P, 2A2/P (8.2) nauja statyba, rekonstravimas“.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus inform.

The post Po šešiolika metų trukusios rekonstrukcijos duris atvėrė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus appeared first on Voruta.

]]>
https://www.voruta.lt/po-sesiolika-metu-trukusios-rekonstrukcijos-duris-atvere-lietuvos-teatro-muzikos-ir-kino-muziejus/feed/ 0
Česlovas Iškauskas. Arklių brastoje nekeičiame https://www.voruta.lt/ceslovas-iskauskas-arkliu-brastoje-nekeiciame/ https://www.voruta.lt/ceslovas-iskauskas-arkliu-brastoje-nekeiciame/#respond Tue, 19 Mar 2024 05:00:00 +0000 https://www.voruta.lt/?p=200834 lrv.lt nuotr. Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda buvo teisus: Vyriausybę krečia emocinio nestabilumo drugys. Žinynai...

The post Česlovas Iškauskas. Arklių brastoje nekeičiame appeared first on Voruta.

]]>
lrv.lt nuotr.

Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas, www.silales-artojas.lt, www.iskauskas.lt

Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda buvo teisus: Vyriausybę krečia emocinio nestabilumo drugys. Žinynai aiškina, kad emocinis nestabilumas – psichologinė žmogaus būsena, kuriai būdingas lengvas perėjimas į kraštutinumus, greiti ir dažni emocijų pasikeitimai. Šį kartą toks apibūdinimas taikytas ne konkrečiam žmogui, nors dažnas supranta, kad būtent Premjerei Ingridai Šimonytei, o visam ministrų kabinetui.

Ūmaus krašto apsaugos ministro Arvydo Anušausko atsistatydinimo priežastys dar bus analizuojamos, bet jau dabar aišku, kad pirmuoju smuiku čia grojo I. Šimonytė. Būtent jos pasiūlymas ministrui Prezidentui pasirodė keistas: susikeisti vietomis su Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininku Laurynu Kasčiūnu. Rotacija? Rokiruotė? „Šachmatų terminais kalbant, rokiruotę galima atlikti tik tada, kai tarp karaliaus ir bokšto nėra figūrų“, – sakė Kaune viešėjęs valstybės vadovas ir Ginkluotųjų pajėgų vadas. – Juk ne Vyriausybė ar Vyriausybės vadovas sprendžia, ar ponas Anušauskas galėtų tapti NSGK pirmininku. Tai Seimo sprendimas“.

L. Kasčiūnas irgi lengvabūdiškai patvirtino, kad, jeigu jam bus pasiūlyta, jis sutiks užimti naują postą. Bet ir šiuo atveju sprendžia ne asmeniškai Premjerė, o Prezidentas Vyriausybės teikimu. G. Nausėda sakė, kad NSGK pirmininkas yra vienas iš kandidatų, bet ne vienintelis. Kitas klausimas – politikų kompetencijų lygis. A. Anušauskas jau turėjo neblogą įdirbį savo srityje, o L. Kasčiūnas – savo. Abu politikai buvo populiarūs visuomenėje. Nuo pat lapkritį atliktų apklausų matyti, kad, kaip rodė LRT ir „Baltijos tyrimų“ apklausa, būtent „A. Anušauskas geriausiai dirba Vyriausybėje“ (29,5 proc. tarp kitų ministrų). Tiesa, kovo viduryje tarp populiariausių politikų jo reitingas buvo smuktelėjęs vienu procentiniu punktu, ir jį buvo pralenkęs tiek visuomenininkas Andrius Tapinas, tiek Ramūnas Karbauskis. Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentui Virgiui Valentinavičiui tai leido manyti, kad ministro „reitingas yra popierinis“. Politologas įtariąs, kad Prezidentas jį pakvies į savo rinkimų komandą…

Kaip jau minėjome, viso šito „kibišo“ ištakos bei priežastys dar neaiškios. Rašant šias eilutes, dar nebuvome išgirdę Premjerės versijos. Ji pateikta pirmadienį. Vertinimai ir nuomonės plūdo visą savaitgalį. Tačiau aiškinimasis socialiniuose tinkluose tik paskatino spėliones ir sukiršino visuomenę. Kai valstybės vadovai ir užimantys atsakingas pareigas asmenys pirmenybę teikia Facebook‘ui, o ne nieko nelaukę rengia susitikimus su žurnalistais (kai kas klausia: ar turi Vyriausybė atstovą spaudai?), tuomet komunikacija virsta gandais ir spėlionėmis. Čia galime pritaikyti lakų posakį: drumstame vandenyje velniai veisiasi…

Kad tarp prezidentūros ir Vyriausybės bei valdančiosios daugumos yra perbėgusi juoda katė, niekam ne naujiena. Bet kad tokia nesantaika kiltų ministrų kabineto viduje ir ypač šiuo metu, nelaukė niekas. O čia dar premjerės apsižodžiavimas su Teisingumo ministre Ewelina Dobrowolska, kuris vėlgi pagarsintas tik per visagalę „veidaknygę“. Stebėtina ir tai, kad ministro posto rokiruotė nebuvo aptarta nei koalicijos taryboje, nei Seime. Žmonėms peršama versija, kad I. Šimonytės priešprieša su Prezidentu peraugo į ambicijų karą, kuris kenkia valstybei. „Lipkit lauk iš ambicijų smėlio dėžės ir kartu su Prezidentu nuraminkite Lietuvos žmones“, – ragino Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ administracijos vadovas Arnoldas Pikžirnis.

Žinoma, opozicija tuo tik džiaugiasi. Nuolatiniai valdančiųjų kritikai opozicijoje, ypač tie, kurie tapę kandidatais prezidento rinkimuose, susitikimuose su rinkėjais mala į miltus ir dabartinę Vyriausybę, ir valdančiąją daugumą, ypač konservatorius. Net pasigirdo raginimų Prezidentui elgtis ryžtingiau – paleisti Seimą ir keisti visą Vyriausybę. Atrodo, kad tai nerealu, nes šiemet laukia treji atsakingi rinkimai…

Gali būti, kad šis ūmus konfliktas greitai išblės, kaip ir įsižiebęs. Bet čia prisimenu dar vieną gerą posakį: vidury brastos arkliai nekeičiami. Rusijos karas prieš Ukrainą visą Europą užnešė ant seklumos. Lietuva atsidūrė jos viduryje. Nacionalinio, saugumo ir gynybos srityje kaip niekada reikalingas susiklausymas, bendri veiksmai, koordinacija. O jeigu taip, tai KAM ir Seimo NSGK yra pagrindiniai šių veiksmų organizatoriai. Kaip dabar mes atrodysime naujų ginklų pardavėjams, aktyviai remiamam kovojančiam Kyjivui, žadėtai vokiečių brigadai, jei nesusitvarkome savo smėlio dėžėje, užuot darniai joje žaidę, pilame smėlį vienas kitam į akis…

O gal iš tiesų Prezidentui jau nepakanka vien tik treptelėti kojele ar suokti apie emocinį nestabilumą?

The post Česlovas Iškauskas. Arklių brastoje nekeičiame appeared first on Voruta.

]]>
https://www.voruta.lt/ceslovas-iskauskas-arkliu-brastoje-nekeiciame/feed/ 0
G. Landsbergis: lituanistinis švietimas stiprina diasporos jaunimo ryšį su Lietuva, skatina jį grįžti studijuoti, stažuotis ar kurti savo namus Lietuvoje https://www.voruta.lt/g-landsbergis-lituanistinis-svietimas-stiprina-diasporos-jaunimo-rysi-su-lietuva-skatina-ji-grizti-studijuoti-stazuotis-ar-kurti-savo-namus-lietuvoje/ https://www.voruta.lt/g-landsbergis-lituanistinis-svietimas-stiprina-diasporos-jaunimo-rysi-su-lietuva-skatina-ji-grizti-studijuoti-stazuotis-ar-kurti-savo-namus-lietuvoje/#comments Mon, 18 Mar 2024 12:42:00 +0000 https://www.voruta.lt/?p=200828 Kovo 15 dieną Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje Vilniuje surengtame ketvirtajame Lituanistinio ugdymo forume „Nepažintos lituanistinės mokyklos“ daugiausiai dėmesio skirta...

The post G. Landsbergis: lituanistinis švietimas stiprina diasporos jaunimo ryšį su Lietuva, skatina jį grįžti studijuoti, stažuotis ar kurti savo namus Lietuvoje appeared first on Voruta.

]]>

Kovo 15 dieną Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje Vilniuje surengtame ketvirtajame Lituanistinio ugdymo forume „Nepažintos lituanistinės mokyklos“ daugiausiai dėmesio skirta strateginiam valstybės ir diasporos siekiui – lituanistinio švietimo diasporoje tvarumo, plėtros ir ryšio su Lietuvą stiprinimui.  

Lietuvos valstybinių institucijų, diasporos organizacijų, lituanistinių mokyklų atstovai, politikai, akademinės bendruomenės nariai diskutavo apie pasaulyje veikiančių 246 lituanistinių mokyklų stiprybes ir jų ryšio su Lietuva stiprinimą, ypatingą dėmesį skiriant diasporos tėvų motyvacijos didinimui.

Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis sveikinimo kalboje, kurią perskaitė viceministras Egidijus Meilūnas, pažymėjo, kad lituanistinis švietimas padeda išlaikyti ryšį su diasporos jaunimu, telkia platesnes tautiečių bendruomenes, skatina pažinti Lietuvą, o ją pažinus, rinktis studijas, stažuotes ar kurti savo namus Lietuvoje. Ministro sveikinimo kalboje pabrėžiama, kad Užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos Respublikos diplomatinės atstovybės užsienyje svariai prisideda prie strateginių lituanistinio ugdymo tikslų įgyvendinimo: telkdamos paramą lituanistinėms mokykloms, inicijuodamos naujų lituanistinių mokyklų steigimą bei padėdamos joms kurtis, didindamos diasporos jaunimą auginančių tėvų motyvaciją, skatinančios lituanistinių mokyklų ir Lietuvos mokyklų partnerystę.

Užsienio reikalų ministerija ir Lietuvos diplomatinės atstovybės užsienyje trejus metus iš eilės organizavo sėkmingas lituanistinio švietimo viešinimo kampanijas. 2023 metų viešinimo kampanija pasiekė virš 1 milijono socialinių tinklų vartotojų  pasaulyje. Šiai metais planuojama ketvirtoji viešinimo kampanija, tęsiamos ankstyvo skaitymo „Knygų startas“ ir „Lietuvos kalbos ambasadoriaus“ iniciatyvos ir pradedama nauja – lituanistinių mokyklų užsienyje ir Lietuvos mokyklų partnerystės bei bendradarbiavimo skatinimo – iniciatyva.

Renginio pabaigoje buvo pristatytos ketvirtojo Lituanistinio ugdymo forumo „Neformaliojo lituanistinio ugdymo užsienyje tvarumo, stiprinimo ir plėtros gairės“, kuriose įtvirtinamas pirmajame Lituanistinio ugdymo forume priimtų deklaracijos nuostatų įgyvendinimo tikslingumas ir įvardijamos kryptys, kuriomis siekiama vieningai ir kryptingai įgyvendinti užsibrėžtą uždavinį – ženklų lituanistinių mokyklų ir jose besimokančiųjų vaikų skaičiaus augimą.

Pirmasis Lituanistinio ugdymo forumas įvyko 2021 metų kovo 12 dieną. Užsienio reikalų ministerija yra viena iš Lituanistinio ugdymo forumo iniciatorių ir rengėjų, kartu su Vytauto Didžiojo universitetu, Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Lietuvos Respublikos Seimo nare, Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisijos pirmininke Dalia Asanavičiūte, Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo komisija, Lituanistinių mokyklų asociacija, Lietuvos Respublikos ambasada Norvegijos Karalystėje. Renginį globoja Pirmoji ponia Diana Nausėdienė.

Lituanistinio ugdymo forumo transliacijos įrašas

Nuotraukų aut.: URM, Jonas Petronis/VDU

The post G. Landsbergis: lituanistinis švietimas stiprina diasporos jaunimo ryšį su Lietuva, skatina jį grįžti studijuoti, stažuotis ar kurti savo namus Lietuvoje appeared first on Voruta.

]]>
https://www.voruta.lt/g-landsbergis-lituanistinis-svietimas-stiprina-diasporos-jaunimo-rysi-su-lietuva-skatina-ji-grizti-studijuoti-stazuotis-ar-kurti-savo-namus-lietuvoje/feed/ 1
Tautinio paveldo produktų kūrėjai gali kreiptis paramos https://www.voruta.lt/tautinio-paveldo-produktu-kurejai-gali-kreiptis-paramos/ https://www.voruta.lt/tautinio-paveldo-produktu-kurejai-gali-kreiptis-paramos/#respond Mon, 18 Mar 2024 10:15:00 +0000 https://www.voruta.lt/?p=200831 Tautinio paveldo produktų kūrėjai kviečiami teikti paraiškas gauti valstybės paramą tautinio paveldo produktams saugoti, populiarinti ir realizuoti. Šio kvietimo paraiškoms...

The post Tautinio paveldo produktų kūrėjai gali kreiptis paramos appeared first on Voruta.

]]>

Tautinio paveldo produktų kūrėjai kviečiami teikti paraiškas gauti valstybės paramą tautinio paveldo produktams saugoti, populiarinti ir realizuoti. Šio kvietimo paraiškoms finansuoti skiriama 147 000 Eur. Didžiausia galima pagalbos suma, skiriama vienam pareiškėjui vieniems metams – 5 000 Eur.

Tautinio paveldo veiklos finansavimo tikslas – populiarinti tradicinius amatus ir tautinio paveldo produktus, skatinti jų saugojimą ir realizavimą, formuoti patrauklų tautinio paveldo produktų įvaizdį šalyje ir užsienyje.

Pagal Tautinio paveldo veiklos finansavimo taisykles gali būti remiamos tautinio paveldo produktų kūrėjų kelionės išlaidos vykstant į parodas, muges (išskyrus organizuojamas prekybos centruose) ir kitus viešuosius renginius. Taip pat tautinio paveldo produktų transportavimo paslaugos, vykstant į užsienio valstybėse organizuojamas parodas, muges (išskyrus organizuojamas prekybos centruose) ir kitus viešuosius renginius reprezentuoti Lietuvą.

Valstybės paramos lėšomis taip pat gali būti finansuojamos tautinio paveldo produktų ženklinimo, ženklų, pakuočių gamybos, įrangos tradiciniams amatams gyvai demonstruoti, nakvynės išlaidos vykstant į parodas, muges, tradicinių amatų meistrų tradicinių amatų edukacinių užsiėmimų organizavimo Lietuvoje išlaidos ir t.t.

Paramą šioms veikloms vykdyti gali gauti tautinio paveldo produktų kūrėjai, kuriantys ir (arba) gaminantys, ir demonstruojantys ir (ar) realizuojantys sertifikuotus A arba B kategorijos tautinio paveldo produktus, taip pat A kategorijos tradicinių amatų meistrai.

Tautinio paveldo veiklos finansavimo taisyklėse numatyta, kad gali būti finansuojama 80 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų A kategorijos tautinio paveldo produktų kūrėjui (ši nuostata taip pat taikoma A ir B kategorijos tautinio paveldo produktų kūrėjui, jeigu A kategorijos produktai sudaro ne mažiau kaip 70 proc. visų sertifikuotų produktų, kuriems realizuoti / demonstruoti teikiama paraiška).

50 proc. visų tinkamų projekto išlaidų gali būti finansuojama B kategorijos tautinio paveldo produktų kūrėjui, 65 proc. visų tinkamų finansuoti projekto išlaidų A ir B kategorijos tautinio paveldo produktų kūrėjui, jeigu A kategorijos produktai sudaro mažiau nei 70 proc. visų sertifikuotų produktų, kuriems realizuoti / demonstruoti teikiama paraiška. 100 proc. finansuojamos visos tinkamos išlaidos tradicinių amatų edukaciniams užsiėmimams organizuoti Lietuvoje.

Paraiškas Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos tautinio paveldo produktų kūrėjai kviečiami teikti iki šių metų kovo 31 d. Detalius reikalavimus paraiškų pateikimui rasite žemės ūkio ministro Kęstučio Navicko įsakymu patvirtintose Tautinio paveldo veiklos finansavimo taisyklėse.

zum.lrv.lt inform.

The post Tautinio paveldo produktų kūrėjai gali kreiptis paramos appeared first on Voruta.

]]>
https://www.voruta.lt/tautinio-paveldo-produktu-kurejai-gali-kreiptis-paramos/feed/ 0
Vienintelėje pasaulyje šiuolaikinio kolekcinio dizaino mugėje pristatyti lietuvių kūrėjų darbai https://www.voruta.lt/vieninteleje-pasaulyje-siuolaikinio-kolekcinio-dizaino-mugeje-pristatyti-lietuviu-kureju-darbai/ https://www.voruta.lt/vieninteleje-pasaulyje-siuolaikinio-kolekcinio-dizaino-mugeje-pristatyti-lietuviu-kureju-darbai/#respond Mon, 18 Mar 2024 08:35:00 +0000 https://www.voruta.lt/?p=200823 Thomas Hitchcock nuotr. Briuselyje kovo 7–10 dienomis vykusi šiuolaikinio kolekcinio dizaino mugė „Collectible“ subūrė daugiau nei šimtą dalyvių: nuo novatoriškų...

The post Vienintelėje pasaulyje šiuolaikinio kolekcinio dizaino mugėje pristatyti lietuvių kūrėjų darbai appeared first on Voruta.

]]>
Thomas Hitchcock nuotr.

Briuselyje kovo 7–10 dienomis vykusi šiuolaikinio kolekcinio dizaino mugė „Collectible“ subūrė daugiau nei šimtą dalyvių: nuo novatoriškų galerijų, jaunų talentų iki žinomų kūrėjų. Tarp vienintelės pasaulyje šiuolaikinio kolekcinio dizaino mugės pagrindinių dalyvių lietuvių menininkų darbus pristatė galerija „Vartai“.

Trečius metus mugėje dalyvaujanti galerija jau turi ir savo gerbėjų ratą. „Šie metai yra stiprūs pastebimumo, vertinimo iš auditorijos ir kitų galerijų pusės prasme. Nėra kertinio žodžio, kuris apibūdintų lietuvišką dizainą, tačiau tarptautiniame kontekste esame vertinami dėl atvežamų naujų, gaivių, išskirtinių dizaino sprendimų. Visuomet jaučiame palaikymą iš ambasados ir kitų valstybinių Lietuvos institucijų“, – sako Toma Monginė, vykdomoji galerijos „Vartai“ direktorė.

Galerijos ekspozicijoje pagrindinėje „Collectibe“ mugės erdvėje, greta tarptautinių Dorian Renard (Prancūzija), Tim Teven (Nyderlandai), Onno Adriaanse (Nydernaldai), Paul Coenen (Nyderlandai), Tijs Gilde (Nyderlandai) vardų, pristatyti žinomų Lietuvos autorių Viliaus Dringelio, Vytauto Gečo, Martyno Kazimierėno, Manto Lesausko, Marijos Puipaitės bei ką tik atrastų jaunųjų menininkių Liepos Gradauskaitės, Justinos Stipinaitės kūriniai.

„Mugėje sąmoningai nusprendėme pristatyti skirtingus dizainerius, kad parodytume dinamišką ir įtraukiančią šiuolaikinio dizaino prigimtį. Didžiuojamės galėdami atstovauti talentingiems Lietuvos dizaineriams, tačiau taip pat žinome, kaip svarbu skatinti tarptautinius mainus ir bendradarbiavimą dizaino bendruomenėse. Pristatydami žinomus Nyderlandų dizainerius kartu su Lietuvos kolegomis, siekėme užmegzti dialogą tarp skirtingų dizaino estetikų ir perspektyvų, praturtinti kūrybinį diskursą bei suteikti auditorijai platesnį inovatyvių ir verčiančių susimąstyti darbų spektrą“, – pasakojo galerijos „Vartai“ partnerė Laura Rutkutė.

Dalis mugėje pristatytų kūrinių, pavyzdžiui, D. Reinard, V. Gečo dizaino objektai sukurti specialiai „Collectible“ dizaino mugei, tačiau dauguma šįmet mugėje pristatytų darbų atvežta iš Lietuvoje eksponuotų galerijos „Vartai“ parodų.

Nuo 1991 metų Lietuvoje veikianti galerija „Vartai“ – vienintelė kolekciniam dizainui nuosekliai atstovaujanti ir jį pristatanti galerija Baltijos šalyse bei pirmoji privati institucija, Lietuvai atstovavusi Venecijos bei Liverpulio bienalėse. „Galerijos reprezentavimas yra labai reikalingas ne tik Lietuvos, bet ir užsienio dizaineriams. Pajautėme kūrėjų poreikį platformai tarptautinėje erdvėje – nėra tiek daug galerijų, dirbančių su šiuolaikiniu dizainu. Taip pat dizaineriams, kurie yra žinomesni, aktyviai veikiantys, labai svarbu, kokiame kontekste atsiduria jų darbai“, – teigia T. Monginė.

Septintąjį kartą surengta tarptautinė „Collectible“ mugė skirta šiuolaikiniam kolekciniam dizainui pristatyti. Atsiribodama nuo tradicinio mugės formato, „Collectible“ kviečia iš naujo interpretuoti dizaino mugės modelį, suteikdama lankytojams galimybę pasinerti į atvirą ir integruotą erdvę Briuselio centre. Įspūdingame modernistiniame Vanderborght pastate, 6000 kvadratinių metrų erdvėje darbus šįmet eksponavo galerijos ir kūrėjai iš Nyderlandų, Prancūzijos, Japonijos, Vokietijos, Šveicarijos, Jungtinės Karalystės, Belgijos bei kitų šalių.

Projektas įgyvendintas bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos nuolatine atstovybe Europos Sąjungoje ir Lietuvos kultūros institutu.

lrkm.lrv.lt inform.

The post Vienintelėje pasaulyje šiuolaikinio kolekcinio dizaino mugėje pristatyti lietuvių kūrėjų darbai appeared first on Voruta.

]]>
https://www.voruta.lt/vieninteleje-pasaulyje-siuolaikinio-kolekcinio-dizaino-mugeje-pristatyti-lietuviu-kureju-darbai/feed/ 0
Lietuva atstatė karo nuniokotą mokyklą Borodiankoje: į klases sugrįžta 700 moksleivių https://www.voruta.lt/lietuva-atstate-karo-nuniokota-mokykla-borodiankoje-i-klases-sugrizta-700-moksleiviu/ https://www.voruta.lt/lietuva-atstate-karo-nuniokota-mokykla-borodiankoje-i-klases-sugrizta-700-moksleiviu/#respond Mon, 18 Mar 2024 06:09:09 +0000 https://www.voruta.lt/?p=200820 Šių metų kovo 15 dieną Borodiankos miestelyje Ukrainoje duris atvėrė lietuvių pastangomis atstatyta viena iš trijų miestelio mokyklų. Dabar ji...

The post Lietuva atstatė karo nuniokotą mokyklą Borodiankoje: į klases sugrįžta 700 moksleivių appeared first on Voruta.

]]>

Šių metų kovo 15 dieną Borodiankos miestelyje Ukrainoje duris atvėrė lietuvių pastangomis atstatyta viena iš trijų miestelio mokyklų. Dabar ji vadinasi Lietuvių-ukrainiečių licėjumi Nr.1, kurį lankys 700 mokinių nuo pirmos iki vienuoliktos klasės.

Projektas, kurio vertė siekia beveik 8 mln. eurų, yra finansuojamas iš Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos fondo lėšų, 1,8 mln. eurų mokyklos baldams ir lauko infrastruktūrai įrengti skyrė Taivaniečių atstovybė Lietuvoje. Šį Lietuvos Vyriausybės inicijuotą projektą įgyvendino Centrinė projektų valdymo agentūra (CPVA).

Pasak Lietuvos ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės, Lietuva, nelaukdama karo pabaigos, padeda atstatyti sugriautus Ukrainos miestus ir jau yra skyrusi daugiau nei 14 mln. eurų laikinos gyvenvietės, mokyklų, darželių rekonstrukcijai ir kitiems projektams. Be to, sudarytos sąlygos Lietuvos verslui aktyviai dalyvauti Ukrainos infrastruktūros atkūrimo projektuose per „B2Lithuania“ platformą, kurioje įmonės gali registruotis ir prisidėti prie Ukrainos rekonstrukcijos projektų įgyvendinimo. „Bendromis pastangomis atkursime Ukrainą ir kartu pasieksime visų mūsų pergalę“, – iškilmingame licėjaus atidaryme sakė ministrė.

Atidaryme taip pat dalyvavo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos kanclerė, Vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos fondo pirmininkė Inga Černiuk, Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Valdemaras Sarapinas, CPVA direktoriaus pavaduotoja Rasa Suraučienė, Kyjivo srities karinės administracijos vadovo pavaduotoja Zhanna Osypenko, Borodyankos miestelio merė Iryna Zakharchenko.
„Mokyklos atstatymas Borodiankoje įkūnija Taivano ir Lietuvos bendrą ryžtą padėti Ukrainai įveikti iššūkius ir atstatyti vilties pamatus jaunajai kartai. Taivanas didžiuojasi galėdamas prisijungti prie Lietuvos įgyvendinant šį projektą. Mūsų bendradarbiavimas pabrėžia, kaip svarbu puoselėti tvirtus ryšius ir siekti bendro tikslo – taikos ir gerovės visiems“, – sakė Taivano atstovybės Lietuvoje vadovė Constance Wang.

Čia užaugs naujos Ukrainos kūrėjai

„Vaikai negali būti karo taikiniu. Atakos prieš vaikus yra terorizmas. Naujai duris atveriantis Lietuvių-ukrainiečių licėjus yra ir vilties, ir neišvengiamos Ukrainos pergalės ženklas. Kai Ukraina laimės prieš barbarišką Rusijos agresiją, šios mokyklos absolventai bus naujos Ukrainos kūrėjai. Turime sutelkti visas pastangas, kad tai įvyktų kuo greičiau“, – pažymi Lietuvos diplomatijos vadovas Gabrielius Landsbergis.

Pasak R. Suraučienės, Ukrainos švietimo sistemos atkūrimas yra vienas iš Lietuvos pagalbos Ukrainai prioritetų. „Kiekviena atstatyta ar nauja mokykla, darželis yra kur kas daugiau nei tik švietimo ir lavinimo įstaiga. Tai – ir Ukrainos kovos, stiprybės ir tikėjimo ateitimi simbolis, o taip pat ir ženklas, kad Ukraina šioje kovoje nėra viena“, – sakė CPVA direktoriaus pavaduotoja.

Atgimusi mokykla ir požeminė slėptuvė

Praktiškai iš griuvėsių prikeltas mokyklos pastatas Borodiankoje dabar virto visiškai nauju, moderniu trijų aukštų statiniu. Jame įrengtos klasės su išmaniosiomis lentomis, interaktyviais stalais pradinukų lavinimui. Mokytojų darbo vietos aprūpintos kompiuteriais, spausdintuvais ir kita kompiuterine įranga. Mokyklos poilsio erdvės dekoruotos ukrainiečių menininkės Julijos Trypolskos piešiniais.

Prie licėjaus įrengta ir pirmoji Ukrainoje šalia švietimo įstaigų pastatyta nauja požeminė slėptuvė, vienu metu galinti sutalpinti iki 800 žmonių. Mokyklą su slėptuve jungia priestatas su liftu ir laiptine, slėptuvė taip pat turi tiesioginį išėjimą į lauką.

Ši nauja patirtis, statant pirmąją slėptuvę šalia mokyklos, inicijavo dar 6 slėptuvių šalia mokyklų Ukrainoje statybos programą, kurią finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuva. Tam iš viso skirta 15,5 mln. eurų.

Padedant atkurti sugriautą Ukrainos švietimo infrastruktūrą, šiuo metu taip pat įgyvendinama Lietuvos iniciatyva sukurti adaptyvų techninį projektą „Ateities mokykla Ukrainoje“. Vyksta tarptautinis šio projekto architektūrinis konkursas, o geriausiu išrinktas projektas, pritaikant jį prie vietos sąlygų, bus naudojamas naujų mokyklų statybai visoje Ukrainoje.

eimin.lrv.lt inform.

The post Lietuva atstatė karo nuniokotą mokyklą Borodiankoje: į klases sugrįžta 700 moksleivių appeared first on Voruta.

]]>
https://www.voruta.lt/lietuva-atstate-karo-nuniokota-mokykla-borodiankoje-i-klases-sugrizta-700-moksleiviu/feed/ 0
Naktinis žygis Rumšiškėse. Asmeninės ir valstybės nepriklausomybės darna https://www.voruta.lt/naktinis-zygis-rumsiskese-asmenines-ir-valstybes-nepriklausomybes-darna/ https://www.voruta.lt/naktinis-zygis-rumsiskese-asmenines-ir-valstybes-nepriklausomybes-darna/#respond Mon, 18 Mar 2024 06:04:00 +0000 https://www.voruta.lt/?p=200804 Naktinis žygis Rumšiškių miške Žygimantas Stankevičius, Rumšiškių A. Baranausko gimnazijos istorijos ir pilietiškumo mokytojas, www.voruta.lt Kovo 10-osios naktį, paslaptingame Rumšiškių...

The post Naktinis žygis Rumšiškėse. Asmeninės ir valstybės nepriklausomybės darna appeared first on Voruta.

]]>
Naktinis žygis Rumšiškių miške

Žygimantas Stankevičius, Rumšiškių A. Baranausko gimnazijos istorijos ir pilietiškumo mokytojas, www.voruta.lt

Kovo 10-osios naktį, paslaptingame Rumšiškių miške, vyko neeilinis renginys, kuris įkvėpė dalyvius pažinti laisvę neįprastu būdu. Šiais metais, minint Laisvę, buvo kviečiama švęsti įveikiant naktį, drėgmę, baimę ir nežinomybę – taip patiems tampant laisvesniais.

Renginys siūlė tris skirtingo ilgio trasas – 3, 7 ir 11 kilometrų, leidžiančias kiekvienam dalyviui rasti sau tinkamiausią iššūkį. Nakties tamsa, kupina paslaptingų garsų ir šešėlių, tapo puikia proga ne tik išbandyti savo fizines bei psichologines ribas, bet ir išmokti orientuotis nežinomoje aplinkoje. Žygio metu drąsiausi dalyviai galėjo pasitelkti savo orientavimosi įgūdžius ieškant šviesą atspindinčių rodyklių tarp medžių šakų ir kelmų.

Tiems, kurie nesiryžo vieni įveikti nakties išbandymų, buvo pasiūlyta eiti kartu su vedliais – Eimantu ir Laura. Jie ne tik rodė teisingą kelią, bet ir dalijosi patarimais bei įdomiais pasakojimais, praturtinančiais žygį įdomiais faktais apie aplinką.

Žygio finišas – stovyklavietė šalia Paežerojaus ežero, kurioje žygeiviai buvo pasitikti šiltų laužo ugnies šviesų. Čia, prie laužo, dalyviai galėjo pasidalinti savo naktinėmis patirtimis, atsipalaiduoti ir mėgautis rėmėjų prizais už atliktas užduotis miške. Tai buvo puiki proga susipažinti su kitais nuotykių ieškotojais ir pasidalinti bendru entuziazmu bei meile gamtai.

Didysis šventės akcentas – mokytojos Agnės sukurtas tamsoje šviečiantis šešių metrų ilgio žalčių karalius, tapęs ne tik orientyro tašku miške, bet ir įspūdingu reginiu, simbolizuojančiu laisvę ir drąsą kirsti įprastų ribų barjerus.

Šis renginys–- puikus priminimas, kad laisvė neapsiriboja istorinėmis datos ar oficialiais renginiais. Laisvė yra kasdienybės dalis, kuria galime mėgautis ir atrasti naujai, išbandydami save ir išmokdami vertinti aplinkos grožį bei įvairovę. Naktiniai žygiai Rumšiškių miške tapo dar vienu įrodymu, kad laisvės šventė gali būti švenčiama įvairiais, netikėtais būdais, kviečiant kiekvieną atrasti savo asmeninį laisvės jausmą.

Renginį organizavo Rumšiškių Antano Baranausko gimnazijos žygeivių klubas. Dėkojame prisidėjusiems mokytojams: Laurai, Vytautui ir Agnei.

Žygio idėją parėmė Rumšiškių kultūros centras, atvira jaunimo erdvė „Rūsys“, Kaišiadorių rajono savivaldybė, UAB Dovaina, UAB Gudobelė.

Žygio organizatorių nuotraukos

The post Naktinis žygis Rumšiškėse. Asmeninės ir valstybės nepriklausomybės darna appeared first on Voruta.

]]>
https://www.voruta.lt/naktinis-zygis-rumsiskese-asmenines-ir-valstybes-nepriklausomybes-darna/feed/ 0
Tarptautinio pripažinimo sulaukęs Valstybinis Vilniaus kvartetas koncertavo žymiajame Romos Panteone https://www.voruta.lt/tarptautinio-pripazinimo-sulaukes-valstybinis-vilniaus-kvartetas-koncertavo-zymiajame-romos-panteone/ https://www.voruta.lt/tarptautinio-pripazinimo-sulaukes-valstybinis-vilniaus-kvartetas-koncertavo-zymiajame-romos-panteone/#respond Sun, 17 Mar 2024 07:20:00 +0000 https://www.voruta.lt/?p=200753 Valstybinio Vilniaus kvarteto pasirodymas Romoje, Panteone, 2024 m. kovas. Groja (iš kairės) Dalia Kuznecovaitė, Algirdas Šochas, Kristina Anusevičiūtė ir Viktor...

The post Tarptautinio pripažinimo sulaukęs Valstybinis Vilniaus kvartetas koncertavo žymiajame Romos Panteone appeared first on Voruta.

]]>
Valstybinio Vilniaus kvarteto pasirodymas Romoje, Panteone, 2024 m. kovas. Groja (iš kairės) Dalia Kuznecovaitė, Algirdas Šochas, Kristina Anusevičiūtė ir Viktor Rekalo. Cristina Crippa nuotr.

Tarptautinio pripažinimo sulaukęs Valstybinis Vilniaus kvartetas koncertavo žymiajame Romos Panteone. Šis išskirtinis Romos Panteone, po Švč. Mergelės Marijos ir Visų Kankinių bazilikos skliautais Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse vykęs koncertas „Nuo svajonės iki laisvės“ – Lietuvos ambasados ir lietuvių bendruomenės Italijoje organizuojamų diplomatų Lozoraičių metams skirtų renginių dalis. Koncerte Panteone (Pantheon Roma) grojo Valstybinis Vilniaus kvartetas, kurio vienas iš smuikininkų – trakietis Algirdas Šochas.

Cristina Crippa nuotr.

Pasak Lietuvos ambasadorės Italijoje Dalios Kreivienės, Panteonas yra būtent ta vieta, kuri jungia praeitį ir dabartį, senovės Romą ir dabartinius laikus, Italiją ir Vatikaną: „Lietuvą, Italiją ir Vatikaną mūsų nepriklausomybės kelyje jungia ypatinga žmogiškoji jungtis – garsi diplomatų Lozoraičių šeima, kuri net sovietų okupacijos laikais nei minutei nenustojo dirbti Lietuvai, perėmę Lietuvos atstovybės prie Šv. Sosto vairą. Tokiu būdu ši šeima sukūrė simbolinę jungtį“, – savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ mintimis apie koncertą dalijosi D. Kreivienė. Ambasadorės teigimu, šiandienių geopolitinių iššūkių kontekste istorinės atminties išsaugojimas įgauna ypatingą reikšmę. Įprasminti šios šeimos atminimą ypač svarbu, nes net kelios Lozoraičių kartos reikšmingai prisidėjo kuriant Lietuvos diplomatinę tarnybą egzilyje, kuri nenuilstamai dirbo dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo ir valstybingumo.

Cristina Crippa nuotr.

Pasak smuikininko A. Šocho, Panteonas – viena įsimintiniausių vietų, kurioje teko koncertuoti. Sakralinė, istorinė aplinka ir nuolat skambėjęs Lietuvos vardas Romos širdyje suteikė išskirtinių išgyvenimų tiek mums, tiek publikai. Atstovauti Lietuvai buvo didžiulis malonumas ir garbė. Juolab kad grojome ir lietuvių kompozitorių muziką, ji padėjo prisiminti neįkainojamą diplomatų Lozoraičių indėlį į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

Cristina Crippa nuotr.

Valstybiniame Vilniaus kvartete groja: Dalia Kuznecovaitė (smuikas), Algirdas Šochas (smuikas), Kristina Anusevičiūtė (altas) ir Viktor Rekalo (violončelė).

Cristina Crippa nuotr.

„Trakų žemės“ inform.

The post Tarptautinio pripažinimo sulaukęs Valstybinis Vilniaus kvartetas koncertavo žymiajame Romos Panteone appeared first on Voruta.

]]>
https://www.voruta.lt/tarptautinio-pripazinimo-sulaukes-valstybinis-vilniaus-kvartetas-koncertavo-zymiajame-romos-panteone/feed/ 0
Zigmas Tamakauskas. Lietuvos knygnešystės puslapiai https://www.voruta.lt/zigmas-tamakauskas-lietuvos-knygnesystes-puslapiai/ https://www.voruta.lt/zigmas-tamakauskas-lietuvos-knygnesystes-puslapiai/#respond Sat, 16 Mar 2024 13:15:00 +0000 http://www.voruta.lt/?p=113572 Iliustracija iš Lietuvos kultūros fondo Knygnešio draugijos spaudai parengto leidinio „Žemaičių (Telšių ) vyskupija vysk. M. Valančiaus laikais“ Zigmas Tamakauskas,...

The post Zigmas Tamakauskas. Lietuvos knygnešystės puslapiai appeared first on Voruta.

]]>
Iliustracija iš Lietuvos kultūros fondo Knygnešio draugijos spaudai parengto leidinio „Žemaičių (Telšių ) vyskupija vysk. M. Valančiaus laikais“

Zigmas Tamakauskas, Kaunas, www.voruta.lt

Kada kalbama apie knygnešystės  laikotarpį, aš visada prisimenu jaunystės metais matytą dailininko Kazio Šimonio išraiškingą paveikslą „Knygnešio mirtis“, kuriame   su knygų ryšulėliu Knygnešys,  parklupęs ant piliakalnio, glaudžiasi prie lietuviško koplytstulpio  kamieno lyg tardamas savo paskutinės maldos žodžius, susipynusius su Lietuvos vardu. Iš viršaus žvelgiantis Rūpintojėlis tarsi laimina jo auką, žadinusią tos  Lietuvos  gyvybingumą, Prisikėlimo viltį. 

Vanda  Daugirdaitė Sruogienė, norėdama parodyti  carizmo nusiaubtos Lietuvos vaizdą   savo „Lietuvos istorijos“  viename puslapyje pateikia dano A. Benediktseno pastebėjimą: „…Trys milijonai lietuvių, savitos ir paprastos tautos, kuri neturi savo šviesuolių, neturi pakankamai stipriai šaukiančio balso, kad galėtų būti išgirsta už jos sienų apie tai, kas vyksta jos žemėje – šita tauta yra bejėgė savo išnaudotojų galioje“. (Vanda Daugirdaitė Sruogienė. Lietuvos istorija, Vilnius,1990, 255 psl.). Tačiau šis  svetimšalis tardamas tokius pesimistinius žodžius,  nesugebėjo įžvelgti mūsų tautoje glūdančios dvasinės stiprybės, jos gelmės, jos bundančio pavasario daigų.

Kas vis dėlto yra ta knygnešystė, ką tas žodis reiškia mums ir kitakalbiams? Žodis „knygnešys“ sunkiai verčiamas į kitas kalbas, o ypač  norint teisingai perduoti jo tikrąją prasmę. Pažodžiui tai reikštų knygų nešiotoją, platintoją, o istorine prasme – spaudos draudimo metu  užsienyje spausdintų knygų gabentoją per sieną ir  jų platintoją. Sunkiai kitoms tautoms suprantamas arba daugeliui visai neįsivaizduojamas  tas istorijos tarpsnis, kuris lėmė to žodžio atsiradimą. Matyt, gimtojo žodžio draudimas sava išraiška beveik nesutinkamas tautų istorijoje. Taip atsitiko tik Lietuvoje, kurioje rusiškasis imperializmas be jokių skrupulų norėjo sunaikinti mūsų dvasinės kultūros svarbiausią atspindį – lietuvišką kalbą, jos žodį, tikėjimą. Ta pati jėga pasikėsino ir į Lietuvos vardą, pavadinusi ją Šiaurės vakarų kraštu…

Po nepavykusio 1863 metų sukilimo caro valdininkai viešpatavę Lietuvoje nutarė vietoje lotyniškų raidžių lietuviškuose raštuose naudoti vadinamą kirilicą – rusišką raidyną, turėjusi jų manymu paspartinti mūsų tautos surusinimo eigą.  Ir šiame prislėgtame vadintame Šiaurės vakarų krašte blykstelėjo neužgesinamas Šviesos spindulys, kurį puoselėjo jau uždaryto  Vilniaus universiteto buvę  auklėtiniai, tapę žinomais visuomenės veikėjais, rašytojais, savo kūryboje skleidę meilę Lietuvai, jos didžiai praeičiai, lietuvių tautos garbingai istorijai.

Po nepavykusio 1863 metų sukilimo caro valdininkai viešpatavę Lietuvoje nutarė vietoje lotyniškų raidžių lietuviškuose raštuose naudoti vadinamą kirilicą – rusišką raidyną, turėjusi jų manymu paspartinti mūsų tautos surusinimo eigą.  Ir šiame prislėgtame vadintame Šiaurės vakarų krašte blykstelėjo neužgesinamas Šviesos spindulys, kurį puoselėjo jau uždaryto  Vilniaus universiteto buvę  auklėtiniai, tapę žinomais visuomenės veikėjais, rašytojais, savo kūryboje skleidę meilę Lietuvai, jos didžiai praeičiai, lietuvių tautos garbingai istorijai.    Ypač ryškia šviesa išsiskyrė  vyskupo Motiejaus Valančiaus  daugiašakės veiklos dvasia.  Ta dvasia reiškėsi lietuviško žodžio gajumu, tarpusiu jo organizuotose slaptose mokyklose, knygų rašymo, jų spausdinimo ir platinimo darbe. Vyskupas, supratęs primetamo rusiško raidyno klastą, uždraudė net į rankas imti „graždanka“ atspausdintas maldaknyges ir kitus  raštus.  Atmintyje yra išlikęs ištikimo dr. Vinco Kudirkos palikimo saugotojo Paežeriuose  mokytojo Stasio Ankevičiaus pasakojimas: kai vaikas parsinešdavo jam įbruktą į rankas „lietuvišką“, bet su rusišku raidynu knygą – tėvai, susipratę suvalkiečiai,  tuojau ją įmesdavo į pakurtą krosnį…

Su rusišku raidynu atspausdintos knygos susilaukė  visoje Lietuvoje mūsų tautiečių boikoto.

Lietuviški dar neišspausdinti rankraščiai slapta keliaudavo net per tris rusų valdžios parengtas užtvaras į vokiečių valdomą Mažąją Lietuvą. Pasienyje reikėjo įveikti tankias kareivių gretas, raitąją žvalgybą, seklius ir muitininkus. Mažojoje Lietuvoje išspausdintos knygos su tokia pačia didžiule rizika būdavo gabenamos atgal – į Lietuvą. Tuos lietuviškos spaudos gabentojus, priskirdamas prie jų ir save, pirmą kartą pavadino knygnešiais aušrininkas Jonas Šliūpas. Pasienyje jie dar buvo vadinami pakininkais, nes knygos būdavo gabenamos supakuotais ryšuliais. Sugauti knygnešiai trejiems – penkeriems metams buvo tremiami į Sibiro atšiauriausias vietas, teisiami iki penkerių metų kalėjimu, o kurie nesustodavo bėgdami per sieną – nušaunami vietoje. Kartais bėgimu pateisindavo paprasčiausią žmogaus nužudymą. Lygiai kaip vėliau – sovietmečio egzekucijose.

J. Zikaro skulptūra Knygnešys Kaune, Karo muziejaus sodelyje (bronza, 1939) © Vytautas Kaltenis

Dideli pavojai knygnešių tykodavo kiekviename žingsnyje. Jiems reikėjo turėti nepaprastos drąsos, ištvermės ir sumanumo. Svarbiausiai – tvirto tikėjimo malonės, pareigos supratimo. Atsirado tūkstančiai pasiaukojusių knygnešių, kurie pirmiausia suprato, kad jų artimieji turi melstis ne iš rusiškomis raidėmis spausdintų maldaknygių,  kad  jie turi nepasiduoti primetamai stačiatikybei ir rusinimui. Nuolat brendo knygnešių tautinė savimonė, savo tautiečių švietimo samprata, susijusi su laisvės troškimu savo kraštui. Čia vėl prisimintinas vyskupas M.Valančius, organizavęs pirmuosius knygnešystės žingsnius, išmokęs žmones lietuviškai skaityti ir rašyti, pažadinęs juose sąmoningos blaivystės dvasią, norą turėti savą spaudą, vedęs savo tautą lyg Mozė per nykią dykumą į Vasario 16-osios rytmetį. Ne veltui Steigiamojo Seimo narys, Lietuvos kariuomenės savanoris ir buvęs „Kario“ žurnalo redaktorius Petras Ruseckas vyskupą Motiejų Valančių pavadino didvyriu, tikru to laiko tautos vadu.  Vyskupui knygnešystės darbe aktyviai talkino knygnešių karaliumi pramintas Jurgis Bielinis, savo ramų gyvenimą iškeitęs į pavojingą 30 metų trukusį uždraustų lietuviškų spaudinių gabenimą iš vadinamos Prūsijos – iš Tilžės ir Ragainės. J.Bielinis net buvo įsirengęs savo slaptą spaustuvėlę, kurioje leido laikraštį „Baltasis erelis“. Lietuva, įvertinusi šio legendinio knygnešio pasiaukojamą veiklą, jo gimtadienį – kovo 16 dieną –mini kaip Knygnešio dieną.    Daug kam žinomi šio garsiojo knygnešio žodžiai:  „Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis.   Kaip vandens lašas, nuolat lašnodamas, suaižo akmenį, taip ir mūsų tauta, nepaliaudama kirsti burlioko šaknis Lietuvoje, iškovos sau laisvę“. Tos atėjūnų šaknys buvo kertamos lietuviškos knygos ir žodžio ginklu.

Vysk. M.Valančius buvo ne tik daugelio knygelių autorius ir finansuotojas – jis per savo vyskupystės kunigus, inteligentus ir kaimo žmones išplėtė spaudos platinimą, steigė slaptas organizacijas, draugijas ir kuopeles. Kiekvienas Lietuvos kraštas turėjo savo žinomus didžiuosius knygnešius. Aukštaitijoje ir visoje Lietuvoje buvo žinomas jau mūsų minėtas J.Bielinis, Žemaitijoje garsėjo knygnešys kun. M.Jurgaitis, Suvalkų krašte – J.Kancleris, Rytų Lietuvoje – S. Didžiulis, Vilniaus krašte – kun. S.Gimžauskas. Knygnešyste, tarnaudamas Rygos policijoje, užsiėmė Juozas Miliauskas, slapyvardžiu Miglovara. Jis savo poezija ir publicistika propagavo tautos vienybę, meilę Tėvynei, aukštino gimtąją kalbą. Platindamas lietuvišką spaudą taip pat pasižymėjo Šakių apskrities Sudargo klebonas kun. M.Sederavičius, sutelkęs nemažą būrį kunigų bei pasauliečių knygnešių. Garsėjo savo aktyvia veikla „Garšvių“, „Atgajos“, „Sietyno“, „Aušrinės“, „Spindulio“, „Svirplio“, „Žiburėlio“, „Kūdikio“ ir kitos knygnešių organizacijos. Malonu pažymėti, kad ir  minėto  renginio vieno iš iniciatorių – Lietuvos šaulių sąjungos Kauno skyriaus 2-osios kuopos vado Juliaus Proškaus prosenelis, senelis ir senelė Praškevičiai bei senelės brolis Braziukaitis buvo žymūs knygnešiai ir daraktoriai Stakliškių bei Kalvių seniūnijose. Lietuviškos spaudos platinimo centrai buvo įsikūrę Vlado Putvinskio Šilo-Pavėžupio dvare, Seinų ir Kauno kunigų seminarijose, Veiverių mokytojų seminarijoje, Kretingos vienuolyne. Vilniuje, Šv. Mikalojaus bažnyčios punkte, plačiai išgarsėjo „dvylika lietuvybės apaštalų“. Tai žinomi tautinio atgimimo veikėjai Jonas ir Petras Vileišiai, kunigai J.Ambraziejus ir V.Urbanavičius, inžinierius J.Bortkevičius, dr. A.Domaševičius ir kt. Mažojoje Lietuvoje platindama lietuvišką spaudą didžiulį darbą nuveikė „knygininkė“, kaip ji save vadino, Marta Zauniūtė.

Rusijos vidaus reikalų ministras, atsakydamas į Žemaičių pavyskupio Antano Baranausko prašymą grąžinti lietuviams spaudą, pabrėžė: „Nereikia mums nei jūsų meilės, nei jūsų pačių. Praeis kuris laikas, prasilies Lietuvoje daug ašarų ir kraujo, o Lietuva pasiliks rusiška ir stačiatikiška“. Krašto rusintojai – muravjovai, miliutinai, kaufmanai ir jų tarnai, tikėję, kad rusiška raidė pabaigs tai, ko neužbaigė kardas, neįvertino mūsų tautos gyvybingumo, kurį puoselėjo ir skleidė nesurusintas kaimo sodžius, Lietuvos garbingos praeities vaizdiniai, lietuviška maldaknygė, elementorius, „Aušra“, „Varpas“ ir kiti leidiniai.

Knygnešių aktyvią veiklą nusako muitinėse sulaikytų knygų skaičius: 1891-1893 metais – 37718 vnt., 1894-1896 metais – 40335 vnt., 1900-1902 metais – 56182 vnt. Per 1865-1904 metų laikotarpį platinimui buvo išleisti 1830 leidinių. Per šį laikotarpį gabendami ir platindami lietuvišką spaudą caro valdžios policijai ir žandarams įkliuvo 2900 žmonių. Rusijos vidaus reikalų ministras, atsakydamas į Žemaičių pavyskupio Antano Baranausko prašymą grąžinti lietuviams spaudą, pabrėžė: „Nereikia mums nei jūsų meilės, nei jūsų pačių. Praeis kuris laikas, prasilies Lietuvoje daug ašarų ir kraujo, o Lietuva pasiliks rusiška ir stačiatikiška“. Krašto rusintojai – muravjovai, miliutinai, kaufmanai ir jų tarnai, tikėję, kad rusiška raidė pabaigs tai, ko neužbaigė kardas, neįvertino mūsų tautos gyvybingumo, kurį puoselėjo ir skleidė nesurusintas kaimo sodžius, Lietuvos garbingos praeities vaizdiniai, lietuviška maldaknygė, elementorius, „Aušra“, „Varpas“ ir kiti leidiniai. Knygnešiams dažnai talkino paprasti kaimo žmonės, pamaldžios moterys, zakristijonai, škaplierninkai. Jie visi savo kilniu darbu prisidėjo prie Rusijos valdžios Lietuvoje pamatų susprogdinimo, prie Lietuvos valstybės atkūrimo. Gražiai knygnešių veiklą savo raštuose apibūdino kunigas knygnešys, vėliau tapęs Lietuvos kariuomenės kapelionu, Julijonas Kasperavičius: „Anų laikų kovotojai su knygų ryšulėliais ant kupros pirmieji pradėjo ruošti dirvą nepriklausomybei. Jie pirmieji ėmė skleisti žmonėse mintį ir susipratimą, kad reikia numesti sunkų rusų priespaudos jungą“.

Tai buvo pirmasis knygnešystės etapas. Antrasis jos etapas susijęs su sovietine okupacija. Šį laikotarpį būtų galima suskirstyti į dvi dalis: pirma – dešimt metų trukusio ginkluoto partizaninio pasipriešinimo ir antra – tolesnės dvasinės rezistencinės veiklos spauda. Abiejų laikotarpių spaudą jungia pogrindis, tautinės savimonės pasireiškimas, rūpestis dėl savo tautos, savo kultūros likimo. Pirmajame laikotarpyje ryškesnis patriotinis kovos motyvas, antrajame daugiau atsispindi religinio persekiojimo faktai, žmogaus teisių pažeidimo ir tautinės kultūros išlikimo problemų motyvai. Čia vėl atsiranda slapti spaudos leidėjai, jos platintojai – knygnešiai ir skaitytojai. Vėl, kaip ir prie carų valdžios, – didžiulė rizika, pasiaukojimas, tremtys, lageriai, kalėjimai. Tik šį kartą represijos žymiai brutalesnės ir rafinuotesnės, besidangstančios įvairiomis kaukėmis. Spauda abiejuose laikotarpiuose buvo vienas pagrindinių kovos ginklų, demaskavęs sovietinį okupantą ir jo kėslus.

Iš partizaninio laikotarpio pogrindžio leidinių paminėtini: Žemaitijos partizanų laikraštis „Laisvės karžygys“, Lietuvos laisvės armijos Vytauto apygardos štabo leidinys „Aukštaičių Kova“, Merkio rinktinės partizanų štabo leidinys „Mylėk Tėvynę“, Kęstučio apygardoje leistas „Laisvės Varpas“, Tauro apygardos leidinys „Kovos keliu“, vėliau jį pakeitęs „Laisvės žvalgas“, „Už tėvų žemę“, „Partizanas“, „Į Laisvę“ ir kt. Daugumas partizaninės kovos laikotarpio leidinių spausdinti ne spaudos priemonėmis, o rotatoriais ar rašyti rašomąja mašinėle ant paprasto popieriaus. Tačiau jie visi atspindėjo kovojančios Lietuvos dvasią, juose buvo analizuojama komunistinė sistema, Lietuvos okupacija, jaunimas raginamas nesitaikstyti su okupanto užmačiom. Štai 1947 metų vieno leidinio vedamajame rašoma: „Ta kovojanti Lietuva gyva ir yra čia, kur teka Nemunas ir Vilija, kur vaitoja okupacijos lietuviai, nes čia teka kraujas, nes čia gęsta už laisvę kovotojų gyvybės, kaip žvakės, nes čia yra milžinų kapai ir jų ainiai – kovojanti Lietuva“. Partizaninės kovos laikotarpiui ypač būdinga poezija, pasiekusi žmonių širdis ir virtusi neįvardytų autorių sukurtomis dainomis. Jos pasiekė per legendinį partizaną Juozą Lukšą, perėjusį sovietines užtvaras, ir užsienio lietuvius. Šiose dainose atsispindi ir kautynių su sovietiniu okupantu vaizdai – pavyzdžiui, Kalniškių mūšis, partizanų heroizmas. Partizanų dainose gausu tikėjimo akcentų, motulės, mergelės, namų, žuvusių už Tėvynę atminties motyvų.

Didelį palengvinimą leidžiant pogrindžio spaudą turėjo nuo 1981 metų veikusi Salių kaime įrengta slapta spaustuvė, pavadinta „ab“. Ją įrengė Vytautas Andziulis savo sodyboje po gyvenamuoju namu. Jam padėjo didelis savo krašto patriotas jau Amžinybėn iškeliavęs Jonas Bacevičius, Šauklio slapyvardžiu sudaręs ir 1986 metais išleidęs „Trumpą Lietuvos istoriją“, parašęs knygelę „Lietuvių vargai dėl savo kalbos Vilniaus krašte“. Spaustuvė pavadinta pagal steigėjų pavardžių pirmąsias raides. Įėjimas į ją buvo įrengtas po slankiojančiu vandens baseinu. „ab“ spaustuvėje iki 1990 metų buvo leidžiama antisovietinė religinė, politinė, istorinė ir grožinė literatūra.

Iš dvasinio rezistencinio laikotarpio pogrindžio leidinių pažymėtini „Aušra“, „Varpas“, „Rūpintojėlis“, „Alma Mater“. Šiuose leidiniuose gausu sovietinio gyvenimo tikrovės ir pasipriešinimo vaizdų. Pabrėžiamas būtinumas gilintis į savo istoriją, į savo krašto kultūros gelmes. 1979 metais pasirodžiusiame leidinyje „Alma Mater“ rašoma, kad labai svarbus dalykas – visur ir visada gilintis į savo tautos istoriją. Tik gerai ir objektyviai pažinę savo krašto istoriją ir kultūrą, išliksime atsparūs pragaištingai okupantų misijai Lietuvoje. Būti abejingiems savo tautos istorijai ir kultūrai reiškia ne ką kita, kaip talkininkavimą okupantams. Leidinys „Laisvės šauklys“, kurio vieni iš leidėjų buvo žinomi disidentai Antanas Terleckas ir dabartinis, didelį autoritetą ir populiarumą turintis pranciškonų  kunigas Julius Sasnauskas, be jokių užuolankų jau ragino siekti Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Didelį palengvinimą leidžiant pogrindžio spaudą turėjo nuo 1981 metų veikusi Salių kaime įrengta slapta spaustuvė, pavadinta „ab“. Ją įrengė Vytautas Andziulis savo sodyboje po gyvenamuoju namu. Jam padėjo didelis savo krašto patriotas jau Amžinybėn iškeliavęs Jonas Bacevičius, Šauklio slapyvardžiu sudaręs ir 1986 metais išleidęs „Trumpą Lietuvos istoriją“, parašęs knygelę „Lietuvių vargai dėl savo kalbos Vilniaus krašte“. Spaustuvė pavadinta pagal steigėjų pavardžių pirmąsias raides. Įėjimas į ją buvo įrengtas po slankiojančiu vandens baseinu. „ab“ spaustuvėje iki 1990 metų buvo leidžiama antisovietinė religinė, politinė, istorinė ir grožinė literatūra. Čia 1981 metais penkių tūkstančių egzempliorių tiražu buvo išspausdintas vyskupo K. Paltaroko „Tikybos pirmamokslis“. Ši knygelė buvo išleista net vienuolika kartų bendru 32 tūkst. egzempliorių tiražu. Trisdešimt du kartus buvo išspausdintas maldynėlis „Garbė Tau, Viešpatie“. Didelės paklausos turėjo čia išspausdinta Lietuvos laisvės šauklio Kęstučio Genio poezijos knyga „Ugnies kryžius“, Lietuvos partizanų dainos „Kovų aidai“, 1941 metų birželio sukilimo dalyvio ir Laikinosios Lietuvos vyriausybės nario dr. Adolfo Damušio knyga „Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai 1939-1949 m.“. Šioje spaustuvėje pirmą kartą buvo išspausdinta buvusio Lietuvos užsienio reikalų ministro, perėjusio sovietinio lagerio baisumus, Juozo Urbšio knyga „Lietuva ir Tarybų Sąjunga lemtingais Lietuvai 1934-1940 m.“.

Didelį poveikį demaskuojant sovietinį režimą turėjo 1972 m. kovo 19 d. pasirodžiusi pogrindinė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Jos buvęs redaktorius – naujųjų laikų knygnešys, dabartinis kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius „LKB kronikos“ 11-ojo tomo pratarmėje rašo: „Tų dienų dalyviai žinojo, kokia didelė yra kompartijos ir KGB prievartos mašina. Tai buvo biblinis Galijotas, pasiryžęs sunaikinti Lietuvą ir Bažnyčią. Tie, kurie ryžosi išeiti į atvirą kovą su šiuo Galijotu, buvo tokie apgailėtinai maži ir silpni kaip Dovydas, bet jie turėjo tikėjimą ir pasitikėjimą Apvaizda“. Tai matyt ir buvo ta galybė, kurios kagėbistams nepavyko užgniaužti. Šis daugiausiai rašomąja  mašinėle spausdintas legendinis leidinys ėjo iš rankų į rankas iki pat Lietuvos atgimimo. Prisimintini ir kiti šio leidinio leidėjai – pasaulietis Petras Plumpa, kunigai Jonas Boruta, Kazimieras Ambrasas, Pranas Račiūnas, pašvestojo gyvenimo seserys Genovaitė Navickaitė, Gerarda Šuliauskaitė, Nijolė Sadūnaitė, Bernadeta Mališkaitė, Jadvyga Stanelytė, pasaulietis Povilas Petronis,  talkininkas S. Kovaliovas,  leidinio krikštatėvis – tuometinis   vyskupas tremtinys, vėliau garbingasis Lietuvos kardinolas  Vincentas Sladkevičius ir kiti.

Šio laikotarpio pogrindiniai leidiniai, patekę į Vakarų šalis, būdavo padauginami, platinami, o grįžę į Lietuvą pasiekdavo ir daugelį mūsų krašto skaitytojų.

Į naująją, pokario metų knygnešystę įsitraukusi Bažnyčia ir susipratę pasauliečiai vedė mūsų tautą į nesulaikomą atgimimo Sąjūdį – į tą didelį prieš 26  metus  įvykusį Apvaizdos ranka  pažymėtą stebuklą – Lietuvos Laisvę.

Švęsdami Knygnešių dieną,   mintimis nukeliaukime į  Suosto bažnyčios šventorių, kuriame palaidotas knygnešių Knygnešys Jurgis Bielinis. Ant jo antkapinio paminklo, sudėtų iš tokių pačių lauko akmenų, kaip ir Nežinomam kareiviui, yra iškaltas užrašas: Norint sukurti tautoje vienybę ir didžią ateitį, dabartis reikalauja praeities didvyrių pėdomis eiti.

Nepasiduokime  dabarties madingos saviplakos vėjams, stenkimės  geriau pažinti širdimi ir protu savo tautos garbingos  istorijos puslapius, jos dvasinių vertybių gelmę.

The post Zigmas Tamakauskas. Lietuvos knygnešystės puslapiai appeared first on Voruta.

]]>
https://www.voruta.lt/zigmas-tamakauskas-lietuvos-knygnesystes-puslapiai/feed/ 0
Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XI) https://www.voruta.lt/jonas-dapkunas-mano-gyvenimo-prisiminimai-xi/ https://www.voruta.lt/jonas-dapkunas-mano-gyvenimo-prisiminimai-xi/#respond Sat, 16 Mar 2024 08:00:00 +0000 https://www.voruta.lt/?p=200767 Maršrutu Marijampolė – Kaunas pradėjusi kursuoti J. Dapkūno mašina K-25 Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt Šeštadienio skaitymuose – vienuoliktoji ištrauka iš Jono...

The post Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XI) appeared first on Voruta.

]]>
Maršrutu Marijampolė – Kaunas pradėjusi kursuoti J. Dapkūno mašina K-25

Česlovas Iškauskas, www.voruta.lt

Šeštadienio skaitymuose – vienuoliktoji ištrauka iš Jono DAPKŪNO prisiminimų. Joje paaiškėja, kad šis Sūduvos šviesuolis jau imasi ir savo verslo, tampa svarbus Marijampolės apskrities veikėjas, apie kurį rašo tuometinis verslininkų leidinys „Verslas“. Parengė Česlovas Iškauskas.

Kaip tapau tikru verslininku

Nuo 1926 iki 1940 metų vidurio – 14 metų buvau Lietuvių verslininkų sąjungos Marijampolės skyriaus sekretorius. Kai 1940 metais atėjo tarybinė valdžiukė, tai tokius, kaip mes, prekybos specialistus, visus vienos rankos mostelėjimu nušlavė į šiukšlyną. Mat jie skaitė, kad visi privatūs prekybininkai, nors legalūs ir su patentais, vis vien yra parazitai. Per tą savo visuomeninės 14 metų veiklos laikotarpį nemažai esu parašęs straipsnių iš prekybos srities į laikraščius. Daug skyriaus susirinkimuose daręs pranešimų, dalijęs patarimų apie prekybą. Aš sakydavau, kad geras prekybininkas turi būtie tam tikros rūšies inteligentas, mandagus, sąžiningas ir net visapusiškai išsilavinęs. Toks prekybininkas turės tarp liaudies gerą vardą, tas ir turi pasisekimo prekybos srityje. Toki prekybininkai, kaip šiais laikais (o jau eina 1981 metai), kurie galvoja, kaip tave nusukt, apskaičiuot, be to, su pirkėju, ypač su senesniais žmonėmis, visai nekalba, ką paprašai – nusiduoda negirdi lyg kurti, taigi toki prekybininkai prieš karą iki 1940 metų birželio 15 dienos buvo pasmerkti žlugtie (žinoma, jeigu tokis iš tūkstančio rasdavosi vienas, o gal nė vieno tūkstantyje nebuvo).

Aš prekyboj turėjau talentą, greit pramokau arba liaudis išmokino. Ir taip mudviem su Kastule visur neblogai ėjosi, sekėsi, tik dar buvo viena bėda – mažai turėjom kapitalo investuotie į prekybą, o vis teko daugumoj naudotis kreditais. Šitie mumis daug apsunkindavo, nes vis tekdavo permokėtie apie 10 procentų už tą ar kitą prekę, nekalbant apie skolinimą iš privačių asmenų, kur reikėjo mokėtie palūkanų už 100 litų į mėnesį po 2 litu.

Dar turiu primintie, kad aš kaip kur buvau kaltas. Mes vienoj vietoj vis neilgai rimom, daugumoj tai aš buvau nenuorama. Vieną prekybą įsigijom, jau, rodos, neblogai einasi, tai kur tau – kas topteli į galvą, kad štai šitą parduokim, ir jau kitoj vietoj numatęs – ten tai bus gerai. Na, su draugute pasitariu, toji niekada neprieštaravo. Ir taip tas perkybos vietas ir jos rūšis keitėm keletą kartų. O tas nelabai išeidavo į gera. Kaip patarlė sako, kad vienoj vietoj ilgainiui ir akmuo apželia. Negana to, su parduotuvių kaitaliojimu turėjom šiek tiek nuostolių, dar įsivėliau į nepelningą automobilių verslą.

Tai buvo 1927 metais. Mudu dviese su pil. Janulevičium Amerikos lietuvių bendrovėj Kaune nupirkom lengvą mašiną „Ford“ keleiviams vežioti taksi. Už tą mašiną mokėjom 7 000 litų.

Įmokėjom 5 000 litų, likusius 2 000 likom skolingi. Išdavė vekselius kas mėnesį po 300 litų. Aš tik pusantro tūkstančio turėjau grynais, 1 000 litų Janulevičius už mane uždėjo. Man čia susidarė nemaža skolų. Janulevičiui moku kas mėnesį skolą po 100 litų, už mašiną 150 litų ir dar Janulevičiui 150 litų, nes jisai išsimokino už šoferį. Turėjo teises ir jis važinėjo, taip buvom sutarę. Iš pirmų mėnesių Janulevičius važinėja – gerai vairuoja, neblogai uždirba. Iš tų uždirbtų pinigų viską apsimokam ir dar šiek tiek lieka. Mašina nauja, veikia gerai, be sutrikimų, nė padargų remontuot nereikia. Tik benzinas daug išlaidas pakeldavo, nes litras kainavo 80–85 centus, o į Kauną suvažinėtie ten ir atgal benzino sunaudodavo 20–25 litrus. Tuo ruožtu ir važinėjimas buvo brangus, pavyzdžiui, į Kauną ir atgal reikėdavo 50 litų, į Vilkaviškį – 20–25 litų.

Važinėjam antri metai, jau einasi blogyn. Reikia padangas pirkti – 200–250 litų štuka, remontas mėnesiui apie 30–50 litų. Mašinų daugėja, išsirikiuoja 8–10 mašinų taksistų. Visi nori gyventie, visi keleivius graibsto – konkurencija. Mano šoperukas pinigėlių maža parneša, pelno nėra, bet dar vis važiuojam, į skolas lendam. Negana šitos bėdos, ką jau turiu, dar klampojuosi į didesnį bėdų liūną. O buvo taip: nepraėjus metams, kaip pirkom „Ford“, aš perku nuo pil. Butkeraičio jo susprogusio autobuso „Ovelant“ važiuoklę (ją vadinom šasi) be motoro ir kėbulo. Reik prie to šasi motoro ir kėbulo, tada bandyt sumontuot sunkvežimį. Pas vieną pil. Kalvarijoj perku motorą „Ford“, tuos du dalykus pristatau į inž. Vitmozerio3 mechaninę dirbtuvę viską sumontuoti iki galui, kad galėčiau tik sėstie ir važiuotie. Per trumpą laiką man tą sunkvežimį sumontavo, kėbulą uždėjo ir t. t. Šioje kontoroje atsiskaitau už sudėtinį sunkvežimį ir išvažiuojam iš fabriko.

Už 75 litus išsiimu patentą, pasiimu šoperį, už numerį mašinai – 2 litu. Na, ir pradėjau ieškotie darbo: kur kam ką nuvežtie, parvežtie. Iš pradžių dar ėjosi prastai, nes mažai kas davė, ką vežtie, bet po truputį pradėjo atsirastie. Ir mašina apie porą mėnesių ėjo gerai, bet tolyn – vis blogyn, visai su tokia sudėtine technika vargo vakarienė pasidarė.

Rudeniop atsirado daugiau darbo. Mūsų kupčiai – žydai – iš ūkininkų supirkdavo žąsis, antis, kurkes[1], vištas ir siųsdavo į Virbalį, Kybartus. Ten iš Vokietijos atvykdavo kiti supirkėjai jau nuo šių mūsų pirklių. Anksčiau, kai nebuvo mašinų, tai veždavo padvadom, vadinamais brikais. Tuos daugiau nei 40 kilometrų varydavo pėsčias žąseles. Tai buvo varginga ilga kelionė. Žydai, kurie turėjo sunkvežimius ir nespėdavo, neaprėpdavo visų tų paukščių nuvežtie į Kybartus, man duodavo kokį vieną kitą reisą. Tad jau šiek tiek atsirado darbo ir neblogai mokėjo už reisą – iš ten ir atgal 40–45 litus. Kartais ir du kartus suvažinėdavom, tik reikia turėtie gerą mašiną. Dar klėtką teko padarytie ant mašinos. Padarėm trijų aukštų, kad daugiau pakrautume ir kad paukščiai neuždustų. Bet iškraunant pasitaikydavo ir vienas kitas negyvas, uždusęs, tik čia jau pačių kupčių kaltė.

Su šita montuota kombinuota mašina vežėm apie pusantro mėnesio. Vėliau mano sukurta technika pradėjo šlubuotie taip, kad jau kely lieka nakvotie, kartais buksyru partrauktie tenka, o šitas viskas man labai ėjo ne į naudą, daug kainuodavo. Ir tie mano darbdaviai kupčiai pradėjo manęs vengtie ir jau neduotie vežtie. Jei nuo žydų sunkvežimių atlikdavo, tai tada ir man numesdavo kaip tam šuneliui kaulą apgraužtie. Vienas kytras Marijampolės kupčius – irgi žydelis pavarde Ribickas – pastebėjo mano varganą mašinų eksploataciją (jisai turėjo benzino kolonėlę, mašinom dalių, padangų ir kita). Vieną dieną atvyksta pas mane į namus su nauju pasiūlymu ir sako: „Ponas Dapkūnas, aš matau, kaip jūs vargstat su šituo senu trantu sunkvežimiu. Aš siūlau pirktie naują mašiną – ševroletą, 2 tonų sunkvežimį.“ Aš, nustebęs tuom jo pasiūlymu, ir sakau, kaip ir už ką aš tą naują mašiną pirksiu, kad skolose, o ne piniguos paskendęs. O jis man sako: „Oi, aš už jumi uždėsiu du tūkstančiu litų, šitą seną priims, priskaitys du tūkstančiu litų, ir mes paimsim naują ševroletą už 12 000 litų. Man vekselius išduosite 2 000 litų, Amerikos bendrovei – 10 000 litų ir taip mes turėsime naują gerą mašiną.“ Mes su viskuo sulygom ir rytojaus dieną tuom reikalu nuvykom į Kauną, į Amerikos bendrovę. Čia sutvarkėm reikalus, sutarėm, kad mano senos mašinos kėbulą uždės dirbtuvėse ant naujo ševroleto šasi. Pasirašiau krūvą vekselių. Bendrovei išdėstėm mėnesiui po 400 litų, Ribickui – po 100 litų. Šiuos reikalus sutvarkę parvykstam namo. Su senu klabūku[2] šoperukas Dobila nusiiria į Kauną, atiduoda į dirbtuvę ir po poros dienų jau nauja mašina parvyksta. Mašina tiesiog puiki, net skamba, važiuojam ir džiaugiamės.

Aš tuo laiku dar vis pašte dirbau, prekyba taipgi judėjo, krutėjo – čia daugiau Kastulė tvarkėsi. Paukščių vežiojimas baigėsi, prekių parvežtie žydeliai kupčiai man nedavė. Lietuviai, stambesni biznieriai, dar žydų sunkvežimininkų nepameta, vis pagal seną papratimą jiems duoda darbo, rokuoja – nepatogu atsakytie. Taip tą 1928–1929 metų žiemą vargais negalais ištvėriau nebankrutavęs. O žiema buvo šalta, ilga ir sunki. Plentus užsnigo, užpustė, keliai neišvažiuojami. Tada dar nebuvo buldozerių, visą mašinų judėjimą sukaustė sniegas ir šaltis, mašinom niekur negalėjom išvažiuotie. „Fordu“ Janulevičius išvažiavo Lazdijų link, bet mašiną Lazdijuose pastatė pas vieną ūkininką. Tik po trijų mėnesių iš ten parsivarėm ir dar tam ūkininkui nuomos 60 litų užmokėjau. Sunkvežimio šoperiui Dobilai mokėjau 300 litų už mėnesį, vekselį už mašiną išpirkdavau už 400 litų. Dar vis tarnavau pašte, gaudavau 200 litų algos, tai gelbėjo įvairias išlaidas padengtie. Prekybą turėjom, bet ir tą nualinom, nes skolas lopiau, dar vis nepaleidau vekselio nukeliautie pas notarą ar teismą, nes tas tai prekybininkui buvo nelaimė.

Marijampolės autobusų stotis, apie 1930 m.

Pagaliau prašvito pavasaris. Vienas pramonininkas žydelis – pavarde Essas – turėjo didelį malūną4. Šitas kupčius Kaune turėjo ir perkupčių – irgi žydų, kurie nuo jo pirkdavo miltų, tik geros rūšies, pikliavotų. Essas man pradėjo duotie vežtie į Kauną miltus. Pakraunu po 20 maišų po 80 kilogramų, už maišą iškart mokėjo po du litu, vėliau tik po pusantro, bet ką aš galėjau darytie – reikėjo gelbėtis nuo pinigo trūkumo. Ilgainiui pradėjo ir lietuviai vienas kitas duotie parvežtie ir nuvežtie į Kauną ir atgal, tai – „Dirvos“ spaustuvė, Kiverio baldų prekyba, vaistininkas, Marijonų spaustuvė ir baldų fabrikas, žemės ūkio draugija. Vedėju buvo Penčyla Jonas, kuris mane iš dalies palaikė. Jisai pradėjo vežtie iš „Paramos“ kepyklos donos, pyragų, iš maisto fabriko vežėm lašinių, dešrų. Na, ir kitokių atsirasdavo pervežimų, perkraustymų, tai taip jau neblogiausiai buvo galima su sunkvežimiu verstis, jisai net padėjo kitas skolas mokėtie.

Janulevičius dar vis vairavo „Fordą“, bet jokios naudos iš to jo važinėjimo, reikdavo tik pridėtie. Janulevičius pradėjo su žmona nesutartie, gertie. Jau ir vieną kitą nedidelę avariją padarė, mašiną aplamdė, bet dar pasiremontuodavo ir vis važinėjo, tik man litų nuo to važiavimo mažai kliuvo.

Arbatinę mes likvidavom, laikinai prekyba neužsiėmėm. Aš tarnavau pašte, dar sunkvežimis davė darbo administruotie, kartais Janulevičius bėdos pridarydavo. Į tą tarpą dar viena nenumatyta bėda atsirado arba, kaip sako, nereik bėdos ieškotie, jinai pati ateina. Atsibastė iš Kauno du pil. – Čepurna ir Bartinkaitis. Jie įsteigė Marijampolėj, Vytauto gatvėj, kur buvo „Kino palas“, „Loto“ klubą.

Tai buvo lošimo klubas su valgykla ir bufetu. Be to, dar ir trečias bendrininkas atsirado – toks Petraitis. Vėliau tasai nutarė pasitrauktie iš kombinatorių bendrovės, lyg į Braziliją važiuotie (jis man melavo). Petraitis mane prikalbino, kad aš nuo jo trečią dalį perimčiau ir stočiau į „Loto“ klubo narius, būčiau prekybos dalininkas. Ir taip po kelių trumpų mudviejų pasitarimų aš, savo nelaimei, sutikau tą jo klubo dalį perimtie. Taip suėjom visi keturi. Tas Petraitis mane rekomendavo, kad aš, tokis ir tokis, sutinku būtie jų dalininku, mane supažindino su klubo veikla ir panašiai.

Teko investuotie pusantro tūkstančio litų. Na, ir bizniaujam. Vieno dalininko – Čepurnos – sesuo buvo bufetininkė. Vakarais susirinkdavo nemaža publikos: vieni loto paloštie, alaus išgertie, karšto užkandžio užvalgytie. Nuo loto lošimo mano bendrininkai ėmė 18 procentų nuo bendros sumos. Taip išlošęs gauna 10 procentų mažiau. Tie 10 procentų eidavo į klubo kasą (aš tokių pinigų niekuomet nemačiau). Dar antrame aukšte turėjom didelį kambarį, vidury – didelis stalas su skyle. Ten lošdavom „Devetką“. Iš šio lošimo taipgi imdavo. Ten pat sėdėjo Čepurna ir 10 procentų ėmė į tą skylę (aš tokių pinigų taipgi nematydavau). Iš bufeto irgi pinigų nemačiau, kaip ir kam juos sunaudojo, man buvo nepatogu jų dviejų kontroliuotie, o pridėtie tai kas mėnuo tekdavo. Jie man vis sakė, kad nėra tiek pajamų, kiek išlaidų: patalpos nuoma, virėjai, padavėjai, bufetininkei alga. O kiek jiedu sau pasiskirdavo algos – man nesakė.

Toj apgavikų kompanijoj pabuvęs apie du mėnesius nutariau nešdintis, kol nevėlu, nes man visai grėsė bankrotas. Visas mano santaupas ir algą tie Kauno Čepurnos lengvai prarijo. Vieną dieną aš jiems pareiškiau, kad išstoju iš šios bendrijos ir norįs atsiskaitytie. Bendrai neprieštaravo, tik atsiskaitant maža ką aš iš jų gavau. Pinigais negavau nė lito, tik šiek tiek inventoriaus: tris stalelius, keturias kėdes, keletą lėkščių, lėkštukių, na, ir viskas. Dar mes pasirašėm tokį raštą, kad nuo atskaitymo dienos aš už šio klubo veiklą neatsakau. Taip už visus mokesčius – valstybinius ar privačius – aš nebūsiu atsakingas. Iš viso patyriau maždaug du tūkstančius litų nuostolio. Laimė, kad aš laiku tų Kauno parazitų atsikračiau, nes greitai lošimo klubą likvidavo. Valdžia uždarė dėl tos „Devetkos“ – nelegalaus lošimo, o mokesčių už tokį nešvarų gišeptą užkrovė nemažai.

Po šio mano pasitraukimo iš klubo mudu su Kastule sukrapštėm kur nebūt tų labai brangių litų ir naujoj vietoj, ties miesto sodo ir Petro Armino gatvių kampu, atidarėm maisto produktų ir kitų prekių parduotuvę. Kaip tik naujai pastatytam mūro name, kurio savininkas buvo amerikonas Čeponis. Čia iš pirmų mėnesių teko be darbo kiurksotie, nes nauja vieta, nauji prekybininkai, bet laikui bėgant reikalai pagerėjo.

Prekyba ėjosi neblogai, tik reikėjo norėtie ir dirbtie, bet kur tau – vis tas Jonelis nenuorama vietoj nenurimsta. Čia pagyvenę apie porą metų, pasitarę su Kastule parduodam šitą vietą pil. Drandželauskui ir perkam Bažnyčios gatvėj Proskio name nusigyvenusį valdininkų kooperatyvą5. Tame kooperatyve prekių buvo už 8 000 litų. Tiesa, šiame kooperatyve buvo nemažai galanterijos: baltinių, kojinių, sagų, šukų, kaklaraiščių ir kitų smulkmenų. Nemaža buvo užsigulėjusių, jau nemadingų. Už tas prekes gavau nuolaidą, bet vis vien nebuvo gerai, šiek tiek nuostolinga. Įvedžiau daug prekių iš maisto produktų, kaip saldainių, šakuladų, apelsinų, citrinų, bananų, sviesto, sūrių ir kitų skanėstų ir kita. Čia taipgi reikėjo iš kur nebūt ir kaip nebūt investuotie šiems produktams pinigų. Viską susitvarkiau, pasitvarkiau, iškabinau didelę vitriną su apelsinais ir kitais skanėstais, vitrinos iškaboj vienas trumpas vardas – „Garsas“. Na, ir šitas „Garsas“ pradėjo mieste garsėtie, nemaža miesto inteligentijos čia pradėjo lankytie, teko pardavėją samdytie, ir mudu su žmonele darbuojamės. Ėjosi neblogai, bet čia tenka dar kaip ką pasakytie.

J. Drandželausko krautuvė Sodo ir P. Armino gatvių kampe, apie 1936 m.

Šį kooperatyvą pirkdamas aš tiek pinigų grynais neturėjau, teko 3 000 litų išduotie vekselius, o juos terminuoja, kada ir po kiek išpirktie. Jau čia, Joneli, tik spėk suktis ir gerai apsidairyk, kieno ir kada vekselį ir už kokią sumą reik išpirktie. Dar tų automobilių nemaža skolų, kooperatyvo nemažas pluoštas pasipildė, tai man visai nelengvi reikalai klostėsi. Janulevičius dar su tuom „Fordu“ važinėja, bet gero jokio, tik man tenka šiek tiek prikištie litų. Kaip minėjau, dažnai mašiną vairuoja neblaivus, aš jam moku algą, vis tiek jų neištenka. Gal dar ir nusukdavo nuo manęs, nes vis galų su galais nesuvedė. Vietoj to, kad aš jam buvau skolingas 1 000 litų, dabar jis man skolingas 700 litų, bet ką darytie, kaip juo atsikratytie.

Kartą Janulevičius išvyko į Lazdijus su keleiviais. Kas nutiko keleiviams, man neteko sužinotie, tik Janulevičius parvyko rytojaus dieną. Mašina – baisu žiūrėtie – aplamdyta, jisai apsidraskęs, rokuoja – apvirtau, apačioj mašinos buvau atsidūręs. Ką darytie, reikia mašiną vežtie remontuoti. Tą mašiną paskutiniu kartu nutempėm pas meistrą Spūdikį. Tas apžiūrėjo ir sako, kad čia nemaža prie jos darbo ir greit nepataisys. Aš jam sakau, kad bus gerai, kai galės, nes nė neskubėjau, kad ją greit pataisytų. Tas remontas tęsėsi mėnesiais, metais ir kitais, ir taip 1927 metų laidos „Fordas“ liko meistro kieme gulėtie, rūdytie amžinai, o man už tų kelerių metų priežiūrą, tą vargą, tą rūpestį, kaip tam karvelių mėgėjui: balandį vanagas nunešė, plunksnas – vėjas, ir liko tik mėšlas.

Aš jau, rodos, to pyrago daug paragavęs, net gerklė apkarto, jau reikėjo ir vengtie to skonio, bet kur tau – kaip tam girtuokliui, kad ir neskani toji degtinė, bet vis tiek susiraukęs geria. Vėl atsirado kompanionas ir mane prikalbino dar vieną bėdą pirktie. Tai kitas Dapkūnas Juozas, mano tolimas giminaitis. Mudu perkam autobusą keleiviams vežiotie. Šitas kaimo bernas nenuorama, vėl be pinigų sutinku pirktie tą autobusą. Sutarę vykstam į Kauną, vėl į tą pačią Amerikos lietuvių bendrovę. Kadangi aš buvau jų geras ir teisingas klientas, tai nedaug ką ir reikėjo kalbėtie. Sutarėm 25 vietų 6 cilindrų ševroletą už 16 000 litų. Įmokėjom 3 000 litų, 13 000 litų išduodam mudu vekselius po 600 litų kas mėnesį išmokėtie. Na, ir parvykstam su nauja mašina, su nauja bėda. Susitvarkę su patentu, su numeriu, pradedam važiuotie, kursuotie Marijampolė–Kaunas. Ėėė, žydeliai pamatė mūs naują gražią mašiną, pradėjo su mumis konkuruotie! Normali kaina į Kauną – 3 litai bilietas, o jie paskelbė 2 litu ir už pusantro. Jie vežė už tiek, ir mes vežėm už tiek. Ta konkurencija pasireikšdavo ne kasdien, bet gero nebuvo. Važinėjom, kursavom į Kauną, kartais į Alytų. Taip kelis mėnesius važinėjom, bet galų su galais nesuvedėm. Išlaidų daug susidarė: šoferiui 300 litų, vekselis 600 litų mėnesiui, Kaune ir Marijampolėj autobusų stoties pajamos po 2–3 litus, patentas, benzinas ir kitos smulkmenos. O keleivių nedaug važiuoja. Didesnė jų dalis buvo žydai, o žydas tai vis savus žydus autobusininkus palaiko. Na, ir mudu tariamės, ką darytie. Į skolą bridom, maža vilties, kad pagerėtų šie reikalai. Aš iškėliau mintį, kad kuris vienas perimtų tą bėdą. Abudu kratėmės, nes nei jis, nei aš nenorėjom užsikrautie tas nemažas skolas ir atsakomybę. Po kelių mudviejų pasitarimų vis tik aš jį įkalbėjau: jis energingesnis, drąsesnis, turtingesnis (turėjo Tarpučiuose didelį namą ir žemės sklypą, nes tarnavo 9 pėstininkų pulke raštininku, vyr. puskarininkiu). Galų gale jis perėmė iš manęs tą antrą pusę ir visas sąskaitas. Man jokių pinigų nedavė, išdavė vekselį 1 000 litų. Iš jų 400 litų išpirko, o išėjau iš to biznio ne sausas, o šlapias kaip išmaudytas. Prie to autobuso pirkimo prikišau apie porą tūkstančių litų, kas tokiam varguoliui – didelis smūgis. Su sunkvežimiu dar stūmiausi, mokėjau senas ir šito autobuso pirkimo skolas.

1931 m. pradėto leisti verslininkų laikraščio „Verslas“ (1938 m., Nr. 46) puslapyje pasakojama apie J. Dapkūno karjerą jo 40-mečio proga

Dar apie metus sunkvežimiu darbavausi, bet ir šitas pradėjo negaluotie, reikėjo nemažai remonto. Ir prekyba „Garsas“ Bažnyčios gatvėj labai sunkėjo. Per tuos nenaudėlius automobilius labai sumažėjo apyvarta, nes pinigai daugiau buvo investuotie į automobilius, o prekybai jau neištekau, sumažėjo prekių, o kartu ir klientų. Sunkvežimį, kuris dar mane vis gelbėjo iš tų nepriteklių, neturėdamas lėšų jo remontuoti, pastačiau vienuolyno kieme. Kunigas Andžiubis6 ne kartą mane apibarė už tai, kad aš ten vis pasistatydavau savo mašinas, bet kaip bus, taip bus, vis vien jie to mano sunkvežimio neišstums į gatvę. Visai ten nesirodžiau, mašina stovėjo apie porą mėnesių, kol atsirado pirkėjas. Prekybą Bažnyčios gatvėj irgi vargais negalais likvidavom. Toje parduotuvėje dar buvo įvairių galanterijos smulkmenų: siūlų, šilko siuvinėti ir kitų gražių dalykų. Žmonelė kaip kurias prekes turguj pardavė, kaip ką dar iš tų prekių sugalvojo pasiūtie, numegztie ir taip pat turguj realizuotie. Dar vis kaip kokis litas sugrįžo, nors maistui.

Neturėdami pagrindinių pajamų, turėjom ką nors sugalvotie. Nupirkau porą arklių, vežimą, roges, pakinktus ir ruošiausi į Kauną ir iš Kauno vėl prekes vežiotie. Per tą laiką, kolei aš viską susiruošiau, susitvarkiau gyvenimui, mano žmonelė tuos arklius gerokai atšėrė. Mes gyvenom Bažnyčios gatvėj, arklius laikėm už halės, pas ūkininkę Šatienę. Žmona retkarčiais eidavo naktį jų pašertie, paglostyti. Viską susiruošęs vėl gavau miltų pakrautie pilnas roges pas tą erodą Essą. Daug sniego, žiema buvo gerokai šalta, vis apie 20 laipsnių šalčio. Išvažiuojam rogėm iš vakaro, apie 6 val. Dieną dalį sniego nutirpdo – jau sunkoka važiuotie. Kai pirmam reisui pakinkiau į roges tuos savo du bėrius, tai atlaikytie negalėjau, maniau, kad jie mane nešte nuneš į Kauną, bet už dešimties kilometrų jau aptingo. Bevažiuojant pakeliui į Kauną aš tuos bėrius šėriau Vinčuos, Gudeliuos. Ten dar buvo apie porą gyventojų žydelių, arbatos gaudavom išgertie, sušildavom. Dar teko šertie Veiveriuose, Garliavoj. Kauną pasiekiau apie 7–8 val. ryto, miltus pas Esso kupčius jų sandėliuos iškrovėm. Atgal nedaug susigraibiau parvežtie, žinoma, ta varginanti kelionė maža naudos davė. Vėl iš Kauno išvažiavau apie 5 val. vakaro, antra naktis nemiegojęs. Šaltį visą naktį tenka kęstie, nes arkliai tik žingsniu eina, tai sėdėtie rogėse nusibosta, šalta. Einu šalia rogių pėsčias, pavargstu, o nemiga ir nuovargis visai spaudžia. Taip apie mėnesį tas mano važinėjimas tęsėsi, o kartu ir nemiga, ir šaltis, nuovargis.

Vieną kartą mano žmonelė pasisiūlė kartu su manim važiuotie į šią kelionę. Aš su mielu noru priimu šitą pasiūlymą, bile tik važiuos – dviese bus smagiau. Taip mudu suvažinėjom į Kauną paskutinį kartą. Daugiau nei ji, nei aš nenorėjom važiuoti. Vis dėlto ne tas amžius arkliais į tokias keliones važinėtie, kai įvairiausi automobiliai pro nosį dūzgia. Pasitarę su žmonele nutarėm arklius parduotie, visą inventorių likviduotie. Taip ir padarėm. Artimiausiu laiku išvedėm arklius į jomarką ir greit žydeliai kupčiai abudu nupirko, dar šiek tiek su uždarbiu. Roges, vežimą, pakinktus – viską už žemą kainą išpardavėm, viską likvidavom.

Savaitę, kitą esame be užsiėmimo, bedarbiai. Mudu su Kastule pradedam galvotie, kaip toliau bus, kaip gyvensim, nes pinigų maža, vos 500 litų turim. Už tokius pinigus parduotuvės neatidarysi, o ir kur ją atidarysi. Ir taip mudviem galvas besukant vieną dieną ateina pas mus pil. Burdulis iš Petro gatvės 11, kaip tik netoli to Drandželausko, kuriam prieš trejus metus parduotuvę pardavėm. Burdulis pasiūlo mumi jo name parduotuvę atidaryti – tokią, kaip ir jo kaimyno Drandželausko. Tame betoniniame jo name nebuvo prekybai tinkamos patalpos. Čia šeimininkas viename nedideliame kambarėlyje vieton lango padarė duris, o mumi davė nedidelį kambarį gyventie. Ir taip čia mudu su Kastule su nedideliu kapitalu atidarėme kuklią mažo pasirinkimo prekių krautuvėlę. Už tuos arklius, kur pardaviau už 400 litų, negalėjau nė tokios mažos krautuvėlės atidarytie, teko skolytis pinigų. Gavom paskolos 600 litų iš Plečkaičių, iš Kastulės dar mergautinių laikų geros draugės Petrukės.

Jau turėdami apie 1 000 litų galėjom šią kuklią prekybėlę atidarytie. Įsisteigę ilgokai nedidelę apyvartą darėm – mat buvom naujokai. Be to, šalia Drandželausko parduotuvės. Jis – įsigyvenęs prekybininkas, apglėbęs kone visus to rajono klientus. Antakalnio gatvėj viena moterėlė irgi laikė tokią pat nedidelę krautuvėlę, tad mumi liko tik pasturgalis – kaip iš to arpo išėję šapai. Šioj krautuvėj sėdim mėnuo, antras, o mūsų prekyba mažai juda, pirkėjų mažai atsiranda. Jau ir baimė mudu su Kastule ima, laikas slenka, pinigėliai dyla, tiek neuždirbam, kiek reikia pragyventi, senų ir naujų skolų nemažai turime. Už senas skolas pradeda mus ir antstolis čiupinėtie, nors patentą buvau išsiėmęs kito vardu ir krautuvės vitriną-iškabą užrašiau kaip kokios didelės firmos – garsiu vardu „Garsas“. Mane skolintojai ir surado po šia garsia iškaba. Teko juos nuramintie: vieniems šiek tiek įmokėjau, kitiems prižadėjau, kad tada ir tada mokėsiu, ir taip laikinai apsitvarkęs toliau stūmiausi su šiais finansiniais sunkumais.

———————————————————————————–

1 Kurkė – kalakutas.

2  Klabūkas – rastas, išgveręs daiktas, kledaras.

 3 Inžinierius Karolis Vitmozeris – Virbalio ir Marijampolės verslininkas, liejyklų ir žemės ūkio mašinų gamyklų savininkas.

4  Borucho Esso malūnas stovėjo Seminarijos gatvės šiaurinės pusės pradžioje; yra išlikę kai kurie raudonų plytų statiniai.

 5  Prostko namas stovėjo Bažnyčios ir Vytauto gatvių pietvakariniame kampe.

 6  Turimas galvoje Pijus Andziulis (1870 – 1950), kunigas marijonas.

Ankstesnes prisiminimų dalis kviečiame skaityti paspaudus šias nuorodas: 

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (II)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (III)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IV)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (V)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VI)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai. Šaukimas į kariuomenę (VII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (VIII)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (IX)

Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (X)

The post Jonas Dapkūnas. Mano gyvenimo prisiminimai (XI) appeared first on Voruta.

]]>
https://www.voruta.lt/jonas-dapkunas-mano-gyvenimo-prisiminimai-xi/feed/ 0
Horacijus Drapakas. Odė šlamštui https://www.voruta.lt/horacijus-drapakas-ode-slamstui/ https://www.voruta.lt/horacijus-drapakas-ode-slamstui/#respond Sat, 16 Mar 2024 05:00:00 +0000 https://www.voruta.lt/?p=200705 Asociatyvi Freepik nuotr. Horacijus Drapakas, www.voruta.lt Jei tu tikrai esi stiprus dvasia, Ar sugebi išmesti  seną šlamštą, Kai niekdaikčių prigrūsta...

The post Horacijus Drapakas. Odė šlamštui appeared first on Voruta.

]]>
Asociatyvi Freepik nuotr.

Horacijus Drapakas, www.voruta.lt

Jei tu tikrai esi stiprus dvasia,

Ar sugebi išmesti  seną šlamštą,

Kai niekdaikčių prigrūsta kampuose,

O namuose gyventi daros ankšta?

Drabužiai kabo ant kreivos vinies,

Nebemadingi tokie šiandien esti,

Bet tarsi seno šuns labai gailies, –

Ranka nekyla juos velniop išmesti.

Rūdyja blogas virdulys neveikiantis,

Dėžė nuo balažin kažkokio baldo,

Išklypusi kėdė sulūžo sunkiai sėdantis,

Bet ieškai dar plaktuko jai sukalti.

O knygos tuntais dunkso pašaliais,

Joms perskaityt  kelių gyvenimų mažai,

Bet skirtis su jomis širdis neleis,

Likimą jų turės nuspręst vaikai…

Taip eina iš vienos kartos į kitą kartą,

Vaikams palieka rūpesčiai tėvų,

Kuriuos, kiek nori, gali rūsčiai barti, –

Jie žodžių jau nebegirdės tavų…

The post Horacijus Drapakas. Odė šlamštui appeared first on Voruta.

]]>
https://www.voruta.lt/horacijus-drapakas-ode-slamstui/feed/ 0
Ernestas Lukoševičius: pagerbkime ir dr. A. Trimaką bei jo bendražygius, gelbėjusius karo pabėgėlius https://www.voruta.lt/ernestas-lukosevicius-pagerbkime-ir-dr-a-trimaka-bei-jo-bendrazygius-gelbejusius-karo-pabegelius/ https://www.voruta.lt/ernestas-lukosevicius-pagerbkime-ir-dr-a-trimaka-bei-jo-bendrazygius-gelbejusius-karo-pabegelius/#respond Fri, 15 Mar 2024 12:27:00 +0000 https://www.voruta.lt/?p=200745 Atminimo lenta Vilniuje, Gedimino prospekte, ant buvusio Šv. Jurgio viešbučio sienos, kur 1939 m. veikė LR Generalinis konsulatas. Čia istorikų...

The post Ernestas Lukoševičius: pagerbkime ir dr. A. Trimaką bei jo bendražygius, gelbėjusius karo pabėgėlius appeared first on Voruta.

]]>

Atminimo lenta Vilniuje, Gedimino prospekte, ant buvusio Šv. Jurgio viešbučio sienos, kur 1939 m. veikė LR Generalinis konsulatas. Čia istorikų manymu buvo išduota apie 1000 gyvybės vizų.

Ernestas Lukoševičius, JAV, www.voruta.lt

Šiandien Lietuva pagerbia žydų gelbėtojus. Siūlau Jums stabtelėti Vilniuje, Gedimino prospekte ir pagerbti dr. A. Trimaką ir jo bendražygius, kurie,  prasidėjus II pasauliniam karui, Vilniuje drąsiai gelbėjo karo pabėgėlius – tiek lenkus, tiek žydus, tiek kitų tautybių asmenis, išduodami gyvybės vizas į Lietuvą ir tai darė Lietuvos valstybės vardu. Deja, darosi liūdna – Lietuva, kuriai tarnavo drąsūs diplomatai, nedrįsta jų prisiminti ir pagerbti.

Šiemet tai pat minime dr. A. Trimako mirties 60 metines – diplomatas mirė 1964 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Niujorke. Jis, beje, ėjo VLIKo pirmininko pareigas ir visas savo jėgas skyrė kovai už Lietuvos laisvę.

Jei kukliai pagerbtumėte užmirštą didvyrį Vilniuje, manau, būtų prasminga ir gražu. Su pagarba ir dėkingumu – Ernestas Lukoševičius.

Dr. A. Trimako kapas Niujorke, JAV. Autoriaus nuotr.
„Amerikos lietuvis“ -straipsnis, kodėl reikia ne tik pagerbti ,bet ir pasauliui priminti drąsių Lietuvos diplomatų žygdarbius. Autoriaus nuotr.

Oficialus prašymas įamžinti Vilniuje Lietuvos diplomato dr. A. Trimako atminimą, datuojamas 2015 m.

The post Ernestas Lukoševičius: pagerbkime ir dr. A. Trimaką bei jo bendražygius, gelbėjusius karo pabėgėlius appeared first on Voruta.

]]>
https://www.voruta.lt/ernestas-lukosevicius-pagerbkime-ir-dr-a-trimaka-bei-jo-bendrazygius-gelbejusius-karo-pabegelius/feed/ 0
Vašingtone atidaryta paroda „Nuo sovietinės raudonos iki lietuviškos trispalvės: 50 kovos už laisvę metų“ https://www.voruta.lt/vasingtone-atidaryta-paroda-nuo-sovietines-raudonos-iki-lietuviskos-trispalves-50-kovos-uz-laisve-metu/ https://www.voruta.lt/vasingtone-atidaryta-paroda-nuo-sovietines-raudonos-iki-lietuviskos-trispalves-50-kovos-uz-laisve-metu/#respond Fri, 15 Mar 2024 10:05:24 +0000 https://www.voruta.lt/?p=200733   Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga 2024 m. kovo 15 d. Komunizmo aukų muziejuje Vašingtone atidaryta Lietuvos gyventojų genocido ir...

The post Vašingtone atidaryta paroda „Nuo sovietinės raudonos iki lietuviškos trispalvės: 50 kovos už laisvę metų“ appeared first on Voruta.

]]>
 

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga 2024 m. kovo 15 d. Komunizmo aukų muziejuje Vašingtone atidaryta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus darbuotojų parengta paroda „Nuo sovietinės raudonos iki lietuviškos trispalvės: 50 kovos už laisvę metų“.

„Pirmą kartą Lietuva turi galimybę globaliu mastu papasakoti visą kovos už laisvę istoriją ir parodyti pasauliui, kaip priešintis užpultam, kaip vienytis persekiojamam, kaip laimėti nugalėtam“, -sako Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.

Parodos atidarymo metu Lietuvos Respublikos ambasados Vašingtone surengtoje diskusijoje apie Lietuvos raginimą Europai ir Amerikai puoselėti istorinę atmintį Rusijos agresyvaus karo prieš Ukrainą ir Vakarų demokratijas kontekste savo įžvalgomis pasidalins JAV, Ukrainos ir lietuvių išeivijos mokslininkai, diplomatai.

Paroda „Nuo sovietinės raudonos iki lietuviškos trispalvės: 50 kovos už laisvę metų“ istorinės laiko juostos principu pristato svarbiausius pasipriešinimo okupacijai įvykius ir taip parodo, kokių milžiniškų Lietuvos žmonių pastangų reikėjo: nepasiduoti, nesusitaikyti, priešintis, vienytis ir telktis, rizikuoti ir organizuotis į pogrindį, protestuoti ir taikiai, bet atkakliai, sau ir pasauliui priminti, kad buvome Nepriklausoma valstybė ir tokia norime būti. Ir turime tam teisę bei politinę valią ir savimonę.

Laiko juostoje – 1918 m. vasario 16-oji ir daugiau kaip 20 metų trukęs modernios valstybės kūrimo ir klestėjimo laikotarpis, 1940-ųjų okupacija, 1941-ųjų trėmimai, žudymai, kalinimai, 1944 m. prasidėjęs partizaninis karas ir Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 m. vasario 16-osios Deklaracija, pokario trėmimai, kalinimai lageriuose, gulago sistemos griūtis ir neginkluotos antisovietinės rezistencijos jėga – Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika, Romo Kalantos auka, Lietuvos Laisvės Lyga, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, Baltijos kelias, 1990-ųjų Kovo 11-oji, 1991-ųjų Sausio 13-oji ir 1993 m. rugpjūčio 31 d. – Laisvės diena – iš Lietuvos valstybės pasitraukė okupacinė kariuomenė.

Per 50 metų okupacinio režimo sistema iš sąmoningo piliečio bandė kurti sovietinį – homo sovieticus – žmogų: nuolankią, represijų įbaugintą liaudį. Parodoje pristatoma, kaip tai buvo daroma, pasitelkus kultūrą, religiją, keičiant tapatybę bei vertybes ir politine propaganda užpildant kasdienybę. Ši tema atskleidžiama vaizdo siužetais, paaiškinančiais, kaip pilka ir psichologinio smurto bei melo kupina realybė kirtosi su režimo lozungais.

Kartu su istorine medžiaga, akcentuojančia laisvės kovos pergalę-lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės išlikimą, – Komunizmo aukų muziejaus ekspozicinėje erdvėje kabės LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejui padovanotas dailininko Henriko Cipario devynių dailės kūrinių ciklas „Lietuvos kančia“. Šie paveikslai meninių simbolių kalba perteikia tą kančią ir skausmą, kurią patyrė okupuota Lietuva.

Henriko Cipario „Lietuvos kančia“

Nuotraukos iš LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fondų.

Genocid.lt inform.

The post Vašingtone atidaryta paroda „Nuo sovietinės raudonos iki lietuviškos trispalvės: 50 kovos už laisvę metų“ appeared first on Voruta.

]]>
https://www.voruta.lt/vasingtone-atidaryta-paroda-nuo-sovietines-raudonos-iki-lietuviskos-trispalves-50-kovos-uz-laisve-metu/feed/ 0
Plk. ltn. L. Idzelis: turime auginti Šaulių sąjungos raumenis https://www.voruta.lt/plk-ltn-l-idzelis-turime-auginti-sauliu-sajungos-raumenis/ https://www.voruta.lt/plk-ltn-l-idzelis-turime-auginti-sauliu-sajungos-raumenis/#respond Fri, 15 Mar 2024 09:40:00 +0000 https://www.voruta.lt/?p=200723 Šaulių pratybos. Lietuvos šaulių sąjungos archyvo nuotr. „Kuo daugiau rimtų, patriotiškai nusiteikusių žmonių ateina į Šaulių sąjungą ir įgyja karybos...

The post Plk. ltn. L. Idzelis: turime auginti Šaulių sąjungos raumenis appeared first on Voruta.

]]>
Šaulių pratybos. Lietuvos šaulių sąjungos archyvo nuotr.

„Kuo daugiau rimtų, patriotiškai nusiteikusių žmonių ateina į Šaulių sąjungą ir įgyja karybos pradžiamokslį, tuo visai Lietuvai yra geriau. 2023 m. suaugusių šaulių padaugėjo beveik iki 9 tūkst. – tai žymiai viršijo planuotą skaičių, o iš viso dabar po šaulių vėliava susivienijo rimtiems darbams daugiau kaip 14 tūkst. aktyvių Lietuvos piliečių. Šauliai kuria tvirtesnę, stipresnę valstybę“, – įsitikinęs, Lietuvos šaulių sąjungos vadas plk. ltn. Linas Idzelis, prieš metus stojęs prie organizacijos vairo.

 

Dabar svarbiausia – stiprinti organizaciją

 

Apie tai, kas Šaulių sąjungoje nuveikta per pirmuosius jo vadovavimo metus, plk. ltn. L. Idzelis pateiks ataskaitą rytoj, kovo 16-ąją, Kaune vyksiančiame neeiliniame suvažiavime. Vyriausybės nutarimu, plk. ltn. L. Idzelis Lietuvos šaulių sąjungos vado pareigas pradėjo eiti nuo 2023 m. balandžio 3 d.

 

Šaulių sąjungos vadas pabrėžia, kad kokybiškiems pokyčiams reikia laiko ir išteklių. „Taip nebus, kad staiga viską iš esmės pakeisime. Jeigu turi pakankamai materialinių resursų, parenki tinkamus žmones į tinkamas pozicijas, galima daug padaryti per kelerių metų laikotarpį“, – įsitikinęs plk. ltn. L. Idzelis.

 

Anot jo, dabar svarbiausia – stiprinti organizaciją. „Turime auginti Šaulių sąjungos raumenis. Kalbu apie nuoseklų vadų rengimą ir šaulių karinį rengimą, darbą su neginkluoto pasipriešinimo šaulių vienetais ir jaunimu, šauliškoms veikloms būtinų ginklų, amunicijos ir kitų priemonių įsigijimą“, – vardija vadas ir primena, jog Lietuvos šaulių sąjungos įstatyme numatyta, kad šauliai ruošiami dalyvauti ir ginkluotoje šalies gynyboje, ir neginkluotame pilietiniame pasipriešinime.

 

Plk. ltn. L. Idzelis primena, kad Lietuvos Respublikos konstitucijoje numatyta, jog Lietuvos gynyba yra Lietuvos Respublikos piliečių teisė ir pareiga.

Plk. ltn. L. Idzelis. Lietuvos šaulių sąjungos archyvo nuotr.

„Valstybės gynybos visuotinumas įgalina kiekvieną pilietį ir visą tautą priešintis agresoriui, okupantui ar bet kam, kuris prievarta kėsinasi į Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, teritorijos vientisumą ir konstitucinę santvarką. Todėl neabejoju, kad geriausia būdas tam pasirengti – tapti šauliais ir surėmus pečius kryptingai ruoštis“, – pabrėžia Šaulių sąjungos vadas.

 

Kuriami specializuoti vienetai

 

Šaulių sąjungos vado teigimu, pernai sistemingai vyko suaugusių šaulių karinis rengimas. Per 2023 m. Šaulių sąjunga įsigijo ekipuotės komplektų, šalmų, lauko uniformų komplektų, bepiločių orlaivių, didelės talpos kuprinių, radijo stočių, naujų transporto ir kitų priemonių.

 

„Daugiausiai dėmesio skirta ne tik kovinių būrių, bet ir komendantinių vienetų formavimui ir mokymui. Didelės įtakos šaulių karinio rengimo kokybei turėjo išaugęs Lietuvos kariuomenės pasitikėjimas mūsų organizacija – šauliai vis dažniau kviečiami į bendras pratybas, kuriose jiems skiriama vis daugiau savarankiškų užduočių“, – pastebi plk. ltn. L. Idzelis.

 

Šaulių sąjungos rinktinėse pradėti kurti bepiločių orlaivių, inžinerinės ir medicininės paramos, nekinetinių operacijų ir kiti specializuoti vienetai. Vykstant Rusijos Federacijos plataus masto agresijai prieš Ukrainą, Šaulių sąjunga tapo viena iš pagrindinių organizacijų Lietuvoje plėtojant bepiločių orlaivių pajėgumus. 2022 m. įkurta LŠS Kibernetinio saugumo Lizdeikos kuopa, aktyviai bendradarbiauja su valstybės institucijomis ir teikia ekspertinę paramą. Jos nariai puikiai pasirodo tarptautinėse ir nacionalinėse kibernetinio saugumo pratybose.

 

„Identifikuotos Rusijos karo Ukrainoje pamokos buvo viena iš esminių sąlygų Šaulių sąjungai pradėti plėtoti kibernetinės gynybos, informacinės paramos, medicinos ir kitus specializuotus vienetus, siekiant remti krašto pasaugos sistemą ir kitas valstybės bei savivaldos institucijas ir įstaigas. Pernai pirmą kartą Šaulių sąjungos kartu su partneriais surengtas kibernetinio saugumo ir gynybos hakatonas „Ugninis skydas“ parodė, kad šauliai turi didžiulį potencialą prisidėti prie moderniausių gynybos technologijų kūrimo“, – neabejoja Šaulių sąjungos vadas.

 

Išskirtinis dėmesys jaunimui

 

„Šiandien Šaulių sąjungai Lietuvoje tenka išskirtinis vaidmuo rengiant Lietuvos Respublikos piliečius neginkluotam pilietiniam pasipriešinimui ir stiprinant visuomenės atsparumą bei valią priešintis. Pasirašėme bendradarbiavimo sutartį ir dirbame kartu su Krašto apsaugos ministerijos Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento specialistais, tad jau netrukus visuomenei pradėsime rengti pilietinio pasipriešinimo mokymus, – sako plk. ltn. L. Idzelis. – Žinoma, vien to neužtenka. Kad žmogus mylėtų savo kraštą, norėtų ginti savo Tėvynę ir tam ruoštųsi, nuo mažens būtina ugdyti patriotizmo dvasią“.

 

Šaulių sąjunga daug dėmesio skiria jaunųjų šaulių ugdymui, plėsdama jaunųjų šaulių būrelių veiklą, moksleivių atostogų metu organizuodama stovyklas jauniesiems šauliams ir moksleiviams.

 

„Tai ne tik smagus laiko praleidimo būdas. Jaunaisiais šauliais tapę vaikai ir jaunuoliai išmoksta daugybės dalykų, auga pasitikintys savimi, kūrybingi, motyvuoti Lietuvos piliečiai, pasirengę padėti nelaimės atveju kitiems ir ginti Tėvynę. Jiems ne gėda giedoti valstybės himną, kelti Trispalvę ir mylėti Lietuvą, ir tai jie įrodo savo darbais“, – sako Šaulių sąjungos vadas.

 

Šaulių sąjungos kartu su Krašto apsaugos bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijomis 2022 m. mokyklose pradėtas įgyvendinti Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursas devintokams įgavo pagreitį – 2023 m. kursas surengtas daugiau nei 9 tūkst. Lietuvos moksleivių.

 

„Per šaulių vedamus užsiėmimus devintų klasių moksleiviai gilina žinias apie nacionalinį saugumą, piliečių vaidmenį valstybės gynyboje, taip pat įgyja praktinių įgūdžių, kaip elgtis ir išvengti pavojaus gyvybei bei sveikatai ekstremaliose situacijose, kaip teikti pirmąja pagalbą, kaip įkurti miške laužą ar pastatyti palapinę. Kursą baigę jaunuoliai žino, kaip ištikus nelaimei pasirūpinti savimi ir šalia esančiu žmogumi“, – tokių kursų svarbą akcentuoja plk. ltn. L. Idzelis.

Jaunieji šauliai. Lietuvos šaulių sąjungos archyvo nuotr.

Siekiama, kad 2024–2025 mokslo metais Pilietiškumo ir gynybos įgūdžių kursą baigtų visi bendrojo ugdymo mokyklų 9 klasių moksleiviai.

 

Įrengs stacionarų mokymų centrą

 

Pasak plk. ltn. L. Idzelio, Šaulių sąjunga buvo ir išlieka patikimas partneris teikiant paramą valstybės ir savivaldos institucijoms, ypač krizių ir ekstremaliųjų situacijų metu.

 

„Šauliai teikė pagalbą COVID-19 krizės metu, nelegalios migracijos antplūdžio metu, padėjo Nacionaliniam krizių valdymo centrui, Lietuvos policijai ir Valstybės sienos apsaugos tarnybai per NATO viršūnių susitikimą“, – darbus vardija organizacijos lyderis.

 

Šaulių sąjungos vado teigimu, toliau stiprinamas Mokymo ir nekinetinių operacijų centras: inicijuoti įvairaus lygio – skyriaus ir būrio – vadų kursai, individualių įgūdžių atnaujinimo pratybos šauliams, pilietinio pasipriešinimo, kibernetinio saugumo mokymai bei kiti renginiai. 2023 m. dalį Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos patalpų Kaune perdavus Šaulių sąjungai, ten planuojama įrengti stacionarų mokymų centrą.

 

„Pilietiškai nusiteikusių ir savo Tėvynę bei jos laisvę ginti pasiryžusių žmonių tik daugėja, todėl mums svarbu padėti jiems tiek žiniomis, tiek kompetencijomis, tiek priemonėmis. Tai kryptingai ir darome“, – sako plk. ltn. L. Idzelis.

 

Parengti svarbūs dokumentai

 

Organizacijos vadas rytoj vyksiančiam suvažiavimui teikia tvirtinti Lietuvos šaulių sąjungos veiklos strategiją – 10 metų organizacijos vystymosi viziją, kuriai šią savaitę pritarė LR Vyriausybė.

 

Nuo 2024 m. iki 2035 m. laikotarpį apimanti strategija apibrėžia tris strategines Šaulių sąjungos veiklos kryptis: sąjungos stiprinimą ir plėtrą, LŠS indėlį stiprinant valstybės gynybą, krizių valdymą bei civilinę saugą ir visuomenės atsparumo ir valios priešintis didinimą.

 

Suvažiavimo delegatai taip pat svarstys ir tvirtins atsižvelgiant į šių dienų realijas patobulintą Šaulių sąjungos statutą.

 

Šaulių sąjungos statutas nustato ir reglamentuoja organizacijos struktūrą, padalinių sudarymo, vadų skyrimo ir atleidimo tvarką, veiklos kontrolės tvarką, asmenų priėmimo, išstojimo ir pašalinimo iš Šaulių sąjungos tvarką, bendrąsias šaulių teises ir pareigas, šaulių uniformas ir jų dėvėjimo tvarką ir kita.

***

 

Papildoma informacija apie Lietuvos šaulių sąjungą:

Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS) yra valstybės remiama savanoriška, pilietinės savigynos visuomenės organizacija, stiprinanti valstybės gynybinę galią, ugdanti pilietiškumą ir tautinį sąmoningumą, plėtojanti valstybės gynybos švietėjišką veiklą, teikianti pagalbą policijai ir civilinei saugai.

Tai unikali, analogų neturinti organizacija, nes LŠS vienija valstybės gynybai ir gyvenimui neabejingus asmenis. Šauliai veikia pagal LR Seimo priimtą atskirą organizacijos įstatymą ir statutą. Nepaisant tiesiogiai iš valstybės institucijų skiriamų užduočių, LŠS yra laisvų, savo laiką Tėvynės gynybai ir stiprinimui skiriančių žmonių organizacija.

Kiekvienas Lietuvos pilietis savanoriškai gali tapti organizacijos nariu ir save realizuoti veikdamas karybos, sporto ir kultūros srityse. Šauliškoms idėjoms visoje Lietuvoje šiandien neabejingi apie 14 tūkst. piliečių nuo 11 metų amžiaus.

Šaulių sąjungos vadą skiria Vyriausybė premjero teikimu, Seimo NSGK pareiškus nuomonę ir jai pritarus šaulių suvažiavimui. Lietuvos šaulių sąjungos įstatymas numato, kad Šaulių sąjungos vadas skiriamas 4 metams. Tas pats asmuo negali būti paskirtas vadu ne daugiau kaip 2 kartus iš eilės.

Lietuvos šaulių sąjungos inform.

The post Plk. ltn. L. Idzelis: turime auginti Šaulių sąjungos raumenis appeared first on Voruta.

]]>
https://www.voruta.lt/plk-ltn-l-idzelis-turime-auginti-sauliu-sajungos-raumenis/feed/ 0