Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė su darbo vizitu išvyko į Čikagą (JAV), kurioje dalyvavo NATO vadovų susitikime.

Didžiausiame Aljanso istorijoje susitikime 57 šalių lyderiai, taip pat Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius, Pasaulio banko ir ES vadovai aptarė NATO kolektyvinės gynybos stiprinimo, priešraketinės gynybos, misijos Afganistane ir kovos su naujomis grėsmėmis klausimus.

Prezidentės teigimu, Čikagoje buvo svarstomi ir Lietuvos žmonių saugumui itin svarbūs klausimai: Baltijos šalių gynybos planų įgyvendinimas, oro policijos misijos pratęsimas, intensyvėjanti militarizacija mūsų pasienyje ir priešraketinė gynyba.

Lietuvos pastangomis į Aljanso darbotvarkę įtraukti ir kovos su naujomis grėsmėmis, energetinio ir kibernetinio saugumo klausimai. Čikagoje taip pat apsvarstyta galimybė Lietuvoje įsikūrusiam Energetinio saugumo centrui suteikti NATO kompetencijos centro statusą.

NATO šalių vadovai Čikagoje didelį dėmesį skyrė išmaniosios gynybos projektams. Oro policijos misija Baltijos šalyse – vienas iš sėkmingiausių NATO solidarumo ir ir išmaniosios gynybos pavyzdžių. Išmanieji gynybos būdai padės NATO narėms efektyviau panaudoti gynybai skiriamas lėšas ir turimus pajėgumus. Baltijos šalys susitikimo metu paskelbė, kad padidina savo įnašą į oro policijos misijos įgyvendinimą.

NATO viršūnių susitikime įvyko Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės dvišalis susitikimas su Suomijos Prezidentu Sauli Niinisto, taip pat kiti susitikimai su NATO šalių lyderiais.

Vizito metu Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su JAV lietuvių bendruomenės organizacijų atstovais.

Prezidentės spaudos tarnyba

www.lrp.lt

Gynybos ministrai aptarė gegužės 20–21 dienomis vyksiantį NATO vadovų susitikimą Čikagoje (JAV), tarptautinę operaciją Afganistane ir NATO įsipareigojimus po 2014 metų, R. Juknevičienė kalbės apie saugumo iššūkius Baltijos regione, kitus klausimus.

Taip pat krašto apsaugos ministrė apsilankė Kanados parlamente, susitiko su Atstovų rūmų Nacionalinio saugumo komiteto nariais. Gegužės 18 d. ministrė susitiks su Vyriausybės atstovu parlamente Peteriu Van Loanu (Peter Van Loan), sakys kalbą apskritojo stalo diskusijoje „NATO prioritetai ir energetinis saugumas“, rengiamoje kartu su Gynybos asociacijų institutu. Be to, R. Juknevičienė Toronte susitiks su Lietuvos išeivių bendruomenės Kanadoje lyderiais.

Krašto apsaugos ministrės patarėja Ugnė Nujokaitytė

Alfredo Pliadžio nuotr.

www.kam.lt

Vilniaus Rotušės aikštėje organizuojama mugė „Muziejai be sienų“ Vilniaus gyventojus ir jo svečius susipažindins su muziejų veikla netradicinėje atviroje erdvėje. Muziejai pristatys edukacinius užsiėmimus, gyvuosius amatus, kilnojamąsias parodas. Lankytojai atvykę į renginį aplankys ne vieną, o kelias dešimtis Lietuvos muziejų vienu metu, galės dalyvauti įvairiose vaikams ir suaugusiems skirtose veiklose: sukurti lėlių vaidinimą, pažiūrėti lietuviškų animacinių filmų bei pabendrauti su jų kūrėjais, paklausyti senų muzikos įrašų, susipažinti su kulinariniu paveldu bei sudalyvauti lietuvių liaudies apeigose ir t. t.

Renginio pagrindiniai organizatoriai: Lietuvos muziejų asociacija, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus

Rėmėjas: Lietuvos Respublikos kultūros ministerija

Pagrindinis Muziejų metų partneris: Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija

Muzieju muge_Vilniaus rotuses a._2012

PROGRAMA

12.00 val. – Muziejų mugės „Muziejai be sienų“ atidarymas

Lietuvos muziejų asociacijos vadovo-valdybos pirmininko Raimundo Balzos įžangos žodis

Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkės Irenos Degutienės sveikinimo žodis

Lietuvos Respublikos kultūros ministro Arūno Gelūno sveikinimo žodis

LRS Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narės Dalios Teišerskytės sveikinimo žodis

12.15 val. - Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ šventinė programa

13. 00 val. - Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai iškilnus pasveikinimas – Salvète! Senoji muzika ir istorinis žodis gyvai.

14.30 val. - Maironio lietuvių literatūros muziejaus edukacinis žaidimas-instaliacija „Maironio metai“.

14.45 val. - Literatūrinis A. Puškino muziejus pristato Aleksandro Puškino kūrybą. Kūrinius įvairiomis pasaulio kalbomis skaito Vilniaus mokyklų moksleiviai

15.00 val. – A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus pristato Antano Baranausko kūrybos programą, kurią atlieka folklorinis ansamblis „Valaukis“ ir aktorius Ramūnas Abukevičius.

15.30 val. – Lietuvos jūrų muziejus pristato edukacinį užsiėmimą „Jaunojo pirato mokykla“, kurio metu bus renkama Piratų įgula, o atlikus piratiškas užduotis – suteikiami piratiški vardai ir piratų sertifikatai! Piratų kapitonas – Laivybos istorijos skyriaus muziejininkas-istorikas Romualdas Adomavičius.

16.00 val. – Šiaulių „Aušros“ muziejaus edukacines programos „Pasivaikščiokime po Šiaulių „Aušros“ muziejų: geležies amžiaus paslaptys, dvaro mados elegancija bei ruginės duonelės istorija“ demonstravimas.

16.30 val. - Kėdainių krašto muziejus pristato humoristinį Vilniaus vaivados, LDK didžiojo etmono ir Kėdainių savininko – kunigaikščio Jonušo Radvilos (aktorius Feliksas Paulauskas) pasirodymą bei senojo šokio trupės „Festa Cortese“ atliekamų XVII-XVIII a. anglų kontradansų programą.

17.00 val. – Kupiškio etnografijos muziejus ir folkloro ansambliai „Vėjūnytė“ bei „Kupkėmis“ (vadovė Alma Pustovaitienė) Muziejų mugės svečius kviečia susipažinti su nepakartojamo grožio ir neišsemiamo turtingumo liaudies kūrybos lobiais, kuriuose lyg ryškiausiame veidrody atsispindi kupiškėniškas būdas, senelių ir prosenelių gyvenimas.

Muziejų mugėje „Muziejai be sienų“ dalyvauja:

Maironio lietuvių literatūros muziejus

• Lankytojus pasitiks pasakų veikėjai iš Vaikų literatūros muziejaus – bus ką veikti ir mažiems, ir dideliems: kiekvienas galės ne tik apžiūrėti eksponatus, bet ir pats įsijausti į vieną ar kitą vaidmenį.

Lietuvos liaudies buities muziejus

• Vyks edukacinis užsiėmimas „Per barzdą varvėjo burnoje neturėjau“;

• Knygos pristatymas „Lietuvos vaikų žaislai“.

Gargždų krašto muziejus

• Pristatys video filmą „Mes maži, bet mūsų darbai kilnūs“ apie Gargždų krašto muziejaus ir jo keturių filialų gyvenimą;

• Veiks kilnojamoji paroda „Lankykite mus mes įdomūs“; 

• Bus dalinamos skrajutės, lankytojai supažindins su muziejaus veikla, kuri suteiks galimybę atostogas praleisti kitaip.

A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus pristatys muziejaus skyrius bei jų veiklas:

• Literatūrinius Anykščių krašto muziejus (leidiniai, viktorinos);

• Siauruko muziejus (maketas);

• Šeimyniškėlių piliakalnio archeologinis ansamblis (maketas, archeologinių radinių kopijos);

• Etnografinės sodybos ir Arklio muziejus (amatų – drožybos, molinių švilpynių gamybos, muzikavimo tradiciniais instrumentais, juvelyrikos – demonstravimas).

Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai

• Pakvies į edukacinį užsiėmimą „Mūsų Vytis“, kurio metu mugės lankytojai galės patys pasigaminti po istorinę mūsų valstybės vėliavėlę su Vyčiu arba vėliavėlę su Gedimino stulpais;

• Mugės lankytojai bus kviečiami dalyvauti istorinių klausimų viktorinoje, mokysis žaisti istorinį stalo žaidimą Kvirkatą;
•  
•  Bus pristatomos kitos muziejaus vykdomos edukacinės programos, kultūros renginiai, ekspozicijos bei leidybos veikla;
•  

• Bus organizuojama daug improvizuotos veiklos;

• Ekrane bus rodomi Valdovų rūmų muziejaus klipukai ir kitos prezentacijos.

Biržų krašto muziejus „Sėla“ ves edukacinės programas:

• „Slaptoji mokykla“;

• „Nusikalk monetą pats“;

• „Biržai Šiaurės karo sūkuryje“;

• „Žaldoko alus“.

Marijampolės kraštotyros muziejus

• Demonstruos fotografijų parodą „Marijampolės krašto juostos“ (autorius Romas Linionis);

• Ves edukacinę programą „Darbščios rankelės – margos juostelės“ (rinktinių ir beraščių juostų audimas).

Lietuvos sporto muziejus

• Organizuos vaikų trikrepšio turnyrą (aikštelė vaikams žaisti 22×12 m);

• Vyks krepšinio parodos „Lietuvos krepšiniui 90“ pristatymas;

Šiaulių „Aušros“ muziejus kas 2 val. ves šiuos edukacinius užsiėmimus:

• „Archeologinis kostiumas ir virvučių vijimas su akmenukais“;

• „Teksto šifravimas su Morzės ir telegrafo aparatais“;
•  

• „Kai tekstus rinko rankomis…“ (teksto spausdinimas spaustuvės „Titnagas“ mašina);

• „Šiaulių „Aušros“ muziejaus monetų kalykla“ (monetų kalimas).

Pasvalio krašto muziejus

• Demonstruos įvairių ligų gydymą pagal XX a. pr. Pasvalio krašte surinktus receptus. 

Kėdainių krašto muziejus pristatys parodą ir programą „Šešių tautų miestas“

• Veiks paroda, kur lankytojai susipažins su Kėdainių tautine bei konfesine įvairove;

• Bus galima paragauti įvairių tautų patiekalų, atsakyti į klausimus, o susipažinus su Kėdainių miestu lankytojai galės patys žąsies plunksna užsirašyti privilegijas, leidžiančias laisvai atvykti į privatų Radvilų miestą.

Literatūrinis A. Puškino muziejus

• Bus pristatomi muziejaus vykdomo projekto – moksleivių meninės saviraiškos konkurso mokinių darbai „Mano A. Puškinas“;

• Veiks paroda, pasakojanti apie muziejų;

• Demonstruojamas trumpas filmukas apie muziejų.

Panevėžio kraštotyros muziejus

• Pristatys kilnojamąją parodą apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę

Prienų krašto muziejus kas valandą rodys populiariausias muziejaus edukacines programas:

• „Žvakių liejimas“. Programos dalyviai susipažįsta su bičių produktais, sužino, kaip senovėje buvo liejamos žvakės, kaip paruošiamas vaškas, iš kokių siūlų daroma dagtis, patys lies žvakes. Programos dalyviai supažindinami su apšvietimo priemonėmis, naudotomis Dzūkijoje. Mins mįsles apie lempą, žvakę, kitas šviesą skleidžiančias priemones. Užsiėmimų metu bus pasakojama apie Vėlinių, Grabnyčių papročius.
•  
• „Auskit, vykit, mano rankos…“ programa, supažindinanti su vienu iš senųjų amatų – audimu. Užsiėmimo metu autentiškoje aplinkoje bus galima susipažinti su audimo įrankiais, staklėmis ir audimo būdais. Verpimo rateliu lankytojai galės pritrinti šeivų audimui ir galiausiai audimo „stovuose“ paausti; išbandyti patį seniausią vertikalų audimo būdą.
• „Duonos kelias iki stalo“ – Lankytojai dalyvauja duonos kepimo procese ir duonos pagerbimo ritualuose. Dalyviai ne tik gali stebėti duonos kepimo procesą, bet ir jame dalyvauti: patys susiformuoja užminkytos duonos kepalėlius, išsikepa ir iš muziejaus išsineša SAVO DUONUTĘ.
• Riešinių mezgimas. Kukli ir miniatiūrinė Lietuvių tautinio kostiumo detalė – riešinės, šiandien išgyvena tikrą atgimimą. Riešinės buvo skirtos ne tik išeigai: jas nešiojo ir kiekvieną dieną, o ypač šaltuoju metų laiku, dirbant lauko darbus. Riešinės labai gerai tiko ir vaikams, kurie greitai išaugdavo drabužėlių rankoves. Mūsų prosenelės riešinių nenusimaudavo nei žiemą, nei vasarą.

• Informacinis stendas pristatantis muziejų.

P. Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejus – „Skambantis muziejus“

• Veiks muzikos instrumentų paroda, kurios metu bus galima patiems pasigaminti nesudėtingus tautinius muzikos instrumentus (skudučius, lamzdelius) iš paprasčiausių medžiagų.;

• Muzikantai gros liaudiška muziką.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus

• Edukacinė programa – liaudies pasakos lėlių teatre (pasaka „Sigutė“ arba „Jaučio trobelė“);

• Filmas apie edukacines programas vykstančias muziejuje bei vaikų kurti animaciniai filmukai.

Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus

• Palapinėje bus įrengtas XX a. I pusės stilistiką atitinkantis Marijos Šlapelienės lietuvių knygynas (veikė 1906–1949 m.);

• Lankytojus pasitiks tos epochos drabužiais apsirengę „knygyno darbuotojai“ – Jurgis Šlapelis, Marija Šlapelienė, jų dukros ir kiti to laikmečio žmonės;

• Knygyne skambės to laikmečio muzika – pirmoji lietuviška Miko Petrausko opera „Birutė“ (1906), kurios pirmoji atlikėja buvo Marija Šlapelienė;

• Knygyne bus galima pavartyti 1906 m. išspausdintą knygelę „Birutė“ (dviejų veiksmų melodrama), „Vilniaus Kanklių“ teatro 1906 m. spalio 24 d. programą ir kt. tą epochą liudijančius dokumentus;

• Taip pat knygyne bus galima paskaityti to meto laikraščių, Šlapelių knygyno išleistų knygelių ir atvirukų bei pasigaminti šių leidinių kopijų;

• Muziejaus darbuotoja persirengusi Marija Šlapeliene, skaitys ištraukas iš Šlapelienės atsiminimų apie to meto Vilnių;

• Veiks XX a. pradžios reklamų paroda;

• Vyks edukacinis žaidimas „Ar supranti svetimus ir nesuprantamus žodžius?“, parengtas remiantis Jurgio Šlapelio ir Šlapelių knygyno išleistu pirmuoju lietuvišku tarptautiniu žodynu „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlis“ bei „Palengvinimas skaitytojui“, 1907. Žaidimo nugalėtojai bus apdovanojami Šlapelių knygyno išleistais atvirukais, ant kurių bus uždėtas specialus antspaudas.

Rokiškio krašto muziejus ves edukacines programas:

• „Senoji mokykla“;

• „Sugrįžusios gyventi“ (apie grafus Tyzenhauzus);

• „Sūrio kelias“;

• „Medžio paslaptys“ (apie įv. medžių rūšis, medžio drožybą).

Lietuvos jūrų muziejaus

• Edukacinis stendas „Baltijos jūros piratai“ supažindins visus su Baltijos jūros piratais, jų gyvenimo būdu, laivybos principais;

• Su signalinių vėliavų kalba lankytojai galės susipažinti prie edukacinio Signalinių vėliavų stendo, kur galės sudėti savo vardą ir sužinoti kiekvienos signalinės vėliavos reikšmę;

• Nerijos forto, kuriame įsikūręs Lietuvos jūrų muziejus, pristatymas animuoto Nerijos forto laiko juostoje;

• Lankytojai turės galimybę pasijusti jūrininkais – tai leis padaryti interaktyvus žaidimas, kur kiekvienas galės stoti prie šturvalo ir įvesti burlaivį į XIX a. Klaipėdos uostą;

• Bus eksponuojami Lietuvos jūrų muziejaus leidiniai, suvenyrai, atvirukai (graviūrų pagrindu), graviūros, delfinų piešiniai

Kupiškio etnografijos muziejus ves edukacinius užsiėmimus:

• „Audimas“;

• „Sodų pynimas“;

• „Karpiniai“;

• „Aukštaitiškos pintinės juostos“;

• „Nuometas, jo rišimo būdai“;

• „Pynimas iš vytelių“;

• „Švilpynių gamyba“;

• Demonstruos videofilmą „Kupiškis“ ištraukos – „Kupiškio miestas yra visėp slaunas“.

Bažnytinio paveldo muziejus ves edukacines programas:

• „Auksakalio dėlionė“;

• „Kaladėlę dedu“.

Lietuvos prezidento K. Griniaus memorialinis muziejus

• Pristatys fotografijų parodą apie muziejų;

• Ves edukacinę programą „Iš herbų istorijos: mūsų krašto herbai“. Herbo kūrimas.

Lietuvos etnokosmologijos muziejus

• Bus pristatomas pats muziejus ir jo teikiamos paslaugos (stendai, plakatai, lankstinukai);

• Demonstruojami video filmai apie Visatą;

• Pristatoma edukacinė programa „Lietuvos dangaus paslaptys“;

• Viktorinos vaikams.

Vytauto Didžiojo karo muziejus

• Muziejaus pristatymas dviejuose informaciniuose stenduose;
• Muziejaus eksponatas – visureigis Willys Jeep, kurį Prancūzijos vyriausybė kartu su kita karine technika perdavė besikuriančiai Lietuvos kariuomenei 1993 m.;
• Bus dalinami informaciniai lankstinukai, supažindinantys lankytojus su transporto priemone bei Vytauto Didžiojo karo muziejumi;
• Viktorina – „Ką žinai apie Vytauto Didžiojo karo muziejų ir Lietuvos kariuomenę“ (viktorinos nugalėtojai bus apdovanoti prizais).

Europos centro muziejus Europos parkas

•  Paroda po atviru dangumi „Nuo svajonės iki dabar“.

Druskininkų miesto muziejus

• „Pažink Druskininkus“. Viktorina-konkursas. Dėlionės, kryžiažodžiai. Dalyvių apdovanojimas 17 val.

Lietuvos dailės muziejus

• Laikrodžių muziejaus (Klaipėda) edukacinis užsiėmimas „Laiko skaičiavimas senovėje” 12-13 val.

• Laikrodžių muziejaus (Klaipėda) edukacinis užsiėmimas „Kūrybinėse laikrodžių dirbtuvėse“ 12-13 val.

• Palangos gintaro muziejaus edukacinis užsiėmimas „Gintaro savybės ir panaudojimas liaudies medicinoje“ 13-14 val.

• Prano Domšaičio galerijos (Klaipėda) edukacinis užsiėmimas „Buriuok su raide“ 14-15 val.

• Miniatiūrų muziejaus (Juodkrantė) edukacinis užsiėmimas „Miniatiūrų atspaudų gaminimas“ 15-16 val.
• LDM Meno pažinimo centro (Vilnius) edukaciniai užsiėmimai: „Baroko laikmečio dailininko dirbtuvė“, „Europos dailė XVI-XIX a.“ 16-17 val.

• Nacionalinės dailės galerijos Edukacijos centro (Vilnius) „Protmūšis“ tema „XX amžiaus dailė ir iškiliausi dailininkai“ 17-18 val.

Vilniaus memorialinių muziejų direkcija

• Venclovų namų-muziejaus edukacinė programa „Trijų poetų draugystė“: „Česlovas Milošas, Josifas Brodskis, Tomas Venclova“.

• Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio buto-muziejaus edukacinė programa „Krėves pėdsakai Kaspijos pakrantėje“.

• Vinco Mykolaičio-Putino memorialinio buto muziejaus edukacinė programa „Žaidžiame poeziją. Eilėraštis dėlionė“.

• Beatričės Grincevičiūtės memorialinio buto-muziejaus „Beatričės namai“ edukacinė programa „Tamsos raštai“.

Videomontažas apie direkcijos muziejus „Nenutrūkusių gyvenimų muziejai“ (montažo rež. B. Vagrienė).

Lietuvos švietimo ministro Gintaro Steponavičiaus teigimu, Lietuva yra gavusi K. Vollebaeko kvietimą kartu su juo spręsti nesutarimus su Lenkija, bet mano, kad šalys gali susitarti ir be jo pagalbos.

„Mes matome iš Lenkijos pusės mėginimus ir toliau laikyti tam tikrą spaudimą Lietuvai dėl tautinių mažumų švietimo politikos įtraukiant į ją ir tarptautines organizacijas. Kartu jie patys nepripažįsta, kad tokius standartus tautinių mažumų ugdyme, ką mes tik dabar palaipsniui įvedame, Lenkija jau turi ilgus metus. Todėl man atrodo, kad Lietuva neturėtų veltis į tokius formatus, kurie leis labiau klausimą išnaudoti vienos pusės situacijai, juolab kad sprendimai įgyvendinant Švietimo įstatymą Lietuvoje nacionaliniu mastu yra daromi nuosekliai ir jautriai stebint situaciją“, – tikina G. Steponavičius.

Varšuva remia Lietuvos lenkų politikus, kurie reikalauja, kad lenkiškais rašmenimis būtų galima rašyti pavardes dokumentuose ir vietovardžių pavadinimus, bei ragina atšaukti Švietimo įstatymo pataisas.

Lenkijoje gyvenantys lietuviai reiškia nuogąstavimų, kad jie nesijaučia saugūs ir tapo dvišalių Lietuvos ir Lenkijos santykių auka. Jie teigia, kad Lenkijos lietuvių švietimo situacija išlieka blogesnė nei Lietuvos lenkų.

www.punskas.pl

Litvakų rabinų kolekcija, rinkta ir tapyta ne vienerius metus yra unikali, ir vienintelė šiuo metu pasaulyje. Lietuvoje kalbant apie Lietuvos žydus, visuomet minimas Holokaustas, netektys, skaičiai, procentai, aukos.

Kauno žydų religinės bendruomenės nuomone, kad suvokti, ką praradome ir ko netekome, turime pažinti ir sužinoti. Todėl šio projekto tikslas yra supažindinti visuomenę su išlikusiu Lietuvos žydų kultūros paveldu ir iš naujo atkuriamu.

Pimoji ciklo paroda supažindins su Lietuvos žydų religinių bendruomenių mokytojais – rabinais, kurie gyveno Lietuvoje iki Antrojo pasaulinio karo. Parodoje pristatomų rabinų likimai įvairūs - vieni nugyveno ilgą ir garbingą gyvenimą, kitų likimas tragiškas.

Paroda veiks iki birželio 3 d.

   ************************

Iš parodų ciklo „Istorija Atmintis Dabartis“

Parodos „Pasakojimai apie Rabinus“ atidarymas - liepos 1 d.(sekmadienį) 15.00 val. Kauno įvairių tautų kultūros centre

Ji veiks iki liepos 31 d.

Paroda „Žydų ritualinis menas“ atidaroma rugsėjo 9 d. (sekmadienį) 15.00 val. Kauno Choralinė sinagoga „Ohel Jakov“ (E. Ožeškienės g. 13, Kaunas)

Parodos organizatoriai: Kauno žydų religinė bendruomenė

Rėmėjai: Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija

Parodas pristatys Asia Gutermanaitė

Parodu plakatas_2012

Kauno žydų religinės bendruomenės vadovo padėjėja Kristina Mačiulaitytė, tel: 8682 38752

Nuotraukoje: Įvairių tautų kultūros centras Kaune

„Visų šalių proletarai, vienykitės!“ – tokiu žodžių junginiu skaitytoją visuomet pasitikdavo kiekvienas laikraščio numeris. Tiksliau sakant, anuomet jie vadinosi „organais“. Antai „Tiesa“ – Lietuvos komunistų partijos centro komiteto, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos organas; „Komjaunimo tiesa“ – Lietuvos Lenino komunistinės jaunimo sąjungos centro komiteto organas; „Kauno tiesa“ – Lietuvos komunistų partijos Kauno miesto komiteto ir miesto darbo žmonių deputatų tarybos organas. Na, ir taip toliau, ir panašiai.

Bevartant šią sovietinę spaudą ir beieškant joje istorijos šaltinių, susijusių su Romo Kalantos susideginimu bei antisovietiniais neramumais Kaune, nuotaika galutinai subjūra. Tokia nykuma, tokia klaiki nuobodybė ir neviltis nuo šių organų sklinda, kad net norisi šaukti – kaip šaukia subjektas Edvardo Munko paveiksle, kurį neseniai aukcione „Sotheby‘s“ pardavė už rekordinę 119,9 milijonų dolerių sumą.

2012 metų gegužės 14 dieną sukako lygiai 40 metų nuo Romo Kalantos susideginimo Kaune, tad pasklaidykime tuos pageltusius komunistinių organų – „Tiesos“ ir kitų panašių „tiesų“ – puslapius, kuriuose sovietinės propagandos smagračiai negailestingai traiškė tikrąją TIESĄ.

Pirmoji prabilo šeštadieninė „Kauno tiesa“ (redaktorius Z. Baltušnikas). Paskutiniame 1972 metų gegužės 20 dienos numerio puslapyje (p. 6) išspausdintas tekstas „Kauno miesto prokuratūroje“. Jame rašoma: „Ryšium su gautais klausimais dėl R. Kalantos savižudybės 1972 m. gegužės 14 d. Kauno muzikinio teatro sodelyje miesto prokuratūra praneša, kad šis įvykis tiriamas. Tardymo organų nutarimu paskirtos ekspertizės, jų tarpe teismo medicininė psichiatrinė.

Ekspertų psichiatrų komisija, kurią sudaro J. Andriuškevičienė – psichiatrė, Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto medicinos fakulteto docentė, V. Berneris – Respublikinės Kauno psichoneurologinės ligoninės vyriausiasis gydytojas, A. Daukšienė – tos pat ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoja, J. Gutmanas – Lietuvos TSR sveikatos apsaugos ministerijos vyriausiasis psichiatras, J. Šurkus – psichiatras, Kauno medicinos instituto profesorius, atliko teismo psichiatrinę ekspertizę ir ištyrę turimus dokumentus, R. Kalantos užrašus, laiškus, piešinius, klasės darbus, taip pat priėmę dėmesin jo tėvų, mokytojų, draugų parodymus, padarė išvadą, kad R. Kalanta buvo psichiškai sergąs žmogus ir nusižudė, būdamas liguistoje būsenoje.“

Kitą dieną, 1972 metų gegužės 21-ąją, šį „Kauno tiesos“ tekstą perspausdino kiti organai – „Tiesa“ (redaktorius nenurodytas) 4 puslapyje bei „Komjaunimo tiesa“ (redaktorius V. Chadzevičius) 2 puslapyje.

Be to, 1972 metų gegužės 21 dienos „Kauno tiesoje“ (p. 6) daug dėmesio skiriama ne tik R. Kalantos susideginimo faktui, bet ir neramumams Kaune, kilusiems gegužės 18-19 dienomis. Tik, žinoma, publikuojamuose tekstuose neįžvelgsime jokio politinio atspalvio. Neramumai traktuojami kaip paprasčiausias chuliganų siautėjimas. Šiame „Kauno tiesos“ numeryje spausdinama Kauno miesto Vykdomojo komiteto pirmininko drg. (draugo – toks anuomet buvo kreipinys) V. Mikučiausko kalba, pasakyta kauniečiams per televiziją 1972 metų gegužės 19 dieną. Jis kreipėsi į kauniečius „norėdamas paaiškinti kai kuriuos mūsų miesto viešosios tvarkos klausimus“. Paminėjęs R. Kalantos susideginimo faktą bei išvardinęs teisminės medicininės komisijos narius, nustačiusius, kad R. Kalanta „buvo psichinis ligonis ir savižudybę įvykdė ligos būsenoje“, Vykdomojo komiteto pirmininkas pabrėžė: „Kai kurie neatsakingi asmenys, grupė paauglių, nesuprasdami ir neteisingai įvertindami anksčiau minėtą faktą, be jokio atsakomybės jausmo bandė trikdyti mieste rimtį, pažeidinėti viešąją tvarką. Buvo imtasi priemonių viešajai tvarkai užtikrinti, pažeidėjai patraukti administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn. Ir ateityje, pažeidus viešąją tvarką, visu griežtumu bus taikomi tarybiniai įstatymai.“ Toliau Vykdomojo komiteto pirmininkas pasidžiaugė, kad „Kauno miesto darbo žmonių kolektyvai pritaria ir teisingai supranta mūsų pravedamas aktyvias priemones, smerkia pažeidėjų neatsakingus veiksmus“. Savo kalbą per televiziją V. Mikučiauskas užbaigė šiais žodžiais: „Mes kreipiamės į mokyklų vadovus, mokytojus, tėvus, jaunimą ir kviečiame prisidėti prie viešosios tvarkos mieste užtikrinimo. Mes suprantame, kad šie veiksmai yra atsitiktinio pobūdžio. Tikimės, kad mūsų gimtasis Kaunas ir toliau liks aukštos kultūros ir pavyzdingos viešosios tvarkos miestu.“

Toje pačioje „Kauno tiesoje“ (p. 6) taip pat spausdinami į laikraščio redakciją atsiųsti laiškai, smerkiantys chuliganiškus veiksmus ir pritariantys priemonėms dėl viešosios tvarkos užtikrinimo. „Chuliganams – jokių nuolaidų!“ – skelbė antraštė. Antai J. Sikorskis, Garbės ženklo ordino F. Dzeržinskio staklių gamyklos brigadininkas, Socialistinio darbo didvyris ir A. Tamašauskas, šaltkalvis, LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, laiške rašė: „Grupės chuliganų ir dykaduonių išpuoliai mūsų miestui garbės nedaro. Dori ir sąžiningi darbininkai smerkia išsišokėlius, jie visada pasiryžę padėti viešosios tvarkos saugotojams. Mes sakome: „Chuliganams – jokių nuolaidų! Visą energiją nukreipkite naudingam darbui. Žinokite, kad nebaudžiamai kelti netvarką jums niekas neleis! Toks mūsų darbininkiškas žodis.“ Darbo Raudonosios vėliavos ordino P. Ziberto kombinato trečiojo cecho audėja B. Šulinskienė savo laiške teigė: „Aš – audėja. Kartu su savo darbo draugėmis triūsiam savo Tėvynės labui, visų žmonių gerovei, nes nėra nieko gražesnio ir vertingesnio, kaip atkakliai dirbti, kurti materialines gėrybes. Mes visos labai pasipiktinome ir smerkiame tvarkos pažeidėjus, kviečiame visus kolektyvus sustiprinti auklėjamąjį darbą, o pasitaikantiems iškrypėliams duoti prideramą atkirtį.“

„Kaip ir visi mano kurso draugai, aš smerkiu chuliganiškus išpuolius tų, kurie patys nežinodami ko nori, bandė trukdyti miesto rimtį, – rašė Politechnikos instituto trečio kurso studentas J. Mizara. – Jų veiksmai visiškai neatspindi miesto jaunimo siekių, nes jaunoji karta trokšta gerai dirbti, mokytis, gilinti savo žinias, ruoštis tapti gera vyresniosios kartos pamaina. Mes esame pasiryžę padėti jiems suprasti savo poelgių beprasmiškumą, būti gerais žmonėmis. O tie, kurie nenori to suvokti, turi susilaukti pelnytos bausmės.“

Reikia pažymėti, kad panaši retorika dominavo visuose laiškuose, kuriuose smerkiami „chuliganų veiksmai“. Trumpai tariant, laikraščio skaitytojams norėta įteigti, kad tvarkos drumstėjai yra paprasčiausi chuliganai, asocialūs asmenys.

Minėtame „Kauno tiesos“ 6 puslapyje išspausdintame straipsnyje „Kas jie, tvarkos pažeidėjai?“ rašoma: „Gegužės 18 ir 19 dienomis mūsų mieste grupelė chuliganų pažeidinėjo viešąją tvarką, trikdė kauniečių ramybę. Redakcija, norėdama informuoti skaitytojus, kas jie, kreipėsi į miesto prokuratūrą. Čia sužinota, kad tai daugiausiai jau ne kartą už chuliganizmą ir kitus nusikaltimus teisti asmenys. Tai apsileidę ilgaplaukiai, netvarkingos išorinės išvaizdos, iškrypėliai chuliganai.“

Žodžiu, jokios politikos. Nors, pavyzdžiui, 1972 metų gegužės 25 dieną kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komiteto laikraštyje „Gimtasis kraštas“ (vyr. redaktorius Vacys Reimeris) išspausdintame straipsnyje (p. „Visuomenė smerkia“ visgi žodžius „politinis“ ir „antitarybinis“ aptinkame: „Dori ir sąžiningi Kauno miesto gyventojai, nuoširdžiai užjausdami Kalantų šeimą, nelaimei ištikus, griežtai smerkia išsišokėlius – viešosios tvarkos pažeidėjus ir antitarybines užsienio informacijos pastangas, iškraipant faktus, suteikti įvykiui politinį pobūdį.“

O štai 1972 metų gegužės 27 dieną „Tiesoje“ (p. 3) „ryšium su tuo, kad Vakarų buržuazinė spauda ir radijo stotys skleidžia įvairius gandus dėl R. Kalantos savižudybės, radijo klausytojams pageidaujant“ paskelbtas Lietuvos radijo korespondento Zenono Lapinsko interviu su Romo Kalantos motina Elena Kalantiene. Jame akcentuojama, kad R. Kalanta buvo komjaunuolis, bažnyčios nelankė ir apskritai „visoje mūsų šeimoje nėra vietos religiniams prietarams“, o prie savižudybės Romą privedė sutrikę nervai. Tik vėliau, 1989 metų pradžioje, paaiškėjo, kad E. Kalantienė šių teiginių niekada nesakiusi. Apie tai sužinome iš Algio Petrulio straipsnio „Romas Kalanta. Laužas Atgimimo naktį“ („Gimtasis kraštas“, 1989, sausio 12-18, nr. 2, p. 7).

Žodžiu, sovietinė propaganda atliko savo pragaištingą darbą – tvarkos trikdytojai buvo pasmerkti ir nubausti. 1972 metų spalio 5 dieną „Tiesoje“ (p. 4) paskelbtame P. Jankausko ir A. Marcinkevičiaus straipsnyje „Tvarkos ardytojai nubausti“ paminėtos nuteistųjų pavardės: Vytautas Kaladė, Juozas Macijauskas, Antanas Kačinskas, Rimantas Baužys, Kazys Grinkevičius, Vytautas Žmuida, Jonas Prapuolenaitis, Virginija Urbonavičiūtė. Kaip teigiama straipsnyje, „teisiamųjų kaltė teismo proceso metu visiškai įrodyta, ir visi teisiamieji prisipažino kalti, pasmerkė savo antivisuomeniškus veiksmus. Jie aiškinosi, kad, ardydami viešąją tvarką, elgėsi lengvabūdiškai ir apgailestavo tai padarę.“

Straipsnio pabaigoje – pagrindinis akcentas: „Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, nusprendė nubausti V. Kaladę ir A. Kačinską laisvės atėmimu trejiems metams, paskiriant jiems atitinkamai sustiprintą ir griežtą režimą, o kitus teisiamuosius – laisvės atėmimu nuo pusantrų iki trejų metų; V. Urbonavičiūtę, atsižvelgiant į nepilnametystę nusikaltimo įvykdymo metu, nuoširdų prisipažinimą ir apgailestavimą, – be laisvės atėmimo pataisos darbams vieneriems metams.“

„Bernardinai.lt“

Nuotraukoje: Kalantinės

Pasaulio moksle neleidžiama žeminti oponento. Be to, negalima ad hoc nuvertinti tų, kuriuos straipsnio autoriai vadina mano „gynėjais“. Esu kaltinama ir etikos stoka, kai atsakiau į pirmąją Alvydo Butkaus ir Stefano M. Lanzos kritiką: „Straipsnį esame parengę dviese, todėl apeliuoti tik į vieną iš autorių nėra etiška.“ Jei įžeidžiau rečiau paminėdama Stefano M. Lanzą, tikrai atsiprašau, nes niekada nemaniau jo negerbti, tik apsaugoti. Tačiau vien etika, o ne kas kita verčia mane atsakyti A. Butkui ir S. M. Lanzai, nes straipsnyje paminėti asmenys, kurie manimi pasitiki ir kuriuos gerbiu tiek Lietuvoje, kiek kituose kraštuose, nes ir jie pristatyti kaip neišmanėliai.

Yra ir kita priežastis, kuri verčia mane pateikti atsakymą nepaisant įžeidinėjimų. Visada siekiau sulaukti, ypač Lietuvoje, polemikų, nes manau, kad tai padėtų suprasti, kur buvo suklysta, įtvirtinti tai, kas neabejotina. Deja, nesitikėjau, kad Lietuvoje dar tebėra gajus ne esmės aptarimas, o „socialistiniam realizmui“ būdingas asmens puolimas. Nepaisydama to nekeičiu savo nuomonės, kad kontroversija reikalinga, ypač tuomet, kai minami nauji takai, kai dar daug kas nežinoma.

Atsakymą suskirsčiau į keturias dalis:

I. Kada ir kodėl baltų senoji istorija buvo išbraukta iš pasaulio istorijos.

II. Kodėl atsirado ir, matyt, tebegyvuoja teorijos, kurios nebegali būti apgintos.

III. Atsiprašydama skaitytojų už per ilgą ir nuobodų dėstymą turėsiu aptarti vieną po kito man reiškiamus priekaištus.

IV. Išvados ir žvilgsnis į ateitį. 

****************

I. Trys lūžiai

Kai pamažu pradėjau atrasti vis daugiau prieštaravimų tarp viduramžiais rašytų dokumentų ir dabartinės istorinės pakraipos, liečiančios tolimą Europos praeitį, bandžiau suprasti, kada ir kodėl įvyko toks pokytis. Nustačiau tris lūžius, kurie kita kryptimi pasuko Europos tolimos praeities tyrimus.

Pirmasis lūžis, mano manymu, įvyko 1763–1773 metais, kai švedas kalbininkas Johanas Ihrė (Johan Ihre, 1707–1780) paskelbė šešių straipsnių seriją ir nurodė, kad vienos IV amžiuje parašytos „gotų“ biblijos kalba neabejotinai turėjo germaniškų bruožų. Rastas manuskriptas buvo pavadintas Codex Argenteus („Sidabrinis kodeksas“), o J. Ihrės studija pripažinta pasaulio sensacija. Kaip tik tuomet kalbotyra buvo užgimstantis mokslas, pelnytai įgyjantis akademinį statusą, todėl kartą biblijos kalbą pavadinus „gotų kalba“ niekas nebeabejojo, kad taip kalbėjo „gotai“, kurie V ir VI šimtmečiais dviejų skirtingų žygių metu užkariavo Italiją, Pietų Prancūziją ir Ispaniją. Įsitikinimas, kad biblija parašyta jų kalba, atsirado netikrinus ir neieškojus įrodymų. Užteko to, kad pati biblija esą yra „gotiška“. Pirmoji šio įsitikinimo pasekmė buvo tai, kad iki biblijos atsiradimo buvusi gudų istoriko Jordano 551 metais rašyta gudų tautos istorija tapo nebepatikima, nes daug kur nesutapo su tuo, kas buvo žinoma apie germanus. Į ją buvo pradėta žiūrėti kaip į išgalvotą, nepatikimą kūrinį. Daug ką pasako skaičiai. Viduramžiais Jordano istorija buvo pripažinta ir svarbi. Iki mūsų laikų išlikusių jos manuskriptų priskaičiuojama daugiau kaip 40. O tai labai daug.

Biblijos autorius vyskupas Ulfila (Wulfila) labiausiai išgarsėjo tuo, kad išsprendė tais laikais kilusią raidyno problemą, nes graikiškos raidės buvo naudojamos Bizantijoje, lotyniškos – Vakarų Europoje, o tarimui, atsiradusiam po barbarų antplūdžio, netiko nei vienas, nei kitas raidynas. Ulfila ėmė naudoti ir lotyniškas, ir graikiškas raides, pridėjo keletą runų, ir jo patogus raidynas greitai paplito visoje Europoje. Ulfilos raidynas tapo universalus, bet jo vartota kalba buvo užmiršta ir atgaivinta kaip didžiulis radinys tiktai po to, kai ją išgarsino J. Ihrė XVIII amžiuje.

Jordano istorijos manuskriptų išliko daugiau kaip 40, o Ulfilos – tik tas vienas Codex Argenteus. Netgi jo vartotos kalbos daug pavyzdžių nerasta, nebent keliuose palimpsestuose, t. y. atšviestuose kitų manuskriptų tekstuose, rašytuose naudojant tą patį pergamentą, uždažius ankstesnį ten buvusį raštą. Tai rodo, kad jau viduramžiais Ulfilos raštas arba nebuvo aktualus, arba jo nesuprato. Ulfilos originalo nėra. Codex Argenteus buvo parašytas keliais šimtmečiais vėliau – VI amžiuje – dviejų skirtingų perrašinėtojų. Tai įrodė viduramžių specialistas iš Tamperės universiteto Suomijoje Davidas Landau (David Landau). Ulfilos kalbos pavyzdžių rasta tiktai 8 puslapiai su Šv. Jono Evangelijos aptarimu ir keli X amžiaus puslapiai, kuriuose pateikta keletas Ulfilos žodžių vertimų. Tai irgi rodo, kad jau tuomet jo kalba buvo svetima. Manoma, kad VI amžiuje Ulfilos Biblija buvo perrašyta kokiame nors vienuolyne, galbūt benediktinų, gerbiant Šventąjį Raštą.

Ne mažiau abejonių kyla skaitant apie Ulfilą, nes žinios apie jį mus pasiekia iš dviejų vienas kitam prieštaraujančių šaltinių – arijų tikybos išpažinėjo Filostorgijaus (Philostorgius) ir katalikų Sozomeno bei Teodoreto (Sozomenus, Teodoretus) iš Sirijos. Aiškėja, kad Ulfilos tėvai buvo kilę iš Kapadokijos. Gudų žemėse jie atsirado kaip karo grobis, kai gudai puolė Kapadokiją. Ulfila mokėsi ir buvo įšventintas į vyskupus Konstantinopolyje, kur vyravo graikų kalba, bet pradėjo konfliktuoti su tuomet beatsirandančiais katalikais (Ulfila buvo arijų tikybos), o kai pradėjo krikštyti visigotų teritorijoje, jo sekėjus ėmė persekioti gudų valdžia. Ulfila su savo sekėjais paprašė Rytų Romos imperijoje prieglobsčio. Jį gavęs išvyko iš gudiškų žemių ir su savo sekta apsigyveno Bulgarijoje, Stara Planinos kalnų papėdėje. Ulfilai mirus, nieko daugiau apie tuos žmones nebuvo žinoma. Išnyko ir ten vartota germanų kalba. Tuo metu Balkanuose buvo nemaža tautų maišatis, ir germanai jau buvo pasistūmėję dabartinės Austrijos link.

Ulfilos Biblijos turinys ir kalba yra vieni uoliausiai tirtų Vakarų Europoje. Iš jos perimta nemažai Ulfilos laikų socialinės ir karinės santvarkos terminų manant, kad taip tuomet kalbėjo visi Balkanuose. Ulfilos Biblija tapo pagrindiniu ankstyvųjų viduramžių pažinimo įrankiu. Nepaisant to, pati kalba ilgainiui tapo galvosūkiu germanistams, nes jos nebuvo galima priskirti nė vienai germanų kalbų grupei. Tapo aišku, kad jokia dabartinė germanų kalba negalėjo būti kilusi iš Ulfilos Biblijos kalbos. Atsirado įvairių nuomonių. 2002 metais pasirodė viduramžių kalbų specialisto profesoriaus Gremo Deiviso (Graeme Davis), dėstančio Northumbrijos universitete Anglijoje, studija Codex Argenteus: lingua gothorum aut lingua gotica? Joje teigiama, kad tokios kalbos, kokia parašyta biblija, žmonės negalėjo vartoti, tai liturginiais sumetimais sukurtas tekstas, atsižvelgiant į graikiškąją sakinių darybą. Kad ir kaip būtų, Ulfilos kalba nepritapo prie bendros germanų kalbų raidos ir ją išskyrė kaip atskirą germanų kalbų šaką. Jai nebuvo rasta nei pirmtakų, nei palikuonių.

Kitas galvosūkis atsirado po gausių bandymų įrodyti germanų kalbų įtaką Ispanijoje, t. y. vienintelėje Vakarų Europos šalyje, kurioje gudai galutinai apsigyveno. Germanizmų derlius buvo menkas ir dar labiau sumažėjo, kai svarbiausias Ispanijos kalbininkas Ramonas Menendesas Pidalis (Ramón Menéndez Pidal) įrodė, kad tokia įtaka arba buvo labai maža, arba jos visai nebuvo. Liko neužpildyta kalbotyros spraga, nes pasidarė aišku, kad Ispanijos gudai Ulfilos kalba nekalbėjo.

Nuo XVIII a. išpopuliarėjusi Ulfilos Biblija paveikė ir istorijos sampratą. Jordano parašyta gotų istorija buvo priskirta germanams, ir net tautų kraustymasis tapo vien germanų žygiu. Nepaisant to, vis tiek iki XIX a. pabaigos buvo manoma, kad Jordanas savo aprašomą tautą kildino iš Prūsijos. Pretorijus, kuris savo raštuose perrašo net kai kurias Jordano ištraukas, žinojo, kad Prūsija buvo jo vadinamųjų gotų (gudų) kilmės vieta. Pretorijus juk rašė „adeo ut Gothus sive Guddus idem…“ ir aiškino: „Gothos quoque circa Vistulam nativas olim habuisse sede…“, ir „Prussia, antiqua ac nativa Gothorum sede“, t. y. kad gotas ir gudas yra tas pat, o Prūsija yra gotų gimtinė.

Jeigu kadaise Jordano aprašyta tauta ir buvo baltai – o jo rašytos istorijos eiga geografiškai sutampa su baltiškais vandenvardžiais ir iš ten prasidėjusiais žygiais – tai galutinai sunaikino kalbininkas Georgas Heinrichas Ferdinandas Neselmanas (Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann), kai kupinas geros valios sugalvojo latvių, lietuvių ir prūsų kalbinio vieneto pavadinimą – baltai. Kadangi gotai-getai-gudai jau buvo aneksuoti germanų, neturėdamas kito pavadinimo, jis kaip galėdamas ir išsprendė šį galvosūkį. Tris tūkstančius metų gyvavusi tauta tarsi gimė 1845 metais, ir jos praeitis buvo nubraukta, pakrikštijus ją nauju vardu. G. H. F. Neselmanas sudavė antrą smūgį pats to nenorėdamas ir nežinodamas.

Trečias lūžis įvyko, kai 1884 metais buvo paskelbtas vertėjo Vilhelmo Martenso (Wilhelm Martens) pirmasis vertimas į modernią kalbą ir getų-gotų atsiradimo vieta buvo nukelta į Skandinaviją. Kartą nutarus, kad gotai-getai-gudai yra kilę iš Skandinavijos, jei ir buvo abejonių dėl Ulfilos Biblijos kalbos nepritaikymo Ispanijoje, Skandinavijos teorija tokias abejones panaikino.

Noriu pabrėžti, kad niekur ir niekada nesu kalbėjusi apie man prikišamus „sąmokslo“ įtarimus. Priešingai – stebiu, kaip žingsnis po žingsnio buvo nesąmoningai brendama vis toliau klaidingu keliu, be jokio sąmokslo. Buvo padarytos šios klaidos: 1. Ulfilos Biblijos priklausymas visigotams ir ostrogotams niekada nebuvo įrodytas; priešingai – pats Jordanas sakė, kad Ulfilos mažieji gotai nebuvo nei ostrogotai, nei visigotai. 2. Senoms tautoms buvo suteiktas naujas pavadinimas neišsiaiškinus, kaip kadaise jos vadinosi. 3. Pradėjus eiti ne tuo keliu, net teko ad hoc pakeisti žodį Scandza į Skandinaviją ir teigti, kad ją galima pamatyti stovint prie Vyslos žiočių. Tai yra tas pats kaip teigti, kad iš Vilniaus galima pamatyti Rygą, nes atstumas maždaug toks pat kaip nuo Vyslos iki Skandinavijos.

Pateikti klaidas ir jas įrodyti yra normalu. Tai ir padariau. Kalbu ne apie sąmokslus. Kas kita yra parodyti klaidą, kuri privertė antrą ir trečią kartą prisitaikyti prie pirmosios klaidos, taip apgaudinėjant ir save, ir kitus. Kalbu apie apgavystes. Niekada nesakiau, kad tai padaryta bloga valia, nes iki šiol to neįžvelgiu.

****************

II. Istorijos nesuklastosi

Pastaruoju metu tai, kas kadaise buvo priimta be tikrinimų, pradėjo klibėti. Daug klausimų kyla dėl per mažo germanizmų, rastų Ispanijoje, skaičiaus. Negalint rasti germanų, per pastaruosius keturis dešimtmečius įsigalėjo teorija, kad per tautų kraustymąsi žygiavo multietniški pulkai. Dauguma istorikų dabar apie tai kalba, nes jau aišku, kad tik maža dalis žygiavusiųjų buvo germanai.

Ulfilos Biblija vis dar yra lyg tvirtas argumentas, bet kaskart darosi vis sunkiau ją priskirti visiems gotams. Taigi vėl griebiamasi multietniškumo argumentų.

Skandinavijos teorija jau abejojama, ir jei kas nors iš rimtesnių istorikų ją dar pamini, beveik visada priduria, kad tai nėra įrodyta. Kai kurioje literatūroje jos vis dar laikomasi – gal iš inercijos.

Gotų-getų-gudų germaniškumui mirtiną smūgį, atrodo, netrukus suduos archeologija, kai dar labiau atskleis baltų nueitą kelią nuo Vyslos žiočių iki Juodosios jūros, iš kur pakilo abi gudiškosios bangos – viena nuėjusi iki Ispanijos, kita trumpą laiką valdžiusi Italiją.

Atsirandant tiek daug neatsakytų klausimų, ypač Ispanijos istorijoje, mano darbai sulaukė susidomėjimo, kokio net nesitikėjau. Knygoje „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ minimi „tarptautinio pripažinimo ženklai“. Ten minimi ir tie asmenys, kurie, kaip ir daugelis kitų, kreipėsi į mane, kai perskaitė tai, ką rašau. Nė vieno jų nepažinojau ir ne aš į juos kreipiausi. Ne vieno ar kito žodžio aiškinimas tiems išsilavinusiems žmonėms rūpi – juos domina visos padėties samprata. A. Butkus ir S. M. Lanza turėtų tai suprasti.

Yra akademikų, kurie domisi mano darbais, be to, dar daug yra tokių, kurių mąstymas remiasi ankstyvesne mokykla. Tokie, matyt, yra A. Butkus ir S. M. Lanza. Gal todėl jie pateikia tokį stulbinantį teiginį, jog „nėra jokio įrodymo, kad gotai „save gudais vadino”, tai niekur nepaliudyta“. Paliudyta visoje Vakarų Europoje, visuose raštuose – nuo ankstyviausių viduramžių iki šių dienų. Ten net nekeliamas toks klausimas. Arba štai A. Butkus ir S. M. Lanza ironizuoja: „Dabartinė ispanų kalba yra lotynų kalba, iškraipyta baltiško tarimo“ – teigia J. Statkutė (p. 127). Įdomu, kas tada iškraipė lotynų kalbą Portugalijoje, o ir toje pačioje Prancūzijoje, per kurią turėjęs ristis baltų cunamis kelyje į Ispaniją? Skvarbūs turėję būti tie gudai-gotai-getai-prūsai-jotvingiai-žemaičiai, jei jų nesulaikė net Pirėnų kalnų grandinė.“ Portugalų kalba yra germaniškų suevų iškraipyta lotynų kalba, nes ten apsigyveno šios germanų gentys, kilusios iš Vokietijos ir atkeliavusios į dabartinę Portugaliją apie 50 metų anksčiau negu į Ispaniją atvyko gudai. Kiek kitaip yra su prancūzais. Jie turėjo dvi skirtingas kalbas – šiaurinę ir pietinę, bet jų kultūrai, bent istoriškai, manoma, didžiausią įtaką padarė frankai.

Kitur A. Butkus ir S. M. Lanza kalba apie tuos pačius dalykus kaip ir aš, bet juos pateikia ir vertina visiškai kitu požiūriu. Galbūt ryškiausias pavyzdys galėtų būti skirtingas žodžio Žemaitija – Samogitia kilmės aiškinimas arba kai kalbama apie visigotus, nes aiškiausiai matyti, kaip skirtingai svarstoma ta pačia tema.

Pradėkime nuo Žemaitijos. Profesorius A. Butkus šio žodžio kilmę aiškina pasinaudodamas Vytauto laišku imperatoriui:

„Žemaitijos lotynizuotą pavadinimą yra interpretavęs ne vienas autorius. Kai kurie jų pripažįsta, kad kitomis kalbomis užrašytos šio kraštavardžio formos įvairavo. Iš tiesų jos įvairavo ne tik skirtingų autorių darbuose ar dokumentuose, bet netgi tuose pačiuose tekstuose, plg. 1420 m. Vytauto laišką, rašytą Romos imperatoriui Sigismundui, kuriame Vytautas net etimologizuoja šį kraštavardį (paryškinta mūsų – A. B., S. M. L.):

/…/ Sed quod terra Samaytarum est terra inferior ad terram Lythwanie, ideo Szomoyth vocatur, quod in lythwanico terra inferior interpretatur. Samoyte vero Lythwaniam appelant Auxtote, quod est terra superior respectu terre Samaytarum. Samagitte quoque homines se Lythwanos ab antiquis temporibus et nunquam Samaytas appelant, et propter talem ydemptitatem (sic) in titulo nostro nos de Samagicia non scribimus, quia totum unum est, terra una et homines uni.

EPISTOLA VITOLDI, MAGNI DUCIS LITHUANIAE, AD SIGISMUNDUM, IMPERATOREM ROMANORUM, 11 Martii 1420

(/…/ „Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaičiais, nes taip lietuviškai yra vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaičiais, t. y. iš Žemaičių žemės žiūrint, aukštesne žeme. Taip pat Žemaitijos žmonės nuo senų laikų save vadino lietuviais ir niekada žemaičiais, ir dėl tokio tapatumo (sic) savo rašte mes nerašome apie Žemaitiją, nes viskas yra viena, vienas kraštas ir tie patys žmonės“.)

Šiame laiške Žemaitija vadinama ir nelotynizuota forma – Žemaičiai, Žemaičių žemė (Aukštaitija irgi yra lotynizuotas kraštavardis šalia autentiško Aukštaičiai). Tekste priebalsis j Žemaitijos kraštavardyje grafiškai perteikiamas dvejopai – raide y arba raide g. Skirtinga grafika jokiu būdu nereiškia skirtingo tarimo – raide g priebalsis j buvo žymimas ir pirmuosiuose lietuviškuose tekstuose, plg. Mažvydo „Katekizmo“ prakalbos 11-ojoje eilutėje žodį prigimkiet (‘prijimket’, t. y. ‘priimkite’; Mažvydo raštuose j žymėtas net septyneriopai, o rašmuo g ar gh vartotas dažniausiai prieš i). Kadangi lotynų kalboje nebūta garso ž, nebūta ir grafinių priemonių tam garsui žymėti lotyniškai rašant kitų kalbų žodžius. Vytauto laiške viena iš formų Szomoyth rodo raštininkų bandymą tiksliau perteikti autentišką tarimą su ž, todėl tikėtina, kad ir lotyniški Žemaitijos užrašymai su pradžios S- žinančiųjų galėjo būti skaitomi kaip Ž-. Vadinasi, nusistovėjusį lotynišką Žemaitijos pavadinimą Samogitia reikia skaityti ne [samogitija], bet [žamoitija/žemaitija] arba [žamojitija/žemajitija]. Šaknies a, matyt, atsiradęs dėl kietojo ž tarimo – jei raštininkai buvo slavai, jie kitaip užrašyti ir negalėjo (kaimyninių slavų kalbose priebalsiai š ir ž visuomet kieti).

Kaip matome, bet kuriuo atveju žodyje Samogitia nesama jokios Getijos ar Gotijos.

Galiu paaiškinti, kuo remiuosi teigdama, kad Žemaitija buvo „Žemoji Getija“. Gal bėgant laikui argumentai bus priimti, o gal bus įrodyta, kad taip nėra. Vėlyvaisiais viduramžiais, kiek teko skaityti net ir Kazimiero Būgos pateiktus pavyzdžius, ne tik prūsai, bet kartais ir lietuviai buvo vadinami getais: „Gethas id est Letwanos“, Chronicon Polonosilesiacum, Monum. Germ. Hist. XVIII. 558, nors dažniausiai randama „Gethe seu Prussi“ arba „Getarum id est prussorum“, ir t. t. Apie prūsus, kad jie buvo gudai–gotai–getai ir kad tai yra tas pats, Pretorijus mini net kelis kartus ir priduria, jog Prūsija yra jų kilmės vieta. Aleksandras Račkus rašo radęs (scriptores rer. Prussicarum, I. 201) sakinį „Gete dicuntur omnes Lithuani, Prutheni et aliae ibidem gentes“. O tai, kad kryžiuočių kronikose ir net Vytauto dokumente Sūduva vadinama Getija, rasite ten, kur kalbama apie senuosius jotvingių žemių pavadinimus – Bostono lietuvių enciklopedijoje. Taigi turime keliolika dokumentų apie Getiją (ar Getijas) baltų žemėse ir įvairių baltų tautų, įskaitant ir lietuvius, istorijoje vadinamų getais.

Nuo XV amžiaus, atrodo, ne anksčiau, atsiranda žodis Samogitia (mano manymu, Žemoji Getija), tiksliai nusakantis laikotarpio atžvilgiu atsiradusį hibridą, t. y. kalbotyroje žinomą dviejų kalbų žodžių ar žodžių dalių suplakimą į vieną, kai bendrauja dviejų skirtingų kalbų žmonės. Nesuprantu, kodėl oponentai A. Butkus ir S. M. Lanza rašo, kad „net mokyklinukui aišku, jog negalima to paties sudurtinio kraštavardžio šaknų kildinti iš skirtingų kalbų“, kai ištisos studijos diakroniniuose kalbų tyrimuose yra skirtos hibridams, įskaitant ir kraštavardžius. Pvz., šiuo metu vadinamasis „spanglish“ yra svarbi hibridų tyrimų sritis. Kaip tik istorijos atžvilgiu XIV a. pabaiga ir XV a. pradžia sutampa su žemaičių perėjimu tai ordino, tai Vytauto valdžion. Tai sudaro sąlygas hibridams atsirasti. Broniaus Kviklio geografijoje teigiama, kad žodis Samogitia atsirado tiktai XV amžiuje.

Išvadoje gal ne toks svarbus galutinis atsakymas, kiek metodų palyginimas. Vienas yra „vidinis“, kitas remiasi istorija. Abiem atvejais raštininkams kyla sunkumų rašant pirmąjį garsą.

Ne mažesnė painiava atsiranda, kai kalbama apie visigotus ir ostrogotus.

Jei pateiktas ir atkartotas tikslus žodžio vertimas, reikia atsižvelgti į nuorodą. Jordanas juk aiškiau pasakyti ir negalėjo, kad „ostro“ yra rytai, o „visi“ – vakarai (ironizuoti, kad kalbu apie „visus“ gotus, tikrai nereikėjo): „Ablabius enim historicus refert, quia ibi super limbum Ponti ubi eos diximus in Scythia commanere, pars eorum quae orientalem plagam tenebat, eisque praeerat Ostrogotha;  utrum ab ipsius nomine, an a loco (id est orientali), dicti sunt Ostrogothae, residui vero Wisigothae (id est a parte occidua). („Istorikas Ablabijus sako, kad iš tiesų kai jie gyveno virš Ponto krantų, kaip jau sakėme, Skitijoje, tie, kurie gyveno toje pusėje, kuri driekėsi rytuose, ir kuriems vadovavo Ostrogodas, ar dėl jo vardo, ar dėl padėties (kuri yra rytinė) buvo vadinami ostrogodais, o kiti, aišku, buvo visigodai (tai yra vakarinės dalies).“)

Žvelgiant į istoriją, abu žodžiai, pagal Jordaną, kuris perrašo Ablabijų, atsiranda su trečiuoju gudų žygiu į pietus, būtent III amžiuje po Kr. Taigi ir datą turime aiškią.

Dėl A. Butkaus, kuris yra latvių kalbos specialistas, etimologinio žodžių visi ir ostro aiškinimo jokiu būdu nesiginčysiu, bet nematau reikalo pasitelkti Skandinaviją (A. Butkus rašo: „Liet. vakaras ir kalbininkų yra kildinamas iš Skandinavijos žemių Vākia pavadinimo (K. Būga)“). Priminsiu, kad A. Butkus ir S. M. Lanza nepasako, kaip yra dėl sanskrito avah – žemyn, jei būtinai reikia aiškinti baltiško žodžio vakaras tolimą aiškinimą ir iš baltiško vakaro galbūt atsiradusį slavų vakarą.

Gavusi pylos, kad pasitelkiau latvių kalbą, jeigu būtinai teks atsisakyti latvių „austrumos“, gal užteks pasitelkti K. Būgos Ustromą, jo išverstą kaip „rytinis“.

Atrodo, nenorima suprasti, kad abu žodžiai tokie išliko Ispanijoje – ostro godo ir visi godo su nuolat pakartotu vertimu „rytai“ ir „vakarai“. Kai pateiktas vertimas, jei čia ne aušra ir ne vakaras, nežinau, kas kita gali būti, nebent reikėtų vartoti sanskrito ushas ir avah, bet būtų visiškas anachronizmas. Visais atvejais nereikia vaikytis Skandinavijos. K. Būgos teiginiai yra vertingi, bet jis nėra neklystantis. Pavyzdžiui, taip atsitiko, kai jis kritikavo Joną Basanavičių, o dabar lygiai taip pat mane pašiepia A. Butkus.

Nebent dar reikėtų pridurti, kad kryžiuočių raštuose jotvingių žemės buvo nuosekliai vadinamos apverstu getų-vese vardu: Getuesia, Getwezia, Gotwesia ir t. t. Nors tai rašantieji buvo vokiečiai, jie juk nerašė Getwest.

Jei jau kalbame apie žodžių prasmę, pastebiu, kad kai kalbėjau apie romansą, A. Butkus ir S. M. Lanza rašė: „Žodis romansas žymi muzikos kūrinį, tai nėra kalbotyros terminas.“ Nežinau, kaip yra Lietuvoje, bet, mano supratimu, „romansas“ yra kalbų klasifikacijos terminas, tarptautiniu lygiu pripažintas Vakarų universitetuose – ispaniškai lenguas romances, angliškai romance languages, Harvardo universiteto Dapartment of Romance Languages. Iš pradžių romansas reiškė tik tebesiformuojančias iš lotynų kalbos išsirutuliojusias kalbas, kol ilgainiui virto kalbų klasifikacijos terminu. (Gal A. Butkus ir S. M. Lanza norėjo pasakyti, kad ankstyvaisiais viduramžiais romansas reiškė literatūros žanrą, dažnai su akompanavimu? Bet tai irgi tarptautiniu mastu pripažinta kita to paties žodžio reikšmė.)

A. Butkus ir S. M. Lanza rašo, kad „pseudokalbininkų polinkis bendrų žodžių ieškoti kitose indoeuropiečių kalbose ir traktuoti juos kaip lietuviškus nėra naujas.“ Kaip tik vadinamojoje Kastilijos kalboje to išvengiama, nes kiekvieno žodžio, tarimo ar gramatinės formos atsiradimas yra tiksliai datuotas ir nurodyta, kada ir kaip jie pakeitė lotynų kalbą. Kai yra konkretus dokumentas (dažniausiai tai yra nuosavybės dokumentai, bet yra labai įvairių raštų) su tikslia data, nurodantis pasikeitimą, įvykusį anksčiau toje pačioje vietoje vartotoje lotynų kalboje, to pasikeitimo nebepriskirsi indoeuropiečių kalbai, jei prie šaknies dar yra ir priešdėlis, priesaga ar atsiranda gramatinių naujovių. Tuo labiau kad žinoma, dėl ko atsirado tokių pakitimų – būtent kai atvyko žmonės, kurie save vadino gudais ir (ar) galindais.

Taigi grįžtu prie vieno iš pagrindinių nesutapimų – nenoro įsiklausyti į istoriją kalbant apie kalbotyrą. Beje, iš tos tiksliai datuotos Kastilijos kalbos atsirado dabartinė ispanų kalba, kuri iki šiol vadinama castellano.

****************

III. Taškas į tašką

Ši dalis bus nuobodžiausia. Kam neįdomu – iš anksto atsiprašau ir meldžiu apsišarvuoti kantrybe.

Skaitau A. Butkaus ir S. M. Lanzos teiginį: „Akivaizdžiai klaidingi lieka šie ponios J. Statkutės teiginiai.“ Taigi atrodo, kad neverta jų minėti, nes jie jau iš anksto nurodyti kaip „akivaizdžiai klaidingi“. Kas galbūt tikrai nereikalinga, tai apšviesti „ponią Statkutę“ (kažkodėl ne Rosales) lotynų kalbos pirmojo kurso šviesomis, užmirštant, kad profesoriai A. Butkus ir S. M. Lanza dar nebuvo gimę, o ji jau laikydavo lotynų kalbos egzaminus akademiniu lygiu krašte ir tais laikais, kai laisvas lotyniško teksto skaitymas buvo aukštesnio bendrojo išsilavinimo dalis. Gal per mažai išmokau, gal ne viską suprantu. Gal daug ką pamiršau. Gal per daug laiko skyriau ne lotynų, o romanso dokumentams skaityti. Tačiau pašaipos tikrai nenusipelniau.

Be reikalo bandoma mano samprotavimą sutriuškinti, išvardijant į įvairias kalbas išverstą Jordano sakinį apie Vyslos žiotis ir nepriduriant, kad jie visi baigiasi, pateikiant absurdišką išvadą, jog nuo Vyslos žiočių matyti net ne Skancia, o originale neminima Skandinavija. Jau seniai rašiau savo knygose, kad Skandinavija atsirado visuose Vakaruose darytuose vertimuose, kuriuos man teko skaityti (o perskaičiau gana daug), ir ta klaida nuosekliai kartojama nuo V. Martenso pirmojo vertimo 1884 metais. Taigi rinkdami ir pateikdami tuos vertimus A. Butkus ir S. M. Lanza nieko nauja man nepasakė, gal tik patvirtino mano teoriją.

Nustebino ir galiu tiktai sutikti su A. Butkaus ir S. M. Lanzos ištrauka apie Jordano žodžius, kad sala buvo a fronte Vyslos žiočių, mano manymu, priekinėje Vyslos žiočių dalyje, naudojant prielinksnį, kuris, manau, viduramžiais buvo vartotas ad, nurodantis artumą, su nukritusia d, nes toks jis išliko ispanų kalboje. A. Butkus ir S. M. Lanza teisūs, kai teigia, kad tai būta sujungto ne ad, o ab. Jie rašo: „Jordanas puikiai skyrė šiuos du prielinksnius (ab ir ad), nepaisant to, kad jo laikų lotynų kalba nebebuvo panaši į I a. etaloną, plg.: ad ir akuzatyvas (artumo reikšmė): ad fontem „prie šaltinio“ (V, 31); ad litus „prie kranto“ (V, 36); ad fluvium „prie upės“ (VI, 47); ad campum „prie lauko, į lauką“ (XV, 85) ir dar keliasdešimt pavyzdžių; a (ab) ir abliatyvas (atskirties, atžvilgio reikšmė): ab imis „iš gelmių“ ne „gelmėse“ (XVI, 93), ab oriente „iš rytų pusės“ ne „rytuose“ (IX, 59), dividentes se ab Alanis „išsiskirdami iš Alanų“ (XL, 210) ir dar keliasdešimt pavyzdžių. Tačiau inesyvo (buvimo vietoje) reikšme Jordanas visada vartoja in bei abliatyvą ir vieną kartą būtent in fronte „priekinėje dalyje“ (V, 46), o tai ne tas pat, kaip cituojamasis a fronte „priešais“. Dar plg.: in alia parte „kitoje pusėje“ (XXVI, 136), in parte Italiae „toje Italijos dalyje“ (LVI, 283) ir a parte occidua „iš rytų pusės“ (XIV, 82), ab utraque parte „iš abiejų pusių“ (XXXII, 165). Jordano modus scribendi nepalieka abejonių, kad lotynų kalbą jis mokėjo gana gerai ir gebėjo skirti a fronte nuo in fronte. A fronte posita est Vistulae fluminis gali reikšti tik viena – kad sala Vyslos atžvilgiu yra priešais, „iš priekio“, bet ne „priekyje“.

Pavyzdžiai, mano manymu, pateikti be priekaištų, gal tik linksnių pavadinimus pakeisčiau į mano dar mokykloje išmoktus kilmininką, galininką, įnagininką, būtent į lietuviškus žodžius. Ar jų Lietuvoje atsisakyta?

Kas kita, jei kalbame apie prasmę. Tad kreipiuosi į oponentus ir stebiuosi, kad iškelta polemika atvėrė naują langą. Smagu, kad išvadoje jūsų vertimas sušvelnintas į „iš priekio“, o ne „ priešais“. Dar smagiau pasidarė, kai diskutuojant apie kilusius klausimus, Istorijos Forume atsirado Aurimo Petniūno sudarytas žemėlapis, kuris remiasi H. Beltramu 1924 m. Jis rodo, kad iki 1300 m. Vyslos žiočių pagrindinė atšaka Nogatė tekėjo į marias, ir sala prasideda vakaruose nuo Vyslos žiočių. (2) Tuomet prisiminiau, kad kadaise užsirašiau patikrinti nuorodą, ar tikrai Nogatės vagos kryptis pakito 1357 metais. Ar Nogatė anksčiau tekėjo į marias, o ne į jūrą? Pastebiu, kad toliau Jordanas pasakoja apie ežerą, esantį rytuose, t. y. į rytus nuo Vyslos, mano manymu, Ilmenio ežerą. Gal besidomintiems tuo Lietuvoje būtų vertinga tai patikrinti. Jei prielaida pasitvirtins, tuomet visi vertimai, kurie viduramžiais dažnai įvairavo nurodant, kurioje žiočių pusėje sala „pradeda matytis“, tampa patikimesni.

Gal dabar sutarsime?

Tiesa, dar lieka daug klausimų, į kuriuos atsakius galbūt dings pasipiktinimas ir bus pradėta rimtai kalbėtis.

Jus stebina, kai rašau, kad baltai „siekė Uralo kalnų papėdę“. Turiu kuo remtis, nes Marija Gimbutienė jų buvimą atseka iki Uralo, Kamos upės ir jos intako Belajos vagomis (The Balts, 63 p.), o pats Jordanas ir po jo senovės Ispanijos daugelyje raštų Uralas buvo minimas kaip rytinė gudų žemių siena. Ten pakartotinai minima, kad jų vakarinė siena buvo Vysla, o rytinė – Uralas.

Toliau jus stebina, kad „vieni (gudai) leidęsi į Vokietiją, kiti pasukę į pietus ir apie 1260 m. pr. Kr. (!) pasiekę Šiaurės Vakarų Indiją“. Ne aš tai sakau, o Jordanas. Kalbant apie Indiją, patvirtindamas Jordano žodžius rašo Pompėjus Trogas (Pompeius Trogus), gal skiriasi tik tai, kad Šiaurės Vakarų Indiją tais laikais jis vadino Baktrija. Dėl datos irgi nereikėtų stebėtis, nes ne tik Alfonso X dvare, bet ir dabartiniais laikais vienas geriausių Ispanijoje Jordano raštų specialistų S. Bodelonas (S. Bodelón), studijos „de la Getica“ autorius, patvirtina Jordano chronologiją, kuri, jo nuomone, prasideda 1500 m. pr. Kr., jau nekalbant apie senuosius Ispanijos autorius, kurie tuo neabejojo. O dėl sanskrito – kadangi netikiu vaiduokliais, gal turite geresnį paaiškinimą ir galite paneigti Pompėjaus Trogo teiginius, kartu nurodyti, kur galima rasti indoeuropiečių Adomo ir Ievos nors vieną kaulelį, kad juo galima būtų paremti sanskrito atsiradimą, kažkodėl kaip tik tuo laiku, kai Jordanas nurodo ten atsiradusią gudų ir medų sąjungą, būtent baltų ir iranėnų kalbų vartojimą? Ar nereikėtų kalbotyros vėl susieti su istorija?

Nebuvo jokio reikalo bemaž ketvirtadalį straipsnio skirti lietuvių mėgstamam „kiolniškų kelnių“ sportui, aiškiai siekiant pasityčioti. Gaila jūsų laiko. Juk gerai žinote, kad ne apie tai kalbama. Kalbama apie laikus, kai Europoje buvo dvi didelės grupės žmonių – keltai vakaruose ir baltai rytuose. Keltų kilmės vieta, remiantis įrodymais, yra tarp dabartinių Šveicarijos ir Prancūzijos, palyginti mažame areale, bet niekas neužginčys, kad jie išplito beveik visoje Vakarų Europoje pirmajame tūkstantmetyje prieš Kristų. Kodėl manote, kad baltai, kilę iš Pabaltijo, negalėjo išplisti po beveik visą Rytų Europą? Kodėl taip bijote į tai žvelgti ir galvoti kontinentiniu mastu? Juk dar turime tai, ko neturėjo keltai – Jordano istoriją, jo paties teigimu, nusirašytą iš Kasiodoro, Dio ir Ablabijaus. Su datomis ir pažymėtomis vietovėmis joje aprašomi trys konkretūs žygiai: pirmasis, persiritęs per Kaukazą, antrasis įkuriant Dakiją ir trečiasis, kai jo aprašoma tauta vėl nusileido nuo Vyslos žiočių iki Juodosios jūros ir iš ten žygiuodama užėmė Romą. Jei keltai jūsų nestebina, kodėl turi stebinti baltai?

****************

Išvados

Iki šiol negaliu suvokti, kodėl profesoriai A. Butkus ir S. M. Lanza rašo, kad reaguoju „arogantiškai“, kai niekada to nebuvo.

Ko norėjau ir visada norėsiu, tai sulaukti bendrakeleivių tame ilgame kelyje, kuriame norom nenorom atsidūriau, kai užtikau pirmąją nuorodą, privertusią mane toliau ieškoti, kas čia vyksta. Tas pirmasis užrašas, pamatytas kryžkelėje ir rodantis, kur eiti, buvo Alfonso X Išmintingojo sakinys, nurodantis jo kalboje vadinamųjų „godų“ ar „gudų“ istorijos pradžią: „…ir Šiaurės vandenyno jūros pakraštyje yra didelė sala, kurią vadina Skancia. Ir apie tą salą mokslininkas, vardu Pomponijus Mela, sako, kad ji yra Okeano jūros (dalyje), kuri vadinama Kodanu. (Sala) juosia visą žemę ir tenykščius krantus kaip lanku, ji yra ilga, uždara, baigiasi savimi. Ir tęsiasi rytuose nuo Vyslos upės, tos, kuri išteka iš kalnų, esančių Sarmatijoje. Tai ten pradeda matytis toji Skancios sala, (kur upė) trimis vagomis susijungia su Šiaurės jūra.“

Kelio pradžia buvo labai sunki. Klydau, kai pradėjau ieškoti trumpesnio kelio ar sukau į šalutinį tikėdamasi rasti būdą į viena suvesti istorinėse kelionėse baltų paliktus pėdsakus. Klydau, kai tikėjausi, kad vien paskelbus Alfonso X kroniką daugiau nereikės tuo rūpintis, nes ja bus susidomėta Lietuvoje. Taip neatsitiko. Kiekvieną kartą turėjau vėl pradėti viską iš naujo, kaskart daugiau gilintis ir ieškoti atsakymų, taisyti klaidas ir gilinti žinias.

Šiuo metu vėl kartoju tai, ką rašiau praėjusiame atsakyme A. Butkui ir S. M. Lanzai, bet norėčiau išsakyti ir kitiems Lietuvos kalbininkams. Dar niekada neaptikau pasaulio istorijoje tokių patogių tyrimams sąlygų, kokias randu Ispanijoje. Kai vyko kitimas iš lotynų į dabartinę ispanų kalbą, yra užrašytas naujos tautos atvykimas, netgi tiksliai nurodyti ne metai, o mėnuo ir diena. Kiekvienas nukrypimas nuo buvusios lotynų kalbos yra užrašytas nurodant vietą ir datą, kada jis įvyko. Tie kitimai yra klasifikuoti, o jų autentiškumas nekelia abejonių.

Pabaigoje ir vėl nuoširdžiai kreipiuosi į Lietuvos mokslo bendruomenę, ypač kalbininkus: visi pagal išgales prisidėkime prie bendro prasmingo darbo.

Šaltiniai:

1. http://forum.istorija.net/forums/thread-view.asp?tid=4997&mid=89330#M89330 ir http://forum.istorija.net/forums/thread-view.asp?tid=4997&mid=89331#M89331

2. http://on.lt/kaip-tevyne-tampa-svetima

Nuotraukoje: J. Statkute de Rosales

2012 m. gegužės 11 diena Šalčininkų r. Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje buvo išties neeilinė. Šiame lietuviškos kultūros centre įvyko Stanislovo Rapolionio premijos įteikimo šventė.

Iškilmes pradėjo gimnazijos direktorė Danuta Zuzo, pasveikinusi atvykusius svečius, mokytojus ir mokinius. O svečių būta tikrai garbingų, prasmingai dirbančių Lietuvai – tai Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) vyriausioji specialistė Nida Poderienė, ŠMM Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas Jonas Vasiliauskas, Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis, Tautinių mažumų skyriaus Rytų Lietuvos programos poskyrio vedėjas Alfonsas Kairys, buvęs S. Rapolionio gimnazijos direktorius, dailės mokytojas metodininkas Vytautas Dailidka, Valentas Šiaudinis, Nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ vyriausiasis redaktorius Juozas Vercinkevičius. Šventę tęsė S. Rapolionio gimnazijos mokiniai, kurie visus susirinkusiuosius džiugino dainomis, prasmingomis eilėmis.

Iškilmių svečiai taip pat negailėjo gražių žodžių. N. Poderienė dėkojo už mokinių pasirodymą, linkėjo užsispyrimo, kantrybės, atkaklumo. Ragino savo gyvenimą kurti taip, kad jis būtų svarbus Lietuvai. A. Masaitis visus pasveikino su puikia švente ir paskelbė aštuntąjį Stanislovo Rapolionio premijos laureatą. Juo tapo Valentas Šiaudinis – nuostabus matematikos mokytojas- metodininkas, mokykloje dirbantis net 52-ejus metus. Jis visuomet domėjosi ir istorija: parašė Paringio krašto istoriją, paskelbė ypač vertingų straipsnių apie mokyklų istoriją. Laureatas gavo diplomą ir piniginę premiją. Kaip teigė V. Šiaudinis, visi nori gauti paskatinimą, o ši premija yra ne tik akstinas dirbti toliau, bet ir viso gyvenimo darbo įvertinimas.

Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ 2011 m. vasario 10 d. priėmė nutarimą skirti Stanislovo Rapolionio premiją (anksčiau ją skirdavo Lietuvos tautinių mažumų ir išeivijos departamentas). Premijos tikslas – skatinti mokytojų, kultūros ir meno veikėjų literatūrinę veiklą, tautinį ugdymą, Pietryčių Lietuvos istorinės praeities studijavimą. Šią premiją yra gavę: Vytautas Dailidka (2005), dr. Algirdas Kavaliauskas (2006), Viktorija Lapėnienė (2007), Antanas Karmonas (2008), Algimantas Masaitis (2009), Jonas Bajorūnas (2010), Juozas Vercinkevičius (2011).

J. Vasiliauskas padovanojo knygų nuo ŠMM ir „Ryto“ draugijos, kurios padės mokiniams plėsti akiratį, tobulinti įgūdžius. A. Kairys pristatė S. Rapolionio premijos nuostatus, papasakojo apie anksčiau premiją gavusius asmenis.

Renginį užbaigė S. Rapolionio gimnazijos mokinių atlikta daina pagal tautos poeto a. a. Justino Marcinkevičiaus eiles: <…> Tai gražiai skambėjo žodžiai: / laukas pieva, kelias, upė. / tai gražiai iš jų išaugo / vienas žodis: LIETUVA.

Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Nuotraukose:

1. S. Rapolionio premijos įteikimo iškilmių dalyviai. Iš kairės: A. Kairys, A. Masaitis, D. Zuzo, premijos laureatas V. Šiaudinis, N. Poderienė, J. Vasiliauskas, V. Dailidka

2. Eišiškių S. Rapolionio gimnazijos moksleiviai parodė literatūrinę-muzikinę kompoziciją

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretą dėl apylinkių teismų teisėjų skyrimo ir priėmė jų priesaikas.

Kauno miesto apylinkės teismo teisėjais paskirti Linas Baublys, Lina Lesinskienė, Edvardas Paliokas ir Aušra Vingilė. Utenos rajono apylinkės teismo teisėja paskirta Jurgita Čiginskaitė, Akmenės rajono apylinkės teismo teisėja – Loreta Janiulytė, Kaišiadorių rajono apylinkės teismo teisėja – Jorūnė Pukinskienė.

„Imatės naujų pareigų sudėtingu teismų sistemai metu. Todėl ant jūsų pečių – didelė atsakomybė. Turite ne tik būti sąžiningi bei gerai atlikti savo darbą, bet ir stiprinti žmonių pasitikėjimą teismais ir visa teisine sistema. Visada prisiminkite, kad jūsų darbe svarbiausia matyti žmogų ir ginti tiesą“, – sakė Prezidentė.

Šalies vadovė septyniems naujai paskirtiems teisėjams linkėjo laikytis priesaikos ir išlikti sąžiningu sau pačiam.

Prezidentės spaudos tarnyba

www.lrp.lt

Dvi dienas amatininkai ir muziejininkai dirbs ne tik miestelyje, bet ir kiekvieno etnografinio regiono sodybose. Gerą ūpą kels kaimo kapelos ir folkloro ansambliai, veiks tautodailininkų mugė.

Dzūkijos sodybose bus drožinėjama, verpiama, pinama iš vytelių, lipdoma iš molio, gaminami vaikų žaislai. Pagal senovinį receptą virsime kvietinę košę ir visus vaišinsime. Aukštaitijos kaime bus malami grūdai, kūrenama dūminė krosnis, verdama žolelių arbata ir kepami etnografiniai blynai. Meistrai dekoruos kraičio skrynias, bus audžiamos juostos ir karpomi senoviniai karpiniai iš popieriaus.

Suvalkijos sodyboje moterys gamins šarmą, kuriuo skalbs, rodys, kaip buvo lyginama žarijomis kaitinamu lygintuvu, kaip buvo dažomi siūlai ir verpiama. Šalia sodybos bus ariama, akėjama, kerpamos avys.

Muziejaus miestelyje dirbs puodžiai, kalvis, skardininkas, pynėja, siuvėja, audėja, bitininkas, kaminkrėtys, demonstruojamas gintaro ir žalvario apdirbimas. Galėsite paragauti burnoje tirpstančių margablynių ir meduolių. Abi dienas miestelyje šurmuliuos etnografinė viktorina, o Plokščių mokykloje vyks senovinės pamokos. Šeštadienį, gegužės 26 d., miestelyje 14.00 val. bus rodomas K. Binkio teatro spektaklis „Neregėtos pasakaitės iš mažos pilaitės“, po kurios visus kvies gegužinė su šokiais.

Žemaitijoje bus gaminami spragilai, drožiami šaukštai, rišamos šluotos, plėšomos karnos ir gaminamas vytelių pluoštas. Meistrai rodys, kaip buvo gaminamos lovelės ir senoviniai žaislai vaikams. Bus sekamos pasakos, organizuojami žaidimai vaikučiams ir jaunimui. Čia pat bus ruošiamasi šienauti: gaminami dalgiakočiai, žaginiai, bus plakami dalgiai. Vietoje pjaus rąstus, skaldys malkas ir kraus į kūgį. Norintys galės paragauti žemaitiškos talkininkų košės.

Viską surasti ir nepasiklysti muziejuje Jums padės renginio planelis, kurį galėsite pasiimti kasose. Penktadienio renginio programa labiau skirta vaikams ir jaunimui, o šeštadienį amatų demonstravimas ir linksmybės skirtos visiems muziejaus lankytojams – mažiems, jauniems ir pagyvenusiems!

Kviečiame atvažiuoti į Lietuvos liaudies buities muziejų pažiūrėti, susipažinti ir patiems senovinių ūkio darbų ir amatų pabandyti! Jūs maloniai praleisite laiką, daug sužinosite, išmoksite, pailsėsite, gal kažką širdžiai mielo įsigysite. Išvykdami iš namų, nepamirškite apsiauti patogia avalyne, įsimesti šiltą megztinį ar skėtį – juk oras kiekvieną minutę gali pasikeisti.

Laukiame Jūsų atvykstant!

Programa plačiau interneto svetainėje:

http://www.llbm.lt/lt/naujienos/amatu_darbu_ir_pramogu_dienos_geguzes_25__26_dienomis.html

2012 m. gegužės 18-19 d. Tarptautinė akcija „Muziejų naktis“ vyks Vilniuje

Penktadienis, gegužės 18 d. Lietuvos nacionalinis muziejus (Arsenalo 1)

Muziejaus lankymas nemokamas

Dirbame 10.00-21.00 val. Pertrauka 17.00-18.00 val.

19.00 val. – dvi specializuotos eskursijos po 25 žm. „Gediminaičiai – Jogailaičiai sostuose“ ir „Lietuvio namai“. Užrašymas išankstinis tel.: (8 5) 26 294 26

Šeštadienis, gegužės 19 d., Vilniaus paveikslų galerija (Didžioji g. 4)

Tarptautinės parodos „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės… Sapiegos valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“ palydėtuvės

Edukacijos dirbtuvės (su išankstine registracija tel. (8 5) 2 62 00 07)

14.00, 15.00, 16.00, 17.00 val. – „Ar nematai – nuo tavų dovanų visas Vilnius sužibo!“

14.00, 15.00 val. - „Muzikinis Sapiegų albumas“

18.00-21.00 val. – parodos lankymas su intriguojančiais edukacijos užsiėmimais

18.00, 19.00, 20.00 val. – ekskursijos po parodą su jos kuratoriais

21.00 val. – parodos uždarymo koncertas

Camerata Palatina Vilnensis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų orkestro (meno vadovas Vilhelmas Čepinskis) koncertas Vilniaus paveikslų galerijos kieme.

Dalyvauja Vilhelmas Čepinskis (smuikas), Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Viktor Palej (obojus)

23.00 val. – kinas po atviru dangumi Vilniaus paveikslų galerijos kieme. Filmas „Tvanas“ (rež. Jerzy Hoffman, Lenkija, 1974 m.) su kino istorikės Linos Kaminskaitės-Jančorienės komentarais

Gegužės 19 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus (Vilniaus 41) 

2011 metų pabaigoje muziejuje atidaryta nauja ilgalaikė paroda „Spalvos ir šokio paviliota. Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės 120-osioms gimimo metinėms“. Muziejų nakties metu lankytojas pamatys ekspoziciją atgijusią gyva muzika ir šokiu.

Būsimos muzikos ir baleto žvaigždės atliks to periodo baleto pastatymų numerius.

Muziejų nakties metu laukia netikėtumai, siurprizai

Gegužės 18-19 d. Genocido aukų muziejus (Aukų g. 2A)

Gegužės 18 d. – Genocido aukų muziejuje – Atvirų durų diena. Lankytojai turės galimybę apžiūrėti buvusį KGB vidaus kalėjimą, šiuolaikiškai įrengtas ekspozicijas.

Muziejus dirbs nuo 10.00 iki 18.00 val.

Gegužės 19 d. 18.00 - gegužės 20 d. 01.00 val. - Muziejaus nakties programa

Muziejaus lankytojai apžiūrės buvusį KGB vidaus kalėjimą ir šiuolaikiškai įrengtas ekspozicijas. Aktyvūs programos dalyviai turės galimybę dalyvauti bendrame Genocido aukų muziejaus ir Tuskulėnų rimties parko komplekso projekte „Pasmerktųjų kelias 1944-1947“

Norintieji visą vakarą praleisti Genocido aukų muziejuje, bus pakviesti atlikti praktines užduotis edukaciniame užsiėmime, pabendrauti su švedų kilmės režisieriumi Jonu Ohmanu ir po atviru dangumi stebėti J. Ohmano sukurtus dokumentinius filmus.

Gegužės 18 d. Tuskulėnų Rimties parko memorialinis kompleksas (Žirmūnų g. 1N)

Tarptautinės muziejų dienos metu Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse bus atverta koplyčia-kolumbariumas bei eksponuojamos parodos. Visi norintys bus pakviesti nemokamai apsilankyti muziejinėje ekspozicijoje „Tuskulėnų dvaro paslaptys“.

Lankymo valandos 10.00-18.00 val.

Gegužės 19 d. Tuskulėnų Rimties parko memorialinis kompleksas (Žirmūnų g. 1F)

Projektas „Pasmerktųjų kelias 1944-1947 m.“ asmenims nužudytiems ir nukankintiems NKGB-MGB vidaus kalėjime Vilniuje atminti; klasikinės muzikos koncertas; dokumentinių filmų demonstravimas; naktinės ekskursijos po Tuskulėnų memorialinio komplekso teritoriją ir muziejinę ekspoziciją „Tuskulėnų dvaro paslaptys“; edukaciniai užsiėmimai.

Gegužės 18 d. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus (VVGŽM)

Siūlome aplankyti VVGŽM parodas Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10/2) ir Holokausto ekspozicijoje (Pamėnkalnio g. 12). Muziejus dirbs ilgiau

14.00 val. ekskursija Tolerancijos centro ekspozicijoje „Dingęs pasaulis“

14.00 val. – ekskursija Holokausto ekspozicijoje

15.00 val. – ekskursija Tolerancijos centro ekspozicijoje „Išsigelbėjęs žydų vaikas pasakoja apie Šoa“

16.00 val. – edukacinė programa „Žydų kalbos“ Tolerancijos centre

Būtina išankstinė registracija el. adresu muziejus@jmuseum.lt arba telefonu (8 5) 212 01 12

Gegužės 18-19 d. Lietuvos banko Pinigų muziejus (Totorių g. 2/8)

Gegužės 18 d. – muziejaus lankymas nemokamas

Gegužės 19 d. – muziejus priims lankytojus nuo 10.00 iki 24.00 val.

Filmų apie pinigų ir bankininkystės istoriją, Lietuvos banko funkcijas demonstravimas Parodų ir edukacijos salėje numatytomis valandomis. Užduotys, kryžiažodžiai, interaktyvūs testai individualiems lankytojams ir asmenų grupėms su galimybe laimėti prizų. Klausimų ir atsakymų lapai tėveliams su 5-10 metų amžiaus vaikais.

Po filmų peržiūros bus galima laimėti prizų už teisingus atsakymus iš matytų filmų tematikos. Lankytojai už teisingai išspręstas užduotis, kryžiažodžius ir testus gaus specialiai Muziejų nakties renginiui parengtus prizus.

Gegužės 18-19 d. Geležinkelių muziejus (Geležinkelio g. 16)

Gegužės 18 d. 9.00-20.00 val. – ekspozicijos Geležinkelių muziejuje lankymas

14.00 val. – dokumentinio filmo „Plieninės vertybės – garvežiai“, 2006 m., lietuvių kalba, demonstravimas

16.00 val. – dokumentinio filmo „Vilniaus lokomotyvų depas“, 1999 m., rusų kalba, demonstravimas

18.00-20.00 val. – naujai kuriamos riedmenų muziejaus lauko ekspozicijos lankymas

Gegužės 19 d. 9.00-20.00 val. – atnaujintos ekspozicijos Geležinkelių muziejuje lankymas

12.00 val. – kūrybinė popietė vaikams „Traukiniai mano sapne“. Geležinkelių muziejus kartu su Všį „MEDA PROJECT“ lankytojus supažindins su Ebru menu, kurio metu vandens paviršiuje teptukais paskirstomi dažai ir ant sukurto vaizdo dedamas popierius, kuriame lieka autoriaus darbas.

Kviečiame visus prisidėti prie bendro darbo ir nupiešti savo kelionę traukiniais Geležinkelių muziejuje

17.25 val. – teatralizuota kelionė istoriniu D-1 traukiniu besikuriančioje Geležinkelių muziejaus riedmenų ekspozicijoje po atviru dangumi

16.00-20.00 val. – naujai kuriamos riedmenų muziejaus lauko ekspozicijos lankymas

Gegužės 19 d. Energetikos ir technikos muziejus (Rinktinės g. 2)

10.00-17.00 val. – atvirų durų diena. Muziejų nakties proga Energetikos ir technikos muziejaus ekspozicijas galėsite aplankyti nemokamai

13.00-15.00 val. – EKO dirbtuvės. Mėgstate žemės ūkio darbus, bet neturite arų ar hektarų? Ne bėda, nes kūrybinėse dirbtuvėse Jus išmoksite iš panaudotų plastikinių butelių pasigaminti originalių vazonėlių. Juose galėsite sėti ir auginti mėgstamus prieskonius, gėles ar net daržoves (jeigu turite ypatingų užmojų – atsineškite savo norimų augaliukų sėklų ar neįprastos formos plastikinių butelių)

Į EKO dirbtuves registruokitės iš anksto el. paštu edita@emuziejus.lt

15.00-17.00 val. – Fizikos šou. Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Studentų mokslinė draugija visus kvies eksperimentuoti ir džiaugtis fizikos stebuktais!

Gegužės 18 d. Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instituto Mineralų muziejus (T. Ševčenkos 13)

Lankytojai galės apžiūrėti muziejų ilgiau nei įprasta (iki 19.00 val.)

Vyks praktiniai užsiėmimai moksleivių grupėms ir visiems norintiems. Bus mokoma pagal akmens savybes: blizgesį, spalvą, skaidrumą, kietumą, skalumą, trapumą, lūžį, magnetingumą ir kitas savybes pačiais paprasčiausiais būdais nustatyti mineralus ir uolienas, apibūdinti fosilijas. Apžiūrėjus paprastą lauko akmenėlį, perskaityti jame užfiksuotą jo dabartį, praeitį, veiksnius, kurie skatino formuotis ir keistis jį patį ir visą Žemę.

Į užsiėmimus galima atsinešti ir savus įdomius akmenėlius. Grupėms užsiėmimų laiką suderinti iš anksto tel. (8 5) 21 047 16

Gegužės 18-19 d. Lietuvos aklųjų istorijos muziejus (prie Tiflotyros skyriaus, Lietuvos aklųjų biblioteka)

Gegužės 18 d. – veiklos, skirtos silpnaregiams ir neregiams, bet laukiami ir regintys lankytojai

12.00 ir 15.00 val. – lietuviško vaidybinio filmo su garsiniu (audio) pasakojimu „Anarchija Žirmūnuose“ (scenarijaus autorius ir režisierius Saulius Drunga) peržiūra. Trukmė: 1,40 val., skiriama laiko aptarimui. Garsinis (audio) pasakojimas – specialiai akliesiems skirta paslauga, padedanti suprasti rodomo filmo turinį, siužetą, veiksmų nuoseklumą ir pan. Filmas „Anarchija Žirmūnuose“ žiūrovams turėtų būti visiškai nauja ir įdomi patirtis

11.30 ir 14.30 val. – taktilinių (liečiamų) leidinių ekspozicija. Trukmė: 30 min. Taktilinės arba liečiamosios knygos – tai knygos su reljefinėmis iliustracijomis, skaitomos lytėjimo pojūčiais. Renginio metu dalyviams bus suteikiama galimybė apžiūrėti bibliotekos muziejuje eksponuojamas taktilines knygas, nematant (užrištomis akimis) ir liečiant pirštais pabandyti atspėti, kas jose pavaizduota…

14.00 ir 17.00 val. – nuolatinės muziejaus ekspozicijos pristatymas. Trukmė: 30 min. Lankytojų laukia daug naujos ir įdomios informacijos apie aklųjų gyvenimą Lietuvoje.

Gegužės 19 d. 16.00 ir 19.00 val. – lietuviško vaidybinio filmo su nebylių scenų komentavimu „Anarchija Žirmūnuose“ peržiūra

15.30 ir 18.30 val. – taktilinių (liečiamų) leidinių ekspozicija

15.00 ir 18.00 val. – nuolatinės muziejaus ekspozicijos pristatymas

Būtina išankstinė registracija į renginius tel. (8 5) 21 506 15

Gegužės 18-19 d. Vilniaus Universiteto Zoologijos muziejus (M. K. Čiurlionio g. 21/27, 3 Aukštas)

Gegužės 18 d. – Paroda su ekskursija: „Mokymo priemonės zoologijoje: nuo plakatų iki modernių technologijų“. Vieta: Zoologijos katedros koridorius ties muziejumi ir Zoologijos muziejus. Zoologinių kolekcijų atsiradimas – ilgas procesas, kai paprasti žmonės ir mokslininkai rinko įvairius zoologinius objektus, gyvūnus skrodė, piešė, aprašinėjo, įvairiai tyrinėjo. Parodoje galite pamatyti įvairią mokomąją medžiagą ir priemones nuo seniausių laikų iki dabartinių, išgirsti apie Zoologijos mokslo vystimąsi ir patys pabūti tyrėjais, analizuodami pateiktą medžiagą

Reikalinga išankstinė registracija (iki gegužės 17 d.) elektroniniu paštu: grita.skujiene@gf.vu.lt, nurodant žmonių skaičių ir pageidaujamą laiką

Gegužės 19 d. – Ekskursija „Žmonės VU Zoologijos muziejaus istorijoje“. Vieta: VU Zoologijos muziejus. Ponams ir ponioms su vaikais ir be jų, užsiregistravusiems iš anksto, ekskursija prasideda 17.00, 19.00 ir 21.00 val.

Žmoniškumas ir žmogiškumas Zoologijos muziejuje? Besikeičiančio pasaulio apraiška? Dovanos, nuopuoliai ir pakylėjimai, aistringi persekiojimai ir korektiškas „žudymas“, regos seksualizavimas – keistas mokslinio smalsumo patenkinimas su eksperimentais ir įsisąmoninimu, kad Žmogus kaltas už kiekvieną nekaltai pralietą kraują, nepriklausomai nuo jo spalvos – balto, mėlyno, raudono…

Apie tai bus galima diskutuoti, apžiūrint seniausio Lietuvoje Zoologijos muziejaus ekspoziciją ir prisimenant istoriją nuo Jėzuitų kolegijos, prisimenant žmones, skrodusius gyvūnus, kad pažintų gyvybę iš vidaus; musių gaudytojus; gimnazistus, dovanojusius baltas žiurkes; generolus, baronus ir grafus, kolekcionavusius dantis, kaulus, kiaušinius, kailius…

Reikalinga išankstinė registracija (iki gegužės 17 d.) elektroniniu paštu: grita.skujiene@gf.vu.lt, nurodant žmonių skaičių, vaikų amžių ir pageidaujamą laiką

Pagarbiai L. Morkvėnienė, 2 69 21 61

2012 m. gegužės 19 d., šeštadienį, 18–24 val.

Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje – „Istorijos epochų sąskambiai“

Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje:

18.00 val. – Senovinio artilerijos pabūklo salvės

18.00–19.00 val. – Lietuvos karinių oro pajėgų orkestro koncertas (kapelmeisteris kpt. R. Kukulskis)

19.00–19.30 val. – Koncertas „Vakaro varpai“. Karilionu skambina Giedrius Kuprevičius ir Julius Vilnonis

Vytauto Didžiojo karo muziejaus edukacinėje klasėje:

19.00–20.50 val. – Protų mūšis „Ar išdrįstum pasakyti „Veni Vidi Vici“?“ Kauno viešosios bibliotekos savanorių klubas meta TAU iššūkį ir kviečia į kovą, kurioje pagrindinis ginklas bus knyga!

Vytauto Didžiojo karo muziejaus didžiojoje salėje:

19.00–22.00 val. – Lietuvos karyba: nuo senovės baltų iki XXI a. Kovos menas, kario ginkluotė, apranga:

19.00 val. – Senovės baltų karybą pristato senovės baltų kovų brolija „Vilkatlakai“

19.20 val. – Supažindinimas su paroda „Kauno pilies gynyba 1362 m.“

19.30 val. – Viduramžių (XIV–XV a.) karybą pristato Kauno karo istorijos klubas prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus

19.50 val. – „Šokis ir muzika istorijos tėkmėje“. Kauno choreografijos mokyklos (dir. Lina Navardauskienė, mok. Daiva Raškauskienė, Goda Puleikytė) ir J. Naujalio muzikos gimnazijos (mok. Jevgenija Žakienė) mokinių programa.

20.30 val. – LDK laikotarpio (1794 m.) karybą pristato Vytauto Didžiojo karo muziejaus vyr. muziejininkas Algimantas Daugirdas ir karo istorijos klubų nariai

21.10 val. – Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918 m.) karybą pristato karo istorijos klubas „Kauno tvirtovės įgula“

21.30 val. – Nūdienos Lietuvos karybą pristato Lietuvos kariuomenės Vytauto Didžiojo jėgerių batalionas

22.00 val. – Kauno šokio teatro „Aura“ spektaklis „Apie mus“. Teatro vadovė Birutė Letukaitė

18.00–24.00 val. – Lankymasis muziejaus ekspozicijose ir renginiuose nemokamas

Susitikime Vytauto Didžiojo karo muziejuje naktį!

Vytauto Didžiojo karo muziejus (K. Donelaičio g. 64, LT-44248 Kaunas), tel.: (8 37) 32 09 39, (8 37) 32 07 65, www.kariuomene.kam.lt/lt/karo_muziejus.html

Kontaktinis asmuo: Regina Rajeckienė, Vytauto Didžiojo karo muziejaus Edukacijos ir informacijos skyriaus vedėja, tel. (8 37) 32 09 39, el.p.: regina.rajeckiene@kam.lt

Sekmadienį (2012-05-13) Vilniuje dalyvavau Politinėje jaunimo akademijoje, kurioje viena iš diskusijų buvo skirta autoritetams, t. y. kiekvienas iš jaunųjų dalyvių buvo paprašytas pristatyti asmenybę (politiką, menininką, filosofą ar pan.), kuris jo/jos manymu yra ar yra vertas būti visuomenės autoritetu.

Pasirinkimai buvo įvairūs, tačiau dauguma išskyrė tuos, kurie turėjo tvirtus įsitikinimus, tvirtą vertybinį stuburą – nesvarbu, ar tai būtų Tomas Moras, ar Karlas Marksas – juos vienijanti vertybė: būti ištikimam savo įsitikinimam, jei reikia – nebijoti dėl tų įsitikinimų numirti ar kitaip kęsti. Istorijoje, deja, buvo nemažai asmenybių, kurių tam tikri tikslai ir jų siekimas privedė prie baisingų dalykų, matome nemažai radikalizmo ir mūsų laikais.

Visos tą sekmadienį aptartos asmenybės pasižymėjo drąsa – vienos dėl savo idėjų ir jų sklaidos, kitos – dėl konkrečių žingsnių ar reformų. Bet drąsa viena savaime nėra vertybė, tiksliau – subalansuotam veikimui būtinos kitos trys dorybės – teisingumas, išmintis ir susivaldymas (nuosaikumas).

Šiomis dienomis minime 40-asias Romo Kalantos susideginimo metines. Šis žmogus galėtų būti vienas iš tų autoritetų, kuris savo poelgiu aiškiai parodė, kad nepaisant totalinės kontrolės, sunaikinto aktyvaus pasipriešinimo okupacijai, trėmimų ir represijų, Tėvynės laisvės troškimo išnaikinti nepavyko. Kad nepavyko sukurti homo sovieticus - sraigtelio sistemoje, nes laisvės siekis atgimsta ir yra gyvas jaunose širdyse. R. Kalantos auka neabejotinai sudrebino sistemą ir suteikė naują gūsį rusenančiam laisvės troškimui. Todėl, mano galva, sakyti, kad ji buvo beprasmė – negalima. R. Kalanta išreiškė savo įsitikinimus, nepabūgo dėl jų prarasti gyvybę ir jo žinia vis dar gyva, ji pasiekė ir tuos, kurie tuomet dar nebuvo gimę.

Apie prieš 40 metų vykusius įvykius kasmet girdžiu iš savo tėvų. Jie tuo metu gyveno Kaune ir dalyvavo tame sujudime. Bendraujanti, besidalijanti išgyvenimais šeima yra didelė dovana. Gegužės 15 d. 18-ąjį kartą minėjome Tarptautinę šeimos dieną. Todėl labai norisi linkėti, kad mūsų visuomenėje kurtųsi laimingos šeimos, kad turėtų savyje jėgų būti stiprios įvairiems išbandymams. Svarbu, kad šeimose augtų stiprios asmenybės, kurių mintys ir darbai bylotų apie jų autoritetą visuomenei.

Mindaugo Mikulėno nuotr.

http://morkunaite.wordpress.com/

Nuotraukose: R. Kalantos susideginimo metinių minėjimas Vilniuje

Skelbiamas tekstas paimtas iš: Gabrielė Alksninytė-Karalienė. Kalniškės mūšio partizanai // Laisvės kovų archyvas. T. 41. Kaunas, 2008. P. 65-70. Šį leidinį galima įsigyti LPKTS knygynėlyje (Laisvės al. 39, Kaunas).

Jonas Neifalta gimė 1910 m. ir užaugo Giraitės kaime, Šventežerio valsč., Seinų aps. (dab. Lazdijų r.). Dar iki 1940-ųjų – sovietų okupacijos metų – Neifaltai sodybą ir žemę Giraitėje pardavė ir persikėlė gyventi į gretimą Teizų kaimą.

Onos ir Jono Neifaltų šeimoje užaugo trys vaikai: sūnūs Jonas, g. 1910 m., Vladas, g. 1919 m., duktė Onutė, g. 1923 m. Vyriausias sūnus Jonas nuo vaikystės buvo energingas, drąsus, ieškojo savarankiško gyvenimo kelio. Nepriklausomos Lietuvos metais tarnavo Lietuvos kariuomenėje – Alytuje, ulonų pulke, jam buvo suteiktas puskarininkio laipsnis. 1938 m. jis susituokė su mokytoja Albina Griškonyte. Šeima apsigyveno Kazlų Rūdoje, kur žmona mokytojavo.

Jaunų Neifaltų gyvenimą sulaužė sovietų okupacija. Jau pirmomis okupacijos dienomis iškilo grėsmė buvusių Lietuvos karių šeimoms. 1940 m. vasarą buvo areštuotas ir išvežtas būsimo partizanų vado tėvas Jonas Neifalta. Jo likimas nežinomas. Būsimasis partizanas gyveno pusiau legaliai. Prasidėjo skaudaus nerimo dienos. Vokiečių okupacijos metu buvęs Lietuvos karys Jonas Neifalta į kariuomenę nestojo. Vėliau, apie 1943 metus, įsitraukė į Lietuvos pogrindžio išsivaduojamąjį judėjimą. 1944-ųjų pavasarį Jonas Neifalta bandė įsitraukti į gen. Povilas Plechavičiaus organizuotą Vietinę rinktinę. Būdamas karys, jis jautė galimą vokiečių okupantų klastą ir pasitraukė iš ten. Neramu jam buvo ir tėviškėje. Tai mena buvę vietiniai gyventojai. Ona ir Julija Jasevičiūtės, gyvenusios buv. Giraitės kaime, pasakojo, kad kartą gretimame Agarinių kaime, Maciukonių sodyboje, jaunimo pasilinksminimo metu įsiveržę ginkluoti vokiečių kareiviai ieškojo Jono Nefaltos. Nušovė pirmą pasitaikiusį jaunuolį Vincą Juoskevičių iš Teizų kaimo. Kilo žmonių nepasitenkinimas, bet okupantai kalti nebūna.

Slenkant frontui į Vakarus J. ir A. Neifaltos su augintiniu Stasiuku Vosyliumi, g. 1941 m., laikinai atsikėlė gyventi į Teizų k. Frontui nugriaudėjus į Vakarus, vis labiau įžūlėjo sovietų okupantai, beatodairiškai šaukdami Lietuvos vyrus į kariuomenę. 1944 m. rudenį Jonas Neifalta kurį laiką slapstėsi. Kartą sovietų kareiviai jį bėgantį pašovė (kulka kliudė plaučius), buvo paguldytas gydytis į Lazdijų ligoninę. Ten sužeistojo palatą saugojo ginkluoti sovietų kareiviai. Sužeistajam pasisekė sargams apdumti akis ir jis paspruko. Giminaičių Lukoševičių sodyboje žmonos ir gerų žmonių prižiūrimas pasveiko.

Vėlų 1944 m. rudenį Jonas Neifalta apsisprendė – su žmona Albina pasitraukė į Kalniškės mišką. Jonas Neifalta organizavo gimtojo krašto kaimų vyrus priešintis okupantui, nestoti į pavergėjų kariuomenę. Sakydavęs: „Lietuva bus laisva. Jei aš nesulauksiu, kiti sulauks.“ 1945 m. vasarį Jono Neifaltos vadovaujami Kalniškės partizanai priėmė iškilmingą priesaiką – kovoti už laisvą Lietuvą, gyviems nepasiduoti.

„Lakūnas, kaip partizanas ir Kalniškės partizanų būrio vadas, tarp Kalniškės apylinkių gyventojų, jaunimo turėjo pasitikėjimą, buvo jiems autoritetas. Buvo paprastas, mandagus su žmonėmis, bet okupantams ir jų pakalikams – negailestingas…“ – prisimena Onutė Dragašienė.

Kaip buvęs ulonas, Kalniškės pamiškėje Stebulių k. Gyventojo sodyboje laikė arklį, ant kurio mėgo pasijodinėti. Po Kalniškės mūšio Lakūnas arklį pasiėmė.

Ankstyvą 1945-ųjų gegužės 16-osios rytą okupantų kariuomenei supant mišką ir nelikus galimybės išvengti susidūrimo, Kalniškės partizanai gynybai pasirinko gana aukštą Meškakalnio kalvą. Mūšio metu partizanams vadovavo skyrių (po 6-7 karius) vadai – Kostas Kliučinskas, Tušilauskas, kiti, jau tarnavusieji nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Stokojant kovinės amunicijos, buvo numatyta atidengti ugnį tik gavus signalą.

Partizanai grūmėsi narsiai, kol žuvo pakirsti gausių priešų kulkų. Kritus draugui, buvusysis šalia ėmė ginklą ir tęsė nuožmią kovą, kol išseko šoviniai ir jėgos. Likusieji gyvi grupelėmis veržėsi iš apsupties. E. Austrevičius prisimena, kad apsupties metu jis buvęs šalia Lakūno. „Nenueik nuo manęs, man tavęs reikės“, – sakęs būrio vadas. Vienu metu jie pasijuto atkirsti nuo būrio. Lakūnas pamatęs šakotą eglę, prašęs padėti į ją įsliuogti. E. Austrevičius irgi ieškojęs išeities, jo brolis Petras Austrevičius žuvo mūšyje.

Kalniškės mūšis – vienas didžiausių ir tragiškiausių partizanų kovoje – atnešė daug nerimo ir skausmo. Likęs gyvas Lakūnas liūdėjo netekęs žmonos ir kovos draugų. Lakūnas, pasivadinęs Sakalu, po mūšio toliau vadovavo Kalniškės partizanams.

Buvo vėlyvas 1945 metų ruduo. Lapkričio 20 dieną buvo šalta, laukai bolavo nuo šarmos. O. Dragašienė, Kalniškės pamiškės, Seminiškių kaimo gyventoja pasakoja: „Mes kūlėme javus. Nuo miško atbėgo sovietai kruvinomis rankomis. Paaiškėjo, kad kareiviai su stribais apsupo netolimą Atesnykėlių kaimo sodybą. Ten buvęs partizanų vadas Jonas Neifalta-Lakūnas, Sakalas su draugais partizanais. Jie apsupti bėgo, vadui peršovė koją. Partizanų vadas šaukė: „Bėkit, aš slėpsiuos!“ ir atsišaudydamas smuko į medžių jaunuolyną. Išsigelbėjimo jau nebuvo. Sako, brauningu pats nusišovęs“. Jis krito šalia akmens, prie vietinių žmonių gerai žinomos Patašaraisčio balos…

Žuvusio Kalniškės mūšio partizanų būrio vado Lakūno kūnas patyčioms buvo numestas Krosnos miestelyje prie kelių sankryžos, saugomas ir niekinamas vietos stribų ir sovietų kareivių. Vieną naktį kūną užkasė be kapo ženklo. Kalbėta, kad Lakūno palaikai buvę slapta perlaidoti kitoje vietoje, bet, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vykdytos paieškos rezultatų nedavė, kapo vieta liko nežinoma.

Lakūno brolis Vladas, slapyvardžiu Gintaras, žuvo ginkluoto partizanų susirėmimo su NKVD kareiviais metu 1947 m. vasario 27 d. Graužų kaime, netoli Seirijų, Alytaus aps. Kapas nežinomas. Vlado Neifaltos žmona Albina su dukrele Vidute 1945 m. ištremtos į Sverdlovsko sr. Vidutė į Lietuvą grįžo 1957 m.

Augintinis Stasys užaugo Jono Lukoševičiaus šeimoje. Baigė kino mechanikų mokyklą, dirbo statybose, sukūrė šeimą.

Parengta pagal žuvusio partizano bendražygių Kosto Kliučinsko, E. Austrevičiaus, dukterėčios Vidos Miklaševičienės, giminaitės Aldonos Lukaševičiūtės-Balevičienės, augintinio Stasio Vosyliaus, Onutės Dragašienės ir daugelio kitų prisiminimus.

Patriotai.lt

www.punskas.lt

Nuotraukoje: J. Neifaltas-Lakūnas

Šarūnas ČERNIAUSKAS

Prezidentė Dalia Grybauskaitė tiesiogine to žodžio prasme investuoja į Lietuvą. 2012 m. sausį ir vasarį šalies vadovė įsigijo Vyriausybės vertybinių popierių už maždaug 700 tūkst. Lt.

Tokius duomenis D. Grybauskaitė pateikia savo naujausioje deklaracijoje Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai (VTEK).

Prezidentė nurodo š. m. sausio 26 d. įsigijusi Vyriausybės vertybinių popierių už 515 tūkst. Lt. Vasario 13 d. ji įvykdė dar vieną analogišką sandorį. Jo vertė, deklaracijos duomenis, siekia tarp 150 tūkst. ir 200 tūkst. Lt.

Prezidentės komanda tokias investicijas aiškina paprastai – pasitikėjimu savo šalimi.

„Prezidentė D. Grybauskaitė investuoja į Lietuvos vyriausybės vertybinius popierius, nes pasitiki Lietuva“, – teigiama prezidentės kanceliarijos DELFI atsiųstame komentare.

Tai toli gražu ne pirmas kartas, kai D. Grybauskaitė savo santaupas investuoja į Vyriausybės vertybinius popierius.

Prezidentė VTEK nurodė pernai kovą atlikusi du tokius sandorius, kurių kiekvienas išsiteko 50-75 tūkst. Lt ribose. 2010 m. taip pat atlikti du Vyriausybės vertybinių popierių pirkimo sandoriai. Pirmojo vertė – 503 tūkst. Lt, antrojo – tarp 100 tūkst. ir 150 tūkst. Lt.

Šarūno Mažeikos nuotr.

www.delfi.lt

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė dėl teisėjo vardo pažeminimo atleido iš pareigų Kauno miesto apylinkės teismo teisėją Almantą Lisauską ir Vilniaus apygardos teismo teisėją Ryšardą Skirtuną. Atitinkamus dekretus Prezidentė pasirašė atsižvelgdama į Teisėjų tarybos patarimą.

Remdamasi Specialiųjų tyrimų tarnybos atlikto ir Apygardos teismo sankcionuoto tyrimo metu surinktais duomenimis, liudijančiais, kad teisėjas A. Lisauskas šiurkščiai pažeidė Teisėjų etikos kodekso reikalavimus, teisingumo, nešališkumo ir nepriklausomumo principus, darė įtaką muitinės pareigūnams ir savo kolegai, toleravo kitų teisėjų įtaką jo nagrinėjamose bylose, šalies vadovė dar sausio mėnesį inicijavo teisėjo atleidimą iš pareigų. Tuo metu A. Lisauskas atostogavo ir pateikė prašymą svarstymą atidėti, vėliau teisėjas su jam pateikta medžiaga susipažinti ir Teisėjų tarybos posėdžiuose dalyvauti negalėjo dėl ligos.

Už Teisėjų etikos kodekso neatitinkančius veiksmus ir šiurkščius teisėjų elgesio principų pažeidimus, neprocesinius santykius su advokatu ir neteisėtos pašalinės įtakos toleravimą Respublikos Prezidentė inicijavo ir Vilniaus apygardos teismo teisėjo R. Skirtuno atleidimą. Vakar dienos posėdyje dalyvavęs R. Skirtunas neneigė nustatytų aplinkybių, o Teisėjų taryba vienbalsiai patarė atleisti šį teisėją iš pareigų dėl teisėjo vardo pažeminimo. Praėjusią savaitę teisėjo R. Skirtuno neliečiamybę panaikino LR Seimas.

Abiems teisėjams bus taikomi darbinės veiklos bei socialinių garantijų apribojimai.

Prezidentės spaudos tarnyba

www.lrp.lt

Tomo Lukšio (BFL) nuotr.

Žygis startuos Nemuno kilpų regioninio parko Prienų lankytojų centre, vėliau žygeiviai suks link Prienų šilo ir keliaus per įdomiausias vietas – Drubengio botaninį draustinį, Ežerėlių (Revuonos upelio aukštupio) pelkinį kompleksą, Vadės upelio slėnį. Pernakvoję palapinėse, turistai tęs žygį per šilo sengires, vaizdingą Naravų kaimą, užsukant į jaukią Giraitiškių poilsiavietę. Maršruto ilgis – apie 25-30 km.

Žygio dalyviai turi būti nusiteikę ir pasiruošę klampoti po liulančias pelkes, kopti ir leistis nuo stačių šlaitų, nepabūgti perlipti per nuvirtusius stambius medžius, neišsigąsti uodų kaimynystės ir galimo nepalankaus oro sąlygų. Tuos menkus nepatogumus kompensuos upelių čiurlenimas, paukščių giesmės, išraiškingas miško ir Nemuno slėnio kraštovaizdis, pažintis su retais miško augalais ir gyvūnais (meškiniu česnaku, lieknuoju švyliu, šakotąja ratainyte, ulduku, gerve ir kt.).

Tai puiki galimybė atitrūkti nuo kasdienių darbų, miesto triukšmo, pabūti gamtos prieglobstyje ir praturtinti save dvasiškai.

Žygeiviams siūloma pasirūpinti tinkama kelionei ir nakvynei įranga (batais, palapinėmis, miegmaišiais, priemonėmis nuo uodų, lietaus ir pan.) bei maistu. Viso bagažo nešiotis ant pečių nereikės – direkcija pasirūpins pavėžėjimu iki nakvynės vietos.

Norintieji dalyvauti žygyje, maloniai prašome registruotis iki gegužės 18 d. 12 val. elektroniniu paštu direkcija@nemunokilpos.lt arba tel. 8-319-65613

Detalesnė informacija apie žygį: tel. 8-698-34125

www.vstt.lt

Klaipėdos krašto lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ kasmet gegužės mėnesį renkasi Bitėnų kapinaitėse, kur pagal evengelikų liuteronų tradiciją pagerbia čia palaidotus šio krašto žmones.

Praėjusį savaitgalį, 2012 m. gegužės 12 d., vykusioje šventėje pamaldas laikė Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos kunigas Mindaugas Kairys. Bitėnų kapinaičių šventėje dalyvavo ne tik lietuvininkų bendrijos nariai iš Klaipėdos, bet ir tikintieji iš Šilutės, Pagėgių, Smalininkų. Dvasinę šventės nuotaiką pakylėjo Klaipėdos etnokultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Vorusnėlė“, kuriam vadovauja Klaipėdos universiteto profesorė Dalia Kiseliūnaitė, merginos.

Mažosios Lietuvos panteonu vadinamose, puikiai tvarkomose, Rambyno kalno papėdėje esančiose kapinaitėse yra palaidotas mąstytojas ir filosofas Vydūnas, spaustuvininkas ir visuomenininkas Martynas Jankus, žurnalistas ir muzikologas Valteris Kristupas Banaitis. 2009 m. Bitėnuose perlaidoti spaudos darbininko, Tilžės akto signataro Jono Vanagaičio ir jo žmonos palaikai. Čia ilsi Ulos Lachauer knygos „Rojaus kelias“ herojė Elena Grigolaitytė-Kondratavičienė, tragiškai žuvęs prieškario Lietuvos pasienietis Aleksandras Žvinakis.

Po pamaldų Bitėnų kapinaitėse šventė persikėlė į kitą kaimo pakraštį Bitėnus-Šilėnus. Ant Merguvos ežero kranto priešais Ragainę augančiame miškelyje esančiose kapinėse vyko paminklo, skirto „Prūsų Lietuvos ainių atminimui“ atidengimo iškilmės. Paminklas pastatytas Martyno Jankaus vaikaitės Evos Mildos Jankutės-Gerolos iniciatyva ir lėšomis. Paminklo autorius klaipėdietis skulptorius Algirdas Bosas. Jo darbai puošia Klaipėdos, Kretingos, Kėdainių miestų erdves , keletas skulptūrų yra net Pietų Korėjoje.

Apie Bitėnų-Šilėnų miškelyje esančias kapinaites iki šiol žinojo nedaugelis. 1974 m. sovietinės valdžios palaiminimu jas nuo žemės paviršiaus nušlavė Napoleono lobių ieškotojai. Kapinėse liko ekskavatorių išraustos duobės, kurios liudija ano meto valdžios bukumą. Sekdami nelabai gerbtinu pavyzdžiu kapines pabaigė niokoti vietiniai ir iš toliau atvykę marodieriai, kurie kasinėdami kapus vargu ar praturtėjo.

2010 m. gražinti ramybę čia palaidotiems mirusiems sumanė Martyno Jankaus vaikaitė Eva Jankutė. Bitėnų-Šilėnų kapinėse yra palaidotas Martyno Jankaus brolis Nikas, jo šeimos nariai. Čia ilsisi E. Jankutės artimieji iš motinos pusės – Kerkojų šeimos atstovai. Jai šios kapinės ypatingai brangios. Lietuvai atgavus nepriklausomybę M. Jankaus vaikaitė grižo į tėvynę ir aktyviai įsijungė į krašto kultūrinį gyvenimą. Ji rėmė Mažosios Lietuvos enciklopedijos leidimą, aukojo nacionaliniam Lietuvos istorijos laikraščiui „Voruta“, įsteigė ir finansavo Martyno Jankaus vardo premiją už kultūros paveldo saugojimą.

Bitėnų-Šilėnų kapinių sutvarkymui E. Jankutė pasitelkė Rambyno regioninio parko direkcijos darbuotojus, Bitėnų kaimo gyventojus, Rambyno girininkijos kolektyvą, Bardinų užkardos pasieniečius. Kapinės buvo aptvertos dailia medine tvora, greta vartelių pritvirtinta lenta su čia palaidotųjų žmonių pavardėmis, nes beveik visos kapavietės ir paminklai buvo sunaikinti. Atkakliai triūsiant žemėje dar pavyko vieną kitą paminklą atrasti. Sutvarkytose Bitėnų-Šilėnų kapinaitėse betrūko tik meninio akcento. Šiemet E. Jankutės rūpesčiu ir lėšomis jose pastatyta A. Boso iš akmens iškalta motinos-angelo skulptūra, kuri pasiryžusi per amžius saugoti savo vaikų ramybę ir atminimą.

Kunigas Mindaugas Kairys pašventino paminklą, lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ nariai ir iškilmių dalyviai sugiedojo giesmę „O gražus dangau, tėviške gerųjų“. Sutvarkytomis kapinėmis ir E. Jankutės dėmesiu kultūros paveldui pasidžiaugė Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis, Rambyno regioninio parko direktorė Diana Milašauskienė, Lietuvos konsulato Tilžėje kultūros atašė, ministras patarėjas, profesorius Bronius Makauskas, Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ ilgametė vadovė Rūta Mačiūnienė, Baltijos istorijos ir archeologijos instituto direktorė daktarė Silvija Pocytė, Bardinų užkardos karininkas Raimundas Sauspreikšis.

„Mes dar kartą turime progą įsitikinti, kokios svarbios, gražios ir prasmingos yra mūsų žmonių iniciatyvos. Žemai lenkiuosi Evos Jankutės nuveiktam darbui. Pagerbdami savo krašto mirusius išmokstame būti tolerantiški gyviesiems. Bitėnai turi dar vieną sutvarkytą kultūros paveldo objektą, kuris parodo, kad ir sunkiausius laikus išgyvenę esame taurūs ir dvasiškai stiprūs“, – prie ką tik atidengto paminklo sakė prof. B. Makauskas.

Po paminklo atidengimo ant Nemuno kranto iškilmių svečius iš viso Klaipėdos krašto, pirmaisiais Gandro pavakariais vaišino Rambyno regioninio parko direkcija ir Bitėnų kaimo bendruomenės nariai. Rambyno regioninio parko direktorė D. Milašauskienė pristatė ketvirtą „Rambyno“ žurnalo numerį, kurio su nekantrumu laukė visi besidomintys Mažosios Lietuvos istorija, jos paveldu, gamtos vertybėmis. Svečiai turėjo galimybę pasklaidyti ta proga išleista kuklų, bet jau vienuoliktą „Rambyno“ laikraščio numerį.

Priekuliškė rašytoja Edita Barauskienė lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ vardu padėkojo bitėniškiams ir Rambyno regioninio parko direkcijos darbuotojams už nuoširdų priėmimą.

Atsisveikinę su Bitėnais lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ nariai išvyko į Vilkyškių miestelį, kuriame naujai suremontuotoje evangelikų liuteronų bažnyčioje klausėsi dainininko Liudo Mikalausko ir vargonininko Povilo Padleckio surengto koncerto.

Eugenijaus Skipičio nuotr.

Nuotraukose:

1. Bitėnų kapinaitėse įvyko tradicinis Klaipėdos krašto lietuvininkų draugijos „Mažoji Lietuva“ suėjimas

2. Dvasinę šventės nuotaiką pakylėjo Klaipėdos etnokultūros centro vaikų ir jaunimo folkloro ansamblio „Vorusnėlė“ merginos (vadovė D. Kiseliūnaitė)

3. Po pamaldų Bitėnų kapinaitėse šventės dalyviai nuvyko į Bitėnų-Šilėnų kapines

4. E. Jankutės iniciatyvą ir lėšomis pastatytą paminklą atidengė skulptūros autorius A. Bosas ir evangelikų liuteronų kunigas M. Kairys

5. Apie paminklo idėją mintimis pasidalino skulptorius A. Bosas

6. Skulptūrą pašventino evangelikų liuteronų kunigas M. Kairys

7. Prof. B. Makauskas pasidžiaugė kilniu E. Jankutės poelgiu saugant krašto istorinę atmintį

8. VSAT Pagėgių rinktinės Bardinų užkardos vado pavaduotojas R. Sauspreikšis pasidžiaugė vaisingu bendradarbiavimu su Rambyno regioninioo parko direkcija saugant kultūros paveldą

9. Klaipėdos krašto lietuvininkų draugijos „Mažoji Lietuva“ draugijos nariai dėkojo solistui L. Mikalauskui ir vargonininkui P. Paleckiui už nuostabias koncerto akimirkas