Federico Lombardi. Bažnyčios, komunikacija, visuomenė

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Balandžio 29-ąją Vatikano spaudos salės direktoriui Federico Lombardi SJ, kuris taip pat vadovauja Vatikano radijui ir Vatikano televizijos centrui, garsaus Salamankos (Ispanija) universiteto Komunikacijos fakultetas suteikė garbės daktaro laipsnį. Šia proga t. Lombardi auditorijai pateikė komunikacijos Bažnyčioje problemų ir perspektyvų apmąstymą.
Komunikacijos pasaulis sparčiai kinta, pažymėjo t. Lombardi, prisimindamas savo pirmuosius žingsnius komunikacijos ir žiniasklaidos pasaulyje: nuo jėzuitų žurnalo „La civiltà cattolica“ su ilgais analitiniais straipsniais, išvaizda ir pobūdžiu nedaug besiskiriančio nuo pirmųjų numerių prieš pusantro šimto metų, iki radijo, televizijos ir galiausiai interneto. Kaip šiame komunikacijos vandenyne orientuotis Bažnyčiai, kokiais keliais eiti?
Viena vertus, anot t. Lombardi, Bažnyčia ir toliau naudosis „tradicinėmis“ komunikacijos technologijomis. Pasaulyje yra daug vietų, kur internetas vis dar nežinomas ar neprieinamas, tačiau radijas plačiai klausomas. Kita vertus, Bažnyčia negali prarasti sąlyčio su naujomis technologijomis, kurios nėra tik techniniai patobulinimai, tačiau keičia komunikacijos pobūdį ir turinį.
Dabartinio komunikacijos pasaulio požymius t. Lombardi įvardijo tokiais žodžiais: „bangavimas“, srautas ir įvairovė. Iš vienos pusės, dėka interneto žinia it „banga“ per kelias valandas ir greičiau gali apskrieti visą pasaulį. Iš kitos pusės, šis bangavimas nebėra ritmingas, kaip kad seniau, kartu su rytiniais ar vakariniais dienraščiais, su ryto ar vakaro televizijos žiniomis. Žinios skrieja bet kuriuo paros metu, nenutrūkstamu srautu. Trečia, šiandien komunikacijos pasaulio šaltiniai yra nepaprastai įvairūs: nuo konkuruojančių agentūrų iki daugybės pavienių asmenų.
Šiame kontekste taip pat galima įvardinti bent du negatyvius aspektus, būdingus mūsų dienų komunikacijai. Viena vertus, tendenciją vaizdų ir žodžių jūroje išsiskirti sensacijomis, skandalingomis antraštėmis. Netrūksta pavyzdžių, kada paskelbiamas „skandalas“ ir nepaisant to, tuoj pat paaiškėja, jog tai išsigalvotas gandas, žinia sėkmingai sklinda toliau dar kelias dienas. Nesvarbu ar ji teisinga, ar klaidinga, svarbu, kad įdomi ir traukianti akį. Tuo tarpu žinios paneigimas ar patikslinimas lieka be atgarsio, nes neįdomus.
Antra vertus, esant dideliam komunikacijos srautui informacija dažnai netikrinama, mat bijoma atsilikti nuo kitų, nepristatant kokios „svarbios žinios“, sudaryti neinformatyvumo įspūdį.
T. Lombardi minėjo kelis atvejus, kada šie neigiami aspektai tiesiogiai palietė Bažnyčią. Paskelbiama sensacinga, bet visiškai iškraipyta žinia nusirisdavo per pasaulį, kai kuriais atvejais sukeldama pasipiktinimo bangas. Pakanka tik paminėti lefebristo vyskupo Williamsono atvejį: popiežiaus Benedikto XVI bandymas pagilinti ir pastūmėti dialogą su visa šv. Pijaus X brolija ir ją palaikančiais tikinčiaisiais buvo sutapatintas su pritarimu vyskupo Williamsono teiginiams, neigusiems žydų holokaustą, taip patį popiežių padarant „antisemitu“.
Tačiau, t. Lombardi nuomone, praėjus pirmoms emocijoms ateina laikas rimtesniems apmąstymams bei įsiklausymui, ką iš tikro Bažnyčia ir Šventasis Tėvas mano apie žydų tautą bei holokaustą. Galbūt šiandienos komunikacijos pasaulyje tokia dialektiška dinamika yra neišvengiama: Bažnyčia išreiškia savo poziciją, kuri tuoj pat kritikuojama, o šiek tiek vėliau ateina įsigilinimo laikas – tiek Bažnyčiai, kuri turi svarstyti kaip aiškiau išreikšti savo nuostatas, tiek jos kritikams, kurie koreguoja skubotus įvertinimus.
Jei Bažnyčiai visada pavyktų aiškiai išreikšti savo nuostatas, jei kritikai gerai į jas įsigilintų, tada, be abejo, „skandalų“ būtų daug mažiau.
Dar kitų skandalų nebūtų, jei krikščionys, pasauliečiai ir dvasininkai, iš tikro gyventų pagal savo tikėjimą, nepapiktindami kitų kartais tikrai labai sunkiomis nuodėmėmis.
Kita vertus, nepriekaištinga komunikacija ir krikščionių moralumas anaiptol nepanaikintų konfliktiškumo tarp Bažnyčios ir pasaulio. Yra sena tiesa, kad tiek Bažnyčiai, tiek paskiriems krikščionims ištikimai laikantis savo įsitikinimų bei vertybių kai kuriose situacijose yra lemta tapti „prieštaravimo ženklu“ visuomenėje, susikirsti su vyraujančiu mentalitetu. Tai visada atsispindės ir komunikacijoje.
Bažnyčia turi stebėti komunikacijos pasaulį ir sugebėti greitai, aiškiai ir patikimai atsakyti į klausimus ar įvairius tvirtinimus, kol jie netapo kurčios kritikos bangomis. Bažnyčia turi mokėti savo atsakymą paskleisti plačiai, pasinaudodama įvairiais šaltiniais ir technologijomis.
Vis tik, – pažymėjo t. Lombardi, – Bažnyčiai komunikacija yra daug daugiau, nei žinių skleidimo ar savigynos strategijos. Komunikacija turi galią kurti bendrystę Bažnyčioje ir vienybę žmonijos šeimoje. Komunikacija yra labai pozityvi jėga, jei tik patys nepaverčiame jos korupcijos įrankiu.
Vatikano radijas

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra