Europos Parlamente – apie 20-metį po SSRS žlugimo ir Europos istorines patirtis

Autorius: Data: 2012-03-10, 10:58 Spausdinti

Europos Parlamento narė Radvilė MORKŪNAITĖ

Kovo 11-osios išvakrėse norėčiau pasidalinti įspūdžiais iš prieš kelias dienas Europos Parlamente vykusios konferencijos, skirtos SSRS žlugimo 20-mečiui.

Ją organizavo EPP politinė grupė ir Roberto Šumano fondas. Šioje konferencijoje savo patyrimais ir prisiminimais apie Sovietų Sąjungos griūtį dalininomės įdomiame rate. Man išties garbė būti šalia tokių žmonių kaip buvęs EP pirmininkas Jerzy Buzek, Europos liaudies partijos politinės grupės pirmininkas Joseph Daul, Latvijos EP narė Sandra Kalniete, kuri, gimusi tremtyje, vėliau buvo ne tik Latvijos nepriklausomybės atstatymo smaigalyje, bet ir Latvijos ambasadorė, užsienio reikalų ministrė, komisarė. Daugelio šių ir kitų garbių ir istorijai nusipelniusių žmonių draugija leido vėl suprasti, kokie vis tik esame panašūs, bet ir skirtingi.

Dauguma pranešėjų – jaunieji europarlamentarai iš įvairių šalių (Bulgarijos, Lenkijos, Italijos, Švedijos, Vokietijos, Rumunijos). Vieniems tuomet dar nebuvo dešimties, kiti jau buvo paaugliais. O šiandien mes sprendžiam kitokios, nepadalintos Europos problemas. Taigi, pagrindinis klausimas – ką prisimename iš tų dienų ir kaip matome ES ateitį.

Visi pasisakymai nupiešė paveikslą, kuriame atsispindėjo, kaip skirtingai mes suprantame Europos istorinę patirtį. Visiškai natūraliai, dėliodami savo mintis parodėme savo santykį su anuometiniais įvykiais.

Savaime suprantama, kad mano ir kolegų iš Rytų Europos šalių prisiminimai ir kalbėjimo kryptis buvo gana panaši. Tuo tarpu, panašu, kad kolegė italė L. Comi apskritai pirmą kartą dalyvavo tokio pobūdžio diskusijose, o sovietijos specifika jai – tik vadovėlinės istorijos patirtys (ir tai savaime suprantama!). O švedas Ch. Fjelner  – kiek kitoks pavyzdys. Jis pasakojo, kad vaikystėje labai bijojo Sovietų Sąjungos, kad žinojo, kur reikės bėgti slėptis, jei prasidėtų oro antpuolis. O jam paklausus savo brolio, kuris gimęs 1993 m., ko jis bijo, tas atsakė – Goblino. Ir pilnai sutinku, kad švęsti yra tikrai ką – vaikai šiandien bijo literatūrinių personažų, bet ne agresinės santvarkos.

Europos Parlamento konferencijoje apie gyvenimą po Sovietų Sąjungos, pabrėžiau nenuilstamą darbą šviečiant visuomenes, nes istorinės atminties sužadinimas – tai vakcina prieš netoleranciją ir radikalizmą. Na, o žiūrint į priekį – būtina lavinti kalbėjimą vienu balsu, kuris deklaruojamas ES. Bet pasitaiko, kad tik deklaruojamas. Reikia nepamesti solidarumo principo kalbant apie sanglaudos politikos finansavimą, tiesiogines žemės ūkio išmokas, likviduojant sovietinį palikimą – kuo skubiau įgyvendinti Trečiąjį energetikos paketą, siekti integruotos bei efektyvios ES energetikos rinkos kūrimo, energetinių išteklių šaltinių ir tiekimo kelių diversifikavimo.

Malonią šypseną ir tam tikrą bendrumo jausmą sukėlė mūsų su kolege iš Bulgarijos prisiminimai apie saldainius, tiksliau jų nebuvimą vaikystėje. Menu, kai 1992 m. pirmą sykį buvau užsienyje (Prancūzijoje), mane pribloškė saldainių gausa parduotuvės lentynose… Gali pasirodyti, kad požiūris į pokyčius, vykusius prieš 20 metų, labai vartotojiškas, bet iš vaiko perspektyvos tai buvo suvokimas, kad kažkas keičiasi, kad gali būti kitaip. Ir šiandien kalbėdama mintyje, turiu ne tik tuos saldainius ar kitų kasdienių gėrybių gausą iš vaikystės prisiminimų. Kitaip – tai gyventi, kalbėti, kurti ir spręsti patiems, prisiimant atsakomybę ir besirenkant gyvenimo, veiklos, pagaliau, valstybės, kurioje gyveni, kelią.

http://morkunaite.wordpress.com/

EP: Radvilė Morkūnaitė , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra