Europoje su paveldo kraičiu

Autorius: Data: 2016-01-26, 11:25 Spausdinti

Europoje su paveldo kraičiu

K.Račkauskas pristato Tautotyros metraštį

dr. Antanas BALAŠAITIS, www.voruta.lt

Vieną lapkričio sekmadienį Vilniaus ir gretimų rajonų kraštotyrininkai sugužėjo į Vilniaus įgulos karininkų ramovės salę pagerbti 80-ties metų jubiliejų minintį Tėvynės pažinimo draugijos garbės pirmininką humanitarinių mokslų daktarą Kazį Račkauską. Tai progai buvo parengta didelė kraštotyros veterano leidinių, sudarytų ir redaguotų knygų, spaudos paroda. Po ramovės folkloro ansamblio ,,Vilnelė“ (vad. Laima Purlienė) muzikinio sveikinimo renginio vedėja etnologė Gražina Kadžytė pasidžiaugė Jubiliato gausiu darbų derliumi ir šiai progai ką tik išleista dviejų dalių (960p.) kraštotyros publicistikos knyga ,,Europoje su savo kraičiu“. Sukaktuvininką sveikino ir jo veiklos įvairius bruožus priminė Tėvynės pažinimo draugijos valdybos pirmininkas dr. Jonas Rekešius, prof. Ona Voverienė, žurnalistas Jonas Laurinavičius, istorikai dr. Nastazija Kairiūkštytė ir dr. Jonas Dautaras, tautotyrininkas poetas Juozas Elekšis, filosofas akademikas Romualdas Grigas.

            Kazys Račkauskas — Kaišiadorių rajono Bekštonių kaimo valstiečio sūnus ( septintas vaikas šeimoje). Tėvai tikėjosi, kad jis perims ūkį, tačiau valstiečius suvarius į kolchozą, Kazys nepanoro likti prie žemės ir nusprendė siekti mokslo. Baigęs Paparčių septynmetę mokyklą, dirbo bibliotekininku, mokytoju ir kartu neakivaizdiniu būdu mokėsi Kauno, Klaipėdos pedagoginėse mokyklose. 1966 m. baigė istorijos studijas Vilniaus universitete. Po aspirantūros Mokslų akademijos Istorijos institute parašė daktaro disertaciją. Iš jos parengė monografiją ,,Kraštotyros sąjūdis Lietuvoje: 1961—1986“. Darbas Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir pasirinktos istorijos studijos paskatino K. Račkauską kraštotyrinei veiklai — tirti tautos paveldą. Įsijungęs į šią veiklą, ilgainiui buvo renkamas ir jos vadovu. Beveik du dešimtmečius (1971—1990) jis — paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotojas, o prasidėjus tautiniam atgimimui ir pirmininkas.

Manytina, kad ir pats kraštotyros terminas atsirado ne be dar carų Rusijos teigto požiūrio, kad Lietuva tik imperijos šiaurės vakarų kraštas (severozapadnij kraj). Tačiau patys kraštotyrininkai šią veiklą laikė patriotine — savo tautos ir tėvynės paveldo pažinimu. Kaip teigia jubiliatas, kraštotyrą jis siejo su mokslinio darbo ateitimi: ,,Todėl netausodamas sveikatos nuolatos lankiau Lietuvos miestus miestelius ir kaimus, telkdamas paveldo žinių rinkimo entuziastus“, kartu prisimindamas nuolatinį saugumo ir komunistų partijos funkcionierių priežiūrą ir kaltinimus nacionalizmu.

Naudodamasis prasidėjusia vadinamąją pertvarka ir viešumu, K.Račkauskas sumanė leisti tautos paveldui skirtą laikraštį ,,Gimtinė“. Pirmasis keturių puslapių numeris pasirodė 1989m. gegužės mėnesį 20 tūkstančių egzempliorių tiražu ( ilgainiui išaugo iki 16 psl.).Po dviejų dešimtmečių dėl lėšų stygiaus 2009m. baigdamas leisti ,,Gimtinę“, redaktorius prisiminė, kokias kliūtis reikėjo įveikti: laikraštį steigti leidimus duodavo tik Sovietų sąjungos komunistų partijos centro komitetas. Tokį leidimą gauti buvo nerealu, tai įsiprašė leisti kaip ,,Kauno tiesos“ priedą.

Vienas parengęs pirmąjį numerį, pradėjo telkti bendraminčius. Pirmieji talkininkai buvo poetas Vladas Braziūnas, žurnalistai Kęstutis Demskis, Aurelijus Noruševičius, Juozas Kuckailis, architektas Stanislovas Mikulionis, istorikas dr. Jonas Dautaras. Laikraščio 20-jų metinių proga ,,Lietuvos aide“ 2009 metų gegužės mėn. rašė, kad ,,Gimtinė“, vienas pirmųjų vėl laisvai gyventi pakilusios tautos laikraščių, atėjo į talką šviesuoliams, suskatusiems kelti iš prievartinės užmaršties atsidūrusios tautos istorijos ir kultūros vertybes [...], subūrė daugiau kaip tūkstantį autorių — uolių tėvų ir protėvių paveldo tyrinėtojų [...], negaudamas valstybės finansinės paramos, du dešimtmečius skelbė tėvynainiams tautotyros savanorių sukauptas žinias“.

Prisiminęs K. Račkausko veiklą, 2006 m. paminklosaugininkas prof. Jonas Glemža pripažino, kad „tokį platų, intensyvų visuomeninį ir mūsų kultūros raidai reikšmingą darbą, o ypač sudėtingomis okupacijos sąlygomis, galėjo vaisingai plėtoti tik didelio ryžto bei energijos, pasiaukojantis žmogus“.

Kurį laiką patriotinį laikraštį rėmė ne vien Lietuvos skaitytojai, bet ir JAV lietuviai šviesuoliai: daktaras Jonas Adomavičius, istoriko Prano Čepėno sūnėnas Algirdas Čepėnas, Antanas Valavičius, Halina Bagdonienė, Aldona Valiukonis, Stasys Pečkauskas. Ta parama buvo ypač svarbi, nes iš okupacijos išsivadavusios Lietuvos valdžia nepajėgė remti visus atsikūrusius leidinius, todėl K.Račkauskas 1990m. įsteigė Tėvynės pažinimo paramos fondą ir tautotyros savanorių knygų leidyklą ,,Gimtinė“ ir iki šiol jai vadovauja.

Atsikuriančios tautotyros entuziastų organizacijos iš pradžių galėjo vadintis Tėviškės pažinimo asociacija, nes mums buvo teigiama, kad tėvynė esanti tik plačioji Sovietų Sąjunga, o ne Lietuva. Tik nusikračius okupantų cenzūros, tautos paveldo tyrėjai galėjo savo bendriją pavadinti Tėvynės pažinimo draugija.

Tokiu vardu draugiją dar 1919 m. buvo pradėjęs kurti archeologas dailininkas Tadas Daugirdas (1852 — 1919) su gydytoju archeologu gen. Vladu Nagevičium, pedagogu Jonu Vabalu-Gudaičiu, botaniku Liudu Vailioniu. Mirus T. Daugirdui, ta iniciatyva įstrigo. Tik po 70 metų žurnalistų K.Račkausko, K.Demskio, A.Noruševičiaus 1989 m. lapkričio mėnesį Panevėžyje sukviesti tautotyros entuziastai nusprendė tęsti Daugirdo pradėtos kurti Tėvynės pažinimo draugijos veiklą. Pirmieji jos vadovai buvo K.Demskis, Juozas Žukauskas, o nuo 2004 iki 2012m. K.Račkauskas.

Kraštotyros draugijos kūrimo iniciatoriai buvo Lietuvos universiteto Kaune studentai 1923m. įsteigę Lietuvos studentų kraštotyros draugiją. Netrukus jos veiklai pateikiama Petro Būtėno (1896—1980) parengta ir 1925m. Šiauliuose išleista „Lietuvių tautotyros žinių ir senienų rinkimo programa“. Leidinio pratarmėje skelbiamas draugijos tikslas: „rinkti ir tyrinėti etnografijos (tautotyros) duomenis, lietuvių tautos dvasinės ir medžiaginės kultūros apraiškas“.

Po studentų kraštotyrininkų paskelbto kreipimosi „Visoms kultūros organizacijoms, visiems Lietuvos mokytojams ir moksleiviams ir visiems mūsų krašto tyrinėtojams“ Kaune 1925m. gegužės mėnesį įsteigiama Lietuvos kraštotyros draugija. Pirmieji jos aktyvistai buvo Panevežio, Žagarės ir Marijampolės mokytojai, per vasaros atostogas pradėję keliauti po Lietuvą rinkti senienų, užrašinėti tautosakos. Po kelių metų draugijos vadovaujančiu centru tapo Šiaulių kraštotyros draugija, vadovaujama teisininko Pelikso Bugailiškio (1889—1965). Palengva kūrėsi kraštotyrininkų būreliai Alytuje, Panevėžyje, Telšiuose, Dusetose. 1933 m. antrajame draugijos suvažiavime nutarta leisti lietuvių etnologijai skirtą žurnalą. P.Bugailiškio redaguojamas ,,Gimtasai kraštas“ pasirodė 1934 m. ir po keturis numerius kasmet buvo leidžiamas visą dešimtmetį. Žurnale paskelbta daugiau kaip 80-ies autorių straipsnių. ,,Gimtasai kraštas“ vėl pradėtas leisti 2008 m. Kaune kaip praeities ir dabarties kultūros metraštis (redaktorius Albertas Didžpetris).

Kraštotyros draugija buvo atgaivinta 1961 m. (po dviejų metų pavadinta Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija — vienintelė tokios krypties veikusi Sovietų Sąjungoje). Po kurio laiko į jos vadovybę išrinktas K.Račkauskas išrūpino rajono skyriams po etatinį darbuotoją. Pradėtos rengti teminės ir kompleksinės ekspedicijos, kurti visuomeniniai muziejai, jiems renkami liaudies buities reikmenys. Su mokslininkų talka imtos leisti ekspedicijose surinktą medžiagą apibendrinančios monografijos. Po unikalaus dzūkų kaimo Zervynų leidinio (1964 m.) buvo išleistos gausiai iliustruotos knygos: ,,Dieveniškės“, ,,Ignalinos kraštas“, ,,Raudondvaris“, ,,Gaidės ir Rimšės apylinkės“, ,,Eržvilkas“, ,,Merkinė“, ,,Dubingiai“, ,,Kernavė“. Liaudies buities, papročių, krašto istorijos tyrinėtojų straipsniai buvo skelbiami ir nuo 1963 m. leidžiamuose ,,Kraštotyros“ rinkiniuose. Nors ir akylai prižiūrima kraštotyrininkų veikla, leidžiamos monografijos, okupantų ideologams atrodė kaip žalinga ir nacionalizmą gaivinanti. Tik po ilgos pertraukos buvo išleistos paskutinės monografijos ,,Upytė“, ,,Gervėčiai“.

Matydami kraštotyros entuziastų tiriamo tautos paveldo vertę mokslui, į šią veiklą K.Račkausko kviečiami įsijungė ir etnologai: Angelė Vyšniauskaitė, Vacys Milius, Norbertas Vėlius, geografas Česlovas Kudaba, kalbininkai Aloyzas Vidugiris, Aleksandras Vanagas, archeologai Vytautas Daugudis, Vytautas Urbonavičius, istorikai Edvardas Gudavičius, Nastazija Kairiūkštytė, Antanas Tyla, menotyrininkas Vytenis Rimkus. Okupacijos sąlygomis autoritetingų mokslininkų straipsniai monografijose ugdė dėmesį tautos paveldui, o prasidėjus vadinamajam persitvarkymui subrandino iniciatyvą atgaivinti Tėvynės pažinimo draugijos veiklą ir pradėti leisti jos entuziastams skirtą ,,Gimtinės“ laikraštį.

Dėl lėšų stygiaus 2009 m. ,,Gimtinei“ sustojus (išleisti 242 numeriai, paskelbta per 6 tūkst. straipsnių), jos redaktorius parengė ilgalaikį naujos leidybos projektą. 2011m. išėjo K.Račkausko sudarytas ,,Tautotyros metraščio“ pirmas tomas. Jis įvardijamas kaip gyvosios istorinės ir kultūrinės atminties leidinys. Metraštis pradedamas filosofo prof. Romualdo Grigo mąstymu ,,Buvimo prasmė ir jos ieškojimas“ ir dr. K.Račkausko kvietimu tęsti pirmtakų darbus: ,,Ne vieną šimtmetį Lietuvos šviesuoliai kaip išmanydami po kruopelytę kaupė žinias apie tautos praeitį ir lyg brangiausias senolių relikvijas paliko ateities kartoms unikalų savasties lobyną, [...] jų patriotinis užsidegimas žadino ir kėlė tautinio atgimimo dvasią ir šiandien įkvepia mus tęsti pirmtakų pradėtus darbus“(p.9).

Metraštyje net devyni teminiai skyriai: Asmenybė ir tauta, Istorijos aidai, Lietuvių kovos dėl laisvės, Tradicinės kultūros paveldas, Gimtosios kalbos sargyboje, Iškilūs tėvynainiai, Muziejai ir paminklai. Skelbiamos leidinių recenzijos ir apžvalgos bei tautotyros sąjūdžio 2010 m. kronika. Iš 37 autorių tome pateiktų arti pusšimčio straipsnių atkreiptinas dėmesys į Mindaugo Tamošiūno rūpestį ,,Ar galime būti ramūs dėl lietuvių kalbos?“ ir daugiausia šiame tome paskelbusios prof. Onos Voverienės mintis apie mokslinę tautotyros savanorių darbų reikšmę bei kelias poezijos knygų recenzijas. Minint Lietuvos vardo tūkstantmetį, aktualus Profesorės priminimas filosofo Antano Maceinos studijos ,, Asmuo ir istorija“ (1981) įžvalgų ir jų susiejimas su svarstymais apie asmenybių vaidmenį netolimoje mūsų krašto praeityje.

Tautotyros veteranas K.Račkauskas, be dviejų jo sudarytų ir redaguotų metraščio tomų (neseniai išėjo jau ir penktas), parašė tris monografijas apie savo gimtojo Kaišiadorių rajono paveldą. Tai ,,Bekštonys, kaimas Paparčių ir Kernavės pašonėje“ (2009), ,,Paparčių šviesos židinys: mokyklos praeities fragmentai“(2010), ,,Čižiūnų židinio šviesa: mokyklos istorijos paveldas“(2014). O kiek dar parengta, suredaguota kitų paveldo rinkėjų leidinių , tėviškės žinovų žinynų, bibliografijų, katalogų, almanachų, parašyta straipsnių periodikoje!

,,Gimtinėje“ skelbiamos tautotyros idėjos skido po visą Lietuvą. Daugiausia į šią patriotinę veiklą įsijungė pedagogų. Minėtini garbės kraštotyrininkai mokytojai ekspertai marijampoliečiai Danutė ir Zigmas Vidrinskai. Dar sovietiniais laikais jie pradėjo užrašinėti atsiminimus apie Sūduvos krašto mokytojus veteranus. Jie sudėti į dvi Danutės parengtas knygas: „Skambančios rugsėjų upės“ (2006-2010). Zigmą sudomino įspūdinga pedagogų šeima. Smetoninių laikų mokytojo Jono Jarumbavičiaus profesiją pasirinko penkios jo dukterys. Šiai mokytojų šeimai skirta atsiminimų knyga „Sūduvos krašto šviesuoliai“ (2003). Parašė Zigmas dvi knygas ir apie mokytojus politinius kalinius ir tremtinius bei pasipriešinimo kovotojus: „Išplėšti iš Tėvynės delnų“(2001)  ir „Tarp šūvių ir spygliuotų lagerio vielų“(2008). Veiklus buvo ir iš Zarasų krašto kilęs Bronius Šukys, parašęs 24 atsiminimų ir tyrinėjimų knygas. Išleista tik apie Vilkijos gimnaziją. Leipalingio mokytoja poetė Onutė Bleizgienė Lietuvių kalbos ir literatūros institutui pateikė 90 tautosakos rinkinių iš Leipalingio apylinkių. Surašė ji ir šio krašto vietovardžius. Iš Daugų valsčiaus kilusi Izabelė Navarackienė, buvusi partizanų ryšininkė ir politinė kalinė, dirbusi Druskininkų vaikų darželiuose, išleido kelias poezijos knygeles ir apybraižų apie šio krašto vietoves ir žmonių istorijas. Iš pedagogų minėtinas Kelmės krašto enciklopedininkas, Užvenčio muziejaus kūrėjas Vaclovas Rimkus, aprašęs savo gimtojo rajono paveldą. Daugybę straipsnių apie Lieplaukės praeitį ir jos žmones parašė plungiškė Apolonija Girdžiūnienė.

Tautotyrai daug nusipelnė ir Zarasų  krašto enciklopedininkas inžinierius Vytautas Indrašius. Iš trylikos jo knygų minėtina trilogija „Antalieptės kraštas“ (2008 – 2010). Joje aprašyta šio valsčiaus 102 kaimų ir miestelio istorija, žmonių likimai (nuo artojo iki mokslininko). Apie vilniečių gyvenimą pervartų metais yra rašęs medikas profesorius Povilas Čibiras.

Norėdama palaikyti ir tęsti tautotyros veiklą, Tėvynės pažinimo draugijos valdyba 2011m. įsteigė istorikės dr. Nastazijos Kairiūkštytės premiją (iš mokslininkės paaukotų lėšų), skiriama jauniesiems tautotyrininkams už mokslui, švietimui ir kultūrai aktualius, vertingus lietuvių tautos istorijos ir kultūrinės atminties tyrinėjimo darbus.

Savitą– literatūrinės kraštotyros barą užsimojo vilnietis lituanistas mokytojas ekspertas Benjaminas Kondratas. Išleidęs pažintinų knygų turistams, nuo 2004 metų jis parengė ir išleido 14 knygų „Kūrėjų pėdsakais“. Jose aprašyta apie pustrečio tūkstančio kūrėjų iš 10 Lietuvos rajonų. Čia paminimi ne vien rašytojai menininkai, bet ir tautotyros darbininkai. Beje, antrąją knygą apie Vilkaviškio rajono ir rytinės Karaliaučiaus krašto dalies kūrėjus nuo XVI a. gali pasiskaityti ir JAV gyvenantys lietuviai. Dvi dešimtis egzempliorių autorius padovanojo Lietuvos konsulatui. Už humanitarinės kultūros ir lituanistikos plėtojimą, literatūrinės kraštotyros inicijavimą ir plėtrą mokytojui ir publicistui B.Kondratui paskirta 2015 metų Felicijos Bortkevičienės kalbos premija.

K. Račkausko leista „Gimtinė“, sutelkusi šimtus tautotyros entuziastų yra ir neseno laiko šios veiklos kronika ir svarbus kultūros istorijos tarpsnio dokumentas. Jis parodo, kokį paveldą turime. Ir Europoje tuo savo kraičiu galime didžiuotis. Todėl Jubiliatas į tuos du tomus „Europoje su savo kraičiu“ sudėjo didžiąją dalį savo ir kitų autorių „Gimtinėje“ ir kitoje periodikoje skelbtus straipsnius tautotyros tema.

Prieš keletą metų palikęs Draugijai ir Metraščiui vadovauti dr. Jonui Rekešiui, Jubiliatas rūpinasi toliau tęsti pradėtą darbą apie pedagogus. Namuose jo laukia daugybė archyvų išrašų apie nepriklausomos Lietuvos ir pokario mokytojų likimus. Savo sveikatą ir laisvalaikį aukojo tautotyrai, o jos darbų leidybai dabar paskyrė ir savo tėvų žemės gimtinėje palikimą. Šis faktas jaudinančiai nuskambėjo ir jubiliejaus popietėje.

Tegu Visagalis Kūrėjas globoja Jubiliato kilnius užmojus ir jo ilgametę talkininkę kalbos konsultantę rūpestingąją žmoną Liną Želvytę. To iš visos širdies norėtų palinkėti ir visi tautotyros savanoriai.

Periodika , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra