Europinė reformatų identiteto dimensija A. Volano veikaluose

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šveicariškos Reformacijos tyrinėtojai, dirbę su Ženevos reformatoriaus Jono Kalvino teologiniu paveldu, yra vieningos nuomonės dėl vieno iš šios Reformacijos šakos kilusių bažnyčių identiteto elementų: tiek Kalvinui, tiek juo sekusiems teologams yra būdingas universalumo siekis, t. y. įsitikinimas, kad jiems pavesta teologinė atsinaujinimo misija aprėpia visą Europą, kas ano meto pasaulėžūroje vis dar neretai reiškė visą pasaulį.
 
Skirtingai nei pavyzdžiui besiformuojančios liuteronų konfesijos atstovai, kurie nuo antros kartos buvo stipriai linkę orientuotis į Martyno Liuterio autoritetą, šešiolikto amžiaus antros pusės reformatų teologai mažiau akcentavo iškilių Reformacijos tėvų svarbą: struktūriškai reformatai savo identitetą grindė pirmiausia priklausymu universaliai tikėjimo ir verčių bendrijai. Šią universalią – europinę – reformatų identiteto dimensiją pabandysiu Jums nušviesti, remdamasis mūsų vakaro herojaus, prieš lygiai keturis šimtus metų mirusio iškilaus Lietuvos reformatų teologo, Andriaus Volano, konkrečiu pavyzdžiu.
 
Jau vien šio apie 1531uosius metus Didžiojoje Lenkijoje, netoli Poznanės gimusio ir 1610-aisiais metais sausio 6-ąją dieną nuosavame Bijutiškių dvare mirusio žmogaus biografija byloja apie sąsajas, toli peržengiančias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ribas. Kilęs iš vokiečio Jono Volano ir lenkaitės Sofijos Kvileckos šeimos, Andrius Volanas nuo 1544ųjų iki 1546ųjų metų studijavo Frankfurto prie Oderio universitete, o nuo 1550ųjų iki 1553ųjų – Karaliaučiuje. Čia jo vienu iš mokytojų buvo žinomas lotynistas, garsaus Vitenbergo reformatoriaus bei humanisto Pilypo Melanchthono (1497-1560) žentas, Jurgis Sabinas (1508-1560). Po studijų Volanas ilgus metus dirbo įtakingo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didžiojo etmono bei Didžiojo kanclerio Mikalojaus Radvilos Rudojo (apie 1515-1584) sekretoriumu, o valdant vengrų kilmės Lenkijos karaliui ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didžiajam kunigaikščiui Steponui Batorui (1576-1586) jis tapo ir karališkuoju sekretoriumi. Radvilos Rudojo į svarbius ano meto politinius įvykius įtrauktam Volanui teko ne kartą dalyvauti ir reikšmingose diplomatinėse misijose: 1569ųjų vasarą jis Lublino seime, gindamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesus, atstovavo Radvilą Rudąjį, bekaralmečio laikotarpiu, 1575aisis metais senato pavedimu vyko į Prahą pas imperatorių Maksimilijoną II, o 1589aisiais dalyvavo Bytomo-Bendzino taikos derybose tarp Habsburgų bei Lenkijos ir Lietuvos atstovų. Priėmęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės indigenatą ir taip tapęs jos piliečiu, Volanas ėmėsi aktyvios intelektualinės veiklos, didžiąją energijos dalį skirdamas savo pasirinkto teologinio kelio propagavimui bei gynimui. Savo metu dėl daugelio išleistų teologinių raštų tiek prieš antitrinitorius, tiek prieš jėzuitus jis buvo gerai žinomas ne tik Lietuvoje ir Lenkijoje, bet ir Vokietijos žemėse: Heidelbergo universiteto teologijos profesorius Pranciškus Junius (1545-1602) 1590ųjų metų pradžioje apie Andrių Volaną atsiliepė kaip apie asmenį, kurio darbus Dievas laimina, tolimų kraštų skaitytojai švenčia, o Lietuvos ir Lenkijos gyventojai įsisavina.
 
Asmeniškai išauklėtas Vitenbergo, t.y. liuteroniškosios reformacijos dvasioje, o nuo studijų laikų įtakotas Melanchthono minties, Volanas, kaip ir daugelis kitų reformatoriškai nusiteikusių jo bendraamžių tuometinėje Lietuvoje ir Lenkijoje, galiausiai pasuko Ženevos ir Ciuricho teologiniu keliu. Ypatingai kristologiniais bei šv. vakarienės klausimais jis nuosekliai perėmė Jono Kalvino mokymą, dėl kurio 1570ųjų ir 1580ųjų metų bėgyje ne kartą kryžiavo teologines špagas su Lietuvon Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus (apie 1505-1579) kvietimu atvykusiais jėzuitais. Natūralu, kad būtent šiame kontekste parašyti ir išspausdinti Volano poleminiai veikalai geriausiai atskleidžia specifinius reformatų užmojus, dėl ko mes į juos dabar atidžiau ir pažvelgsime.
 
Savo teologine kokybe išsiskiria Andriaus Volano lotynų kalba užmegsta poleminė diskusija su svarbiu Lietuvos ir Lenkijos jėzuitu Petru Skarga (1536-1612) bei jo Italijoje gyvenančiu ordino broliu, ispanu Pranciškumi Turrianiu (1504-1584). Iš jos išsirutuliojo ano meto išsilavinusiai publikai geriausiai žinomi Volano veikalai – šandien nebeišlikusi, 1574 Loske išspausdinta knyga Vera orthodoxa vetusque in ecclesia sententia de sacramento corporis et sanguinis Domini nostri (Tikras, ortodoksiškas ir bažnyčioje senas mokymas apie mūsų Viešpaties kūno ir kraujo sakramentą), kuriai įkandin sekė 1579aisiais taip pat Loske pasirodžiusi polemika Defensio verae sententiae de sacramento corporis et sanguinis Domini nostri (Tikro mokymo apie Viešpaties kūno ir kraujo sakramentą apgynimas) bei 1584aisiais Vilniuje leistos Libri quinque contra Scargae septem missae sacrificiique eius columnas (Penkios knygos prieš Skargos septynis mišių bei jų aukojimo šulus). Pastarasis veikalas reagavo į Skargos lenkiškai parašytą polemiką Siedm filarów na których stoi katolicka nauka o Sakramencie Ołtarza (Septyni šulai, kuriais remiasi katalikiškas mokymas apie altoriaus sakramentą, 1582). O jo pradžioje Volanas pabrėžė, kad jis ir toliau ketinąs laikytis lotynų kalbos. Tam jis turįs svarbų pagrindą: jis rašąs todėl lotyniškai, nes norįs, kad visose krikščioniško pasaulio vietose pamatytų, kokiais silpnais argumentais remiasi tiek jo oponentas, tiek ir visas jėzuitų ordinas kovoje prieš tikrąjį Kristaus mokymą.
 
Kaip iš pacituoto pasisakymo galima spręsti, rašydamas Libri quinque Volanas planavo savo prieš jėzuitus nukreiptais raštais pasiekti ne vien tik Lietuvos ar Lenkijos skaitytojus, o platesnę išsilavinusią publiką. Jis sąmoningai laikėsi kalbos, siekiančios toli už valstybės ribų ir atitinkamai įgalinančios šias ribas peržengiančias diskusijas. Lotynų kalba buvo svarbi prielaida, kad su laiku į vis platėjantį diskusijų ratą įsitrauktų ir užsienio bendraminčiai. Kiekvienu atveju Volano ketinimai ir toliau rašyti lotyniškai, idant visas pasaulis atpažintų jėzuitų klaidas, buvo ne vien tik retorinė frazė, nors ji, žinoma, yra persisėmusi charakteristiška ano meto polemine retorika. Tai sakydamas jis greičiausiai turėjo omenyje Europos reformatų planuojamą bei Šveicarijoje, Bazelyje jau pradėtą leisti daugiatomį, prieš jėzuitus nukreiptų raštų rinkinį Doctrinae Jesuiticae praecipua capita (Jėzuitų doktrinos pagrindinės dalys). Minėto rinkinio, apjungusio tiek Vakarų, tiek Vidurio, tiek Rytų Europos reformatų atitinkamas polemikas, 1586aisiais metais pasirodžiusiame ketvirtame tome buvo perspausdinta ir Volano knyga Defensio verae sententiae de sacramento corporis et sanguinis Domini nostri (Tikro mokymo apie Viešpaties kūno ir kraujo sakramentą apgynimas).
 
Lotyniškai prieš jėzuitus parašyti Volano poleminiai veikalai įgalino Lietuvos sienas peržengiančias diskusijas dar ir kitu atžvilgiu. Jie buvo ne vien tik priemonė, per kurią Vakarų Europos skaitytojai galėjo susipažinti su čionykšte argumentacija. Sykiu jie buvo ir raištis, siejęs Lietuvos išsilavinusią visuomenę su Vakarų Europos analogiškais sluoksniais. Volanas savo veikaluose palaipsniui ėmėsi vis dažnesnių nuorodų į kitų Europos šalių reformatų knygas, taip jas pristatydamas Lietuvos ir Lenkijos išsilavinusiai publikai bei ją informuodamas apie europinių diskusijų stovį. Polemizuodamas prieš Turrianį jis, pavyzdžiui, teologiškai rungėsi su tuo pačiu priešininku, kaip ir vienas iškiliausių hugenotų mąstytojų, prancūzas Antuanas de la Roche Chandieu (1534-1591). Nenuostabu, kad prancūzų bendraminčio parašytos knygos Sophismata Turriani (Turrianio sofistika, 1577) bei Ad repetita Turriani sophismata (Prieš Turrianio pakartotinę sofistiką, 1580) Volano akyse buvo itin tinkamas įrodymas, kad Europos reformatai yra artimai surišti bendro mokymo: Vilniuje išleistuose veikaluose Assertionum Vegae Iesuitae confutatio (Jėzuito Vegos teiginių paneigimas, 1586) bei Apologia ad calumnias (Apologija prieš šmeižtą, 1587) jis ne kartą gyrė minėtas Chandieu knygas, jas metaforiškai apibūdindamas kaip galingą – intelektualinį – Herkulio vėzdą.
 
Svarbu yra paminėti ir tai, kad Volanas nepasitenkino vien tik nuorodomis, tačiau ėmėsi ir iniciatyvos įtraukti kitų Europos šalių reformatus teologus į Lietuvoje bei Lenkijoje verdančias polemikas prieš jėzuitus. Šiuo tikslu jis gerai mokėjo pasinaudoti glaudžiais ryšiais, kurie siejo reformatus visoje Europoje bei garantavo sąlyginai greitą apsikeitimą informacija. 1589ųjų metų bėgyje Volanas kreipėsi į Heidelbergo universiteto teologijos profesorių Danielį Tossaną (1541-1602) prašydamas, kad šis raštiškai reaguotų į Poznanės jėzuito Artūro Fauntėjaus Eucharistines tezes bei 1589aiais pasirodžiusią knygelę apie šventųjų garbinimą. Heidelbergo profesorius mielai sutiko atlikti tai, ko bendramintis iš jo norėjo: Jis netrukus parašė atitinkamas Disputationes duae (Dvi disputacijas), kurias jau 1590ųjų metų vasarį išleido spaudoje kartu su itin šiltu, vasario 1ą dieną datuotu laišku Volanui bei dedikacija reformatų bendruomenėms Lietuvoje ir Lenkijoje.
 
Visų šių Volano pastangų tikslas buvo gerai koordinuotas Lietuvos ir Lenkijos bei užsienio reformatų atsakas jėzuitams. Būtent valstybių sienas peržengiančiame, bendrame savo teologinių principų propagavime ir bendroje jų gynyboje jis įžvelgė šios Reformacijos šakos atstovų europinį sutarimą mokyme. Ne veltui Volanas dar 1579aisiais metais polemizuodamas prieš Petrą Skargą pabrėžė, kad vienas svarbiausių reformatų išpažinimų raštų, Confessio helvetica posterior (Antrasis šveicariškas tikėjimo išpažinimas), yra priimtas daugelyje šalių: jis šį faktą interpretavo kaip reformatų pažiūrų tiesos paliudijimą, tokia interpretacija, beje, niekuo nesiskirdamas nuo Confessio helvetica posterior autoriaus, Ciuricho teologo Heinricho Bullingerio (1504-1575). Kuo nuosekliau reformatai visoje Europoje teologiškai gynė tai, ką jie manė esant tiesa, tuo, šia logika remiantis, didesnė tikimybė buvo įrodyti, kad tai iš tikrųjų yra neginčyjama tiesa. Tuo geresnės galimybės buvo įtikinti ir Lietuvos ir Lenkijos dvejojančius bei neapsisprendusius ir patraukti juos savo pusėn.
 
Jei mes iškeltume klausimą, kas įgalino ir skatino bendrą reformatų principų propagavimą, atsakymas būtų, žvelgiant iš Volano perspektyvos, vienareikšmiškas: bendras teologinis identitetas, grįstas principiniu sutarimu. Reformatų konfesijos virsmas intensyviausiu Andriaus Volano veiklos metu buvo, be jokios abejonės, pakankamai toli pažengęs, kad įgalintų ne vien tik visiems protestantams būdingą atsiribojimą nuo Tridento Susirinkimo pagrindu besikonsoliduojančios Romos katalikų bažnyčios. Pats Volanas gerai matė jau ir ribas, reformatus skiriančias nuo galutinai baigiančios išsikristalizuoti liuteronų konfesijos, kurią apibrėžė 1577 priimta Formula concordiae (Sutarimo formulė) bei 1580aisis išleista Konkordienbuch (Sutarimo knyga). Savo ruožtu ir pats brėždamas konfesines ribas, Volanas paskutiniuose savo poleminiuose veikaluose, kaip pvz. 1589aisiais išleistame atkirtyje Vilniaus kanauninkui Andriui Jurgevičiui (m. 1640), Ad scurrilem et famosum libellum (Prieš farso kupiną knygelę), ne kartą nurodė į reformatų išpažinimų raštus. Remdamasis prancūzo Žano-Fransua Salvardo (1530-1585) parengta ir 1581aisiais išleista Harmonia confessionum fidei (Tikėjimo išpažinimų harmonija), jis buvo linkęs pabrėžti vieningą skirtingose Europos vietose parašytų tikėjimo dokumentų dvasią. Volaną pacituojant: Skirtingų asmenų skirtingu laiku Anglijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Škotijoje bei vokiškose žemėse parašyti tikėjimo išpažinimai esą esminiais tikėjimo klausimais tokie vieningi, kad jie iš niekur kitur, kaip tik iš vienos Dvasios gali būti kilę.
 
Tik šio istorinio konteksto akivaizdoje pilnai atsiskleidžia ir Volano nuorodų į kitų Europos reformatų veikalus prasmė, kurias ypač dažnai galima rasti būtent minėtoje polemikoje Ad scurrilem et famosum libellum (Prieš farso pilną kupiną knygelę). Be mums jau pažįstamų Antuano de la Roche Chandieu ir Danieliaus Tossano, čia sutiksime Oksfordo karališkąjį profesorių Lorencą Humphrey (1527-1590), Cambridge‘o šv. Jono koledžo profesorių Wiljamą Whitakerį (1548-1595), prancūzą Žaną de Serres‘ą (1540/42-1598) ir kitus europiečius su jų prieš jėzuitus nukreiptais veikalais. Įvardindamas geografiškai tolimus bendraminčius, išvardindamas jų darbus bei sugretindamas juos su Lietuvoje ir Lenkijoje dirbančių reformatų, kaip Andrius Chžonstovskis (1544-1612) ar Jurgis Žarnoveckis (apie 1528-1601), veikalais, Volanas tapo įspūdingą intelektualiai vieningos bendrijos paveikslą. Bendrijos, kuri nepaisant didelių atstumų tarp pavienių jos per visą Europą išsibarsčiusių atstovų, sugeba kartu ginti savo teologines įžvalgas.
 
Volano nutapytas europinės reformatų bendrijos kaip intelektualiai vientiso reiškinio paveikslas yra, be jokios abejonės, idealizuota konstrukcija: šiandienos istorikai gerai žino, kad reformatų konfesija skirtinguose Europos regionuose galėdavo įgauti skirtingus teologinius atspalvius. Nepaisant to, negalima paneigti, kad Volano poleminiuose veikaluose aiškiai juntama tendencija pabrėžti ne skiriančius, o apjungiančius elementus. Sąmoningai rašydamas visoje Europoje išsilavinusių sluoksnių gerai suprantama lotynų kalba, Volanas sykiu ir asmeniškai aktyviai siekė įtraukti užsienio bendraminčius į bendras diskusijas. Jo paties argumentacijoje ryškiai apčiuopiamas bebaigiantis išsikristalizuoti reformatų identitetas, kuriam yra būdingas universalumo siekis, konkrečiai pasireiškiantis nuorodomis į europinę šios Reformacijos šakos dimensiją. Trumpai drūtai tariant: Volanas buvo, be abejo, Lietuvos Didžiojoje Kunigakštystėje veikęs mąstytojas, politiškai identifikavęsis su savo nauja tėvyne. Tačiau tuo pačiu metu jis buvo ir asmuo su europiniu akiračiu bei europiniu minties horizontu.
 
www.ref.lt
 
Nuotraukose: Kun. dr. K. Daugirdas

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra