Eugenijus Gentvilas: „kiekviena karta turi turėti savo kelią, mes – turėjome“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2009 m. rugpjūčio 23-iąją Lietuvos pajūryje, kaip prieš dvidešimt metų, tautiečiai vėl susikibo simboliniame Baltijos kelyje, šį kartą apkabindami Baltijos jūrą.

Čia, antrajame Melnragės Paplūdimyje, Klaipėdoje, virš galvų plevėsuojant Lietuvos vėliavoms apie Baltijos kelią ir Aukčiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Sąjūdžio laikus kalbėjomės su vienu iš uostamiesčio Sąjūdžio lyderių, Lietuvos Respublikos nariu, Nepriklausomybės Akto signataru, šiuo metu – Klaipėdos jūrų uosto direkcijos generaliniu direktoriumi Eugenijumi Gentvilu.

– Šiandien pasigirsta pasisakymų, jog tada, prieš dvidešimt metų, ne vienas tuometinių sąjūdiečių kiek abejojo, nesitikėjo, kad toks projektas, kaip Baltijos kelias, gali būti sėkmingai įgyvendintas…
 – Ne, tikrai tikėjo. Ir, jei neklystu, rugpjūčio 12 dieną Liaudies frontų Estijoje ir Latvijoje vadovai bei mūsų Sąjūdžio vadovas V. Landsbergis susitarė, kad reikia daryti šį paminėjimą ir organizuoti grandiozinį renginį. Noras tikrai buvo. Aš buvau aktyvus sąjūdininkas ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvos Sąjūdžio seimo narys, mes tikėjome, kad žmonės susirinks. Kitas dalykas, mes netikėjome, jog susirinks du milijonai, bet kad užteks žmonių, kurie galėtų nutiesti tą gyvą grandinę, atrodo, abejonių niekam nekilo. Jeigu jų būtų buvę, įsivaizduokim, koks būtų reagavimas iš Komunistų partijos centro komiteto politinio biuro ir t. t. Būtų išsityčiota.
Atvirai pasakius, kiek aš pamenu, nebuvo poreikio dėti didžiules organizacines pastangas – apie kokį nors žmonių varymą nebuvo net kalbos. Tiesiog reikėjo surasti autobusų, transporto priemonių, kas ką gali nuvežti, suorganizuoti logistiką, ir drįstu spėlioti, kad iš Klaipėdos ar iš kitų vietų net ne visi norintieji nuvažiavo. 1989 metais daug kas dar neturėjo nuosavų automobilių ir autobusų nebuvo tiek, kiek dabar. Manau, kad buvo sutelktos visos transporto priemonės, kad galėtume nuvežti visus žmones, kurie norėjo ten pakliūti. Lūkesčiai buvo viršyti, tačiau abejonių, kad mes galime nutiesti gyvąją grandinę, nebuvo. 

– Užsiminėte apie transporto problemą – su kokiais sunkumais buvo susidurta organizuojant Baltijos kelią? Galbūt kažkas mėgino kaišioti pagalius į ratus?
– Reikėtų kalbėti su tais, kurie Klaipėdoje tuo metu organizavo šiuos dalykus – kolegomis Algirdu Grubliu, Nijole Laužikiene. Aš tuomet jau užsiiminėdavau ne tiek organizaciniais reikalas, kiek politiniais 
Sąjūdžio pradžioje, 1988-aisiais, 1989 metų pradžioje, dar tekdavo daugiau organizaciniai reikalai. Tačiau, kiek suprantu, tikrai nebebuvo kažkokių kliudymų ir viskas vyko labai sklandžiai, bet čia reikėtų pasitikslinti. O kiek to transporto – turbūt net remontuojamus automobilius reikėjo prikelti iš mirusiųjų, kad nuvežtų visus norinčiuosius.

– Ar galima sakyti, kad Klaipėdoje Baltijos kelio idėja buvo priimta aktyviau nei likusioje Lietuvos dalyje? Ar visa Lietuva kėlėsi kartu?
– Klaipėdos Sąjūdis tikrai visada buvo labai aktyvus ir gerai vertinamas Lietuvos Sąjūdžio vadovybės, tačiau kalbant apie šią akciją, vien geografinis atstumas lėmė, kad galbūt iš Klaipėdos dalyvavo proporcingai mažiau žmonių negu iš kokio Panevėžio arba Šiaulių. Panevėžys visiškai greta tos magistralės, o klaipėdiečiams – tai jau didelis atstumas. Bet tai labiau geografinis, o ne politinis ar pasaulėžiūrinis aspektas. Klaipėdos sąjūdis tikrai buvo labai aktyvus įvairiausiais požiūriais – tiek politinės akcijos, parašų rinkimas, tiek antikarinės, gamtosauginės akcijos, kuriose man nemažai teko dalyvauti.

– Kuriame kilometre pats stovėjote lemtingąją dieną?
– Nuliniame. Važiavau į Sąjūdžio tarybos susirinkimą Vilniuje ir stovėjau prie Katedros. Ten tuo metu buvo Sąjūdžio būstinė – Lenino prospektas nr. 1, dabar Gedimino prospektas nr. 1. Didelė dalis mūsų iš karto patraukėme prie Katedros, taigi stovėjau pradiniame kilometre, pirmajame.
Manau, labai svarbu, kad parodėme Sovietų Sąjungai, Maskvai, visam pasauliui, jog Sąjūdis ir Liaudies frontai Estijoje bei Latvijoje nėra vien tik grupelės ekstremistų ar kieno nors kito susigalvota organizacija, neturinti savo tautos palaikymo. Manau, tai buvo didžiausias laimėjimas –  pademonstruoti, kad mes turime tą palaikymą. Mes tuo tikėjome, bet po Baltijos kelio įsitikinome  dar kartą. Jeigu pasaulyje kam nors atrodė, kad čia galbūt viena iš organizacijų, kurių galėtų būti daug ar galėtų rastis dar daugiau, pamatė, kad taip nėra, kad tai yra tautų balsas.
Na, o komunistų partija, reaguodama į Sąjūdį ir Liaudies frontus, rugpjūčio 26 dieną išleido patį kiečiausią pareiškimą, kuriame buvo nurodoma, kad bus susidorota, kad bus imtasi priemonių. Tiesiog jau buvo galima pradėti laukti, nes jie irgi pamatė, kad dar vienas toks veiksmas, viskas – nebesustabdysi. Jiems ir nepavyko sustabdyti. Tačiau tada, tas rugpjūčio 26-osios pareiškimas, pažodžiui neprisiminsiu, bet tai buvo akivaizdžiai grasinantis tonas, senosios komunistinės kartos  Maskvos balsas. Labai aiškus įspėjimas, tuo metu nerealizuotas, bet realizuotas vėliau, po Kovo 11-osios – tai Medininkų žudynės, Sausio 13-oji Lietuvoje, kitos datos kitose šalyse. Jie tiesiog nesugebėjo susitarti tarpusavyje, kaip reaguoti ir kaip konkrečiai veikti. Kaip ir Sausio 13-ąją – buvo liberalesnių, sakiusių „gal negalabykime žmonių“, buvo kietesnių… Nesutarimus viduje parodė ir 1991-ųjų metų rugpjūčio pučas, kai M. S. Gorbačiovas buvo nušalintas nuo valdžios, ją perėmė kiti. Taigi skilimas pas juos pačius buvo jau tada, 1989 m. M. S. Gorbačiovas – minkštesnės linijos šalininkas, kiti – kietesnės. Bet Sąjūdis, latvių Tautas Fronts ir estų Rahvarine parodė, kad einame su savo tautomis, o ne prieš savo tautas, kaip buvo bandoma teigti, kad šitos organizacijos iš tikrųjų kenkia savo tautų interesams. Mums tai galėjo atrodyti juokinga, tačiau daug ką dar reikėjo įtikinti, kad nėra taip, kaip sako Maskva, kaip sako Kremlius. 

– Ar teisinga manyti, kad Baltijos kelias buvo vienas svarbesnių įvykių Sąjūdžio kovoje?
– Vienas iš svarbesnių. Pieš tai buvo labai svarbūs 1989-ųjų kovo 6-osios rinkimai į TSRS Aukščiausiąją Tarybą, kur Sąjūdis pasiekė milžinišką pergalę, praktiškai laimėjo visus mandatus, išskyrus A. M. Brazauską ir V. Beriozovą, KP I ir II sekretorius, bet iš esmės jie laimėjo mandatus tik dėl to, kad Sąjūdžio kandidatai Arvydas Juozaitis ir Algimantas Maskvytis atsiėmė savo kandidatūras. Jei nebūtų atsisakę ir palikę jų vienų, be konkurencijos, aš manau, kad Sąjūdis būtų šimtu procentų laimėjęs. Tai buvo labai aiškus signalas – rinkimai, kurie tikrai nebuvo suklastoti. Pasaulis į juos žiūrėjo pro didinamąjį stiklą. Po to – Baltijos kelias. Po jo – Nepriklausomybės skelbimas ir totalus piliečių palaikymas. Nuo kada? Po Kovo 11-osios, balandžio–gegužės mėnesiais. Nieko, žmonės iškentėjo.

– Kas apskritai darėsi tuo metu Klaipėdoje, kokie jausmai ir mintys virė žmonių galvose? Ar buvo visuotinė euforija?
– Buvo visokių žmonių. Buvo ir organizacija „Jedinstvo“, labiau rusakalbių inicijuota. Na, inicijuota, žinoma, jau iš aukščiau, tačiau jai priklausė daugiausia rusakalbiai. Tie žmonės iš tikrųjų galėjo baimintis, kad karšti nacionalistai lietuviai sąjūdiečiai ims varyti juos iš Lietuvos, kad gali prasidėti persekiojimas kitakalbių, kitataučių. Pasaulyje tokių atvejų yra buvę, yra ir dabar. Man pačiam Europoje tekdavo susidurti su opozicijos atstovais, kurie buvo ištremti arba priversti bėgti iš savo šalių. Tačiau Lietuvoje taip neatsitiko. Ir ne be reikalo šita revoliucija buvo pavadinta dainuojančia revoliucija – nei tada, nei po to nieko panašaus nenutiko. Netgi patikimi lenkai parlamentarai, rinkti į Atkuriamąjį Seimą 1990 metais, – jie nebalsavo už Kovo 11-ąją, susilaikė, ir dėl to niekada nebuvo jokio diskriminavimo tautiniu pagrindu nei jų, nei lenkų mažumos, gyvenančios Vilnijos krašte, ar politiniu pagrindu, kad jie nebalsavo. Jie tiesiog netapo signatarais ir tiek. Kai pagalvoji, Lietuva fantastiškai išlaikė šį egzaminą – sugebėjimu susitarti su kitomis tautomis, gyvenančiomis greta. Nesakau, kad tai unikalus dalykas, bet be galo svarbus.
Taigi Klaipėdoje dalis žmonių mąstė šitaip. Kiti, drįstu sakyti beveik visi kiti, buvo už Sąjūdį, už kitokią Lietuvą. Gal dar ne visi buvo už nepriklausomybę. Tam tikrą impulsą, reikia pripažinti, davė Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimas nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos 1989-ųjų gruodžio 27–28 dienomis. Tada, aš manau, daugelis žmonių galutinai persilaužė. O iki tol buvo, manykime taip, – didžioji dalis, drįstu spėti, buvo aiškiai už nepriklausomybę tomis Baltijos kelio dienomis ir po to, tačiau abejonių kėlė, o kaip laikysis oficialioji valdžia, komunistų valdžia. Taigi komunistai galų gale traškėdami vis dėlto pasuko į savarankiškumą. Šiandien galima suprasti, jeigu jie nebūtų atsiskyrę nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos, man abejonių nekyla – niekas iš jų nebūtų patekęs į Atkuriamąjį Seimą. Manau, kad, ko gero, tai buvo tiesiog pragmatiškas jų žingsnis, bandymas išlikti valdžioje, išlaikyti tam tikrą įtaką. Nes minėti kovo 6-osios Tarybų Sąjungos liaudies deputatų rinkimai parodė, kad jeigu jie neis su tauta, liks užribyje su „Jedinstvo“. Jie turėjo aiškiai pasakyti. Labai aiškiai nepasakė, bet bent atsiskyrė nuo TSKP, o paskui jau visai aiškiai pasakė Kovo 11-ąją su tam tikromis abejonėmis. Pats A. Brazauskas Kovo 11-ąją kalbėjo, kad reikia veikti „step by step“ (žingsnis po žingsnio), „gal nesikarščiuokime“, bet balsuoti balsavo…

– Kaip Jūs atėjote į Sąjūdį?
– Visada buvau vienaip ar kitaip aktyvus, visokių paminklosauginių organizacijų narys, tada, 1985–1986 metais, dar gyvenau Vilniuje. Šiaip iš prigimties buvau aktyvistas, ten kur įdomu, ten mane traukia. Ir visada buvau „antisovietčikas“. Tiesa, niekada nebuvau disidentas. Kaip mes juokaudavome tais laikais – visi mes špygą kišenėje rodydavome komunistų partijai, bet įkliuvęs nebuvau. Tada gimė Sąjūdis, pirmiau Estijoje, po to Latvijoje, ir galiausiai Lietuvoje 1988 metų birželio 3 d. Į Sąjūdį atėjau natūraliai – būdamas aktyvus, vienas dalykas, būdamas totaliai nepatenkintas ta sistema, kurioje teko augti ir susilaukti pirmųjų vaikų. Teko pradėti mąstyti, ar aš noriu, kad mano vaikai taip gyventų, kaip man teko gyventi. 

– Kokie jausmai apima šiandien, kai Lietuva po dvidešimties metų vėl ruošiasi susikibti rankomis?
– Labai geri! Galvoju, ar adekvačiai supranta tuos dalykus jūsų kartos žmonės, mano vaikai, kuriems dabar yra 20, 23, 25 metai. Kalbėti kalbame, ir nemažai, bet ar jie supranta… Gal sakyčiau,  jūsų karta ir negali suprasti adekvačiai, turbūt negali. Bet turi suprasti, kaip tai buvo svarbu, ir kiek tai yra svarbu jums, net ir šiandien. Galvoju, kad kiekviena karta turi turėti kažkokį savo kelią arba savo simbolį. Mes tuos simbolius turime – tai lietuvių valstybinė kalba, kuri tada buvo įteisinta, Lietuvos himnas, Lietuvos vėliava. Tai formalieji simboliai. Baltijos kelias, manyčiau, toks neformalizuotas simbolis. 

– Baltijos kelias – didžiulė pilietiškumo išraiška. Kaip manote, ar šiandien pakanka pilietiškumo mūsų žmonėms, ar esame jį šiek tiek išbarstę per dešimtmečius…
– Esame šiek tiek išbarstę. Patriotizmą suprantame savaip, šiek tiek sumaterialėjome. Tada buvo lengva išjudinti tautą, kadangi Tarybų Sąjungos ekonomika ritosi į visišką krizę: muilas, cukrus, tualetinis popierius – viskas už talonus, kuriuos turi pasiimti kažkokioje kontoroje, dešrelės, rauginti agurkai – tik specialiose parduotuvėse ir t. t. Dabar sunku tai įsivaizduoti. Šiandien mes sakome – sunkiai žmonės gyvena, bet tik dėl to, kad pamatėme, jog galima gyventi geriau, ir jei tik truputį blogiau, tada jau viskas, tada jau Lietuvos valdžia „gera“. Bet pabandykime palyginti situaciją su anais laikais materialiniu požiūriu – šiandien Lietuva yra 37-oji pagal turtingumą pasaulio valstybė. Žinant, kad yra 200 valstybių, tai tikrai nėra blogai. Norėtųsi geriau, ir tikrai manau, kad ne visus šansus Lietuva jau yra išnaudojusi, bet kiek mes toli nužengėm… Dabar tenka nemažai bendrauti su Moldovos atstovais. Tuo metu kaip tarybinė respublika Moldova buvo tame pačiame lygyje kaip Lietuva. Šiandien pagal pragyvenimo lygį Moldova yra 54-ta iš 54 Europos kontinento valstybių. O buvome vienodi, buvome kartu. Tai pasižiūrėkime, kur Lietuva stryktelėjo į priekį, ir pasižiūrėkime ne tik į save, bet palyginkime ir su kitais. Kažkaip visi norėtų lygiuotis su Amerika, Prancūzija, Vokietija… Na palyginkime, palyginkime nuo ko pabėgome, ir kur pabėgome, kur atsidūrėme…
Patriotizmas, deja, šiek tiek sumaterialėjo, tačiau reikia pripažinti, kad idealizmo, mano manymu, liko labai daug, tik niekas neužkuria jo arba gal nėra ir poreikio. Nors poreikis turėtų būti – kalbėti apie laisvės idealus, žmogaus orumo idealus. Kažkodėl vis tenka kovoti su materialiuoju pradu. Bet šiaip aš nesu labai skeptiškas, kalbant apie tai, kokioje būsenoje dabar yra lietuvių tauta. Nėra taip tragiška, kaip kartais mes patys bandome nušviesti. O mūsų žiniasklaida, deja, geriau nupjautą galvą į pirmą puslapį įdės ar kažką apsivogusį aprašys, nei pagarsins įdomius, gerus darbus, iniciatyvas. Bent jau tikiuosi, kad Baltijos kelio dvidešimtį išdrįs į pirmąjį puslapį įdėti, o ne į penkto puslapio naujienų skiltį. Būtent tai, deja, ir formuoja mūsų požiūrį.

– Galbūt tokie minėjimai padės susigrąžinti, prikelti patriotiškumą…

– Kelia, aš nė kiek neabejoju. Šiaip savo asmeninių ar kitų jubiliejų atžvilgiu esu gana indiferentiškas, man atrodo, kad gal nebūtinai visada viską minėti, tačiau nepaminėti to, kas – kad nepasakyčiau per garsiai – sukrėtė pasaulį iš tikrųjų… Du milijonai žmonių, trijų skirtingų tautų stojo kartu. Gaila, tuo metu pasaulis į mus žiūrėjo per vadinamąją „real politic“ prizmę. Šiandien – ką gi, sveikina mus ir Amerikos vadovai, ir Europos Sąjungos, ir kitų šalių. Geriau jau tada tuomečiai vadovai būtų kitaip pažvelgę – tai būtų palengvinę mūsų kelią į nepriklausomos valstybės kūrimą, bet tiek to… Pasirodo, kartais milžinai būna molinėmis kojomis kaip Rusija, o kartais didieji, turtingieji yra neteisūs. Teisūs pasirodo tie, kurie atrodo silpni, lengvai sutraiškomi. Pasirodo, laikas viską sudėlioja į savo vietas.

Kalbino Viktorija Vaškytė, Klaipėda

Autorės nuotr.

Nuotraukose:

1. E. Gentvilas simbolinėje Baltijos kelio akcijoje Klaipėdos pajūryje
2. Susirinkusius paminėti Baltijos kelio jubiliejaus E. Gentvilas sveikino ugninga kalba

Voruta. – 2009, rug. 5, nr. 17 (683), p. 2.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra