Etninės kultūros ugdymas: su prigimtinio tikėjimo šventykla ar be jos?

Autorius: Data: 2011-05-25 , 08:12 Spausdinti

Dr. Egidijus MAŽINTAS

Ugdymo plėtotės centras, Švietimo ir mokslo ministerija, Etninės kultūros globos taryba 2011 m. gegužės mėnesį suorganizavo viešą konsultaciją „Ką mums šiandien reiškia etninės kultūros ugdymas“.

Šioje konsultacijoje, vykusioje Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijoje, dalyvavo ugdymo įstaigų pedagogai, švietimo ir mokslo įstaigų atstovai, Lietuvos švietimo tarybos ir Bendrojo ugdymo tarybos nariai, etninės kultūros puoselėtojai bei aukštųjų mokyklų studentai. Redakcija spausdina Vilniaus Pedagoginio universiteto socialinės komunikacijos instituto doc. dr. Egidijaus Mažinto pasisakymą.

*****

Ačiū už suteiktą žodį. Gyvename nuo projekto iki projekto. Kaip stotyje, nuo traukinio iki traukinio. Ar tai normalu? Žinoma, labai kvaila. Sunku tikėti, kad Briuselyje solidžių dėdžių galvose gims fundamentalios idėjos, kurios ims ir atgaivins lietuvišką etninę kultūrą bei išgelbės lietuvybę. Ar jūs tuo tikite? Pasakysiu atvirai, netikiu, ir niekada netikėjau apaštalais iš kitų kraštų, kad ir kokiais gražiais frakais ar kalbomis jie pudruotų mano makaulę. Projektų būna įvairių, tačiau kai nematau šeimininko (užsakovo) ir negaliu pažiūrėti jam į akis niekada ir nedalyvauju. Esu laisvas pilietis ir nenoriu būti samdiniu ir vėliau atidirbinėti procentus globaliam kosmopolitui. Ypač kenksmingų ir liūdnų pasekmių susilaukė visi šalyje finansuojami kultūros, sveikatos, žemės ūkio ir švietimo projektai. Dar daugiau pasakysiu, nenoriu būti samdiniu ir šokinėti iš vieno šeimininko tvarto į kitą. Galėsiu ramia sąžine pažiūrėti vaikaičiams į akis, kad niekada netikėjau, kad jums ir mums Europa ką nors duos: todėl savo parašo nesuraičiau nė po ne vienu, net ir dideles lėšas garantavusiu, projektu, kai šie daugelio lietuvių galvose rikiuojasi kaip keiksmažodžiai. Ir dalyvavimo tuose machinacijose išvengiau. Ačiū Perkūnui, kad, pažvelgęs atgal, nesuklydau – kuo visi jie baigėsi: teismais ir skandalais. Šiandiena šalyje liko tik samdiniai ir tas 1 proc. nomenklatūros ryklių, kurie noriai 20 metų tarnavo svetimiems Europos didžiųjų interesams, o ne saviems Lietuvos gyventojams. Tie Europiniai dainiai, buvo ir liko svetimų samdiniai, o šiandiena nori, kad mes jau jiems, mankurtams, tarnautumėme. Ačiū. Nereikia. Anksčiau buvo sąvoka – tėvynės išdavikas. Arba svetimos valstybės agentai, šnipai. Sovietmečiu apie pernelyg uolius lietuvius sakydavo, kad parsidavė Maskvai už trupinius. O šiandiena Lietuvos kultūrą, švietimą išdavęs, sumenkinęs ir daug nuostolių pridaręs, savo įsiteikiančiais sprendimais Briuseliui bei Vakarams pasitarnavęs, šalyje nemėgiamas asmuo, normalioje visuomenėje būtų teisiamas, dabar pasipuošė europinių vertybių puoselėtojo ir tarptautinio viešųjų ryšių specialisto etiketėmis. Kiek jų sulindo į Seimą ar į ministerijų kabinetus? Lietuvių etninės kultūros tradicija glaudžiai susieta su prigimtinio lietuvių tikėjimo raida. Tikiu, kad netrukus atsiras tokie projektai – „Europietiškų arba krikščioniškų vertybių įtaka lietuvių etninei kultūrai“. Ar įsivaizduojate, kokią žalą padarys ten užklydę etatiniai projektų liūtai ir norėdami įsiteikti pripainios ir suterš sakralumu alsuojančią bene subtiliausią mūsų paveldą? Sakote, mokiniai neturi motyvacijos kuo gali būti jiems įdomi lietuviška etninė kultūra? Ji visų pirma priklauso lietuvių tikėjimo dvasinei, po to gyvajai, tradicijai. Emigracijos, atsiprašau, trėmimų mastas Lietuvoje katastrofiškas. Šiandien Lietuvoje savo bažnyčias ar šventyklas turi visų religinių konfesijų žmonės: žydai, rusai, totoriai, mormonai ir t. t. Ar baimė sukausčiusi mūsų valdžioje esančius valdžios vyriškius ir moteriškes, ministerijų klerkus yra didesnė už jų galimybes padėti savo kraštui, grąžinti Jono Basanavičiaus idėjas? Kol Lietuvoje neiškils mūsų kunigaikščių tikėjimo šventykla, visos kalbos apie etninę kultūra bus bergždžios. Jokie projektai čia nepadės, o tik, kaip visada, daug prigadins ir suterš. Mes turime pastatyti šį statinį, tai padaryti kaip parodomąją protėvių-kunigaikščių, karžygių, žynių šventyklą mūsų vaikams. Įdomu tai, kad moters vieta, skirtingai nuo kitų religijų tokiose baltų šventyklose, buvo įspūdinga. Jos – vaidilutės, grūdų barstytojos, ugnies saugotojos šalia žynių ir vaidilų. Tai daug garbingesnės pareigos nei pardavinėti žvakes, ar tik valyti bažnyčios grindis. Šiandiena senosios lietuvių prigimtinio tikėjimo šventyklos estetika artima XXI a., kuriame ypač išaugusi moters vieta ne tik politikoje, bet ir visuomenėje. Galite paprieštarauti, sakyti, kad nuveskime mokinius į mišką, ten ir buvo protėvių šventykla, o ąžuolas – mūsų senolių altorius, alkvietėse, gamtadievystės apeigose. Taip būdavo, kai karai trukdė žmonėms susitelkti dvasinėms praktikoms. Tačiau, kai šalyje įsivyraudavo ramybė, tos gamtadievystės šventyklos, medinės, su akmeniniais pamatais, saulės, apskritimo formos, kaip po lietaus sudygdavo miesteliuose ir kaimuose. Dabar jų pamatų vietose stovi katalikiškos bažnyčios, nors dar yra akmenų jų prieigose, menančius amžinąją vaidilučių kurstomą ugnį, žynių vaidilų į aukštybes iškeltas rankas, laiminančias karius didžiavyrius prieš lemiamus mūšius dėl savo tikėjimo su kryžiuočių ir mongolų-totorių ordomis. Perkūno šventykla stovėjo dabartinės Vilniaus Katedros vietoje, po grindiniu tekėjo Vilnelės vanduo. Kokia tai buvo graži nuostabi tradicija? Negi šalia Vilniaus, Kauno neišdygs senojo lietuvių tikėjimo šventykla-muziejus, kuriame apeigas galėtų konstruoti teatro trupės, su dainomis, šokiais, atgaivindami šias nuostabias protėvių apeigas, ritualus? Pagaliau būtų idealu ruošti vaidilutes, žynius ir vaidilas. Šios institucijos irgi vertos švietimo institucijų dėmesio. Jau pavyzdį parodė, Jungtinėje Karalystėje keltų religiją pripažindami, aukšti vyraujančių religijų vyskupai, motyvuodami tuo, kad ši tradicija nepakenks, o praturtins ten gyvenančių žmonių kultūrą. Prūsų, kuršių, jotvingių, žemaičių Šventyklose buvo visi mūsų prigimtinio tikėjimo simboliai. Nemanau, kad krikščioniškos ideologijos puoselėtojai taip įnirtingai neigs Lietuvoje tokios šventyklos atsiradimo galimybę, juolab, kad tai siejasi su pažinimu tos nuostabios gamtadievystės tradicijos, kuri keliais tūkstančiais metų yra senesnė už krikščionybę, islamą ar budizmą. Netgi koptai, senieji Egipto krikščionys, vėliau liejo krokodilo ašaras, kad sunaikino pagoniškąją Egipto tikėjimo kultūrą ir šventyklas, daug pranašiškesnes bei dvasingesnes už jų pačių religiją. Kaip rašo lietuvių kilmės britų mokslininkas M. York knygoje „Pagonybės teologija“, „pagonybė medis iš kurio išaugo išsirituliojo daugelis religijų tame tarpe ir krikščionybė“. Visos mūsų pagoniškojo tikėjimo šventės jau įkorporuotos į krikščioniškąsias. Mes Lietuvos švietimo sistemoje šiandien turime neformalųjį ugdymą, kuris 90 proc. yra subkultūros ir popso institucija. Ar tai normalu? Ar čia nėra kaltės ir eilinių mokytojų, kurie pasiduoda šioms masinės kultūros įtakoms, o visi mažų miestelių „talentų konkursai“ stebina net ir europines vertybes labiau už tautines vertinančius, puoselėjančius mankurtus seimūnus ir naftalinu dvokiančios „tariamos demokratijos“ dainius.

Lietuvos „Talentų šou“ tapo amerikinės masinės kultūros ir anglakalbių fiesta. Mano paruošti auklėtiniai lietuviškas dainas dainuojantys vaikai gėdinami: „kaip jūs esate atsilikę ir dainuojate lietuviškai“? Didžiuojuosi, kad dirbdamas aukštosiose mokyklose, eilinėse mokyklose, vadinamame neformaliajame ugdyme pagal savo scenarijus su studentais, moksleiviais, suaugusiais pastačiau daugybę edukacinių muzikinių spektaklių, kuriuose vaidindavo daugiau kaip pusšimtis aktorių, ir su jais apkeliavome ne vieną šalies miestą, net ir užsienį. Kovo 8 d. grįžome iš Bistrampolio dvaro festivalio su savo sukurtu vodeviliu „Bitele, skrisk per Lietuvą“, kuriame vaidino Vilniaus G. Petkevičaitės-Bitės Suaugusiųjų Mokymo centro mokytojai, administracija ir mokiniai. Spektaklis buvo skirtas rašytojos, visuomenės veikėjos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gyvenimui. Jame vaidino visų kartų aktoriai nuo 16-mečio iki 70-mečio. Visus aktorius net sunku sutalpinti į 45 vietų autobusą. Aplankėme Pasvalio, Panevėžio, Šalčininkų rajonus, Lenkijos lietuvius. Į ką pavirto mūsų valstybiniai teatrai? Tai komercinio mėgėjiško niekalo institucijos. Aktorių valdomi teatrai tapo pajuokos objektai. Valstybinis Jaunimo ar Akademinis Nacionalinis teatras ir kt., palikus režisūros grandams, tapo nuokalne ar priekapius, mums, teatrinės kultūros saulėlydžio liudininkams. Kiek nacionalinių, lietuvių dramaturgų spektaklių ten galime išvysti? Kiek juose matosi etninė lietuvių tradicija? Deja. Kultūros ministerija per 20 metų nepasiteisino. Iš viso ar tokia buvo iki šiol ji reikalinga? Atėjo, manau, doras kultūros ministras, bet ar jis pakels tą biurokratijos suaižėtą citadelę – tarnauti žmogui, o ne gaujai. Gretimose valstybėse atsirado šimtai teatrų išlaikomų savivaldybių, kurių repertuare, daug etninių spektaklių. Kiek teatrų iki kultūringo miesto vardo reikėtų Vilniui? Dar 30. Prieš keturis šimtus metus Vilniuje buvo apie 60 didikų rezidencijų, kuriuose vyko tautiniai vaidinimai, koncertai, spektakliai, renginiai. Tai 4 kartus daugiau nei šiandien yra veikiančių teatrų ar koncertų salių. Teisi LR prezidentė Dalia Grybauskaitė, sudavusi stiprų smūgį laukinio kapitalizmo formų puoselėjimui šalyje po tariamos „demokratijos“ skraiste dirbusioms grupuotėms, gaujoms po skambių ir solidžių iškabų skraiste. Gyvename sovietinės oligarchų sistemos katakombose. Ir rinkos ekonomikos čia niekada nebuvo, ji buvo ir liko oligarchinė. Ir mūsų žmonės visus 20 metų buvo pratinami, kad šeimininkai bus kiti, toli, o mes – samdiniai. Tačiau tarpukaryje ketvirtis milijono vienkiemių, kuriuose gyveno ir senesni, ir jaunesni šeimos nariai, buvo savo ūkio, likimo bei savo gyvenimo šeimininkai, jiems nebuvo baisios nei JAV ekonominės depresijos, nei pasaulio ekonomikos sulėtėjimo smūgiai. Ką mes padarėme su savo tauta? 20 metų mes tiekiame vergus kitoms valstybėms, išsimokslinusius ir pareigingus. Eiliniai žmonės nevartoja žodžio „emigracija“, visi tai vadina trėmimais, net baisesniais nei Stalino laikais. Anais laikais, bent buvo viltis, kad sugrįši ir turėsi tėvynę. Dabar mes atėmėme tėvynę iš savo vaikų ir vaikaičių, sunaikinę etninės kultūros likučius, mes pasitrauksime ir iš pasaulio žemėlapio, jei tie patys mankurtai, europinių vertybių puoselėtojai, pseudo patriotai mus valdys. Norėtų daugelį metų Seime ar Vyriausybės koridoriuose besidarbuojantys, taip pat sovietinių pareigūnų vaikai ir vaikaičiai, kad jų sukurtą surogatinį laukinio kapitalizmo modelį su antiteisine teismų gaujų papročiais suformuotą struktūra laikytume „naujos lietuviškos demokratijos pažanga“. Lietuvos žmonės supranta, kad su tais pačiais puodais skanesnio viralo neišvirsi: per daug apipelijo ir surūdijo. Priminsiu tarpukaryje iki 1927 m. veikusius Mokytojų kursus, kurie, tautininkams sugrįžus į valdžią, buvo sėkmingai, be pasipriešinimo uždaryti vardan europinių standartų. Kuo buvo pavojingi Mokytojų kursai? Pirmiausiai tuo, kad mokytojais tapo daugelis 1918-1920 m. Nepriklausomybės kovų dalyviai arba jų šeimų nariai. Patriotiškai nusiteikę kovotojai norėjo būti mokytojais, šviesti ir ugdyti Lietuvos jaunimą. „Nebus mokytojų, neliks Lietuvos, nebus sukurta tautiška švietimo koncepcija, vėl tapsime kitos valstybės pavergti“ – toks buvo tais laikais devizas. O šiandien ar be kultūringos, liaudies tautinės mokyklos, ar įmanoma laisva ir demokratinė Lietuva? Tarpukaryje žmonės, kovoję fronte su ginklu rankose, atėjo į šiuos kursus būdami įvairaus amžiaus. Kursai neduodavo aukštojo išsilavinimo, tačiau juose buvo ruošiami etnokultūros specialistai popamokinei veiklai. Būtent šių pedagogų, primenu neturėjusių aukšto mokslo diplomų, ir vystėsi tarpukario tautinė švietimo reforma. Ji, kaip ir žemės ūkio reforma, per 20 metų išugdė laisvą jaunąją lietuvininkų kartą. Juos sutikau ne tik gyvendamas JAV, keletas šimtų tokių tikrų savo šalies tarpukario švietimo sistemos auklėtinių gyvena ir Lietuvoje. Tačiau jų balso negirdime. Nenorime išgirsti sąžiningų tautiškai nusiteikusių žmonių nuomonės. Visa laimė, kad jų dar turime.

Etninė kultūra , , , , , , , , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra