Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė paragino Seimą išsaugoti Rasos (Joninių) šventę

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Etninės kultūros globos tarybos (EKGT) pirmininkė Dalia Urbanavičienė raštu kreipėsi į Seimo pirmininkę bei Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komitetą, reikšdama susirūpinimą siūlymais iš šventinių dienų sąrašo išbraukti Rasos (Joninių) šventę, vietoje jos nedarbo diena įteisinant Kūčias.
 
Taryba pasisako prieš siūlymą panaikinti Rasos (Joninių) šventę. Primenama, kad ši šventė turi labai senas tradicijas ir yra svarbiausia kalendorinė vasaros šventė, o pirmieji jos paminėjimai siekia XIII a.. Istoriniuose šaltiniuose ji dar vadinta Kupolių švente, o po krikščionybės įvedimo – Joninėmis.
 
Nors vidurvasario šventės yra švenčiamos daugelyje Europos šalių, tačiau lietuviškoji Rasos šventė pasižymi ypatingu papročių turtingumu, įvairove ir įprasminta simbolika, tuo gerokai pralenkdama kitas Europos šalis, išskyrus tik Latviją, kurioje iki šiol yra išlikusi tradicija švęsti Lyguo ir Janio šventes net dvi dienas.
 
Primenama ir ta išskirtinė Rasos šventės reikšmė, kad būtent nuo šios šventės atgaivinimo 1967 m. ir prasidėjo folklorinis judėjimas Lietuvoje, vėliau tapęs bene didžiausiu visoje buvusioje Tarybų Sąjungoje ir įgavęs ryškų rezistencinį pobūdį.
 
„Dėl šio judėjimo išplitimo didele dalimi vėliau ir kilo „dainuojamoji revoliucija“, padėjusi Lietuvai atgauti nepriklausomybę.“ – rašoma EKGT pirmininkės rašte.
 
Etninės kultūros globos taryba šiemet rugsėjo 20 d. raštu kreipėsi į Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narius, siūlydama įteisinti kaip nedarbo dienas Vėlinių (lapkričio 2 d.) ir Kūčių (gruodžio 24 d.) šventes.
 
Kiek vėliau spalio 15 d. grupė opozicinės Socialdemokratų partijos frakcijos narių Seimo sekretoriate įregistravo Darbo kodekso įstatymo 162 str. pataisą, kuria buvo pasiūlyta Kūčias skelbti šventine diena. Šis siūlymas susilaukė atgarsio ir šiuo metu Seime yra svarstomi Darbo kodekso įstatymo 162 straipsnio pakeitimo projektai, numatantys Kūčioms suteikti švenčių dienos statusą.
 
LR Vyriausybė pritarė šventinei Kūčių dienai su sąlyga, jei bus iš sąrašo išbraukta kokia nors kita šventė ir pasiūlė išbraukti gegužės 1-ąją „Tarptautinę darbo dieną“. Tačiau pasigirdo ir siūlymų išbraukti tradicinę kalendorinę Rasos (Joninių) šventę.
 
Etninės kultūros globos taryba (EKGT) yra Seimui pavaldi institucija, kuriai pagal Etninės kultūros globos pagrindų įstatymą yra pavesta atlikti Seimo ir Vyriausybės eksperto ir patarėjo funkcijas etninės kultūros valstybinės globos ir politikos klausimais.
 
Daugiau žinių: Dalia Urbanavičienė, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė, tel.: 8-699 04237, el. p.: daliau@gmail.com
 
 
***
 
ETNINĖS KULTŪROS GLOBOS TARYBA
 
Valstybės biudžetinė įstaiga, adresas J .Tumo-Vaižganto 4-1, LT-O1108 Vilnius.
Tel. (8 5) 210 7161,f aks.( 8 5) 210 7160,e l. p. etnoeloba@lrs.ltw, www.etnotaryba.lrs.lt
Duomenys kaupiami r saugomi Juridinių asmenų registre, kodas18875661
 
 
2010-12 -02 Nr. S- // 8
 
Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkei Irenai Degutienei
Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto nariams
 
DĖL BUTINYBĖS IŠSAUGOTI RASOS (JONINIŲ) ŠVENTINĘ DIENĄ
 
Etnines kultūros globos taryba (toliau – Taryba) 2010-09-20 raštu Nr. S-87 kreipėsi į Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narius siūlydama įteisinti kaip švenčių dienas Vėlines (lapkričio 2 d.) ir Kūčias (gruodžio 24 d.). Džiugu, kad šis siūlymas bent iš dalies susilaukė atgarsio ir šiuo metu Seime yra svarstomi Darbo kodekso įstatymo 162 straipsnio pakeitimo projektai, numatantys Kūčioms suteikti švenčių dienos statusą.
 
Deja, LR Vyriausybei pagarsinus pritarimą šventinei Kūčių dienai su sąlyga, jei bus iš sąrašo išbraukta kokia nors kita šventė, pasigirdo siūlymai išbraukti kitą labai svarbią lietuvių tradicinę šventę – Rasas (Jonines).
 
Taryba pasisako prieš tokį siūlymą panaikinti Rasos(Joninių) šventę, kadangi ji turi labai gilias tradicijas Lietuvoje (pirmieji paminėjimai siekia istorinius XIII a. šaltinius) ir yra svarbiausia kalendorinė vasaros šventė. Nors vidurvasario šventė yra žinoma ir švenčiama daugelyje Europos šalių tačiau lietuviškoji Rasos šventė (seniau dar vadinta Kupolių šventė, o po krikščionybės įvedimo įgavusi Joninių pavadinimą pasižymi ypatingu papročių turtingumu, įvairove ir įprasminta simbolika, tuo gerokai pralenkdama kitas Europos šalis, išskyrus tik kitą baltų žemę – Latviją (kurioje iki šiol yra išlikusi gyvoji tradicija švęsti Lyguo ir Janio šventes net dvi dienas). Be to, Lietuva pasižymi pastaraisiais dešimtmečiais susiformavusia dar viena išskirtine Rasos šventės reikšme: būtent nuo šios šventės atgaivinimo 1967 m. prasidėjo folklorinis judėjimas Lietuvoje, vėliau tapęs bene didžiausiu visoje buvusioje Tarybų Sąjungoje ir įgavęs ryškų rezistencinį pobūdį. Dėl šio judėjimo išplitimo didele dalimi vėliau ir kilo „dainuojamoji revoliucija“, padėjusi Lietuvai atgauti nepriklausomybę.
 
Pridedama: Rasos (Kupolių, Joninių) šventės papročių aprašas (2 psl.)
 
Tarybos pirmininke Dalia Urbanavičienė
 
 
***
 
Rasos (Joninių) šventės papročių aprašas
 
Nuo seniausių laikų įvairiose šalyse, taip pat ir Lietuvoje, žmonės pažymėdavo saulėgrąžos metą – pačią trumpiausią dieną ir pačią trumpiausią naktį. Tai šventė, kurios metu žmogus bandė savo buvimą žemėje tapatinti su besikeičiančia gamta, stengdamasis įspėti jos paslaptis, gausiomis apeigomis, aukojimais ir būrimais užtikrinti būsimą derlių. Ši šventė, kaip ir Kalėdos, buvo tam tikra riba, nuo kurios vėl būdavo iš naujo skaičiuojamas laikas, nes iki jos vyksta augalijos augimas, o po jos – nykimas. Lietuviams tai buvo svarbiausia vasaros šventė, kurios apeigoms ir linksmybėms neprilygo jokia kita lietuvių tradicinė kalendorinė šventė.
 
Pirmasis žinomas istorinis šaltinis apie šią šventę siekia XIII a. – tai 1262 m. Ipatijaus metraštis, kuriame šventė paminėta Kupolės vardu. Kiti senieji šaltiniai bei pavadinimų etimologija rodo, kad seniau kupolės reiškė ne vienadienę šventę, bet ilgesnį periodą. Šiam periodui priklausė antrąją Sekminių dieną švenčiami sambariai (kaimo bendruomenės rengiama šventė šalia javų lauko), kurie Rytų Lietuvoje buvo vadinami kupolia,  kupoliomis arba kupinėmis. M. Stryjkowskis XVI a. teigė, kad kupalą lietuviai šventę ilgą laiką, o ypač gegužės mėn. 25 d. ir birželio 25 d. – taigi Sekminės taip pat priklausė tam laikotarpiui. Lankydami rugius per Sekmines, rytų aukštaičiai giedodavo kupolines parugines giesmes („Oi ta ta, kupolia graži“, „Kupalia rožė“ ir kt.). Kupolinės buvo giedamos ir po Joninių per Petrines, o apie Liškiavą (Varėnos r.) kupolinėmis dienomis buvo vadinamas visas laikotarpis nuo Joninių iki Petrinių.
 
XV a. istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas kitas vidurvasario šventės pavadinimas: Lietuvoje lankęsi žmonės iš kitų kraštų rašė, kad Vilniuje buvo švenčiama Rasos šventė. Rytinėje miesto dalyje, maždaug toje vietoje, kur dabar yra Rasų kapinės, ant kalnelių ir kloniuose buvo deginami laužai, aplink kuriuos žmonės šoko, dainavo, valgė ir gėrė. Rasos pavadinimas greičiausiai kilo iš to, kad tuo laikotarpiu rasoja (žydi) rugiai, be to, buvo tikima, jog šventės rytą iškritusi rasa turi ypatingų galių, suteikia grožį ir sveikatą.
 
Įvedus krikščionybę, šventė buvo pavadinta Joninėmis arba šv. Jono diena. Nepaisant to, krikščionių hierarchai vidurvasario šventę stengėsi „ištrinti“ iš liaudies papročių, nors kartais joje dalyvaudavo net kunigai. 1683 m. Vilniaus vyskupas St. Pacas ganytojiškame laiške draudė kunigams šv. Jono dieną „asistuoti“ šokiuose aplink medį ir ugnį. Žemaičių vyskupas J. M. Karpis 1717 m. laiške vyskupijos dvasininkams piktinosi, kad tą dieną kaimuose ir miestuose vis dar deginami laužai, prie jų susirinkęs jaunimas eina ratelius ir „visą naktį praleidžia linksmybėje“.
 
Nepaisant draudimų, daug kur Lietuvoje tradicija linksmintis per trumpiausią vidurvasario naktį išliko iki šių laikų. Kapsai XX a. pirmojoje pusėje sakydavo: „Kuri merga neidavo Joninių naktį dainuoti, tos vartus ant juoko apkaišydavo visokiomis nuo kelio surinktomis piktžolėmis“. Degutiškiai (Zarasų r.) tikėdavo, kad jei šventinę naktį nemiegos, visus metus bus sveiki ir laimingi. M.Valančius aprašė žemaičių švenčiamą vidurvasario šventę: „Nuo senų gadynių lig mūsų amžiaus šv. Jono naktį jaunuomenė, vaikinai su mergikėmis, gebėjo sueiti į artimus beržynus ir ąžuolynus, <…> berželiais kurdavo didelę ugnį. Tuo tarpu vienas antras vaikinas, kankles ar skripkas atsinešęs, pradėjo skambinti ir džirškinti… <…> Pailsėjus vėl suniko šokti ir taip bruzdėjo iki pat gaidžiams pragystant“.
 
Jurgis Dovydaitis aprašė Joninių papročius 1935 m.: „Lietuviai, kurie iš viso nelabai mėgsta kuopuotis ir bendrauti, Joninių išvakarėse visi kas tik gali skuba į paežeres, kuria laužus, kelia į medžius aukštas, pakuluotas kartis ar tošimis apsuktus beržus, degina juos, kad jie šviestų kuo ilgiausiai, per visą naktį, kol patekės saulė ir būtų matyti iš toli.“
 
Šventės metu svarbiausia reikšmė tenka saulei ir ugniai. Joninių ugnis – tai atsitolinančios saulės pagerbimas, atsisveikinimas su ja ir prašymas sugrįžti. Šventės išvakarėse namų židiniai būdavo gesinami ir iš naujo įkuriami Joninių laužo žarijomis ar ugnimi, tikint, kad saulėgrąžos nakties laužo ugnis turi nepaprastą galybę, kuri apsaugos nuo nelaimių, atneš šeimai sveikatą ir santarvę.
 
Šventėje buvo garbinama suvešėjusi augalija, kupoliaujama renkant įvairius žolynus. Buvo tikima, kad šventės išvakarėse surinkti augalai turi magiškų galių, gydo įvairias ligas, atneša laimę, išburia ateitį. Be gėlių vainiko neapsieidavo nė viena mergina, su vainikais šią vasaros naktį susiję daug apeigų ir būrimų.
 
Per šią šventę ypatingas dėmesys skiriamas ir vandeniui, turinčiam galią atgaivinti žemę ir suteikti jai vaisių. Dėl to daug apeigų būdavo atliekama prie vandens ir su vandeniu – žmonės patys maudėsi ir maudė gyvulius, merginos plukdydavo vainikus, buvo renkama stebuklingoji rytmečio rasa.
 
Buvo tikima, kad Joninių naktį, kaip ir Kūčių, vyksta įvairūs stebuklai, iš kurių bene labiausiai žinomas yra paparčio žiedo trumpalaikis pražydėjimas – kas tą žiedą randa, gauna aiškiaregystės galią, amžiną laimę ir sveikatą.
 
Šiame apraše paminėta tik nedidelė dalis svarbiausių Rasos (arba Kupolių, Joninių) šventės papročių, išsamesnių duomenų apie juos galima rasti įvairiuose leidiniuose, pavyzdžiui:
 
1. Lietuvių kalendorinės šventės / sudarė Birutė Imbrasienė/. Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras. Vilnius, 1990, p. 62-71.
2. Dalia Urbanavičienė. Lietuvių apeiginė etnochoreografija. Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, 2000, p. 338-350.
3.
Kupole rože. Sekminių-Joninių dainuojamoji tautosaka / sudarytoja Loreta Mukaitė-Sungailienė. Vilnius: LLKC, 2004.
 
Parengė Dalia Urbanavičienė
 
 
V. Daraškevičiaus nuotr.
 
Nuotraukoje: Trumpiausios nakties ugnys

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra