Erškėtyno paslaptys

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Įvažiavus į Lazdininkų kaimą iš Darbėnų pusės (Kretingos raj.), į akį krinta medinė nuoroda į „Erškėtyną“. Žmonės kalba, jog šiame, rodos, niekuo neišsiskiriančiame miške galima išvysti šį tą neįtikėtino, ar net stebuklingo. Būtent dėl tų stebuklų čia išdygo koplytėlė Dangaus Karalienei, tamsiais vakarais tampanti šviesiausia miško vieta: žmonės vis atvažiuoja, kas švento vandens pasisemti, kas prašymų žvakutę uždegti.

Robertas Gedvydas Skrinskas savo knygoje „Piligrimo vadovas po stebuklingas Marijos vietas“ rašo, jog stebuklinga šio krašto istorija prasidėjo dar caro laikais.
Pirmiausiai trumpai apie vengrus. XIX a. dalis Lenkijos žemių su Krokuva atiteko Austrijai (nuo 1867 m. Austrija-Vengrija.). Tad iš Habsburgų imperijos lenkai bei kiti jos gyventojai dažnai keliaudavo į Rusijai priklausančią Lenkijos dalį. Dalis šių atvykėlių pasiekdavo ir Lietuvą, kur dažniausiai buvo vadinami vengrais, nors dauguma jų buvo slavai, visų pirma lenkai.
„Vengrai“ užsiimdavo prekyba, vertėsi įvairiais amatais, gydė žmones žolelėmis ir burtais, pardavinėdavo meilės vaistus ir kt. Dar buvo geri kastruotojai, tekintojai, dažytojai, peilių galandytojai. Lietuviai daugiausiai buvo žemdirbiai. Tad „vengrai“ darbo Lietuvoje susirasdavo, nors lietuviai į juos žiūrėdavo su nepasitikėjimu, vengdavo juos vienus palikti troboje. Toks nepasitikėjimas turėjo pagrindo, nes „vengrai“ dažnai būdavo visokie valkatos bei sukčiai. Vysk. M. Valančius perspėjo žmones, kad nepasitikėtų „vengrais“, netikėtų jų burtais, nesileistų apgaudinėjami.
„Vengrai“ išsiskirdavo margais drabužiais ir marga lazda su kukele (kukelė – tam tikros formos storasis lazdos galas.) Klajodami po Lietuvą, jie kartais įsikurdavo ilgesniam laikui ir versdavosi amatais. Prieš I pasaulinį karą „vengrai“ Lietuvoje išnyko. Vėliau vengrais kartais būdavo vadinami keleiviai, kurie turėjo lazdą su kukele.
Taigi vienas vengras buvo džiovininkas. Ėjo jis keliuku per Joskaudos mišką. Dabar Erškėtynu vadinamoje vietoje pavalgė ir atsigulė pailsėti, užmigo. Jam sapne pasigirdo balsas: „Palik mane čia“. Žmogus atsibudo ir nežinojo, ką čia reikia palikti. Susiruošė eiti ir mato, kad negali pajudinti savojo krepšio. Jis suprato, kad kažką iš krepšio reikia čia palikti. Išėmė iš jo Marijos paveikslą ir padėjo prie akmens. Lengvai pakėlė tada savo krepšį ir pasijuto visai sveikas. Jis nuėjo į Joskaudos kaimą ir papasakojo, ką patyręs. Tada atvedęs žmones parodyti savo nuotykio vietą. Žmonės toje vietoje pastatę koplytėlę. Kiek laiko ji ten išbuvo, nežinoma. Stovėjusi prie eglės, kurios dabar nebėra. Kita koplytėlė buvo prie akmens, iš po kurio teka šaltinis.
Tačiau stebuklai nesiliovė. Adomo Stoncelio straipsnyje „Mūsų Erškėtynas“ pasakojama, kad 1926 m. Sekminių naktį Lazdininkų kaimo gyventojai Barborai Pocienei sapne apsireiškė Švč. Mergelė Marija ir paprašė Alkos kalno papėdėje, kur iš žemės žiemą vasarą trykšta šaltinis ir žydi erškėčiai, o viršūnėje šimtmečiais vaidilutės kūreno Šventąją ugnį, būtų pastatyta koplyčia jos ir jos sūnaus Jėzaus Kristaus pagerbimui. Gal ir ne visi patikėjo Barboros pranašystėmis, bet jos užsispyrimo ir pamaldumo dėka tais pačiais metais nedidelė medinė koplytėlė buvo pastatyta. Prie jos melsdamiesi Lazdininkų ir aplinkinių kaimų žmonės patyrė dangiškų malonių. Todėl 1930 – Vytauto Didžiojo – metais čia buvo pastatyta nauja, daug didesnė, mūrinė koplyčia.
Kiekvienais metais, per Sekmines, čia susirinkdavo minios žmonių, atvažiuodavo Darbėnų parapijos klebonas, Kretingos vienuolyno vienuoliai aukodavo šventas Mišias. Po jų vykdavo Pavasarininkų, Šaulių ar kitų organizacijų gegužinės, jaunimo pasilinksminimo popietės.
Tik sovietams okupavus Lietuvą, prie koplyčios ir jos pašonėje buvo griežtai draudžiamas bet koks žmonių susibūrimas. Kunigams buvo uždrausta koplyčioje aukoti šv. Mišias bei atlikinėti kitas liturgines apeigas. Nepaisant visų draudimų, žmonės pavieniui ir būreliais susirinkdavo pagiedoti, pasimelsti, paprašyti Dangaus karalienės paguodos ir užtarimo. Čia ir partizanai priimdavo priesaiką.
Išsivadavus iš okupantų priespaudos, vėl atgijo ir Erškėtynas. Kasmet čia aukojamos šv. Mišios. Šimtai susirinkusiųjų dėkoja Dievui ir Marijai už padarytą stebuklą, atgaunant Lietuvos Nepriklausomybę. Vėl iš naujo statomi paminklai ir kryžiai.
Pirmasis paminklas čia buvo pastatytas 1944 m. – už išgelbėtą gyvybę. Jį pastatė Vladas Baužys, laimingas ir sveikas grįžęs iš Plechavičiaus armijos. O 2004 m. Antano Baranausko ir tautodailininko R. Puškoriaus iniciatyva, prie visų keliukų, kurie veda į Joskaudos miško papėdę, Erškėtyną, pastatyti koplytstulpiai su rodyklėmis ir Švč. Mergelės Marijos išskaptuotu atvaizdu. Žmonės kalba, jog ši vieta – lyg antrasis Kryžių kalnas, kasmet sukviečiantis būrelius maldininkų pasigrožėti žemaičių motinos žemės kampeliu.
Erškėtyne vykusią istoriją perteikė rašytoja Nelė Mazalaitė-Kruminienė apsakyme „Vanduo iš Erškėtupės“ (knygoje „Legendos apie ilgesį“ 1948m.).

Autorės nuotr.

Nuotraukoje: Raudonų plytų koplyčia, vietoj anksčiau čia stovėjusios medinės, Erškėtyne buvo pastatyta 1930 m.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra