Ernestas Parulskis. Du skirtingai nepastatyti muziejai

Autorius: Data: 2014-10-06, 08:37 Spausdinti

Keli įvykiai priminė seną, na – apysenę, Vilniaus istoriją. Trumpai ją papasakosiu. Prieš daugiau nei dešimt metų Vilniaus meras susitiko su Guggenheimo muziejaus direktoriumi Thomu Krensu ir pasikalbėjo apie galimybę steigti muziejaus filialą Vilniuje. T. Krensas tuomet, 2003-aisiais, vėl pradėjo savo muziejaus ekspansionistinę politiką, atidaręs du filialus Las Vegase, vieną iš jų – kartu Sankt Peterburgo Ermitažu. Dabar jie abu uždaryti, bet optimistiniais ikikriziniais laikais ateitis atrodė visiškai palanki įvairiausiai plėtrai.

Bendras muziejinis verslas su rusais Guggenheimo direktoriui patiko, tad hipotetinis Vilniaus projektas irgi buvo papildytas Ermitažo dalyvavimu. 2008-aisiais planai tapo dar labiau apčiuopiami – visuomenei buvo pristatytas būsimo muziejaus pastatas. Zaha Hadid kūrinį iš trijų konkurso dalyvių laimėtoju paskelbė komisija, kurioje posėdžiavo ir abiejų užsienio muziejų direktoriai, ir mūsiškiai politikai. Maketo rodymas visuomenei turbūt tapo šios istorijos pozityviuoju piku, nes per pusmetį viskas – ekonomika, valdžia, vyriausybė ir lūkesčiai – pasikeitė, ir hipotetinis muziejus liko skaitmeninėje erdvėje.

Liūdniausia tai, kad mes taip ir nespėjome panagrinėti užsienio specialistų parengtos ekonominės studijos. Smalsiausieji sudalyvavo šios studijos santraukos prezentacijoje – ją, beje, ir dabar galima atrasti Jono Meko vizualiųjų menų centro tinklapyje. Šioje prezentacijoje analitinės ekonomikos nėra daug. Yra keliolika trafaretinių teiginių apie Europos centrą ir aprašoma „išskirtinė sėkmės istorija naujai Europai“.

Realus skaičius vienas – pastatas Lietuvai kainuotų apie 300 mln. litų (primenu, kad prezentacijoje kalbama apie 2009 m.), o, sakykim, sufantazuotų skaičių buvo paskelbta daugiau. Štai tyrėjai rašo, kad vilnietišką Ermitažo-Guggenheimo muziejų aplankytų 400 tūkst. žmonių. Tik dvigubai mažiau, nei tais metais aplankė pirminį, originalų Guggenheimo muziejų Niujorke. Kitokių duomenų – muziejaus išlaikymo kaštai, licencijų kainų, kūrinių kolekcijos kaupimo strategijos, parodų organizavimo taktikos – studijos prezentacijoje nebuvo.

Neseniai šią prezentaciją vėl susiradau ir Vilniaus Guggenheimo istoriją prisiminiau pavakarojęs su keliais architektais. Bekalbant išgirdau, kad net du iš mano pašnekovų sudalyvavo Guggenheimo muziejaus Helsinkyje konkurse. Šiek tiek nustebau. Kažkodėl buvau įsitikinęs, kad 2009 m. prasidėjęs Guggenheimo fondo koketavimas su Helsinkiu pasibaigė 2012-aisiais, kai Suomijos sostinės savivaldybės taryba atmetė niujorkiečių pasiūlymą.

Pirmoji Helsinkio byla mums įdomi dėl jos tęstinumo. Helsinkis, kaip ir Vilnius, pats užsinorėjo solidaus tarptautinio muziejaus. Ir dėl turistų, ir dėl garbės – suomiai vieninteliai iš skandinavų negali parodyti kolekcijos su globaliai atpažįstamais vardais.

Amerikiečiai, turbūt ilgai negalvoję, šiek tiek pakoregavo ką tik atmestą Vilniaus pasiūlymą ir pateikė jį Helsinkio tarybai. Šį kartą su dosniais skaičiais. Juos matant galima įsivaizduoti, kas būtų įvykę Vilniuje realizavus projektą. Taigi už teisę įsigyti muziejų su vardu Helsinkiui reikėtų sumokėti 130 mln. eurų už statybas – tai maždaug atitinka ir Vilniaus sąlygas. Vėliau miestui tektų mokėti už muziejaus išlaikymą – 14 mln. eurų per metus. Pusę išlaidų turėtų grįžti pardavus bilietus. Lankytojų plane buvo pažadėta daugiau nei Vilniui – virš pusės milijono.

Guggenheimo fondas atvežtų nuo penkių iki aštuonių parodų per metus, už kurias tektų mokėti metinį 20 mln. eurų licencinį mokestį. Na, o įžūliausias pasiūlymas buvo dėl pastovios kolekcijos – fondas ją pasiūlė perkelti iš seniai veikiančio Helsinkio meno muziejaus. Projektas buvo atmestas, bet istorija nesibaigė.

Praėjusiais metais Guggenheimo fondas pateikė Helsinkio savivaldybei naują pasiūlymą. Jame nebeliko noro perimti miesto muziejaus kolekciją. Licencijos mokestį fondas nusprendė rinkti pats iš mecenatų. Administravimo ir veiklos kaštus sumažino 10 proc. Ir nutarė surengti ne kelių kviestinių žvaigždžių, o atvirą, anoniminį architektūros konkursą. Už Guggenheimo fondo pinigus. Na, o Helsinkio savivaldybė į konkurso sąlygas leido įtraukti buvusio uosto teritoriją – be jokių tolimesnių įsipareigojimų.

Štai šiame konkurse mano pašnekovai ir sudalyvavo. Apie savo galimybes mūsų architektai kalbėjo liūdnokai. Rugsėjo viduryje fondas pranešė, kad sulaukė neįtikėtinos dalyvių gausos – atsiųsti 1715 darbų iš 77 šalių, daugiausiai iš JAV, Italijos, Jungtinės karalystės, Suomijos, Prancūzijos ir Japonijos. Gruodžio 2-ąją bus paskelbti į trumpąjį sąrašą atrinkti projektai, o kitų metų liepą bus paskelbtas nugalėtojas, gausiantis sąlyginai kuklią 100 tūkst. eurų premiją.

Gali atsitikti taip, kad šie pinigai bus vienintelė laimėtojo satisfakcija, nes, pakartosiu, Helsinkio rankos laisvos. Manau, kad suomiai derėsis ir išsiderės dar palankesnes sąlygas. Kodėl visa tai neįvyko Vilniuje? Galimą atsakymą radau jau cituotoje ekonominės studijos prezentacijoje. Ten, viename iš paskutinių puslapių, parašyta: „Klaidinga nuomonė, kad Ermitažo ir Guggeheimo muziejai nori statyti muziejų Lietuvoje. Ne jiems, o pirmiausia mums jo reikia“. Helsinkyje situacija yra kitokia – muziejaus pirmiausia reikia „jiems“.

Aš neradau argumentų, kodėl Guggenheimo fondas taip atkakliai veržiasi į Helsinkį. Šiek tiek įtariu, kad tai susiję su šiaurietišku pragmatizmu.

Komentaras skambėjo LRT Radijo laidoje „Kultūros savaitė“

Zenekos nuotr.

Kultūra , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra