Mokslo ir enciklopedijų leidimo centro (MELC) darbuotojai ant Merkinės piliakalnio. V.Žeimanto nuotr.

Vytautas ŽEIMANTAS

Mokslo ir enciklopedijų leidimo centras (MELC) baigė leisti naują enciklopediją – „Lietuva“. Tai iliustruotas mokslinis informacinis leidinys apie Lietuvą, kurį rengėjai sutalpino į keturius tomus. Pirmas pasirodė 2008 m., antras – 2010 m., trečias -2012 m., paskutinis – praėjusių metų pabaigoje. Naująją enciklopediją sąlyginai galima padalyti į dvi dalis. Vieną dalį sudarytų pirmas tomas, kuriame pateikti išsamūs apžvalginiai straipsniai apie Lietuvą: Bendros žinios, Gamta, Gyventojai, Konstitucinė santvarka, Teisėsauga, Visuomenė ir politika, Krašto apsauga, Sveikatos apsauga, Socialinė apsauga, Užsienio politika, Bažnyčia ir religija, Istorija, Mokslas, Kultūra, Švietimas, Ūkis, Sportas ir Pasaulio lietuviai. Antrąją dalį sudarytų trys kiti tomai, į kuriuos tilpo žymiausi Lietuvos žmonės.

Enciklopediją išleido patyręs lietuvių enciklopedininkų kolektyvas, kuriam vadovavo vyriausiasis redaktorius Antanas Račis. Straipsnius rašė garsiausi Lietuvos mokslininkai. Keturtomę enciklopediją “Lietuva” sudaro per 4000 iliustruotų puslapių. Apipavidalino dailininkas Alfonsas Žvilius.

“Enciklopedija pirmiausia skiriama tiems, kurie neįsigijo “Visuotinės lietuvių enciklopedijos”, bet nori gauti enciklopedinės informacijos apie Lietuvą ir visų laikų Lietuvos žmones. Šis leidinys buvo rengiamas “Visuotinės lietuvių enciklopedijos” straipsnių pagrindu”, – teigia Antanas Račis.

Lietuvai skirti tomai labai skiriasi

Be abejo, „Vorutos “ skaitytojams, besidominantiems enciklopedijų leidimu, kils klausimas, kuo skiriasi enciklopedijos „Lietuva“ pirmas tomas nuo 2007 m. išleisto „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ dvyliktojo tomo, irgi skirto Lietuvai. Aš pasidėjau abu tomus ant stalo ir pabandžiau surasti atsakymą į šį klausimą. Suprantama, abejose knygose rašoma apie Lietuvą. Pasireiškia ir enciklopedijų kūrimo specifika – čia neprifantazuosi. Tačiau informacijos apimtimi abiejų enciklopedijų tomai labai skiriasi. Daugelis „Lietuvos“ straipsnių išplėsti, papildyti naujomis žiniomis, kai kurie – patikslinti. Yra patalpinta straipsnių ir iš kitų „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ tomų. Gerai tai, kad apžvalginius straipsnius papildo informacija apie svarbiausius konkrečius objektus.

Jau pačioje pradžioje, straipsnyje „Administracinis paskirstymas“ randu įdomią naujovę: žemėlapį „LDK administracinis teritorinis paskirstymas po Liublino unijos“. Jame randu Trakų vaivadiją, nusidriekusią nuo Gardino ir Augustavo iki Panevėžio ir Biržų. Vilniaus vaivadijoje – Lyda, Ašmena, Ukmergė, Anykščiai, Breslauja. Naugarduko vaivadijoje – Nesvydžius, Sluckas, Slanimas. Be to dar Brastos, Minsko, Polocko, Vitebsko, Mstilavlio, Smolensko vaivadijos.

Palyginau abejų tomų straipsnius, skirtus gamtai. Enciklopedijoje „Lietuva“ radau daug papildomos informacijos. Žymiai išplėstas straipsnis „Saugomos teritorijos“. Yra aprašyti rezervatai – Čepkelių, Kamanų, Kernavės, Viešvilės, Žuvinto. Yra neskelbtos informacijos apie mūsų valstybėje esančius penkis nacionalinius parkus, botanikos ir zoologijos sodus.

Žymiai platesni ir kiti enciklopedijoje „Lietuva“ esantys straipsniai. Vien tas faktas, kad joje yra 1280  puslapių, kai, tuo metu „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ dvyliktame tome – tik 848 puslapiai, daug ką pasako.

Istorija baigiasi šiomis dienomis

Norėčiau išsamiau pakalbėti apie skyrių, skirtą Lietuvos istorijai. Nors čia žodis „skyrius“, mano nuomone, nelabai tinka. Beveik šimto puslapių apimties, gausiai žemėlapiais ir kita iliustracija papildytas „Istorijos“ skyrius, išleistas atskirai, taptų nauja Lietuvos istorijos knyga.

Straipsnius rašė daug istorikų, kiekvienas, suprantama, savaip, o enciklopedija – dalykas rimtas, čia daugiabalsis choras netinka. Todėl šis redagavimo darbas buvo patikėtas Lietuvos istorijos redakcijai, kūrybingam ir darbščiam kolektyvui, kuriame darniai dirbo ir vienas kitą papildė tokie patyrę enciklopedininkai kaip Vytautas Spečiūnas (deja, 2008 m. mirė), Algirdas Matulevičius ir vidutinio bei jaunesnio amžiaus redaktoriai – Laimutė Rupšytė, Gintautas Ereminas, Arvydas Gaidys, Vytautas Smilgevičius, Antanas Šulga ir Danguolė Račkytė.

Dabar jau turime daug monografijų, skirtų Lietuvos istorijai. Jas rašė žinomi mūsų krašto istorikai. Vieni ją baigdavo Vytauto Didžiojo valdymo metais (Z. Ivinskis), kiti rašydavo iki Liublino unijos (E. Gudavičius), iki 1795 metų (Z. Kiaupa, J. Kiaupienė, A. Kuncevičius, A. Bumbliauskas), iki 1917 metų (M. Jučas, I. Lukšaitė, V. Merkys).  „Lietuvos “ enciklopedijoje mūsų valstybės istorija baigiasi šiomis dienomis. Dar spėjama įrašyti 2007.12.02 datą – Lietuvos prisijungimą prie Šengeno erdvės. Tai jos pranašumas prieš kitas panašaus pobūdžio knygas.

Žemėlapiai

Apie žemėlapius norėtųsi pakalbėti atskirai. Jų enciklopedijoje yra daug ir tikrai vertų dėmesio.

Įdomus jau pirmasis Istorijos skyriaus žemėlapis „Lietuvos žemių konfederacija ( 12 a. pab. – 13 a. pr.)“ Tai originalus archeologės profesorės Reginos Kulikauskienės žemėlapis, patobulintas profesoriaus Aleksiejaus Luchtano.

Dideli ir informatyvūs yra žemėlapiai „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 13 a.-15 a. viduryje“ ir  „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 15 a. viduryje – 16 amžiuje“. Tai mūsų valstybės klestėjimo laikas, stiprybės apogėjus: nuo Baltijos iki Juodosios jūros…

Laikotarpį po Liublino unijos iliustruoja  žemėlapiai „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė Abiejų Tautų Respublikoje“ 17 a.-18 a. 1 pusėje“ ir „Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalinimai“.

Žemėlapyje „Lietuvos Respublika (1920- 40)“ yra parodytas ir Klaipėdos kraštas, 1923 metais sujungtas su Lietuva, teritorijos, kurias 1939.10.10 ir 1940.08.03 SSRS perdavė Lietuvai. Pirmuoju atveju – Vilniaus kraštas, vėliau – dar Druskininkų, Šalčininkų, Dieveniškių, Švenčionėlių ir Adutiškio apylinkės.

Šiame žemėlapyje yra parodytas ir teritorijų keitimasis su Latvija, įvykęs 1921 metais. Tąsyk Lietuvai atiteko Palangos ir Šventosios apylinkės, o latviams buvo grąžinti kai kuri teritorija Lietuvos šiaurėje.

Netolimos praeities, deja, liūdnus įvykius primena  žemėlapiai „Lietuvos gyventojų trėmimai (1941-52)“ ir „Holokaustas Lietuvoje 1941-44″. Nors pastarojo žemėlapio pavadinimas nevisiškai atitinka tai, kas jame pavaizduota. Dailininkas kažkodėl išryškino ne Lietuvos, o Ostlando generalinės srities sienas. Taip į Lietuvos holokausto žemėlapį vizualiai pateko Ašmena, Astravas, Smurgainys, kitos Baltarusijos vietovės.

Gyventojai

Enciklopedijoje Lietuvos gyventojams aprašyti skirta net 88 puslapiai. Juose net 37 lentelės, 11 žemėlapių, 4 diagramos ir daug nuotraukų.

2007 metų pradžioje Lietuvoje buvo 3 384 900 gyventojų. Iš jų 66,8 proc. gyveno miestuose. Vyrai sudarė tik 46,6 proc. Gyventojų vidutinis tankumas 52,1 žmonių kv. kilometre.

2001 metų surašymo duomenimis Lietuvoje lietuvių buvo 83,5 proc. (1959 m. – 79,3), lenkų – 6,7 proc. (8,5 proc.), rusų – 6,3 proc. (8,5 proc), baltarusių – 1,2 proc. (1,1 proc.), ukrainiečių – 0,7 proc. (0,7 proc), žydų – 0,1 proc.(0,9 proc.), kitų – 1,5 proc. (1,0 proc.).

Įdomi istorinė demografinė apžvalga nuo seniausių laikų. Pirmieji gyventojai Lietuvoje pasirodė ištirpus ledynams. Profesorės M. Gimbutienės teigimu Lietuvoje žmonės gyveno jau 18 tūkstantmetyje prieš Kristų. Pirmieji žmonės buvo elnių medžiotojai. Vieni atėjo iš vakarų (dabartinės Danijos ir Vokietijos), kiti iš pietų (dabartinės Baltarusijos ir Lenkijos). 2500 metų prieš Kristų iš Azijos ir Europos stepių atėjo indoeuropiečių gentys, kurios maišydamosios su vietiniais gyventojais formavo baltų (prabaltų) gentis. Šios gentys užėmė teritoriją nuo Dauguvos upės baseino iki Dnepro baseino aukštupio ir vidurupio, nuo Vyslos iki Volgos aukštupio ir Okos. Apėmė ir dabartinę Maskvos miesto teritoriją.

Lietuvių tautybė pradėjo formuotis pirmojo tūkstantmečio antroje pusėje. Jos pagrindą sudarė lietuvių gentis, gyvenusi į rytus nuo Nemuno vidurupio ir Šventosios  iki Merkio ir Gaujos aukštupių, Smurgainių ir Svyrių ežero. Rytinė lietuvių riba nėra aiški. Manau, kad ji turėtų būti už Gardino, Lydos, Breslaujos.

Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui prijungus slavų žemes, Lietuvos teritorija išsiplėtė iki 350 tūkst. kv. km., gyventojų padaugėjo iki 700 tūkst. Iš jų apie 53 proc. buvo lietuviai.

Lietuvos valdovas Vytautas valstybės teritoriją išplėtė iki 930 tūkst. kv.km. (dabar turime tik 65,3 kv. km), gyventojų padaugėjo iki 2,5 mln. Lietuvos valstybė tapo daugiataute.

Emigracija, imigracija

Yra ir liūdnesnės statistikos. Turiu omeny gyventojų emigraciją. Ji įgavo masinį pobūdį XIX a. antroje pusėje. Dažniausiai žmonės palikdavo gimtąjį kraštą dėl Rusijos valdžios persekiojimų ir vykdavo į JAV. Antai JAV lietuvių laikraštis „Vienybė“ skelbė, kad iki 1899 metų iš Lietuvos buvo atvykę 100 tūkst. lietuvių, o su jau čia gimusiais, JAV gyveno nemažiau kaip 300 tūkst. lietuvių.

1899-1914 metais į JAV išvyko net 253 tūkst. darbingų lietuvių. Ten jų darbščios rankos kūrė JAV galybę. 1926-1939 metais į užsienį emigravo jau mažiau Lietuvos gyventojų – 71 tūkst.

Lietuva ypač didelių gyventojų nuostolių patyrė Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, karo ir pokario metais. Enciklopedija pateikia šiurpią statistiką. Kai kurie skaičiai mažiau žinomi, todėl juos reiktų priminti. Čia „pasidarbavo“ vokiečiai, ir ypač sovietai. 1939 metų rudenį SSRS okupacinė valdžia iš Vilniaus krašto ištrėmė 25 tūkst. lenkų ir žydų. 1941 metų žiemą ir pavasarį į Vokietiją repatrijavo 52,6 tūkst. žmonių, birželyje sovietų okupantai ištrėmė apie 40 tūkst. žmonių, 13,4 tūkst. kalinių buvo nužudyta, 30 tūkst. žmonių evakuota į SSRS gilumą.

1942-1944 metais prievartiniams darbams į Vokietiją buvo išvežta apie 30 tūkst. žmonių. 1942-1944 metais apie 200 tūkst. Lietuvos žydų buvo suvaryti į getus, išvežti arba sušaudyti. Per tuos metus mirė nuo epidemijų, dingo be žinios apie 24,6 tūkst. žmonių. 1944 metais žmonės, bėgdami nuo sovietų, pradėjo trauktis į Vakarus. Vien tik iš Klaipėdos krašto išvyko apie 150 tūkst. žmonių, iš kitų Lietuvos dalių – apie 60 tūkst.

Karui pasibaigus gyventojų nuostoliai anaiptol nesumažėjo. 1944-1958 metais apie 200 tūkst. repatrijavo į Lenkiją. 1955-1959 metais 10 tūkst. repatrijavo į Vokietiją.

1945-1958 metais 260 tūkst. žmonių buvo jėga ištremta į atšiaurius SSRS rajonus. 1944-1953 metais 30 tūkst. Lietuvos kovotojų žuvo per ginkluotą pasipriešinimą okupantams. 1945-1959 metais 30 tūkst. žmonių buvo iškelta ar patys išvyko į kitas SSRS vietas. Vėliau Lietuvos žydams buvo leista išvykti į Izraelį.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, emigracijos mastai vėl padidėjo. Nuo 1990 metų iš viso emigravo 447 tūkst. žmonių, imigravo 87 tūkst. žmonių. Į Rusiją grįžo Rusijos kariuomenė, karių šeimos, kiti rusai, nepanorę gyventi laisvoje, o ne jų „išlaisvintoje“, Lietuvoje. Į Vakarus, ypač Dž. Britaniją, Airiją, JAV, Vokietiją ir Ispaniją, išvyko daug žmonių ieškoti pelningesnio darbo. Į Lietuvą sugrįžo nemažai po pasaulį išblaškytų lietuvių, ypač iš Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos.

Tokie duomenys encikoledijoje buvo paskelbti 2008 metais. Dabar šie skaičiai, deja, dar labiau išaugo.

Kituose tomuose – apie 9000 žmonės

„Antrame, trečiame ir ketvirtame „Lietuvos“ enciklopedijos tomuose pateikėme visų laikų žymesnių Lietuvos žmonių, užsienio lietuvių ir Lietuvos visuomenei, mokslui, menui bei kultūrai labiausiai nusipelniusių užsieniečių biogramas. Žymiausiųjų – ir portretus,“ – sako enciklopedijos vyriausiasis redaktorius Antanas Račis.

Šie trys tomai, tai – pirmasis tokios didelės apimties lituanistinis bibliografinis žinynas. Juose paminėta apie  9000 pavardžių, tai daugiau negu jų yra 26-uose „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ tomuose.

Antrasis tomas prasidėjo Brunonu Abakavičiumi, Ukmergėje 1852 metais gimusiu matematiku, fiziku, išradėju, baigiasi Albertu Izdebskiu, 1616 metais Virbalyje gimusiu kunigu, katalikų bažnyčios veikėju. Jis 1651 metais baigė Vilniaus universitetą, įsigijo teologijos, vėliau ir civilinės ir kanonų teisės daktaro laipsnius. Dirbo Vilniaus katedros kapituloje, nuo 1696 metų – Vilniaus vyskupijos baltarusiškosios dalies vyskupas sufraganas. Garsėjo labdara, rūpinosi bažnyčiomis.

Trečiasis tomas prasideda Danieliu Ernestu Jablonskiu, teologu, protestantų bažnyčios veikėju. Jo įsteigtoje spaustuvėje buvo išspausdinti traktatai „Krikščionių disidentų Lenkijos Karalystėje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje teisės ir laisvės“ (1708) ir „Sandomiero susitarimo tarp Lenkijos Karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų istorija“ (1731). Tomas baigiasi liuteronu kunigu Jonu Jokūbu Kvantu (Quandt). Nuo 1716 metų jis buvo Karaliaučiaus universiteto profesorius, globojo universitete lietuvių kalbos seminarą. Jo rūpesčiu išleista „Naujo Testamento Mūsų Pono Jėzaus Kristaus…“ vertimo į lietuvių kalbą antrasis leidinys (1727), J. Berento giesmyno “Iš naujo perveizėtos ir pagerintos giesmių knygos“ pirmasis leidimas (1732) ir Biblijos vertimai į lietuvių kalbą (1735 ir 1755). Vokiečių kalba jis šiems leidiniams parašė pratarmes. Manoma, kad buvo pramokęs lietuviškai.

 Ketvirtasisi tomas prasideda Ričardu Rabavičiumi, Lietuvos nepriklausomybės gynėju, vienu iš Medininkų žudynių aukų. Baigiasi Zenonu Žilevičiumi, žinomu ekonomistu, bankininku.

Enciklopedininkai

Enciklopediją rengė daug žmonių, visų nesuminėsi. Tačiau keletą jų, atidavusių lietuviškų enciklopedijų leidimui po daugiau kaip keturiasdešimt metų norėtųsi išskirti.

Ketvirtajame tome trumpu straipsneliu pristatomas Antanas Račis, mano nuomone, iškiliausias šių laikų Lietuvos enciklopedininkas. Tai jo vadovaujama „Visuotinės lietuvių enciklopedijos“ vyriausioji redakcija, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pradėjo leisti ir sėkmingai užbaigė pirmąją lietuvišką universalią enciklopediją, skirtą Visatai, pasauliui ir Lietuvai. Šis leidinys tapo didžiausiu Lietuvos kultūriniu projektu. A. Račis praktiškai visą savo gyvenimą atidavė lietuviškų enciklopedijų leidimui. Jo vadovaujamos mokslinės redakcijos sėkmingai parengė ir jau išleido ne tik aukščiau paminėtas enciklopedijas, bet ir „Muzikos enciklopedijos“ bei „Žemės ūkio enciklopedijos” tritomius, po keturis tomus turinčias „Mažosios Lietuvos enciklopediją“ ir „Technikos enciklopediją“.

Nuo 1972  iki 2015 metų enciklopedininku dirbo istorikas daktaras Algirdas Matulevičius. Jis sovietmečiu pirmasis Lietuvoje pradėjo išsamiai tirti Mažąją Lietuvą. Parašė knygą „Mažoji Lietuva XVIII amžiuje: Lietuvių tautinė padėtis“ (1989). Jo rankai priklauso įdomios studijos „Vokiečių ir lietuvių santykiai Prūsų Lietuvoje“, „Prūsai, lietuviai, vokiečiai ir lenkai Prūsijoje“, „Tautiniai santykiai ir Bažnyčia Mažojoje Lietuvoje ir visoje Prūsijoje“, „Mažoji Lietuva nuo XVI iki XIX amžiaus“, „Lietuvninkai: nuo kultūrinės autonomijos iki prisijungimo prie Lietuvos valstybės (XIX a.–1918)“. Jis parašė kelis šimtus straipsnių apie lietuvninkų etnogenezę, materialinės kultūros paveldą, vokiečių kolonizaciją ir lietuvninkų germanizaciją, Mažosios Lietuvos istoriografiją, kitką.

Ir dabar recenzuotoje enciklopedijoje „Lietuva“ A. Matulevičius paskelbė straipsnį apie lietuvininkus. Pasak jo, lietuvininkai susidarė XV-XVI amžiuose Prūsijoje iš vietinių gyventojų – vakarų lietuvių: skalvių ir nadruvių, vakarų sūduvių, dalies sulietuvėjusių kuršių ir išlikusių prūsų: sembų, bartų, notangų. Dar lietuvininkus papildė Vokiečių ordino belaisviai iš Lietuvos ir didlietuviai imigrantai, atvykę daugiausiai iš Žemaitijos. Dauguma lietuvininkų kalbėjo vakarų aukštaičių tarme, tik gyvenantys palei Kuršių marias – vakarų žemaičių tarme.

Lietuvininkai sudarė nemažą Prūsijos kunigaikštystės gyventojų dalį. Sostinėje Karaliaučiuje XVI amžiuje lietuvininkai ir prūsai sudarė 20 procentų gyventojų. XVIII amžiaus pradžioje lietuvininkų ūkiai Įsruties apskrityje sudarė 93 proc., Tilžės ir Ragainės – 97-98 proc. Klaipėdos- beveik 100 proc. ūkių. Daktaras A. Matulevičius atskleidžia ir lietuvininkų nykimo priežastis. Iš pradžių ilgametė germanizacija, o po Antrojo pasaulinio karo – sovietinis genocidas ir etnocidas. Vienus sušaudė, kitus deportavo.

Gerai, kad lietuvininkai, šie tikrai lietuvių kultūrai nusipelnę žmonės (tarp jų M.Mažvydas. K.Donelaitis, L.Rėza, M.Jankus, Vydūnas…) ir jų darbai susilaukė ne tik „Lietuvos“ enciklopedijos dėmesio. Dienos šviesą išvydo ir keturių tomų „Mažosios Lietuvos enciklopedija“, kurioje irgi gausu A. Matulevičiaus straipsnių.

Lietuvos visuomenė gavo solidžią, informatyvią, naujausius duomenys skelbiančią enciklopediją apie Lietuvą ir jos žmones.