Elisabeth Braw. Hitlerio „žudikų“ šeimos: tarp paniekos ir pagarbos

Autorius: Data: 2014-08-27, 11:41 Spausdinti

Šių metų liepos 20-ąją Vokietijos prezidentas Jachimas Gauckas vadovavo bene žinomiausio pasikėsinimo į Adolfą Hitlerį, kuris įvyko 1944 m., 70-ajam jubiliejui. Jį pažymėjo šalies politinis elitas. Sąmokslo vadovas – pulkininkas Clausas Schenkas von Stauffenbergas (filme ,,Valkirija“ jį suvaidino Tomas Cruise‘as) padėjo portfelį su bomba po Hitlerio stalu, fiurerio štabe, Rytų Prūsijoje. Bomba sprogo, bet Hitleris patyrė tik menkų sužalojimų. Stauffenbergas, kuris manė, kad Hitleris žuvo, spėjo nuvykti į Berlyną vadovauti perversmui, tačiau galiausiai buvo nubaustas mirties bausme, drauge su trimis bendražygiais Bendlerbloke, tuometiniame armijos štabe, kuriame dabar yra įsikūrusi Gynybos ministerija bei šiemet vyko pastarasis minėjimas.

Beveik visi liepos 20-osios sąmokslo dalyviai – kariškiai, teisininkai, dvasininkai ir diplomatai – buvo nuteisti myriop. Jeigu pasikėsinimas būtų pavykęs, sąmokslininkai planavo nuversti režimą, suimti aukšto rango nacius, išlaisvinti koncentracijos stovyklas, įvesti įstatymo viršenybę ir derėtis dėl taikos su sąjungininkais.

Dabar apie 200 sąmoksle dalyvavusių žmonių yra laikomi didvyriais. Visgi ilgą laiką jie buvo laikomi išdavikais. Dr. Axelis Smendas, teisininkas, prisimena, kaip jo motina buvo kviečiama į tėvų susirinkimus dėl jo bei jo brolių ir seserų prastų pažymių. ,,Kartą, – prisimena Smendas, – ji užsiminė matematikos mokytojui, kad mano tėvas buvo sąmokslo dalyvis.“ „Nieko keisto, kad jam nesiseka matematika, – atsakė mokytojas. – Jis – išdaviko sūnus.“

A. Smendo tėvui Guentheriui Smendui buvo 32 metai, kai šį pakorė Berlyno liūdnai pagarsėjusiame Ploetzense kalėjime – pakabintas ant mėsos kablio jis buvo pasmerktas lėtai ir skausmingai mirčiai už bandymą užverbuoti savo viršininką. Hitleris įsakė sąmokslininkus nudobti kaip gyvulius. Sąmokslą vykdė ,,maža grupuotė nusikaltėlių, kuri dabar bus sunaikinta“, – per radiją įtūžęs kalbėjo diktatorius. Maždaug 88 sąmokslo dalyviai patyrė tokį patį likimą kaip A. Smendo tėvas, o kitiems buvo įvykdyta mirties bausmė koncentracijos stovyklose. Kai kuriems pasisekė, nes prieš bausmės vykdymą jie buvo išvaduoti sąjungininkų.

A. Smendas, kuriam buvo keturi mėnesiai, kai žuvo tėvas, su ašaromis akyse atpasakoja savo motinos susitikimą su mokytoja, vieną iš daugelio paniekinimų, kuriuos patyrė moteris, 26-erių likusi našle, ir trys jos vaikai. Kaimynai vengė šeimos. ,,Išdavikų našlės“, kaip vėliau nusprendė teismas, neturėjo teisės į pensijas, kurias gaudavo visos kitos kare vyrus praradusios moterys. Renatė Smend nežinojo, kad jos vyrui buvo įvykdyta mirties bausmė, kol ji negavo paketėlio su šio vestuviniu žiedu, užrašų knygute, kuria jis naudojosi kalėjime, ir dokumentu, patvirtinančiu mirtį. „Tik būdamas devynerių, kai motina mane nusivedė į Ploetzense, suvokiau, kaip mirė mano tėvas“, – pasakoja A. Smendas.

Jeigu sąmokslas būtų pasisekęs, Ulrichas von Hasselis būtų tapęs užsienio reikalų ministru. Patyręs diplomatas, Mussolini draugas, kuris buvo Vokietijos ambasadorius Italijoje ketvirto dešimtmečio pradžioje, kol buvo atleistas Hilerio, įsivaizdavo Europą, egzistuojančią bendrų vertybių pagrindu. Deja, jis taip pat buvo pakartas.

U. von Hasselio anūkas Corrado Pirzio-Birolis mena įvykį, apie kurį jam papasakojo močiutė: „Mano senelis nugirdo apie šį naują agitatorių, vardu Adolfas Hitleris, ir 1928 m. nusprendė jį susirasti bei išsiaiškinti, kas jis toks. Hitleris buvo pagarsėjęs spoksojimu į žmones, taigi jis spoksojo į mano senelį. Senelis taip pat atsakė spoksojimu. Taip ir baigėsi jų susitikimas, nebuvo ištartas nė vienas žodis. Po to jis parašė močiutei: ,,Jeigu šis vyras pateks į valdžią, Vokietijai – galas.“

C. Pirzio-Biroli, gimęs U. von Hasselio dukrai Fey ir jos italui vyrui Detalmo, vis dar mena nepavykusio pasikėsinimo pasekmes. Fey von Hassel buvo suimta, ir mažasis Corrado bei jo brolis Roberto, kuriems tada buvo treji ir dveji metukai, buvo išsiųsti į vaikų namus Halo mieste Tirolyje. Ne jiems vieniems teko tokia lemtis. Režimas dažnai suimdavo sąmokslininkų žmonas ir vyresnius vaikus, tuo tarpu jaunesnės atžalos atsidurdavo vaikų namuose, kad būtų įvaikintos „patikimų“ šeimų. Corrado ir Roberto tapo von Hof. „Mes jau buvome įvaikinti austrų šeimos, kai mano močiutė von Hassel mus surado“, –  atsimena C. Pirzio-Birolis. „Prieš pradėdamas didžiuotis savo seneliu, aš didžiavausi savo močiute, nes ji mus išgelbėjo.“ Dabar C. Pirzio-Biroliui, kuris save laiko ir vokiečiu, ir italu, senelio žygdarbis teikia didžiulę garbę.

Jeigu mums nepavyktų

Parke, šalia Claritos Mueller-Plantenberg namų, žaidžia skirtingų tautybių vaikai. Už tokią Vokietiją kovojo moters tėvas. Adamas von Trottas zu Solzas gimė garsioje šeimoje, kuriai taipogi priklausė Johnas Jay‘us, pirmasis Jungtinių Valstijų Aukščiausiojo teismo vadovas. Jis buvo kosmopolitas, jaunas teisininkas, studijavęs politiką, filosofiją ir ekonomiką Oksfordo universitete.

1939 m. A. von Trottas nuvyko į Britaniją, norėdamas perduoti slaptą informaciją apie Hitlerio karinius planus, bandydamas įtikinti šalies valdžią vengti karo. Vėliau jis bandė, deja, nesėkmingai, gauti britų pagalbą vykdant pasikėsinimą į Hitlerį. „Britanijos valdžia žiūrėjo į sąmokslininkus kaip į paprastus disidentus“, – teigia Richardas Evansas, Kembridžo universiteto istorijos profesorius ir autoritetingas Antrojo pasaulinio karo žinovas.

„Britams kare rūpėjo ne koncentracijos stovyklos, jie į jį žiūrėjo kaip į Vokietijos bandymą dominuoti Europoje. Sąmokslininkai norėjo išlaikyti Vokietijos, kaip didžiosios valstybės, poziciją Europoje, o britai norėjo tam sutrukdyti.“

C. Mueller-Platenberg tvirtina, kad jos tėvas A. von Trottas žinojo, jog sąmokslas gali žlugti. „Jis visada kartojo motinai: jeigu kažkas nepasiseks, prašau pranešk pasauliui apie mus.“ Našlės stengėsi, bet net po karo dauguma paprastų vokiečių liepos 20-sios sąmokslininkus laikė išdavikais. 1951 m. apklausoje tik 43 procentai vyrų ir 38 moterų juos vertino teigiamai, o 1956-ųjų apklausa atskleidė, kad vos 18 procentų respondentų sutiktų pavadinti mokyklą von Staufenbergo arba civilio sąmokslo lyderio, buvusio Leipcigo mero Carlo Friedricho Goerdelerio vardu. Planuotas įstatymas, suteikiantis našlėms pašalpas, niekada nebuvo įvestas, vis dėlto kaip kompromisą šeimos galiausiai gavo kasmetinę sumą pinigų. Esant tokiai situacijai, vienas iš nedaugelio sąmokslininkų, kurie išvengė mirties, jaunas advokatas Fabianas von Schlabrendroffas nusprendė padėti šioms atstumtoms šeimoms. „Už tai jis gaudavo grasinimų susidoroti iki pat savo mirties 1980-aisiais, – prisimena jo sūnus bankininkas Juergenas-Lewinas. –Vokietija pralaimėjo karą, bet nacizmas vis tiek išliko visuomenėje.”

F. von Schlabrendorffas, kuris nuo 1933-iųjų buvo pasipriešinimo narys, ne tik dalyvavo Liepos 20-osios sąmoksle, bet taip pat ir ankstesniame pasikėsinime į fiurerį. Prieš metus, per pasikėsinimą, kuris, atrodė, tikrai turėtų pasisekti, jis karininkui, keliavusiam drauge su Hitleriu, padavė bombą, užmaskuotą konjako buteliais. Dėl nepaaiškinamų aplinkybių bomba nesprogo. Nors rizikuodamas būti sučiuptas F. von Schlabrendorffas vyko bombą parsivežti atgal ir su ja grįžo į Berlyną, žinodamas, kad ji vis dar gali sprogti.

Liepos 20-osios sąmokslo nesėkmė F. von Schlabrendorffui reiškė mirtį. Rolandas Freisleris, itin sadistiškas „Liaudies teismo“ teisėjas, nagrinėjęs politines bylas, garsėjo tuo, jog neregėtai greitai skirdavo mirties nuosprendžius – tris keturis per dieną, po kurių žaibiškai sekdavo egzekucijos. Propagandos ministras Jozephas Goebbelsas planavo pastatyti filmą apie egzekucijas, bet išvydęs orią nuteistųjų laikyseną, apsigalvojo. Kraupias teismų ištraukas vis dar galima išvysti internete.

Tarp 1942 ir 1945 metų R. Freisleris nuteisė myriop ne vien Liepos 20-osios sąmokslininkus, bet iš viso 3600 asmenų, kaltintų politiniais nusikaltimais. 1945 m. vasario 3 d. skaitant mirties nuosprendį F. von Schlabredorffui, amerikiečių bombos kliudyta stogo konstrukcija, krito ant Freislerio, jį užmušdama vietoje. Žiauriai kankintas F. von Schlabredorffas buvo išsiųstas į koncentracijos stovyklą, o vėliau išlaisvintas amerikiečių.

Visgi namuose F. von Schlabredorffas retai kalbėdavo apie savo patirtus išmėginimus. „Jis mus norėjo apsaugoti nuo savo išgyvenimų“,- aiškina Fabianas jaunesnysis, Juergeno-Lewino jaunesysis brolis, teisininkas. „Visi jo draugai buvo nubausti mirties bausme, be to, kiekvieną kartą jam kalbant apie tai, ką šis išgyveno, pastarajam pasidarydavo bloga.“

Gestapo kalėjime Berlyne trijų vaikų tėvas patyrė dirbtinai sukeltą širdies smūgį. „Dėl to jo sveikata visada buvo prasta“,- prisimena vyriausiasis brolis Dieprandas, taip pat teisininkas. „Mes niekada neabejojome, kad jis pasielgė teisingai. Ir kai šeimos susirinkdavo paminėti pasikėsinimo, mes būdavome ypatingi, nes mes vieninteliai turėjome tėvą.“

Luitgardė von Schlabrendorff pagimdė Fabianą jaunesnįjį tuo metu, kai jos vyras buvo tardomas Gestapo.

Karininkai prieš Hitlerį

Daugiausia Fabiano von Schlabrendorffo pastangomis Liepos 20-osios sąmokslininkai nebuvo pamiršti per kolektyvinę pokario amneziją. Knyga „Karininkai prieš Hitlerį“, išleista 1959 m., buvo F. von Schlabrendorffo duoklė žuvusiems bendražygiams, o gal autoterapija tais laikais, kai dar nebuvo nepripažintas potraumatinio streso sindromas.

Nors F. von Schlabrendorffas, von Trottas bei kiti, kaip antai, Hansas von Dohnahyi, jau nuo seno buvo nacių priešininkai, kiti sąmokslininkai prie pasipriešinimo prisijungė daug vėliau. „Iš pradžių mano senelis buvo atsidavęs nacis, tuo neabejoju“, – aiškina Robertas von Steinau-Steinbrueckas, sėdėdamas patalpoje, kurioje buvo pakartas šio senelis. „Jis nebuvo linkęs į demokratiją, bet palaipsniui suvokė, kad naciai buvo nusikaltėliai. Jam tai buvo teisinis reikalas“.

R. von Steinau-Steinbruecko senelis, rezervistas Frizas Dietlofas von der Schulenburgas, valdininkas, dirbęs rytinėje Vokietijoje, prisijungė prie pasipriešinimo, išvydęs nacistinio režimo nusikaltimus. Perversmui pavykus, jis būtų tapęs vidaus reikalų ministru. „Pasipriešinti Hitleriui jam buvo padorumo reikalas,- teigia R. von Steinau-Steinbrueckas, vienas iš Vokietijos geriausių advokatų. – Sąmokslininkai būtų galėję nieko nedaryti, išsaugoti savo gyvybes ir būti teigiamai vertinami pokario Vokietijoje. Bet jie žinojo, kad kažkas turi tai padaryti.“

Sąmokslo svarbą pabrėžia C. S. von Staufenbergo anūkė Sophie Bechtolsheim, kuri teigia, kad jis atskleidė kitokį Vokietijos veidą. „Kaip mes be jo galėtume pažiūrėti nacių režimo aukoms į akis? – klausia ji. – Mes iš sąmokslininkų galime pasimokyti, kad pasipriešinti ir įvykdyti realų veiksmą nėra tik būtina, bet ir įmanoma.“

Visgi sąmokslininkams problemų kėlė ne tik tai, kad Hitlerį palaikė tiek daug žmonių, bet ir tai, kad jis į valdžią pateko demokratiškai. Dėl to režimas juos vaizdavo kaip pagiežingą mažumą. „Sukilėlių programa nebuvo demokratiška, – priduria profesorius R. Evansas. – Tačiau galima suprasti, kodėl – nes demokratija Veimaro respublikoje nepasiteisino. Visgi jie tapo moraliniu drąsos pasipriešinti diktatūrai pavyzdžiu.“

Teisiamas F.D. von der Schulenburgas ramiai paaiškino teisėjui R. Freisleriui: „Mes pasiryžome daryti visa tai, nes norėjome apsaugoti Vokietiją nuo pragaišties. Aš suprantu, kad būsiu nuteistas mirti, bet nesigailiu dėl savo veiklos ir tikiuosi, kad kas nors kitas tai padarys tinkamesniu momentu.“ Po karo Vakarų Vokietijoje vyravo ryžto trūkumas, ir pirminė šalies reakcija buvo tiesiog bandymas pamiršti Trečiąjį Reichą. Vyriausybė priėmė amnestijos įstatymus, ne vieną, bet du kartus 1949 ir 1954 metais. 1949 m. įstatymas atleido nuo nusikaltimų įvykdytų prieš 1949-uosius, įskaitant nusikaltimus susijusius su nacizmu. Apie 800 000 žmonių pasinaudojo šiuo įstatymu. Vėliau išleistas įstatymas taip pat padėjo dar 400 000 asmenų, įskaitant nedidelį skaičių nacių.

Tačiau F. von Schlabrendorffo bestseleris, gausėjantys istorikų tyrinėjimai ir visa karta vaikų, tyrinėjusių savo tėvų praeitį, daug ką pakeitė. Prie to prisidėjo ir didėjantis valdžios remiamas Trečiojo reicho nusikaltimų naujas įvertinimas. Liepos 20-osios šeimoms tai prilygo tam tikrai kompensacijai už moralinę žalą.

„Mano motina bandė kalbėti apie sąmokslą, tačiau politikai pradėjo tai daryti tik tada, kai tai tapo politiškai privalu“, – prisimena C. Mueller-Plantenberg. Augdama mokykloje ji jautėsi atstumta. „Mes manėme, kad tu žydė“, – vėliau jai pasakojo bendraklasis. Kaip ir kiti „sąmokslininkų“ vaikai ji surado prieglobstį Liepos 20-osios šeimų bendruomenėje.

Pagarba

Pamažu vadinamieji išdavikai tapo gerbiami. 1967 m. Berlyno politikai nusprendė, kad Bendlerblocke turėtų būti įrengtas memorialas sąmokslui atminti, be to, devintajame dešimtmetyje ten buvo įkurtas pasipriešinimo dokumentavimo centras. 1970-aisiais jau 39 procentai vokiečių pasikėsinimą vertino teigiamai. 2004 m. tik 5 procentai vokiečių teigė, kad jie nepritaria arba neapkenčia „sąmokslininkų“. Šiandien Liepos 20-osios šeimų asociacija, kuri pirmiausia išmokėjo valdžios kompensaciją savo nariams, rengia prezentacijas mokyklose bei minėjimus.

Nuo 2002-ųjų Vokietijos šauktiniai liepos 20-ąją duoda priesaiką. Šių metų minėjimo kalbėtojai buvo šalies gynybos ministrė Ursula von den Leyen ir C. S. von Stauffenbergo vyriausiasis sūnus, į pensiją išėjęs generolas Bertholdas Schenkas von Stauffenbergas.

„Kai Vokietijos kariuomenė įvedė Liepos 20-osios priesaiką, aš iš karto pagalvojau – žinoma!“– sušunka C. Mueller-Plantenberg. Ji netrokšta keršto dėl savo tėvo likimo, tikindama, kad dabartinė Vokietija itin vertina vertybes, dėl kurių jis mirė – „demokratiją, įstatymo viršenybę bei mažumų apsaugą.“

Clarita von Trott, C. Mueller-Plantenberg motina, bandė gauti leidimą stebėti jos 34 metų amžiaus savo vyro teismą, kuriame įniršęs R. Freisleris Adamą pavadino pretenzingu intelektualu, taip pasmerkdamas jo „nevokišką išsilavinimą“. Visgi ji ir jos dvi mažametės dukros jo niekada nebeišvydo. (Be to, dukros taip pat buvo išsiųstos į vaikų namus.) Vienintelė nuotrauka su tėvu yra visa, kas liko C. Mueller-Plantenberg.

„Sąmokslininkai, – aiškina profesorius R. Evansas, – vėliau suvokė, kad jiems nepasiseks. Perversmas buvo moralinis gestas.“ Tiesą sakant, sąmokslininkai tikriausiai jautė, kad likimas veikė prieš juos. Vienu atveju išvaizdus jaunas kareivis Axelis von dem Bussche, turėjęs pademonstruoti naująją armijos uniformą Hitleriui, turėjo paslėpti bombą ant savo kūno. Šis pasikėsinimas žlugo, kai sąjungininkų antskrydis sunaikino aprangą jos demonstravimo išvakarėse. Kitas 1943-iųjų planas buvo gana paprastas, jo metu generolas majoras Henningas von Tresckowas tiesiog turėjo atsistoti ir nušauti diktatorių per vakarienę. Jis žlugo, kai apie planą nugirdo H. von Tresckowo viršininkas.

O 1938 m. stalius, vardu Georgas Elseris beveik nužudė Hitlerį, paslėpdamas bombą fiurerio mėgstamiausiame bare Miunchene. Hitleris, demonstruodamas įprotį, kuris niekais pavertė ir daugelį kitų pasikėsinimų, iš baro išėjo ankščiau nei buvo planuota. Iš viso istorikai aprašė 40 pasikėsinimų, organizuotų liepos 20-osios narių bei kitų sąmokslininkų.

Kaip išgyvenusi koncentracijos stovyklą Fey von Hassel įgijo teisę gauti Vokietijos valstybės kompensaciją. F. von Hassel šeimos gydytojas, gyvenantis jos kaimynystėje Romoje, Vokietijos žydas, dar ilgai jai išrašė receptus po to, kai jos jau nebekamavo koncentracijos stovyklos sukelti negalavimai. „Tai yra menkiausias būdas, kuriuo aš jai galiu atsidėkoti“, – teigė jis.

Kaip ir Clarita Mueller-Plantenberg, Axelis Smendas teturi vieną nuotrauką, kurioje jis įamžintas drauge su tėvu. Jis taip pat išsaugojo užrašų knygutę, kurią laiškanešys perdavė jo motinai po tėvo egzekucijos.

Mūsų susitikimas baigtas, o A. Smendas turi skubėti į oro uostą nagrinėti vieną bylą Miunchene. Vis dar ašarotomis akimis jis įlipa į taksi. A. Smendas – tikras pokario sėkmės įsikūnijimas. Ant dokumentų savo lagamine jis uždeda savo tėvo Guentherio žaliąją užrašų knygutę.

Parengė Modestas Žiugžda

Bernardinai.lt

Europa , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra