Ekumeninė savaitė: Kaip turėtų atrodyti šiandienos misijos?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kasmetinė jau daugiau nei 100 metų vykstanti Maldų už krikščionių vienybę savaitė (sausio 18–25 d.) visų krikščionių žvilgsnius nuo susirūpinimo vien savo Bažnyčios ar konfesijos reikalais bent kartą per metus nukreipia į gausią Kristaus sekėjų įvairovę. Vis labiau akivaizdi tampa būtinybė siekti didesnio tarpusavio pažinimo ir supratimo keliaujant į pilnutinę vienybę.
 
Todėl Maldų savaitės temą bei biblinių meditacijų tekstus tradiciškai parengia vis kitos šalies krikščionių bendruomenė. Tokiu būdu artimiau pažįstama viena iš seseriškų Bažnyčių, o šios dienos visame pasaulyje išgyvenamos viena dvasia.
 
Ekumeninės savaitės organizavimą kuruoja Pasaulinė Bažnyčių taryba, kuriai atstovauja Tikėjimo ir santvarkos komisija, drauge su Popiežiškąja krikščionių vienybės taryba. Skaitytojams pateikiame trumpą jų parengtą įvadą į šių metų temą.
 
Praėjusiame šimtmetyje krikščionys labai įvairiai mėgino siekti susitaikymo. Pavyzdžiui, dvasinis ekumenizmas parodė, kokia svarbi krikščionių vienybei yra malda. Daug pastangų buvo dedama teologiniams tyrinėjimams, kurie paskatino ne vieną doktrininį sutarimą. Gražių vaisių išaugino ir praktinis bendradarbiavimas tarp Bažnyčių socialinėje sferoje. Greta šių didesnių pasiekimų, svarbią vietą visada užėmė misijos. Yra laikoma, kad būtent 1910 metais įvykusi Edinburgo (Škotija) pasaulinė misijų konferencija davė pradžią šiuolaikiniam ekumeniniam judėjimui.
 
Misijos ir vienybė: neatskiriamos?
 
Ne kiekvienam atrodo savaime suprantamas ryšys tarp misijų užmojo ir krikščionių vienybės siekio. Bet ar tikrai tiesa, kad Bažnyčios misijų įsipareigojimas turėtų eiti koja kojon su įsipareigojimu siekti vienybės? Per krikštą mes jau tapome vienu kūnu, esame pašaukti bendrystei. Per Kristų Dievas padarė mus broliais ir seserimis. Argi ne šitai yra mūsų visų pamatinis pašaukimas?
 
Istoriniai faktai rodo, kad krikščionių vienybės klausimą pirmieji pradėjo kelti misionieriai, ir tai dėl praktinių priežasčių. Neretai buvo tiesiog norima išvengti nereikalingo varžymosi aplinkoje, kurioje ir taip susidurdavo su milžiniškais žmogiškųjų ir materialinių išteklių poreikiais. Neretai buvo tiesiog pasidalijama teritorija, kurią norima evangelizuoti, o retkarčiais net būdavo mėginama greta paraleliai vystomų projektų imtis ir bendros veiklos. Pavyzdžiui, įvairių Bažnyčių misionieriai bendromis jėgomis parengdavo Biblijos vertimą, ir būtent tada itin aštriai susidurdavo su savo konfesiniais skirtumais.
 
Europa atrodė apsipratusi su Bažnyčių susiskaldymu, tačiau nevienybės papiktinimas atrodė kraupus misionieriams, kurie skelbė Evangeliją tautoms, ligi tol nieko nežinojusioms apie Kristų.
 
Nemėginant paneigti priešiškumo, kuris pasitaikydavo tarp įvairių Bažnyčių misionierių, derėtų pripažinti, kad tie, kurie užėmė pirmąsias pozicijas misijų laukuose, pirmieji suprato ir krikščionių susiskaldymo tragediją.
 
Europa atrodė apsipratusi su Bažnyčių susiskaldymu, tačiau nevienybės papiktinimas atrodė kraupus misionieriams, kurie skelbė Evangeliją tautoms, ligi tol nieko nežinojusioms apie Kristų.
 
Be abejo, įvairūs Bažnyčių skilimai, paženklinę krikščionybės istoriją, turėjo ir teologinių priežasčių. Tačiau jų kilimui ne mažiau svarbūs buvo ir konteksto (istoriniai, politiniai, intelektualiniai…) motyvai. Ar pateisinamas šių susiskaldymų eksportas žmonėms, kurie nori pažinti Kristų?
 
Pradėdamos savo naują gyvenimą, jaunos bažnytinės bendruomenės neišvengiamai susiduria su atotrūkiu tarp meilės žinios, kuria nori gyventi, ir Kristaus mokinių susiskaldymo. Kaip galima kitiems aiškinti apie Jėzaus Kristaus dovanojamą atleidimą, jei patys pakrikštytieji vienas kitą ignoruoja ar net kovoja tarpusavyje? Kaip vienas kitam priešiškos krikščionių grupės gali įtikinamai skelbti vieną Viešpatį, vieną tikėjimą ir vieną krikštą?
 
Edinburgo konferencijai 1910-siais tikrai netrūko klausimų.
 
1910-ųjų Edinburgo Misijų konferencija
 
Oficialūs įvairių protestantizmo bei anglikonizmo atšakų misijose veikiančių sambūrių delegatai, prie kurių svečio teisėmis prisijungė ortodoksai, Škotijos sostinėje susitiko 1910-ųjų vasarą. Konferencijos tikslas buvo padėti misionieriams persiimti bendra dvasia ir koordinuoti savo darbą. Nebuvo galvojama priimti jokių konkrečių sprendimų.
 
Dalyvavo vien tos organizacijos, kurių veikla pasižymėjo Evangelijos skelbimu naujose vietose, kur Kristus dar nebuvo skelbtas. Tad nebuvo kviečiami sambūriai, kurie darbavosi daugiausiai Lotynų Amerikoje arba Artimuosiuose Rytuose – ten tradiciškai jau ilgą laiką veikė Katalikų bei Ortodoksų Bažnyčios.
 
Yra laikoma, kad būtent 1910 metais įvykusi Edinburgo (Škotija) pasaulinė misijų konferencija davė pradžią šiuolaikiniam ekumeniniam judėjimui.
 
1910 m. Škotijos bažnytinis žemėlapis ėmė keistis. Romos Katalikų bei Episkopalinė Bažnyčios grįžo į svarbesnes pozicijas. Susitikimui Edinburgas buvo pasirinktas dėl miesto intelektualinio bei kultūrinio gyvybingumo. Pasirinkimą motyvavo ir žymių teologų bei bažnyčios veikėjų gausa. Be to, škotų protestantų bažnyčios buvo itin aktyvios misijose. Jos buvo gerbiamos dėl ypatingo dėmesio, kurį rodė vietos kultūroms.
 
Pagerbiant šį svarbų ekumeninio judėjimo istorijos etapą, buvo natūralu 2010-ųjų Maldų už krikščionių vienybę savaitės organizavimą pavesti Škotijos Bažnyčiai.
 
Jūs esate šių dalykų liudytojai
 
Ekumeninis judėjimas neretai įkvėpimo sėmėsi iš vadinamosios Jėzaus atsisveikinimo kalbos, paskutiniųjų Jo žodžių prieš mirtį. Šiame testamente labai stipriai pabrėžiama Kristaus mokinių vienybės svarba: „Tegul visi bus viena… kad pasaulis įtikėtų“. (Jn 17, 21).
 
Šiais metais Škotijos Bažnyčios kviečia mus įsiklausyti į Kristaus paskutinius žodžius prieš žengiant į dangų: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą. Jūs esate šių dalykų liudytojai“. (Lk 24, 46 – 48). Kasdien apmąstysime šiuos žodžius.
 
Maldų savaitės programa suteikia galimybę peržvelgti visą Luko evangelijos 24 skyrių. Jame pasakojama apie išsigandusias moteris prie tuščio kapo, du nusivylusius mokinius pakeliui į Emausą arba apie vienuolika, apimtų abejonių ir baimės. Visi šie žmonės sutiko Prisikėlusįjį ir buvo Jo siunčiami: „Jūs esate šių dalykų liudytojai“.
 
Pats Kristus šiai misijai įpareigojo Bažnyčią ir niekas to uždavinio negali nusavinti. Su Dievu ir Dieve susitaikiusiųjų bendruomenė gali liudyti Jėzaus Kristaus gelbstinčią galią.
 
Mes jaučiame, kad Marija Magdalena, Petras ar abu Emauso mokiniai liudys ne vienodai. Tačiau jų visų liudijimo centras bus Jėzaus pergalė prieš mirtį.
 
Asmeninis susitikimas su Prisikėlusiuoju radikaliai pakeitė jų gyvenimus. Nors kiekvienam tai buvo unikalus įvykis, tačiau vienas dalykas tampa bendru imperatyvu: „Jūs esate šių dalykų liudytojai“.
 
Mes jaučiame, kad Marija Magdalena, Petras ar abu Emauso mokiniai liudys ne vienodai. Tačiau jų visų liudijimo centras bus Jėzaus pergalė prieš mirtį.
 
Jų istorija pabrėš skirtingus dalykus, kartais kils nesutarimų dėl to, ko ištiesų reikalauja ištikimybė Kristui. Vis dėlto visa bus skirta skelbti Gerąją Naujieną.
 
Aštuondienis
 
Kiekvieną Krikščionių vienybės savaitės dieną apmąstysime temas, pateikiamas Luko 24 skyriuje, apsistodami prie klausimų, kuriuos Jėzus uždavė savo mokiniams bei klausimus, kuriuos apaštalai užduoda Kristui.
 
Kiekvienas iš tų klausimų nušviečia savitą būdą liudyti Prisikėlusįjį.
 
Kiekvienas jų ragina mus pagalvoti apie tai, kiek susiskaldžiusi yra mano Bažnyčia ir kaip konkrečiai galėtume prisidėti atkurti vienybę? Mes jau esame liudytojai, reikia, kad taptume geresniais. O argi mūsų liudijimas nebus ištikimesnis Kristaus evangelijai, jei liudysime kartu?
 
Edinburgas 2010-ieji: kaip turėtų atrodyti šiuolaikinės misijos?
 
Misijų konferencijos šimtmečio minėjimas įvyks Edinburge 2010-ųjų birželio mėnesį. Rengėjų troškimas, kad šis susitikimas taptų proga padėkoti už Dievo pagalba įvykusią misijų plėtrą. Daug dėmesio bus skirta maldai. Misijose dirbantiems krikščionims šis susitikimas suteiks progą pasidalinti savo požiūriais. Skirtingų bažnyčių tradicijų nariai galės pristatyti savo misijų patirtį.
 
Susiskaldžiusiai žmonijai evangelija nėra prabanga.
 
Pasaulis smarkiai pasikeitė nuo 1910-ųjų, turime naujai permąstyti misijų pobūdį. Sekuliarizmas ir nukrikščionėjimas, naujos komunikacijos priemonės, tarpkonfesiniai santykiai ir religijų dialogas – būtina aptarti daugybę dalykų. Niekas neabejoja Kristaus mokinių būtinybe evangelizuoti, tačiau vis dar sunku susitarti, kaip turėtų atrodyti šiandienos misijos. Apie tai neišvengiamai diskutuojama kiekvienos individualios Bažnyčios viduje. Gal ši diskusija daug laimėtų iš to, jei apie dalykus kalbėtų visos Bažnyčios kartu?
 
1910 … 2010: Krikščionys širdyje jaučia, kad mūsų susiskaldžiusiai žmonijai evangelija nėra prabanga; Evangelijos negalima skelbti išsiskiriančiais balsiais.
 
Kristuje neapykantos kupinieji gali rasti kelią į susitaikinimą. Kristuje, tie, kuriuos viskas atskiria, gali atrasti buvimo broliais ir seserimis džiaugsmą… Jūs esate šių dalykų liudytojai.
 
CSC nuotr.
 
www.bernardinai.lt
 
Nuotraukoje: Vyskupai

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra