Ekspedicija Altajuje – skaudi praeitis ir jos ženklai ateičiai

Autorius: Data: 2012-10-11, 11:17 Spausdinti

Ekspedicija Altajuje – skaudi praeitis ir jos ženklai ateičiai

Tomas KAZULĖNAS, Vilnius

Altajus – tai pavadinimas, praeities kartoms sukeliantis skaudžias asociacijas, o šių laikų kartai – pasigėrėjimą bekraščiais kalnais, jų snieguotomis viršūnėmis, srauniomis upėmis ir neaprėpiamais Sibiro toliais. Ne veltui Altajaus pavadinimas mongoliškai Altain ula reiškia „aukso kalnai“, todėl jau nuo seno čia lankosi aštrių pojūčių mėgėjai iš viso pasaulio.

Mes į Altajų vykome ne alpinizmu užsiiminėti ir mojuoti vėliava pasiekus aukščiausią Sibiro viršūnę Beluchą (4506 m.), nevykome siekti ir dvasinio tobulėjimo bendraujant su vietiniais šamanais – vykome prisiliesti prie istorinės praeities ir bent dalimi prisidėti prie jos išsaugojimo.

Bendrija „Lemtis“ – tai jau 22 metus veikianti ir 25 ekspedicijas į lietuvių trėmimų ir įkalinimo vietas visoje Rusijos Federacijos teritorijoje surengusi organizacija. Metams bėgant jos nariai keitė vieni kitus, tačiau niekuomet neblėso tikslas ieškoti, prisiliesti, išsaugoti ir papasakoti.

Kad ir kaip visus viliojo kalnai, tačiau nenorėjome erzinti šventojo Beluchos kalno. Anot vietinių, jie labai nepatenkinti, jog alpinistai nuolat bando šturmuoti viršūnę. Nuo seno atsirado įsitikinimas, kad patiems altajiečiams net nevalia lipti į šį kalną. Tokia teisė, pasak jų, suteikta tik aukščiausio rango žyniams – šamanams. Dauguma altajiečių – stačiatikiai, tačiau dalis likę prie senojo šamanizmo tikėjimo, taip pat turi budizmo apraiškų ir panašumų. Šamanizmas dabar gana stipriai atgyjanti vietinė Altajaus religija. Kviesdamiesi protėvių dvasias, vietiniai taip tikisi jų paramos sprendžiant įvairius būties klausimus.

Įdomu tai, jog pats Lietuvos alpinizmo pradininku vadinamas Gediminas Akstinas kartu su savo šeima daugiau nei prieš pusę amžiaus taip pat buvo priverstas pajusti tremties vargus šioje gamtos oazėje.

Rusijos medikai ir psichologai, siųsdami savo pacientus į Sibirą, dažniausiai nukreipia į Altajaus regioną. Čia jie atgauna jėgas, sustiprėja ir pasveiksta „..kai būni čia, jauti tūkstančius kilometrų besidriekiančių laukų, slėnių, miškų kvapą bei spalvas. Ši gamtos jėga tarsi įsiskverbia į tave“, – pasakojo mums sutiktas vietinis gyventojas. Negali su juo nesutikti. Kraštovaizdis dar nepaliestas civilizacijos, dvelkia atšiaurumu, pirmapradžiu gamtos grožiu. Tik įdomu, ką anuomet matė lietuviai tremtiniai, neturėdami nei maisto, nei pastogės.

 Ekspedicija

 Kas Altajus yra mums, tenai nuvykusiems? Tai tremties, skausmo, žmogaus paniekinimu ir pažeminimu atžymėta teritorija. 1941 m. birželio 14 d. buvo pradėti formuoti pirmieji traukinių ešelonai. Į vagonus sugrūdo Lietuvos inteligentiją – mokytojus, gydytojus, teisininkus ir ūkininkus. Visuomenė, daugiau nei 20 metų kūrusi savo valstybingumą, turėjo priverstinai sustoti, paskubomis susirinkti būtiniausius daiktus ir palikti Lietuvą. Tačiau ne visi pasiekė atokius Sibiro miestus ir kaimus. Tais metais buvo ištremta daugybė mažų vaikų, kurių dalis mirė pakeliui. Dauguma vyrų buvo atskirti nuo šeimų, išsiųsti į lagerius ir daugiau niekada saviškių nepamatė.

Šių metų ekspedicijai buvo ilgai ruoštasi: dar pernai dviem žmonėms pavyko nuvykti į Altajų apžiūrėti tremties vietų, kapinių ir parengti planą šių metų ekspedicijai. Todėl šiemet išvykome turėdami labai konkrečius planus ir ambicijas. Norėjome ne tik simboliškai aplankyti tėvynainių tremties vietas bei pakelti nuvirtusus kryžius ir tvoreles – ketinome iš pagrindų atnaujinti kultūrinį paveldą Sibire: pastatyti keletą naujų kryžių, o svarbiausia – aptverti vienas iš unikaliausių kapinių Sibire.

Iš Vilniaus per Maskvą išvykome šešių asmenų komanda. Grupė buvo sudaryta daugiausia iš jaunų entuziastų, buvusių projekto „Misija Sibiras“ dalyvių, kurie norėjo dar sykį prisiliesti prie praeities pėdsakų. Sibiras jiems jau nebuvo nežinoma žemė. Tačiau, kaip visuomet, visko suplanuoti neįmanoma – Altajus mus pasitiko kitoks nei kiti Sibiro regionai: skirtingas savo gamtinėmis sąlygomis, savita ir unikalia kultūra.

Ekspedicijai, kaip ir visuomet, vadovavo nepailsantis, Sibirą geriau nei bet kas kitas Europoje žinantis keliautojas, fotografas ir operatorius Gintautas Alekna. Beje, ekspedicijos dalyviai vadovą ir sutiko jau Sibire, nes jis išvyko vienas dar 2012 m. liepos mėn. viduryje, o liepos 20 – rugpjūčio 3 d, vadovavo ekspedicijai „Misija Sibiras ‘12“. Todėl pasibaigus šiai ekspedicijai, bendrijos „Lemtis“ nariai prie jo prisijungė toliau tęsti pradėtų darbų.

Altajus – tai teritorija pačiame Azijos viduryje, pietų Sibire, Rusijos Federacijoje, sandūroje tarp Mongolijos pusdykymių ir Kazachstano stepių. Jo teritorija – kaip keturios Lietuvos. Reikia patikslinti, jog vartojant Altajaus pavadinimą privalu visuomet sukonkretinti – Altajaus kraštas (sostinė Barnaulas) ar Altajaus Respublika (sostinė Gorno Altaiskas). Dar visai neseniai tai buvo vientisas Altajaus kraštas, o dabar – jau du visiškai atskiri administraciniai vienetai.

Barnaulas – pradžios stotelė visiems

Pirmoji mūsų pažintis su Altajaus kraštu prasidėjo Barnaule. Kaip ir 1941 m., kuomet pirmieji gyvuliniai vagonai, prigrūsti mūsų tautiečių, sustojo būtent Barnaulo mieste. Jie dar mena tą siaubingą kelionę traukiniu pro Vitebską, Velikije Luki, Rybinską, Jaroslavlį, kertamą Volgos upę, Uralo kalnų tunelius ir pagaliau – Barnaulą.

Iš viso iš Lietuvos tais metais buvo išsiųsta 17 ešelonų, o 8 iš jų – į Altajaus kraštą. Į Bijską ir Barnaulą buvo atvežta apie 7500 tremtinių lietuvių, kuriuos „išsidalijo“ statybų, gamyklų ir kolūkių atstovai.

Pirmoji lietuvių pažintis su Altajaus kraštu nebuvo svetinga. Maisto trūkumas, antisanitarinės sąlygos, alinantis darbas pakirto daugybės žmonių sveikatą ir gyvybę. Mirtis tapo neišvengiama Sibiro lietuvių dalimi: „Sulaukęs darbo pabaigos, tėvas šiaip taip parvelka kojas iki mūsų trobelės, griūna ant gultų, kad iš ryto vėl viskas prasidėtų iš naujo. Menkai, visai netinkamai apsirengusios per šaltį ir gilų sniegą moterys varomos į taigą šimtamečių medžių kirsti. Nė viena savo gyvenime nelaikiusi rankose pjūklo ar kirvio. Fiziškai ir morališkai išsekusi iš miško parklampoja mama. Ką ji ras parėjusi? Kaip vaikus išmaitins?…“ – savo atsiminimų knygoje rašo tremtinys Jonas Šarka.

Tremtiniai buvo išvežioti po visą Altajaus kraštą. Jie neturėjo galimybės grožėtis supančia gamta – jų akis temdė ašaros, nes daug kūdikių sirgo ir mirė tiesiog motinoms ant rankų. Praėjus metams ir išlikus tik stipriausiems – visų skausmai ir kančios nesibaigė. Lygiai po metų – 1942 m. vasarą – beveik pusė lietuvių iš Altajaus krašto buvo išvežti tikrai žūčiai prie Laptevų jūros. „Prie mūsų trobos nebuvo jokios išdirbtos žemės daržui, todėl plėšėm dirvonus, paskutinius atsivežtus daiktus iškeitėm į bulves, pasodinom daržą. Bulvės sudygo, gražiai augo, bet neteko jų paragauti“, – skaudžiais prisiminimais savo knygoje dalijasi J. Šarka.

Į Altajaus kraštą buvo ištremtas vienas iš pirmųjų tarpukario žurnalistų, ELTOS (nacionalinė Lietuvos naujienų agentūra) direktorius – Valentinas Gustainis. Žinoma tai, jog jį pėsčią NKVD varė iš Ust Kano į Kizyl Ozioko kalėjimą net 150 km. Sibiro tremtį pajuto ir daugelis kitų žinomų asmenybių artimųjų: Prancūzijos mokslinininko lietuvio, vieno iš semiotikos kūrėjų Algirdo Juliaus Greimo motina, dainininkės Beatričės Grincevičiūtės brolis ir sesuo, Tarpukario teisingumo ministro Stasio Šilingo (įdomu, jog jis su žmona susilaukė devynių dukrų) bei dabartinės Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės artimieji.

Praeities ženklai ateičiai

Vykdami link lietuvių tremties vietų Altajaus Respublikoje, pasiekėme Gornoje Altaiską. Iš jo kelias driekiasi į tolimesnes lietuvių tremties vietoves. Už 15 km. nuo jo – Kutašas. Kaimo jau nebėra, nelikę net jos žymių. Anuomet čia stovėjo šimto metrų ilgio barakas. Jame apgyvendino apie 130 lietuvių, kurie buvo atitremti iš Jonavos, Kėdainių, Širvintų ir Ukmergės rajonų. Jie čia kirto mišką ir Maimos upeliu plukdė medieną į Gorno Altajsko miestą.

Tik štai vienintelis liudytojas apie praeitį – kalva ir ant jos esančios kapinaitės. Jose buvo palaidota apie 20 lietuvių. Mūsų tikslas čia – atstatyti paminklą, kurį 1990 m. pastatė lietuviai. Jo betonas jau ištrupėjęs, o ertmėje buvęs kryželis su Nukryžiuotojo figūra – dingęs. Pritvirtintoje lentelėje rusų kalba įrašyti penki čia palaidoti lietuviai. Ekspedicijos darbams vadovavo Robertas Ožalinskas – talentingas skulptorius iš Dzūkijos. Istorinės praeities vaizdinius jis sugebėjo paversti ilgaamžiais laikui atspariais ženklais. Tuo galėjome įsitikinti ir mes. Pagal turimas fotografijas dar Lietuvoje jis padarė naują, beveik identišką ąžuolinę skulptūrėlę, kurią įtvirtinome buvusios vietoje.

Toliau mūsų kelias kalnų slėniais driekėsi į Oziornoje kaimo kapines. Jose 1965 m. tremtinė Julija Čekanauskienė savo rankomis pastatė paminklą, unikalų savo neįprasta forma ir pastatymo aplinkybėmis. Tuomet ji nuo netoliese esančio kalno šlaito nešė akmenis, dėjo juos į krūvą ir savo rankomis viena pati pastatė atminimo ženklą visiems nuo Lietuvos atskirtiems tremtiniams. Manoma, kad čia palaidota iki dešimties lietuvių. Tuomet tepraėjus dvejiems metams mirė ir pati paminklo autorė. Simboliška – vietiniai ją palaidojo visai šalia jos pačios pastatyto paminklo. Taigi mes suirusiam paminklui „suteikėme naują veidą“ – sutvirtinome pagrindą ir šonus, naujai įmūrydami išgriuvusius akmenis, o visą paminklo paviršių padengėme nauju tinko sluoksniu. Šiose kapinėse radome ir medinį kryžių, kurį pastatė jau po Nepriklausomybės atkūrimo atvykę tremtiniai ir taip pat pagerbė iš Sibiro negrįžusius.

Iš tikrųjų, Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, Sibiras tapo lietuvių traukos objektu. Daugelis žmonių panoro jau laisvu savo pasiryžimu sugrįžti į tremties vietas, prisiminti jaunystę. Jiems ypač svarbu buvo ir pagerbti nebegrįžusių atminimą. 1990 m. atvykę lietuviai Altajaus krašte pastatė aštuonis kryžius ant aukštų Bijsko ir Gorno Altajsko kalvų, Tengos, Kužurlos, Turočako ir Šipicino kapinėse.

Vietiniai ir jų vairavimo ypatumai

Keliaudami link pagrindinio mūsų ekspedicijos taško – Kužurlos, turėjome dvi išeitis – žygiuoti per kalnus apie 40 kilometrų ir bandyti po dviejų dienų pasiekti tikslą arba stabdyti pakeleivingas mašinas. Taupydami laiką, pasirenkame antrąjį variantą. Tik paėjėję pro gyvenvietę šalia kelio sutinkame vietinį, kuris pasisiūlo mus pavežėti iki Tengos gyvenvietės. Anot jo, ten mūsų lauks jo draugas, turintis didesnę mašiną. Kadangi nesitikime Sibire sutikti nors vieno blaivaus vairuotojo, sutinkame su jo pasiūlymu. Be „nuostolių“ pasiekiame Tengą. Čia jau mūsų laukia du dar labiau „įšilę“ altajiečiai. Štai čia mes jau mažiau sukalbami. Po ilgų diskusijų mašinos savininkas užleidžia mums savo vietą prie „Gazelės“ vairo, o su draugužiu įsitaiso kartu su ekspedicijos dalyviais mašinos „būdoje“. Važiuojame linksmai, pasišokinėdami, per atvirą mašinos galą stebime kalnus. Viskas vyksta kaip surežisuotame filme – altajiečiai pasakoja savo gyvenimo istorijas: pasirodo, vienam iš jų ką tik gimė vaikaitis, todėl mano turįs teisę šiandien atsipalaiduoti. Žinoma, turi – juk ne kasdienis įvykis. Dar jiems padainavus užkimusiais balsais porą posmų altajiečių liaudies dainos, susigraudina ir užmiega nesuvokiamame triukšme bei dulkių debesyje.

Vienos iš unikaliausių kapinių Sibire

Kalnų apsuptyje, gyvulių ganymo plotuose, viduryje pievos išvystame nedidelį žemės lopinėlį aptvertą neaukšta medine tvora. Vieta išties įspūdinga, o kapinaitės su nei vienomis matytomis Sibire nesulyginamos. Viduryje jų – vienintelis lietuvių 1990 m. pastatytas kryžius. Spėjama, jog šiose kapinėse palaidota dvylika kūdikėlių: „Vieno Altajaus kalno papėdėje palaidota vienintelė mano dukrytė. Mudvi išvežė birželio keturioliktąją (ją dar negimusią), gimė ji Altajuje rugsėjo penkioliktąją. Jos atėjimą į pasaulį jautė visas mūsiškių būrelis. Gyvenimas man atrodė puikus, nuostabus. Jos dangaus mėlynumo akutėse mačiau tokias proto, jautrios širdelės gelmes, kad galėdavau žiūrėti į jas valandų valandas <…> Vieną rytą dukrytę radau lovelėje mirusią…“ – prisimena Elena Červinskienė savo knygoje „Silpnųjų jėga“.

Kužurla – tremties metais buvo avių ganyklų ir šienavimo vieta. Tremtiniams atvykus čia stovėjo tik pora lūšnelių ir sena jurta. Todėl jie suskubo susiręsti žemines ir palapines.

Kapinės – išskirtinai tik lietuvių, viduryje laukų, visiškai vienišos, pamirštos ir apleistos. Tik retkarčiais pro jas prajoja vietinis piemuo, ganantis gyvulius neaprėpiamuose plotuose. Apžiūrėję kapinaites, netoliese prie kalvos įkuriame stovyklavietę.

Altajuje vyrauja žemyninis klimatas. Šiltas metų laikas tetrunka maždaug gegužės-rugsėjo mėnesiais. Vasarą temperatūra pasiekia ir 30 laipsnių, o štai žiemos šaltos, speiguotos, atšiaurios. Šiltuoju metų laiku vyrauja dideli temperatūrų skirtumai. Todėl patiems savo kailiu teko pajusti, ką reiškia altajietiškos naktys, kai ji nukrenta net iki 5-6 laipsnių šilumos.

Per keletą Kužurloje praleistų dienų sutikti vietiniai pasakojo, jog visuomet stengiasi apeiti šią vietovę. Tačiau gyrė, jog atvykome iš taip toli vien tam, kad prisimintume lietuvius ir išsaugotume jų atminimą.

Kitą rytą, artimiausiame miestelyje nusipirkę medienos, pradedame suplanuotus darbus: pirmiausia nuardome likusios tvoros dalis, iškasame duobes tvoros stulpams, supjauname medieną, ją impregnuojame. Darbų pabaigoje nukeliame senąjį kryžių, o jo vietą pakeičia Roberto atkurtas toks pats beveik penkių metrų naujas maumedinis kryžius. Po trijų dienų darbo galime atsikvėpti – ekspedicijos tikslas neabejotinai pasiektas: dar vienos lietuvių kapinės Sibire liudys istorines praeities nuoskaudas.

Vietinių svetingumas

Kara Koba – maža gyvenvietė šalia pagrindinio kelio į Gorno Altaiską. Vaikštant po kaimą, mūsų dėmesį patraukia du prie lentpjūvės dirbantys vietiniai. Prieiname arčiau – tai tėvas su sūnumi. Tikri altajiečiai Azijos senbuviai – tamsių plaukų ir apvalių veidų. Tėvas Sergejus yra kaimo šviesuolis. Blaivus, „nepragerto veido“, stropiai dirbantis. Pasirodo, tai jo lentpjūvė – patys pjauna medieną, stato pirtis, namus. Sužinojęs, ko mes čia atvažiavome, prisiminė dar 1990 m. bendrijos vykdytą ekspediciją bei jos dalyvius, kurių pėdomis mes vėl sekame praėjus net 22 metams. Jis dar įstengė prisiminti net tremtinio Ališausko pavardę. Taip greitai Segrejus užsitarnavo mūsų pagarbą.

Kalno papėdėje esančiose kapinaitėse radome nuvirtusį kryžių, su lietuviška pavarde – Kazakevičius. Dar pernai jis stovėjo, šiemet, deja, jau guli. Iš Sergejaus įsigijome medienos, o Robertas vėl turėjo paplušėti iš peties. Kartu pastatėme visiškai naują maumedinį kryžių, kuris išsiskyrė savo aukščiu ir didybe iškilęs virš kapinių tvoros.

Užsimezgus mūsų pažinčiai su Sergejumi, sužinome, jog jis turi ir autobusiuką. Altajietis sutinka mus pavėžėti iki pat Gorno Altaisko. Tačiau prieš tai, jo prašymu, sutinkame apsilankyti svečiuose. Visų nuostabai – pirmą kartą užeiname į ailą. Ailai – tai šešiakampiai arba aštuoniakampiai senoviniai altajiečių mediniai namukai, panašūs į jurtas. Dabar tai dažniausiai tik vasaros virtuvėlė (statoma šalia namo), kurioje yra krosnis, gaminamas valgis, rūkomas tradicinis sūris.

Panašaus tipo jurtas mėgsta ir ne tik altajiečiai. Jas statosi uzbekai, kirgizai ir kazachai, tolimos šiaurės evenkų ir jakutų tautelės. Kaip ir prieš tūkstantį metų – jie labai patogūs klajokliniam gyvenimo būdui, ganant avis ir karves Kaukazo ir Vidurinės Azijos kalnuose, Kazachstano lygumose ar elnius – Šiaurės tundroje.

Aplink mus susėda visa Sergejaus gausi giminė. Jie mums pasakoja apie gyvenimo būdą, kultūrą, tradicijas. Pasakodamas apie daugumos altajiečių gyvenimą Sergejus nuliūsta ir ironiškai tarsteli: „Jei tauta 250 metų gano gyvulius tai niekuomet ir nesugebės daugiau nieko kito daryti.“ Nors aplink jį laksto penki vaikai, jis neatsisako ateityje jų turėti ir daugiau: „Mūsų visoje Rusijoje belikę vos 70 tūkstančių, todėl noriu, jog visi turėtų bent po penkis vaikus.“ Tačiau liūdesį balse perskrodžia jo griausmingas balsas ir išvada: „Nors mūsų mažai, tačiau mes stiprūs, galingi ir vieningi!“

Bendraujant su juo išgirdome gražių atsiliepimų apie mūsų tautiečius – prisiminė keletą jų, su kuriais teko tarnauti armijoje. Šie buvę stiprūs, aukšti, net gindavę altajiečius juos nuo kitų.

Išties altajiečiai nėra visiškai nutautėję ir stengiasi išsaugoti savo tradicijas – mokyklose yra galimybė pasirinkti mokymąsi rusų arba altajiečių kalba, kuri, beje, priskiriama prie tiurkų kalbų grupės.

Kalbai krypstant link politinės situacijos, Sergejus iškart „užsiliepsnoja“ ir išrėžia, jog Altajaus Respublikoje gyvena apie 200 tūkst. žmonių, o jiems atstovauja 600 parlamentarų. Sunkiai suvokiami skaičiai.

Toliau tęsiant pašnekesius, ant stalo patiekiama aviena, po to – naminė duona su medumi. Viską užgeriame vietine arbata su talkanu – trintais ir skrudintais miežių grūdais – juos beriame tiesiai į puoduką. Šeimininkė dar į kelionę mums įdeda gabalą vietinio sūrio.

Bijskas

Grįždami iš tremties vietų vėl užsukome į Gorno Altaiską. Apžiūrėjome dar vieną 1990 metais ant kalvos, prie senųjų kapinių, pastatytą kryžių Altajaus krašto tremtinių atminimui (projekto aut. Vytautas Tarasonis).

Paskutinė vieta prieš ilgą kelionę namo – Bijskas. Miestas įkurtas Rusijos caro Petro I 1708 m. Tai sovietinių tremtinių ir politinių kalinių persiuntimo punktas, kurį įsiminė tūkstančiai lietuvių. Toliau traukiniai nevažiavo. Daug lietuvių dirbo Bijsko cukraus fabrike, o gyveno šalia pastatytuose barakuose.

Bijske Matiščensko kapinėse 1998 m. tremtinių iniciatyva buvo pastatytas rausvo granito paminklas (projekto aut. Vytautas Nasvytis). Apačioje plokštėse iškalti užrašai lietuvių ir rusų kalbomis: „Lietuvos piliečiams, žuvusiems tremtyje Altajaus krašte 1941-1955 m.“. Pačios kapinės apleistos, baigiančios sunykti, o tam daugiausia įtakos padarė per pačias kapines nutiestas plentas ir kelio žiedas. Taigi ne vien laikas ir gamta viską naikina – prie to prisideda ir vietinė valdžia.

Pabaigai

Dar viena bendrijos „Lemtis“ ekspedicija Sibire baigėsi, tačiau darbai toliau tęsiami grįžus į Lietuvą. Esant galimybėms vyksime į susitikimus su kaliniais ir tremtiniais, švietimo institucijomis, rengsime fotografijų parodas, rodysime sukurtus dokumentinius filmus. Taigi taip siekiame prisidėti prie lietuvių kultūrinio paveldo išsaugojimo bei pilietiškumo, patriotiškumo skatinimo visuomenėje.

Šių metų bendrijos „Lemtis“ ekspedicijos į Altajaus Respubliką partneriai yra Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, rėmėjai – koncernas „Achemos grupė“, „Armijai ir civiliams“, UAB „INTER RAO Lietuva“, „Hobby shop“, „Saulėja“, „Senukai“, „Lietuvos aludarių gildija“, „Lietuvos kredito unijos“, Šakių rajono savivaldybė.

Nuotraukose:

1. Ekspedicijos grupė Sibire

2. Gamta Altajuje (T. Kazulėno)

3. Paminklas lietuviams Kutase prieš atkūrimą (G. Aleknos)

4. Lietuvoje pagaminta skulpturėlė (G. Aleknos)

5. Paminklas lietuviams Kutase (G. Aleknos)

6, 7. Paminklas lietuviams Oziornoje (G. Aleknos)

8. Kryžius lietuviams Oziornoje (G. Aleknos)

9. Oziornoje ežeras (T. Kazulėno)

10. Kuzurla (G. Aleknos)

11. Vykdomi darbai Kuzurloje (G. Aleknos)

12. Kuzurla – kryžiaus nešimas į busimą jo vietą (G. Aleknos)

13, 14. Kryžiaus statymas Kuzurloje (G. Aleknos)

Voruta. – 2012, lapkr. 10, nr. 23 (761), p. 7, 13.

Tremtis , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra