Ekskursija „Kunigaikščių Radvilų takais“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

2007 metų liepos 14 dieną Lietuvos karališkoji bajorų sąjunga ir Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija kaip ir pernai surengė labai įdomią bei informatyvią kelionę kunigaikščių Radvilų gyvenimo ir veiklos keliais (Vilnius – Dubingiai – Vyžuonos – Svėdasai – Papilys – Biržai – Vilnius). Apie lankomas piliavietes, pilis, dvarus ir parkus 43 keliautojams pasakojo garsiausias parkotyrininkas Lietuvoje Kęstutis Labanauskas.

Kairėje kelio pusėje 26 km nuo Vilniaus pravažiavome geografinį Europos centrą, esantį gražioje vietoje prie Bernotų piliakalnio, miškelio ir Girijos ežero.

Dubingiai – miestelis Molėtų rajono pietuose, prie ilgiausio Lietuvos ežero – Asvejos. Čia, ežero saloje, dabar jau siaura sąsmauka sujungtoje su krantu, stūkso įspūdinga, ąžuolais apaugusi kalva, vietos žmonių vadinama Pilimi. Tai Dubingių pilis, priklausiusi Vilniaus gynybinei sistemai, minima nuo XIV a. Šalia Trakų, Drūkšių, Medilo, Platelių, Dubingiai buvo viena iš nedaugelio Lietuvos pilių, stovėjusių ežero saloje. Pirmąkart Dubingiai paminėti 1334 metų kryžiuočių kronikose (lot. „terra Dubingen“). Valdant Vytautui Didžiajam, Dubingiai tapo svarbia Lietuvos vietove, pastatyta bažnyčia. XVI amžiaus pradžioje Dubingius perima didikų Radvilų giminė, o 1808 m. jie atitenka Tiškevičiams. XVI a. viduryje Mikalojus Radvila Rudasis Dubingių katalikų bažnyčią perdavė evangelikams reformatams, o miestelis tapo vienu iš reformacijos centrų Lietuvoje. Jonušas Radvila apie 1620 m. piliavietėje pastatė naują reformatų bažnyčią. Šios bažnyčios rūsyje įrengtame mauzoliejuje buvo palaidoti žymiausi Radvilų giminės žmonės. Mokslininkų duomenimis, 2004 metais surastoje kapvietėje, buvusios bažnyčios vietoje, rasta suirusi dėžė su tvarkingai sudėtais kaulais. Čia buvo palaidoti šie Radvilos: Mikalojus Radvila Rudasis (Barboros Radvilaitės brolis), Mikalojus Radvila Juodasis (Barboros Radvilaitės pusbrolis), Mikalojaus Radvilos Juodojo žmona Elžbieta Šidlovecka, Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnus Mikalojus, jo vaikaitis Jonušas Radvila bei marti – Kristupo Radvilos Perkūno pirmoji žmona Ana Sobkovna (dėl jos dar kyla abejonių). Dar vienos rastos kaukolės tapatybės nustatyti nepavyko. Reikia patikslinti, kad minėti palaikai pirmą kartą buvo atrasti jau 1939 metais, bet neidentifikuoti.

1678 m. pastatyta katalikų bažnyčia. 1682 metais Dubingiuose buvo sušauktas Lietuvos evangelikų reformatų sinodas. 1735 m. reformatų bažnyčia sudegė, trenkus žaibui į vėjarodę. XVII-XVIII a. reformatų bendruomenė miestelyje sunyko ir Dubingiai palaipsniui perėjo į katalikybę. 2003 metais archeologai Albinas Kuncevičius, Rimantas Laužikas, Daina Stankevičiūtė ir Gintautas Striška pradėjo vienos didžiausių Lietuvoje Dubingių piliavietės archeologinius kasinėjimus. Abejotina, ar seni ąžuolai ant piliakalnio dar mena Radvilų laikus. Piliavietės inventoriai rodo, kad tuo metu Radvilų rūmai buvo mūriniai, dviejų aukštų, su rūsiais, bokštu ir kitomis patalpomis. Dabar rūmų archeologiniai kasinėjimai sustabdyti. Juose nuo 1547 XI 19 dienos penkis nerimo mėnesius praleido Barbora Radvilaitė (1520-1551), laukdama seimo pripažinimo karaliaus Žygimanto Augusto žmona.

Archeologams pasisekė, kad piliavietė nuo XVII amžiaus liko neužstatyta, nesuarta, tik šienaujama. O 1938 metais pastatyto vasarnamio išlikę tik pamatai. Medinis tiltas per ežerą pastatytas 1934 metais. Miestelyje yra katalikų Šv. Jurgio medinė bažnytėlė, įrengta 1958 m. buvusioje prieglaudoje, pagrindinė mokykla, veikia kraštotyros muziejus, yra Asvejos regioninio parko direkcija, istorinis-kultūrinis paminklas – medinė, didžiausia Rytų Lietuvoje Dubingių karčema (past. 1842 m.) be stogo, tik kyšo keturi kaminai (pastatas remontuojamas). Piliavietė tvarkoma, beveik visur nušienauta, įrengtos informacinės lentos ir patogūs mediniai laiptai į kalną. Paskutinio karo pabaigoje Dubingių apylinkėse žiauriai siautėjo lenkų „Armija Krajowa“.

Taigi, pats laikas trumpai pristatyti LDK didikų Radvilų giminę (lenkiškai save vadino – „Radziwiłłowie“).

Vienas iš Kristino Astiko sūnų – Radvila Astikaitis, tapo Radvilų giminės pradininku. Ji iškilo XV amžiuje ir išliko viena iš įtakingiausių bei galingiausių iki LDK gyvavimo pabaigos XVIII a. pabaigoje. 1547 metais gautas Romos imperijos kunigaikščių titulas. Radvilų giminei jos klestėjimo laikotarpiu turtais nebuvo lygios Europoje. Radvilos valdė 23 pilis, 426 miestus ir miestelius, 2 032 dvarus, 10 053 kaimus. Jie turėjo atskirą kariuomenę, kuri kartais būdavo pajėgesnė už visos Lietuvos kariuomenę. Net 166 metus jie užėmė vieną iš svarbiausių postų – Vilniaus vaivados. Radvilos herbą (trimitus) gavo 1413 m. Horodlėje. Garsiausi giminės atstovai buvo šie: Mikalojus Radvila Juodasis (1515–1565, faktiškasis Lietuvos valdovas, nevainikuotas karalius), LDK kancleris ir Vilniaus vaivada, vienas ryškiausių ir įtakingiausių Lietuvos protestantų; Mikalojus Radvila Rudasis (1512–1584), Lietuvos didysis etmonas, nuo 1565 m. LDK kancleris ir Vilniaus vaivada, Lietuvos delegacijos vadovas Liublino seime ir Barbora Radvilaitė – Žygimanto Augusto mylimoji, Lietuvos didžioji kunigaikštienė ir Lenkijos karalienė. XVI amžiuje ši giminė skilo į dvi šakas: Biržų-Dubingių (reformatų, pradininkas Mikalojus Radvila Rudasis) ir Nesvyžiaus – Olykos (katalikų, pradininkas Mikalojus Radvila Juodasis). Paskutinė Biržų-Dubingių šakos dvarų valdytoja – Liudvika Karolina Radvilaitė (1667–1695). Radvilos gynė LDK suverenumą ir teritorijos vientisumą. Žymiausios Radvilų rezidencijos nuo XVI a. pabaigos buvo Vilniuje, Biržuose, Kėdainiuose, Nesvyžiuje.

Vyžuonos – sena gyvenvietė abipus Vyžuonos upės, Utenos rajone. Dvaras ir miestelis minimi nuo XV a. Pasak padavimo, miestelio pavadinimas kilęs iš karūnuoto, pagonių garbinto žalčio Vyžo. Nors galima aiškinti ir kitaip. „Vyž, vėž“ žodeliai senovėje reiškė medžiais ir krūmais priaugusią vietovę. Gal nuo to ar dievaičio Vyžo, ir Vyžuonos upelio bei miestelio pavadinimo kilmė? XVI – XVIII a. Vyžuonas valdė didikai Radvilos, vėliau – Tiškevičiai, Puslovskiai.

1406 m. miestelyje iškyla pirmoji Šv. Jurgio bažnyčia, XVI a. antroje pusėje – 1656 m. priklausiusi evangelikams reformatams. Nors daug kur rašoma (net enciklopedijose), kad minėta bažnyčia išlikusi iki mūsų laikų, abejoju, ar tuo metu giliam užkampy galėjo būti pastatyta mūrinė bažnyčia. Bažnyčioje 1604 m. balandžio 8 d. buvo palaidotas Kristupas Mikalojus Radvila Perkūnas (1547–1603 11 20). Labiau tikėtina, kad mūrinę bažnyčią statė reformatai vietoj medinės katalikų bažnyčios. Jau XVII a. veikė reformatų parapinė mokykla. Šiaurės karo metu (1700–1721) beveik visas miestelis sudegė. Degė jis ir vėliau, bet vis būdavo atstatomas. 1736 m. pastatyta klebonija. Nuo 1777 m. minima parapinė mokykla. Mūrinė Vyžuonų bažnyčia 1793 metais turėjo 2 šonines koplyčias ir neseniai primūrytą priebažnytį. Per miestelio gaisrą 1796 m. kovo 26 d. bažnyčia sudegė, bet 1811 m. restauruota. 1891 – 1892 metais bažnyčia perstatyta ir padidinta, primūrytas bokštas. Įrengti devynių registrų vargonai, Kryžiaus kelio stotys. Baigus mūryti bokštą, 1899 m. į jį įkelti varpai. Šventorius apjuostas akmenų mūro tvora 1912 metais. Per Pirmąjį pasaulinį karą į Rusiją išvežti varpai. XVII–XVIII a. miestelyje gyveno daug žydų, buvo sinagoga, yra išlikusios senosios jų kapinės. Vyžuonos buvo vienas iš trijų LDK žydų religinių ir administracinių centrų. Miestelį pasiekė ir 1831, 1863–1864 metų sukilimų bangos.

Vyžuonų apylinkėse 1919 m. birželio 1 d. vyko Lietuvos kariuomenės atkaklūs mūšiai su bolševikais. Nemažai vyžuoniškių stojo į Lietuvos kariuomenę ir dalyvavo kovose su bolševikais, bermontininkais ir lenkais. Miestelyje ar apylinkėje gimė ar augo žymūs visuomenės ar kultūros veikėjai: Mykolas Januškevičius – visuomenės veikėjas, publicistas, vertėjas,  Stasys Karanauskas – tautodailininkas, literatas, Stanislava Kybartienė – aktorė, radijo diktorė, Bronius Radzevičius – rašytojas, Adolfas Šapoka – istorikas, Antanas Masionis – poetas, literatūros kritikas, Pr. Saladžius – pulkininkas, Šaulių sąjungos vadas, P. Gaučys  – visuomenės veikėjas, J. Musteikis – vidaus reikalų ministras ir kt.

Tinkuota, balta bažnyčia yra architektūros, o tragiško likimo literatų Br. Radzevičiaus ir Vyt. Masionio kapai – istorijos paminklai. Bažnyčios sienoje įmūryta saulės – žalčio kulto liekana – akmuo, vadinamas žalčio Vyžo galva ir švedų patrankos akmeninis sviedinys. Miestelyje atstatytas Lietuvos nepriklausomybės paminklas, o prie miestelio esančiame Kartuvių kalne stovi jaunuolių P. Zabulionio, S. Gaučiaus ir K. Saladžiaus dar 1930 metais pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam.

Dabartiniai išlikę ūkiniai dvaro pastatai yra kitoje vietoje nei buvusio Radvilų dvaro (šis buvo šalia Kartuvių kalno).

Svėdasai – miestelis Anykščių rajone prie Svėdasų (Beragio) ir Alaušo ežerų – prof. K. Būgos teigimu, tai esąs sėliškos kilmės vandenvardis. Pirmą kartą paminėti 1503 m. rugpjūčio 15 d. Nuo 1533 m. Svėdasų dvaras priklausė žinomiems Lietuvos didikams Radviloms. Tai, matyt, buvo karališkasis dvaras, nes, pasak 1567 m. Radvilų dvarų sąrašų, arklius valstybės kariuomenei iš šio dvaro turėjo pristatyti Kristupas Mikalojus Radvila. Vėliau Svėdasų dvaras bei aplinkiniai kaimai buvo Biržų Radvilų giminės valdos. 1574 m. dokmentuose Svėdasai minimi jau kaip miestelis. 1640 m. rugsėjo 19 d. Svėdasų dvare, susikrimtęs dėl katalikų ir reformatų nesutarimų, mirė iš Vilniaus atvykęs kunigaikštis Kristupas Radvila II. Netoli dabartinių kapinių (dabar jau kapinių teritorijoje) Svėdasuose stovėjo prašmatnūs didikų Radvilų rūmai. Dvarui, be kitų žemių, priklausė ir Urbaniškio palivarkas (dabar Kamajai), kurį iki 1678 m. valdė L. K. Radvilaitė. Dalis jo pajamų buvo skiriama Vilniaus reformatų bendruomenei, nes Radvilos prisidėjo prie reformaciojos plitimo Lietuvoje. Karolis Povilas Radvila, dar vadinamas Panie Kochanku, perleido Leonidui Borovskiui Svėdasų dvarą, kurį jis trumpai tevaldė. Iš jo dvarą perėmė ir išlaikė iki 1890 m. italų kilmės grafų Marikonių (Mariconi) giminė. Paskutinis grafas Lucijanas Marikonis pastatė rūmus, kurie nebeprižiūrimi nuo Pirmojo pasaulinio karo baigia sugriūti.

1831 m. miestelį buvo užėmę sukilėliai. 1861 m. Svėdasų dvaro valstiečiai atsisakė mokėti prievoles, jų malšinimui buvo atsiųsta kariuomenė. Ne kartą Svėdasai degė – ypač nukentėjo miestelis per 1835 ir 1904 m. gaisrus. Spaudos draudimo laikotarpiu Svėdasuose, Kunigiškiuose ir kitur veikė slaptos liaudies mokyklos, buvo platinama spauda. Svėdasų miestelis, kaip valsčiaus centras, įvairiu metu priklausė Ukmergės apskričiai (pavietui), Rokiškio, Anykščių apskritims. Per Antrąjį pasaulinį karą buvo sunaikinti visi žydai (apie 300).

Pirmoji bažnyčia Svėdasuose pastatyta XVI a. pr. Ji minima 1522 m. Vilniaus vyskupijos prelato Jono Albino akte. Vėliau ji perduodama evangelikams reformatams. Radvilų dvaras slopino katalikybę, nes rėmė reformatus. 1574 m. didiko Kristupo Mikalojaus Radvilos fundacija buvo pastatyta reformatų bažnyčia, kuri 1657 m. atiteko katalikams. Svėdasuose dar kurį laiką veikė reformatų bendruomenė. Ji buvo pasistačiusi naujus maldos namus, bet 1755 m. jie sudegė ir reformatų bendruomenė iširo. 1794 m. klebonas kanauninkas Mykolas Smolskis prie senosios mūrinės bažnyčios pristatė naują Šv. arkangelo Mykolo medinę bažnyčią. Mūrinėje koplyčioje, senosios Radvilų mūrinės bažnyčios išsaugotoje dalyje, yra senas laidojimų rūsys. L. Marikonio mauzoliejus (1848) kartu su bažnyčia ir mūrine varpine (36 m aukščio, 1863) sudaro vertingą istoriniu bei architektūriniu požiūriu ansamblį.

Netoli ir paminklinis akmuo su iškaltomis datomis „1503–2003“ ir varpu – miestelio herbu. Kitoje gatvės pusėje, skverelyje, stovi paminklas rašytojui Juozui Tumui – Vaižgantui (1937), aplink kurį auga baravykai. Miestelį puošia medinis koplytstulpis ir Nepriklausomybės paminklas, lauko akmenų paminklas (kompozicija) rezistencijos kovotojams. Išvažiavus iš miestelio kairėje pusėje yra Kunigiškių pradžios mokykla, kurioje garsus rašytojas mokėsi; joje jau dvidešimtus metus veikia muziejus.

Nesustodami pravažiuojame Kamajus, kurių bažnyčia nukentėjusi per paskutinį karą stovi su dviem bokštais be jų smailių. Čia nuo 1820 metų gyveno (1824 m. vikaravo) ir palaidotas poetas kunigas Antanas Strazdas (1760–1833). 1933 m. jam pastatytas paminklas (skulpt. A. Aleksandravičius).

Jei pradžioje važiavome per vaizdingas Aukštaitijos kalvas, upių slėnius ar dubaklonius su varlinėjančiais gandrais (kai kurie net su trimis jaunikliais), tai toliau jau miškingos lygumos, ypač nuo Rokiškio (tik pro autobuso langą matėme garsiąją raudonplytę vienabokštę katalikų bažnyčią). Beveik visos pirkios dažytos geltonai, o langai baltai. Pandėlyje už namų dešinėje šmėkštelėjo raudonų plytų vėjo malūnas su stogeliu, be kepurės ir sparnų. Už miesto žaliuoja sulaukėjęs buvęs parkas. Tos lygumos brangios ir artimos širdžiai čia gimusiems biržėnams, kurių važiavo nemenkas būrys.

Papilys – miestelis Biržų rajone, pusiaukelėje tarp Biržų ir Pandėlio, prie Rovėjos upės. „Papiliu“ vadinama įtvirtinta piliakalnio papėdės gyvenvietė, kurios įtvirtinimai gerokai galingesni už paprastos gyvenvietės įtvirtinimus (nepainioti su priešpiliu). Papilys būdavo už piliakalnį didesnė teritorija, apjuosta gynybiniu grioviu ir/ar pylimu.

1541 m. Mikalojus Radvila kartu su kitomis Biržų žemėmis paveldėjo ir Papilį. 1561 m. pirmą kartą minimas Papilio dvaras, kurį 1568 m. balandžio 28 d. Mikalojus Radvila Rudasis savo sūnaus Kristupo vestuvių proga jam dovanojo. 1571 m. istorijos šaltiniai leidžia manyti Papilį jau buvus miesteliu. Čia gimė LDK didysis etmonas Jonušas Radvila (1612–1655), evangelikų reformatų globėjas, kuris 1655 metais su švedais sudarė Kėdainių uniją, kuria Lietuva atsiskyrė nuo Lenkijos, gaila, kad unija neįsigaliojo (dabar gyventume kaip švedai). 1640 m. Papilio savininku tapo pats Jonušas Radvila. 1659 ir 1797 m. miestelį ištiko gaisras. 1760 m. Jeronimas Florijonas Radvila įkeitė Papilio dvarą Koscialkovskiams. Apie 1870 m. Papilio dvarą nusipirko prancūzas grafas Šuazelis de Gufjė.

Piliavietė, vadinama Zomkeliu, – archeologijos paminklas. Tai neaukšta, medžiais apaugusi, kalvelė, apsupta iškasto dabar jau sauso griovio (apie 12 m pločio, yra tik nedidelė kūdra). Čia pernai kasinėjimus atliko Biržų krašto „Sėlos“ muziejaus archeologė Rūta Drevinskienė (Songailaitė). Dabar jau duobė užlyginta. Šioje vietoje prasmingai bei patriotiškai pagerbėme protėvius, sugiedodami Maironio giesmę „Lietuva brangi“. Netoli ir labai apleistas, primenantis džiungles, 14 ha parkas su dvaro sodyba, kuriame ankstesnę didybę mena dvi senų liepų alėjos. Jame dar neseniai vykdavo įvairios miestelio šventės, renginiai. Dvaro mediniai rūmai be langų ir durų, o kai kurie ūkiniai pastatai akmens mūro kiek geriau atrodo. Dabar čia tuščia ir tylu, o pokary klegėjo vaikų balsai (buvo mokinių bendrabutis), kolūkis buvo įrengęs didelę renginių salę, fermas ir sandėlius.

Kaip tik Papilyje pataikėme į pirmą kartą vykusį kraštiečių susitikimą „Didžiuojuosi esąs papilietis“, kuriame dalyvavo daugiau kaip per tris šimtus žmonių. Jis prasidėjo šv. Mišiomis katalikų ir pamaldomis evangelikų reformatų bažnyčiose. Bažnyčios yra toje pačioje gatvės pusėje netoli viena kitos, o abiejų šventorių tvora – akmenų mūro.

Papilio katalikų bažnyčia. Apie 1551 m. Papilyje pradėjo veikti katalikų bažnyčia. Ji minima ir 1665 m., o 1690 atimta evangelikų reformatų. 1717 m. dvare pastatyta nauja laikina koplyčia. Papilio katalikai skundėsi, kad kalvinų tikėjimo žmonės trukdo jiems rinktis į šią koplyčią. 1718 m. Pabiržės kunigas Baltramiejus Antanas Rybinskis, kunigavęs ir Papilio koplyčioje, pradėjo bylinėtis dėl Papilio evangelikų reformatų bažnyčios grąžinimo katalikams. 1744 m. Vilniaus vyskupijos sinodo dokumentuose paminėta, kad Papilyje filijos teisėmis veikia katalikų koplyčia. 1758 m. Papilyje vėl pradėtos rašyti metrikų knygos (buvo nustota rašyti 1750 m). Šie metai laikomu katalikų parapijos įkūrimo metais. 1764 m. pastatytas reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas (uždarytas 1832 m.). 1764 m. kunigo Simono Jakštavičiaus rūpesčiu Papilyje pastatyta medinė katalikų bažnyčia, kuri 1777 m. pašventinta Šv. Petro ir Povilo vardu. Bažnyčioje buvo 6 altoriai, prie jos – stulpinė varpinė su 3 varpais. 1781 m. įsteigta Papilio katalikų parapijos mokykla (mokėsi 1 mokinys, o 1804 m. – 4). 1847 m. bažnyčia suremontuota, pristatyti du bokšteliai. 1848 m. pristatyta zakristija, išdažytas bažnyčios vidus. 1893 m. parapijai priklausė 17 dešimtinių žemės. 1908 m. įsikūrė „Saulės“ draugijos skyrius, 1909 m. pradžioje įsteigęs mokyklą. 1910–1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius.

Iki Pirmojo pasaulinio karo suvežta statybinių medžiagų naujai bažnyčiai statyti. Pagal architekto Felikso Vizbaro projektą akmenų mūro trijų navų bažnyčia su pertraukomis statyta nuo 1927 iki 1936 metų. Ją 1936 m. rugsėjo 20 d. Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos titulu konsekravo vyskupas Kazimieras Paltarokas. Klebonas Juozapas Bardišauskas pastatė naują kleboniją, prieglaudą, mūrinį parapijos namą su sale ir scena. 1937 m. įkelti Vokietijoje nulieti 3 varpai. 1944 m. liepos pabaigoje sudegė klebonija ir ūkiniai pastatai, apgriauta bažnyčia. Po karo meistrai Povilas Sližys su Jokimu Ažubaliu sustiprino bažnyčios bokštą, P. Giedraitis sutaisė stogą. Klebonas J. Bardišauskas 1945 m. suimtas ir ištremtas (1952 m. žuvo lageryje). Šventoriuje 1989 m. pastatytas jo paminklas.

Papilio evangelikų reformatų bažnyčia. Papilio Radvilų dvare XVI a. 7–8 dešimtmetyje evangelikų reformatų bažnyčia jau veikė. 1578 m. pradėta Papilio evangelikų reformatų bažnyčios statyba, baigta 1600 m. Savarankišką fundaciją kalvinistų bažnyčiai naujoje vietoje – miestelyje – suteikė Kristupas Radvila Perkūnas 1595 m. XVIII a. kontrreformacija stiprėjo. 1720 m. kovo mėn. karalius Augustas II kreipėsi į Vilniaus vyskupą, prašydamas nevaržyti evangelikų reformatų tikėjimo laisvės, kurią garantuoja Lietuvos valstybės įstatymai, ir nesikėsinti į Papilio evangelikų reformatų bažnyčią. Tų pačių metų gruodžio 14 d. Noiburgo kunigaikščio Karolio Pilypo pasiuntinys prašė Vilniaus vyskupą sulaikyti kunigo Baltramiejaus Antano Rybinskio išpuolius prieš tą pačią reformatų bažnyčią. 1729 m. Palėvenės domininkonų vienuolyno kunigas Gruzdas užpuolė ir nuniokojo reformatų bažnyčias Nemunėlio Radviliškyje ir Papilyje. 1744 m. Vilniaus vyskupijos sinodas draudė eretikams (evangelikams reformatams) mokyti katalikų vaikus, o mišrias katalikų ir reformatų santuokas pripažino netinkamomis ir neteisėtomis. 1736 m. Jeronimas Radvila visus reformatus paskelbė tėvynės išdavikais. 1763 m. istorijos šaltiniuose minima, kad Papilio dvaras įvairiomis bausmėnis ir smurtu reformatų tikėjimo valstiečius verčia į katalikybę. Dėl to dalis valstiečių su šeimomis priversti bėgti į Kuršą. 1766 m. gegužės 4 d. Papilio dvaro valdytojo Jono Koscialkovskio įsakymu dvaro tarnai nusiaubė reformatų bažnyčią, o gegužės 18–19 d. to paties dvaro valdytojo pasamdyti žmonės lazdomis mušė einančius į bažnyčią reformatus.

1777 m. sudaryta sutartis dėl naujos Papilio evangelikų reformatų bažnyčios mūrijimo. 1782 m. pradėta statyti bažnyčią, kuri 1785 m. birželio 29 d. pašventinta. Per paskutinį karą vokiečių sviedinių smarkiai apgriauta; stebuklingai išliko nesugriautas tas bažnyčios galas, kur yra altorius – „Dievo stalas“. Žuvo ir vargonai. 1947 m. bokštas atstatytas ir bažnyčia restauruota, joje vyko pamaldos, o galutinai sutvarkyta ir pašventinta 1970 m. rugsėjo 21 d.

Pastatas santūrių formų, stačiakampis, vienanavis, su aukštu keturkampiu bokštu – varpine fasade.

Laikrodis bokšte dabar neveikia. Rytinėje pusėje virš pagrindinio korpuso iškyla du liekni bokšteliai. Bažnyčios architektūra mena Lietuvos XVI-XVII a. pradžios tradicijas: tai rūstus, gynybines formas išlaikęs pastatas. Baroko stilių primena tik portalas su lanksčių linijų nutrauktu sandriku. Joje išliko klasicizmo stiliaus medinė altoriaus pertvara, barokinė ciborija (baldakimas virš Dievo stalo) ir sakykla. Altoriaus pertvara primena kelių tarpsnių triumfo arką, kurios viršuje ovaliuose medalionuose, aprėmintuose nutapytais klasicistiniais motyvais, įrašytos citatos iš Šv. Evangelijos. Įrašai padaryti auksu juodame fone, lietuvių kalba. Centrinio kartušo įrašas kviečia visus: „Eikit manespi wissi kurie este apsunkinti ir nuwarginti, o Aš padarisiu atilsį Jumus“ (iš Evangelijos pagal Matą, 11, 28). Ant sienos paminklinė lenta kunigui Mykolui Frankui (1914–1968), čia dirbusiam nuo 1939 metų iki  mirties.

Papilio mokyklos istorija. Lietuvoje reta mokykla gali pasigirti tokia ilga savo gyvavimo istorija. Ji buvo įkurta 1595 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didžiojo etmono Kristupo Radvilos Perkūno lėšomis. Vėliau ja rūpinosi L. K. Radvilaitė (1687 XI 21 d. fundacija – iš naujo skirtas sklypas mokyklai statyti) ir evangelikų reformatų parapija. 1615 m. istorijos šaltiniuose paminėta, kad Upytės pavieto maršalas Jonas Sicinskis (garsusis Čičinskas) jau skyrė lėšų dviems mokytojams Papilio reformatų parapijos mokykloje išlaikyti. Ankstyviausia 1623 m. rašytiniuose šaltiniuose išlikusi mokytojo pavardė  – bakalauras Višnevskis. 1726 m. evangelikų reformatų dvasininkai buvo siunčiami į Papilio mokyklą mokytis lietuvių kalbos. 1864 m. mokykla buvo perduota gubernijos liaudies mokyklų direkcijai. Beje, 1869 m. Lietuvoje panaikintos evangelikų reformatų parapijų mokyklos.

1907 m. pastatytas mūrinis raudonų plytų mokyklos pastatas, vadinamas Pakalnine mokykla. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis buvo gerokai apgriautas. Šioje mokykloje mokėsi, o 1916–1919 m. čia mokytojavo, poetas Kazys Binkis ir, padedamas vietinių gyventojų, mokyklos pastatą sutvarkė. Dar iki

1944 m. Papilyje veikė pradžios mokykla. 1944 m. buvo įsteigta progimnazija, kuri 1948 m. perorganizuojama į gimnaziją, o 1949 m. lapkričio 30 d. Švietimo skyriaus vedėjo įsakymu pradėta vadinti vidurine mokykla. Dabar veikia pagrindinė mokykla kitame pastate.

Papilio mokykloje yra mokęsi nemažai žmonių, kurių vardai garsūs visoje Lietuvoje: K. Binkis, A. Jakubėnas, P. Karoblis, S. Kregždė, A. Maldūnas ir daugelis kitų.

Keliautojams didžiulį įspūdį paliko Lansbergų sodyba buvusioje Pakalninėje mokykloje: muziejai, gražiai sutvarkytas ir apželdintas sklypas, išnaudojant gan statų kalvos šlaitą alpinariumams, bei šeimininko nuoširdumas. Mokytojai Edita ir Gintaras Lansbergai yra konkurso „Lietuvos kaimo spindulys 2006“ laimėtojai (kaimo šviesuolių šeima), apdovanoti ir konkurse „Mano sodyba“ (Svajonių kalvos sodyba). Sodyboje (klėtelėje ir mokyklos pastate) eksponuojamas įdomus bei gausus senovinių darbo įrankių ir kitų eksponatų rinkinys.

Platus ir tiesus plentas (sovietmečiu projektuotas kaip rezervinis lėktuvų kilimo ir leidimosi takas) veda į Biržus. Dešinėje pusėje už kokio puskilometrio žaliuoja garsioji Biržų giria, kurioje didžiausias eglynas Lietuvoje, dar daugiau lapuočių medžių, o pušynų vos keli procentai. Jos pakraštyje prie Medeikių, Gudiškio ir Šniurkiškių kaimų 1863 metų sukilėliai pralaimėjo mūšius su caro kariuomene, o pagrindinis jų vadas Zigmantas Sierakauskas (1826–1863) pateko į nelaisvę ir buvo Vilniuje pakartas.

Biržai – miestas Šiaurės Lietuvoje, 66 km į šiaurę nuo Panevėžio ir 201 km nuo Vilniaus, netoli Latvijos sienos. Šiauriniame pakraštyje įteka Agluona ir Apaščia. Miestas skirstomas į Naujamiestį (į vakarus nuo Agluonos), Senamiestį ir Astravą. Biržų vardo kilmė nėra aiški. Galima manyti, kad jis kilęs nuo bendrinio žodžio „biržis“ „beržynas“ „ruplusis beržas“, „biržė“ „beržynėlis“, „biržtva“ „beržynas, baltmiškis“. Todėl pirminė reikšmė galėjo būti susijusi su miško, krūmų, beržyno ar beržynėlio savokomis. Tačiau lieka neaišku, kaip iš žodžio „biržė“ ar „biržis“ atsirado Biržai. Matyt, galūnė -ai gali būti vėlesnė forma, o ankstesnė buvusi „Biržes“; jos kilmininkas „Biržų“ galėjo sąlygoti ir vardininko su galūne -ai atsiradimą.

1455 m. balandžio 14 dieną Kazimieras Jogailaitis Radvilai Astikaičiui dovanojo 6 pavaldinius ir žemės. Radvilos čia plėtė valdas ir Biržus valdė nuo XVI a. iki 1811 metų. Biržai kaip miestelis pirmą kartą paminėti 1520 m. Per Biržus ėjo strateginis kelias iš Rygos į Vilnių, o nuo 1547 m. tapo Biržų kunigaikštystės centru. 1556 m. – pirmą kartą raštuose paminėti Biržų dvaras ir miestelis. Biržų dvaras priklausė Trakų vaivadai Mikalojui Radvilai Rudajam. Ši data laikoma ankstyviausia dokumentų paliudyta Biržų paminėjimo data. Biržų Radvilų šakos pradininkas buvo Jurgis Radvila – legendinės Barboros Radvilaitės tėvas. Jai ištekėjus už Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto, Biržų Radvilos buvo gausiai apdovanoti ir tapo turtingiausiais bei įtakingiausiais Lietuvos didikais. 1564–1731 m. valdė protestantiška Biržų–Dubingių Radvilų šaka. 1586-1589 m. pastatyta Biržų pilis. 1587 m. užtvenkus Agluonos ir Apaščios upių santaką, susidarė bene pirmasis dirbtinis tvenkinys Lietuvoje – Širvėnos ežeras.

Nuo patrankų šaudymo tada nebesaugojo net storiausios sienos, todėl aplinkui pilį buvo supilti gynybiniai pylimai, viską juosė vandens grioviai. 1589 m. Kristupas Mikalojus Radvila Perkūnas išrūpino Biržams Magdeburgo (savivaldos) teises (jos buvo 7 kartus pakartotos), pastatė pirmąsias bažnyčias Radvilų remiamiems reformatams. Buvo įsteigta mokykla. XVII a. pradžioje, per karus su švedais, Biržai tapo svarbiausiu Lietuvos gynybos forpostu. Tačiau gynyba buvo nesėkminga. 1625 m. pilis ir miestas švedų nuniokoti. 1627 m. Radvilos pilį atgavo, tačiau ji buvo taip sugriauta, kad remontuoti nebuvo prasmės. 1657 m. Biržai vėl švedų  sunaikinti. Pilis perstatyta iš naujo tik 1662–1669 m. Architektas suteikė piliai išraiškingų renesansinių bruožų, pertvarkė įtvirtinimų sistemą. Tvirtovė užima 14 ha žemės sklypą. 1701 m. Lenkijos ir Lietuvos karalius Augustas II ir Rusijos caras Petras I pilyje pasirašė Biržų sutartį dėl bendros kovos prieš Švediją. 1704 m. švedai pilį užėmė ir susprogdino. Taip baigėsi pilies karinė šlovė – ji daugiau nebuvo atstatoma. XVIII a. pradžioje netekę gynybinės reikšmės, Biržai pamažu blėso. Biržuose taikiai (bet ne visada) sugyveno įvairių tautybių ir konfesijų žmonės.

1978–1986 m. pilies rūmai atstatyti, juose 1989 m. atidarytas Biržų krašto muziejus „Sėla“ (įsteigt. 1928) ir viešoji biblioteka. Muziejuje apie 91 tūkst. eksponatų, nušviečiančių krašto istoriją, gamtą ir kultūrą. Sunku juos aprašyti, reikia savo akimis pamatyti. Veikia 25 ekspozicijų salės. Čia randame ir rudojo lokio, atklydusio į Lietuvą ir nušauto Biržų girioje 1988 metais netoli Kvietkų miestelio, iškamšą. Saugomas ir juodasis gandras nuo 1928 m. bei šernas, sumedžiotas prie Pačeriaukštės kaimo 1930 metais.

Senoji miesto dalis suformuota Valakų reformos metu. 1661-1662 ir 1923 metais miestas plėstas. Miesto centre stovi Laisvės paminklas (1931, skulpt. R. Antinis, atst. 1990, skulpt. R. Antinis, sūnus), 1976 m. pastatytas paminklas (skulpt. K. Bogdanas) poetui Juliui Janoniui (1896-1917). Dar yra paminklas (1922, skulpt. N. Gronskienė) kultūros puoselėtojui Stanislovui Dagiliui (1843-1915), o Antano Smetonos (buvęs jo vardo gimnazijoje) ir kunigaikščio Jonušo Radvilos (1931, skulpt. J. Zikaras, pilies teritorijoje) biustai dabar glaudžiasi muziejuje.

Biržų katalikų bažnyčia. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1500 metais. 1515 m. Biržuose pastatyta nauja medinė katalikų bažnyčia, bet apie 1580 m. katalikų parapija panaikinta. 1692 m. L. K. Radvilaitės rūpesčiu Biržuose įrengta nauja medinė katalikų bažnyčia. Taip įvykdytas Vilniaus vyskupo Konstantino Bžostovskio prašymas. Klebonui paskirta 400 lenkiškų auksinų per metus.

1739 m. kunigaikštienės Onos Sanguškaitės – Radvilienės rūpesčiu pradėta statyti nauja katalikų bažnyčia Biržuose, kuri baigta 1742 m. 1811 m. klebono Kazimiero Pikturnos rūpesčiu pastatyta laikina medinė katalikų bažnyčia, o 1817 m. įsteigta Biržų katalikų parapinė mokykla.

1846 m. liepos 3 d. duotas Rusijos vidaus reikalų ministerijos leidimas statyti naują katalikų bažnyčią. Pradėta statyti 1853 m., o 1861 m. birželio 21 d. vyskupas Motiejus Valančius pašventino dar ne visai įrengtą Biržų katalikų bažnyčią, nes buvo bijomasi, kad valdžia jos nepaimtų ir nepaverstų stačiatikių cerkve. Ji balta, trijų navų, dvibokštė, romantizmo neobaroko krypties, turi Šv. Jono Krikštytojo vardą. Nukentėjusi per paskutinį karą, po jo suremontuota.

Biržų evangelikų reformatų bažnyčia Biržuose pradėjo veikti XVI a. šeštajame dešimtmetyje, kai Mikalojus Radvila Rudasis parėmė į reformaciją. 1584 m. pirmą kartą paminėta mokykla prie šios bažnyčios. 1587 m. tvirtovės teritorijoje pastatyta nauja bažnyčia, nuo 1597 m. prie jos vėl veikė mokykla ir senelių prieglauda. 1589 m. gegužės 1 d. Kristupas Radvila Perkūnas, suteikdamas Biržams Magdeburgo teises, pabrėžė, kad pilyje pastatė bažnyčią „tikrajai evangelikų krikščioniškai tikybai“. 1611 m. Biržų reformatų parapijos mokykla tapo aukštesniąja pradine. 1636 m. Biržų reformatai išsirūpino privilegiją sakyti pamokslus lietuvių kalba.

1705 m. atstatyta sudegusi švedų antpuolio metu (1704) reformatų bažnyčia. 1733 m. Biržų miesto taryba nusprendė visiems disidentams (kalvinistams, t. y. evangelikams reformatams) uždrausti užimti tarnystės vietas Biržuose. 1741 m. kareiviai samdiniai sunaikino Biržų evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų bažnyčias. 1743 m. reformatų mokyklos rektoriumi negalėjo būti asmuo, nemokantis lietuvių kalbos. 1771 m. atstatyta Biržų reformatų bažnyčia, o 1785 m. birželio 24 d. pašventinta.

1865 m. parapijiečių lėšomis pradėta statyti dabartinė Biržų evangelikų reformatų bažnyčia (projektas H. Šelio), kuri 1874 m. rugpjūčio 18 d. pašventinta. Tai mūrinė neogotikos stiliaus raudonplytė vienabokštė bažnyčia. Ji tapo Šiaurės Lietuvos reformacijos centru. Per paskutinį karą buvo apgriautas bokštas, sugadintas stogas, apdaužytos sviedinių ir skylėtos sienos, suardytas vidaus įrengimas, išdaužyti visi stiklai ir dalinai sudaužyti metaliniai langų rėmai. Bažnyčioje išliko unikalus vieningas neogotikinis interjeras: Dievo stalas, kunigų, konfirmantų ir senjorų suolai, presbiterijos tvorelė, emporos, didelė vargonų pakyla su vargonais, nepaprastai graži sakykla. Visa bažnyčios vidaus įranga padaryta iš medžio. Bažnyčioje pakabintos atminimo lentos šiai parapijai nusipelnusiems kunigams Konstantinui Močiulskiui (1825–1887), Povilui Jašinskui (1889–1982) ir Aleksandrui Balčiauskui (1907–1952).

Generalinis Lietuvos evangelikų reformatų generalinis superintendentas, kun. Rimas Mikalauskas įdomiai su humoru paaiškino pagrindines šios konfesijos nuostatas, kuo jos skiriasi nuo katalikų. Krinta į akis, kad bažnyčioje nėra paveikslų, klausyklų, o kryžius – be nukryžiuoto Kristaus (gali kryžiaus net ir nebūti). Ant sienos kabo lentos, kuriose nurodyti tą dieną vykstančių pamaldų giedamų giesmių numeriai, nes evangelikų bažnyčios – tai giedančiųjų bažnyčios. Tikėjimas remiasi Šventuoju Raštu, o evangelikai reformatai – tai Jono Kalvino mokslo sekėjai. Pripažįstami du sakramentai: Švento Krikšto sakramentas ir Šv. Vakarienės sakramentas, kuriuos įsteigė Kristus. Baigdamas pasakojimą apie reformatų tikybą bei šią Biržų ev. reformatų bažnyčią bei atsakęs į ekskursijos dalyvių klausimus, pabaigoje kunigas net sugiedojo vieną giesmės posmą.

Biržų evangelikų liuteronų bažnyčia. Pastatyta 1636 m. lapkričio 23 d. Kunigaikštis Kristupas Radvila bažnyčiai ir klebonijai padovanojo bažnyčios statybai reikalingas žemes, statybos medžiagą ir atleido nuo mokesčių. 1667 metais kovo 30 d. bažnyčia ir klebonija bei dalis miesto sudegė. Po to dar du kartus nukentėjo nuo gaisro. Tada bažnyčios vieta buvo parinkta kitur – prie turgaus aikštės, kuri išsilaikė iki II Pasaulinio karo (šalia J. Janonio paminklo, buvusio šventoriaus medžių juosiamas skverelis). Anuo metu šioje bažnyčioje buvo pamokslaujama tik lenkiškai ir vokiškai. L. K. Radvilaitė 1687 metais davė leidimą pastatyti mokyklą. Parapija buvo nepajėgi, tad pirmoji mokykla pastatyta ir atidaryta tik 1696 rugpjūčio 22 d. 1704 m. per miesto apgulimą švedai bažnyčią sudegino, tad nauja medinė bažnyčia pastatyta 1710 metais. Tačiau 1741 metais lenkų kareiviai vėl sudegino bažnyčią, o katalikų vyskupas uždraudė atstatyti. 1761 m. bajoras Mykolas Kirkila iš Smilgių užpuolė gatve einantį liuteronų parapijos kunigą Vagenzeilį, sumušė ir dar privertė, kad tas jį atsiprašytų. 1797 m. Biržų evangelikų liuteronų parapija įrašyta į Upytės teismo knygas.

1803 m. Biržuose vėl baigta statyti liuteronų bažnyčia. Tačiau jau 1816 metais vėl buvo griuvėsiai ir parapijos darbas buvo suvaržytas. Pamaldos vyko klebonijoje. 1825 m. nugriauta mokykla ir jau nebeatstatyta. 1845 ir 1846 metais laisvanoriškų parapijiečių aukų ir valstybinės rinkliavos dėka pradėta statyti nauja mūro bažnyčia ir kiti reikalingi klebonijos pastatai. Tačiau bažnyčia ir bokštas pastatyti tik 1853 metais, o 1859 metais įrengti nauji vargonai. 1895 m. rugpjūčio 20 d. įvyko bažnyčios pašventinimas (250 sėdimų vietų). Klebonija pastatyta 1865 metais ir išsilaikė iki II Pasaulinio karo.
1944 m. sovietinės armijos daliniai vieną savaitę bombardavo Biržus. Tada buvo sugriauta 70% miesto pastatų, o liuteronų bažnyčia sudeginta, be stogo, nors ir neišgriauta. Parapijiečiai suvežė rąstus jai atstatyti, bet Biržų vietinė valdžia neleido jos remontuoti, o 1957 m. gruodžio mėn. 21 d. nusprendė bažnyčią nugriauti, nors ją saugojo paminklinė lenta, kad ši bažnyčia yra architektūros paminklas. 1961 m. kovo 29–30 d. prieš pat Velykas dviem traktoriais bažnyčios mūras nugriautas iki pamatų. Pokario metais parapija labai sumažėjo, nes daug kas pasitraukė į vakarus, o kiti buvo ištremti į Sibirą. Pamaldos XX a. dažniausiai vykdavo latviškai. O dabar negausiai bendruomenei pamokslaujama lietuviškai, o porą kartų per metus ir latvių kalba, bažnytėlei pritaikytame name.

Stačiatikių cerkvė (dabar sekmininkų bažnyčia (LETKS)) Biržuose pastatyta 1865 metais. Kaip ir kitur per paskutinį karą naciai Astrave sušaudė apie 3 000 žydų.

Astravo dvaro sodyba – viena iš raiškiausių XIX a. romantizmo architektūros sodybų Lietuvoje. Jau 1542–1545 m. minima Astravo žemė, o 1617 m. paminėtas ir Astravo dvaras. Nusigyveno Radvilos, ir Biržai 1811 metais už skolas atiteko grafui Mykolui Tiškevičiui. Caro valdžia neleido atstatyti apgriuvusių pilies rūmų, todėl priešingame, šiauriniame, Širvėnos ežero krante pradėjo statydintis naują rezidenciją. Taip ėmė formuotis Astravo ansamblis. Puošnūs vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmai pastatyti 1849–1862 m. pagal architekto T. Tišeckio(?) projektą. Mūsų laikais (1985) rūmai restauruoti. Juose įsikūrusi bendrovės „Siūlas“ administracija. Prie įėjimo stovi dvi betoninės dekoratyvinės liūtų skulptūros (autentiškos metalinės jų skulptūros nuo 1937 m. yra prie Kauno karo muziejaus). 1860 m. Astrave per Apaščią pastatyta mūrinė arkinė užtvanka ir tiltas. Gaila, kad piktybiškai (padegtas 5–6 vietose) ne taip seniai sudegintas senasis Tiškevičių malūnas. 1851–1862 m. greta rūmų buvo įkurtas mišraus plano 18 ha parkas. Jį iš pietų supa Širvėnos ežeras, iš šiaurės – didelis kanalas, iš kitų pusių – kūdros. Prie Biržų miesto gyvenvietė prijungta 1958 m.

Nuo Astravo dvaro veda ilgiausias Lietuvoje medinis pėsčiųjų tiltas (525 m ilgio, 2,45 m pločio, pastatytas 1987 m., poliai gelžbetoniniai) per Širvėnos ežerą. Juo eidami sutikome pasivaikščioti išėjusį Biržų rajono merą, žemaitį iš Švėkšnos, pamilusį Biržų kraštą, Regimantą Ramoną, išrinktą jau antrai kadencijai. Jis turi didelių planų (kad ir pilies vartų ir kitų pastatų atstatymui), bet dėl lėšų stokos nežinia kada jie būsią įgyvendinti. Juk bastioninė Biržų pilis, kaip vienas iškiliausių Lietuvos istorijos, architektūros ir kultūros paveldo objektų, jį sutvarkius, teiks ekonominę – socialinę naudą ne vien Biržų rajonui, bet ir regionui bei šalies mastu. Bus siekiama, kad išsipildytų biržėnų šūkis: „Biržai – Šiaurės Lietuvos perlas“.

Pastebėjome, kad biržėnai poilsiui beveik nepasinaudoja ežero, kuriame net keletas salų, o viena net Meilės vardu pavadinta, privalumais, beveik nesimato valčių ar vandens dviračių (tik meškeriotojų ant tilto netrūksta). Reiktų išnaudoti visas vandens galimybes!

Karstinėmis įgriuvomis nusėta visa Biržų rajono teritorija. Įgriuvos apaugusios dažniausiai juodalksniais, įdomesnės turi savo vardus. Garsiausia šalčiu dvelkianti – „Karvės ola“: iki jos dugno 12 metrų leidžiamasi mediniais laiptukais. Spėjama, kad net du trečdaliai Tatulos upės vandens teka požeminiais urvais, kurie atsiranda ištirpus gipsui.

Keliautojai dėkingi ekskursijos organizatoriams, o ypač Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos senatoriui Donatui Balčiauskui, kuris, vykdamas kartu, savo pastabomis papildydavo gido pasakojimą. Nepamainomas Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugijos vicepirmininkas visur garsina ir propaguoja savo gimtąjį Biržų kraštą. Beje, jo žilgalvėlei mamytei Aleksandrai Balčiauskienei, kunigo A. Balčiausko našlei, gražiai išpuoselėtoje sodyboje Biržų centre, baigdami ekskursiją, sudainavome „Ilgiausių metų“.

Keliaukime ir pažinkime savo gimtąjį kraštą!

Nuotraukose:

1. Ant Dubingių piliakalnio
2. Dubingių ev. reformatų bažnyčios pamatai
3. Marikonių koplyčia Svedasuose
4. G. ir E. Lansbergų klėtelė Papilyje

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra