Eina per Lietuvą ir kelia mūsų tautą iš dvasinės krizės

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Prakilnios Vaidilos maldos.

Jis tvirtas tarum jaunuolis.
Dievų galybė užvaldo,
Kai kalba dzūkų grynuolis.
 
Šiomis eilutėmis pagerbdamas aktorių Tomą Vaisietą jo tarnystės Melpomenei pusės amžiaus proga, Jonas Šėla poetine kalba išsakė mintis daugelio Aktoriaus talento gerbėjų, spalio 5 d. atėjusių jo pagerbti į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą.
 
T. Vaisieta Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje per keturis dešimtmečius sukūrė apie 100 įvairaus plano vaidmenų , į kuriuos visada įdėdavo daug nuoširdaus darbo ir dalelę savo širdies. Išraiškingas, sodrus aktoriaus balsas, temperamentinga vaidyba, humoro jausmas žavėjo kelių kartų žiūrovus.
 
1954 –58 m. studijuodamas Vilniaus valstybinės konservatorijos teatro ir kino fakultete, T. Vaisieta jau tapo trijų studentų dailiojo skaitymo konkursų laureatu. Dzūkijos šilojų, graudulingų dainų dvasia subrandintam jaunuoliui pedagogai perteikė ne tik teatrinio meno paslaptis, bet ir meilę literatūrai, gimtajam žodžiui, tautosakai, pagarbą žiūrovui. Su ypatingu dėkingumu Aktorius prisimena
 
Juozą Siparį, Antaną Mackevičių, Romualdą Juknevičių, Vladą Jurkūną.
 
Į meninio žodžio aukštumas
 
Pajutęs meninio žodžio skonį, jo galią ir poveikį žiūrovui, Aktorius nuolat plėtė savo, kaip skaitovo, repertuarą.
 
T. Vaisieta laimėjo tris profesionalių aktorių meninio skaitymo konkursus. Svarbiausias ir sunkiausias buvo 1963 m. Kristijono Donelaičio kūrinių skaitymo konkursas. Aktorius tapo respublikinio skaitovų konkurso laureatu. Šis konkursas buvo surengtas K. Donelaičio 250-osioms gimimo metinėms. T. Vaisieta yra vienintelis Lietuvoje tokio konkurso laureatas. Ši pergalė aktoriui buvo svarbiausia, nes ji atvėrė kelius ne tik Lietuvoje, bet ir toli už Lietuvos ribų. Aktorius mielai buvo laukiamas radijo klausytojų, televizijos žiūrovų, su džiaugsmu ir meile jį sutikdavo pilnos miestų, miestelių, kaimų ir kaimelių koncertų salės. Mokyklose aktoriaus laukdavo mokiniai, norėdami išgirsti programinės literatūros kūrinių, kaip antai: A. Baranausko „Anykščių šilelis“, K. Donelaičio „Metai“, P. Cvirkos „Meisteris ir sūnūs“, Salomėjos Neries poeziją ir daugelį kitų jo atliekamų kūrinių.
 
T. Vaisietai reikėjo turėti tik laiko, jo programų laukė Valstybinės filharmonijos vadovas R. Žigaitis, „Žinijos“ draugija, Kultūros ministerija, kultūros skyriai ir daugelis kitų organizacijų, vertinusių tikrą meną. Aktorių „gaudydavo“ įvairūs ansambliai, grupės, atlikėjai, norėdami paįvairinti savo programas T. Vaisietos meistriškai perteikiamu meniniu žodžiu. Aktorius nuolat bendradarbiauja su muzikos kolektyvais, koncertuoja su Jurgio Gaižausko kapela, Leono Pranulio ansambliu, „Armonikos“ ansambliu, su atlikėjais – Edmundo Kuodžio ir Jono Girijoto duetu, filharmonijos ir operos solistais V. Noreika, E. Kaniava, I. Milkevičiūte, I. Žukaite, V. Daunoru, D. Sadausku ir su daugeliu kitų dainininkų ir muzikantų. Jis taip pat džiaugiasi galėdamas meniniu žodžiu paįvairinti kolegų koncertines programas. Taip ir augo, ir auga skaitovo koncertų ir programų skaičius – per penkias dešimtis kūrybinės veiklos metų jis atliko daugiau negu 3000 koncertų.
 
Važinėdamas po visą Lietuvą, T. Vaisieta 52 metus skleidė tobulą meninį žodį. Aktoriaus sėkmę lėmė didžiulis darbštumas rengiant literatūrines programas, reiklumas sau.
 
Ir aktorius, ir pedagogas
 
Jubiliejinis vakaras neatsitiktinai sutapo su Mokytojo diena – be darbo teatre, T. Vaisieta iš viso aštuoniolika metų dirbo pedagoginį darbą: dėstydamas scenos kalbą Vilniaus kultūros mokykloje, Vilniaus universiteto Estetikos ir meninio lavinimo katedroje, Vilniaus pedagoginiame institute, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, jis stengėsi studentų širdyse įžiebti meilę gimtajam žodžiui, o per jį – Tėvynei. Su Jono Vaitkaus kurso studentais jo režisuota personifikuota K. Donelaičio poema „Metai“ iki šiol skamba Lietuvos radijo teatre.
 
Aktorius parengė autorines literatūrines programas: „Ai būdavo, būdavo“ – pagal lietuvių literatūros klasikos kūrinius; „Rex“ – skirta M. K. Čiurlionio 100-osioms gimimo metinėms; „Kad vaikų vaikai atmintų“ – V. Krėvės 100-osioms gimimo metinėms; pagal lietuvių poetų kūrybą –„Sveikinu žemę“ ir „Nusilenk savo žemei“. Kartu su Joana Valančiene parengė dvi literatūrines programas: „Stebuklingas žiburys“ – skirta J. Biliūno 100-osioms metinėms, ir „Jeigu mes susitiksim“ – pagal A. Drilingos kūrybą.
 
Skausmingas posūkis į turiningą vieno aktoriaus teatrą
 
Aktoriaus balsas skambėjo lietuviškose salose Baltarusijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Rusijoje, Amerikoje ir Kanadoje (du kartus), Australijoje.
 
Talentingu meniniu žodžiu T. Vaisieta ne tik byloja apie amžinąsias vertybes, apie Motiną, Gimtinę, Tėvynę, gimtąją kalbą. Aktoriaus valdomi lobiai, kuriuos jis dosniai dovanoja kitiems, ne kartą yra padėję ir jam pačiam atlaikyti netikėtus smūgius – vos tik Tėvynė atgavo laisvę ir nepriklausomybę, iškiliausiems svarbiausio Lietuvos teatro vyresniosios kartos aktoriams buvo pasakyta, kad jų šioje scenoje, kuri patriotų režisierių ir aktorių darbu buvo tapusi tautiškumo, lietuvybės tribūna, nebereikia.
 
Tomas Vaisieta nepalūžo, plėtė savo repertuarą, vaidino savo vieno aktoriaus teatre, pasitelkęs Donelaitį, Bradūną, Vaižgantą, Paulių Širvį, Just. Marcinkevičių, Marcelijų Martinaitį ir kitus meninio žodžio galiūnus.
 
Spalvinga visuomeninė veikla
 
Aktorius aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Jis yra vienas iš Lietuvai pagražinti draugijos atkūrėjų, jos garbės narys. Palaiko glaudžius ryšius su Lietuvos moterų lyga, Vytautų klubu, Kristijono Donelaičio draugija. Aktorius yra Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių garbės narys, Perlojos garbės pilietis. Varėnos ir Perlojos vadovai skyrė patalpas Perlojos etnografiniame muziejuje T. Vaisietos kūrybinio kelio ekspozicijai, kurią puošia įvairių institucijų garbės ir padėkos raštai už dalyvavimą kultūros renginiuose, iš jų išsiskiria Lietuvos Respublikos Prezidento įsakas dėl Vytauto Didžiojo ordino suteikimo.
 
Ekspozicijoje puikuojasi daug programų, afišų, atsiliepimų, vertinimų. Žmonės, kurie aplanko muziejų, dėkoja autoriui, kad jis yra, kad dirba, ir tikisi ilgos jo kūrybinės veiklos.
 
Užburiantis Vaidilos bylojimas
 
Spalio 5-ąją šventiškai pasipuošę Tomo Vaisietos talento gerbėjai rinkosi į Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė pasižiūrėti monospektaklio „Pasikalbėjimas su Lietuva“, kurį Aktorius buvo parengęs Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui.
 
Atėjusiems prieš pat spektaklio pradžią neliko kėdžių – teko visą valandą klausytis užburiančio bylojimo stovint.
 
Į sceną išėjo aukštas, tvirtas kaip lietuviškas ąžuolas Vaidila. Visi pagarbiai atsistojo ir pasitiko Aktorių nuoširdžiais plojimais. Gal tą akimirką prasidėjo tai, ką Aktoriaus duktė Ginvilė pasakys po spektaklio – T. Vaisietos susitaikymas su teatru.
 
Ir prasidėjo. Šio monospektaklio fragmentų daugeliui susirinkusiųjų buvo tekę girdėti įvairiuose patriotiniuose renginiuose, kurie vykdavo salėse, aikštėse, ant piliakalnių.. O tą vakarą tarsi užburti kaip sulėtinto filmo juostoje kartu su menininku keliavome iš vieno istorinio Lietuvos etapo į kitą. Antano Baranausko, Kazio Bradūno, Antano Drilingos, Vytauto Bložės poezija susiliejo į dramatišką pasakojimą apie kiekvieną dorą lietuvį jaudinančius dalykus. Senovė persipynė su dabartimi. Sodriu, tvirtu balsu Vaidila kalbėjo apie tai, kokia Lietuva buvo per tūkstantmetį, kokia ji yra šiandien.
 
Kartu su Aktoriumi mums skaudėjo dėl „tremtos, kryžiuotos, niekintos, visais šventais šventos“ mūsų Tėvynės, kartu su juo džiaugėmės, kad ji kiečiausiam amžių įšale išliko gyva. Prieš akis iškildavo Just. Marcinkevičiaus Mindaugas, kuriam buvome pasirengę daug ką atleisti, nes jis viską darė dėl Lietuvos. Ne vienas kartu su Aktoriumi Balio Sruogos žodžiais širdyje tarėme karaliui Vytautui: “Laisva Tėvynė tavo galinga ir didi per amžius bus, kol nors viena plastės širdis lietuvio“.
 
Ne vienam suvirpino širdį klausantis, „kaip iš pilkapių prabyla protėviai ir kaip iš brolių kapų savanoriai ir partizanai seka savo sunkią sakmę“, kaip „bolševikmečiu muziejuj pasislėpę rūpintojėliai kančioms išeina į laukus“.
 
Aktorius spėjo mus nusivesti į poetišką Antano Baranausko šilelį, leido išgirsti jo gyventojų balsus, pajusti nežemiškus miško kvapus.
 
Su meile ir pasididžiavimu T. Vaisieta papasakojo apie Krėvės apdainuotą visų galingiausią Lietuvos paukštį arų arą, kuris buvo uždarytas į narvą. Didžioji dalis Tomo Vaisietos klausytojų buvome patyrę komunistinio narvo skonį, todėl ypač jaudino žodžiai: „Mirė aras, laisvės netekęs ir težino žmonės, kad aras laisvas gimęs, laisvas augęs ir narve moka laisvas mirti, ir žmonių vergas niekada nebus Aras“.
 
Iš puikaus svečiams įteikto Romo Sadausko teksto „Aktoriaus kryžiaus kavalierius“ sužinojome, kad Tomas Vaisieta šį Krėvės kūrinį skaitė studijų metais konservatorijoje 1956 metų rudenį, per Vengrijos įvykius: Pats Tomas dabar prisipažįsta – „kad žmonės stovėtų tylėdami lyg praradę žadą, daugiau niekada nepasitaikė“. Dėl tų žodžių apie arą, kuris laisvę vertina labiau už viską, T. Vaisietos vos neišmetė iš konservatorijos – būsimąjį talentingą aktorių apgynė keletas senųjų profesorių. Jis iki šiol su dėkingumu prisimena J. Čiurlionytę, J. Siparį. Galbūt tas istorinis vakaras jaunajam aktoriui suteikė drąsos ir toliau byloti apie tautai svarbius dalykus, poetine kalba raginti ieškoti kelio prie kūlgrindos akmenų, kuriais einant nauja karta galėtų pasiekti krantą, kur daugiau šviesos, daugiau doros.
 
Po spektaklio publika stovėdama nuoširdžiais plojimais dėkojo mylimam Aktoriui už meninį žodį, už dovanotą dvasios atgają.
 
Multimilijonierius teatre?
 
Aktorių sveikino, linkėdami ilgų kūrybos metų, bendražygiai, bičiuliai, gerbėjai.
 
Labiausiai susirinkusiuosius ir patį šventės kaltininką sujaudino temperamentinga buvusio Valstybinio akademinio dramos teatro direktoriaus ir Tomo Vaisietos kolegos Prano Treinio kalba, kurią būtų galima pavadinti vaizdinga ode proza T. Vaisietos talentui ir patriotizmui.
 
Ne vienam klausantis nuriedėjo ašara, kartais žiūrovų eilėmis nuvilnydavo šilta juoko bangelė. Kalbos referuoti neįmanoma, ją reikia cituoti, pasiųsti mūsų valdžios vyrams ir moterims: „Gyvenam laikais, kai visais žiedais, visom gėlėm sužydėjo krizė, kada didžiuodamiesi kalbame apie 40 milijonierių Seime. O šiandien buvęs Akademinis, dabar – Nacionalinis dramos teatras atvėrė duris mūsų teatro milijonieriui, maža pasakyti – multimilijonieriui, kuris suprichvatizavo A. Baranauską, V. Krėvę, Justiną Marcinkevičių, visą mūsų klasiką. Kai mūsų televizijos laidose ir teatruose dominuoja toks „cimdzi drimdzi“, T. Vaisieta važiuoja, eina pėsčiomis kaip Justino Marcinkevičiaus Dausprungas per Lietuvą ir kelia mūsų tautą iš didelės jos nelaimės ir dvasinės krizės.
 
Aš šiandien džiaugiuosi už tą draugą, su kuriuo ėjome daug metų kartu, petys petin.
 
Šiandien pirmiausia lenkiuosi tam kraštui, tai Dzūkijai, pušynams, kurie išaugino tokį galiūną, tokius vargonus; tėvams, kad išaugino tokį žmogų, kuris šiandien kalba į Lietuvą. Lenkiuos jo mokytojams. Šiandien klausydamas pamačiau Juozą Rudzinską, Tomo mokytoją, kuris pamatė jame didelį artistą. Atvažiavo berniokėlis iš Dzūkijos, keturis metus mokėsi, ir taip sutapo, kad Juozas Rudzinskas 1958 m. mane pasistatė teatro direktoriumi ir atėjęs pas mane pasakė: „Prūni, priimsim artistą, kuris niekad nemeluos, nei scenoje, nei gyvenime“. O Rudzinskas buvo tas artistas, kuris scenoje niekada nemelavo, tai buvo genialus artistas.
 
Kai jo mokiniai, kai mes vaidindavome, jis nežiūrėdavo į mus, o vaikščiojo cigaretę užsidegęs, vaikščiojo palei sceną, klausėsi ir staiga surikdavo „meluoji, forsuoji!“ Taip sakydavo ne tik mums, sakydavo dideliems artistams, net savo buvusiai žmonai Galinai Preikšienei–Jackevičiūtei sakydavo: „Meluoji, sterva!“ Buvo du artistai vyrai, kuriems režisierius niekada nepasakė tokių žodžių. Tai buvo Henrikas Kurauskas ir Tomas Vaisieta. Rudzinskas vaikščiojo su cigarete. Bet ne veltui jis abu šiuos aktorius pasikvietė į „Hamletą“: Kurauskui davė Hamleto vaidmenį, Vaisietai – geriausio Hamleto draugo Horacijaus.
 
Taip Rudzinskas paleido į pasaulį du jaunus, gražius talentingus artistus. Ir kai jis sekdavo, kaip jie kalba garsiojoje scenoje „Būti ar nebūti – štai klausimas!“ – jis stabdydavo, sakydavo man: „Prūni, taigi čia risokai, ristūnai. Juos reikia prilaikyti, pasidėti visus botagus šalimais, nes gali patrūkti“. Nes jie vaidino, jie ėjo į publiką širdimi. Širdimi ėjo, kaip ir jis pats. Ir būdinga, kad Rudzinsko širdis plyšo, kai jis vaidino savo didžiausią, paskutinį vaidmenį – Skirgailą. Ir kam jis atidavė Skirgailą, kai jam plyšo širdis?– Savo mokiniui T. Vaisietai, nors buvo ir kitų talentingų, galingų artistų. Rudzinskas su kitais siūlymais nesutiko, vaidmenį patikėjo Tomui, nes žinojo, kad šį artistą tik reikia laikyti“.
 
Kreipdamasis į Aktorių, Pranas Treinys tęsė: „Todėl šiandien sakau: tokių artistų dalia labai sunki. Ir šiandien, žiūrėdamas, kada tu čia draskei savo dūšią, širdį, aš pagalvojau – palauk, palauk, Tomai, trrr. Juk ir Kurauskui plyšo širdis. Todėl šiandien palinkėsiu – keliaudamas per Lietuvą, prilaikyk save truputį. Aš noriu, kad tu gyventum, kad neštum šitą žodį, šitą šventą žodį, tą lietuvybę, nes tu mūsų visoje aktorijoje likai unikalus artistas. Nėra tokio kito artisto Lietuvoje, kuris taip ištisai neštų Lietuvą, lietuvybę, kaip Tomas Vaisieta“.
 
Kalbėtojas pasidžiaugė, kad T. Vaisietos genus paveldėjo jo dukra ir sūnus, ir tęsė:
 
„Maloniai paprašytas šį vakarą pakalbėti, aš mielai sutikau, bet nesitikėjau, kad bus šitiek žmonių. Po tokios ilgos pertraukos kad šitaip mane sujaudinsi. Kad šitokiu laikotarpiu, kada žmoniją yra apglėbusi Mamona, turto troškimas, ateina toks riteris, kuris plėšosi širdimi, ir jis eina per tą Lietuvą. Vadinasi, Lietuva bus gyva. Ruošdamasis čia eiti, ėmiau ieškoti kokio nors prisiminimo ir radau tokį Antano Miškinio eilėraštį, kurį beskaitydamas supratau, kad tų krizių buvo visais laikais. Ir smetoniniais laikais, kada iškildavo klausimas, ar bus Lietuva, ar jos nebus, ar Mamona valdys, ar siela, dūšia“.
 
P. Treinys paskaitė du Miškinio eilėraščio posmus:
 
Sudie, žalioji Lietuva!
Ateina nerimo ruduo.
Tik nuostaba – manoj širdy
Dar žydi žemė ir vanduo.
 
Kaip tie svajojimai mani,
Taip krinta lapai palengva.
Kas būtų, jeigu taip širdy
Pradėtų vysti Lietuva?
 
Po to P. Treinys aktoriaus dūšia ir lūpomis iškilmingai perskaitė prie šio eilėraščio aptiktą seną savo paties įrašą:
 
Vai nebijok, Miškini Untaniok,
Vai, nebijok.
Kol yr bent vienas dzūkas nuo Perlojos,
Kaip mūsų Tomas Vaisieta,
Tol Lietuvai nuvyst nėra pavojaus.
 
(Susirinkusieji ilgais, nuoširdžiais plojimais dėkojo už tokią vaizdingą kalbą. – I. T.)
 
Nuoširdūs sveikinimo žodžiai
 
Tiek daug vyrų ir moterų norėjo Aktoriui tarti sveikinimo žodžius ir palinkėti kūrybinės sėkmės, jog vakaro vedėjui, Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkui Juozui Dingeliui buvo nelengva išrikiuoti ir pristatyti gerbėjus.
 
Nacionalinio dramos teatro atstovai linkėjo T. Vaisietai eiti per Lietuvą ir ją žadinti, dėkojo, kad šiuo vakaru jis papuošė renginių ciklą, skirtą šio teatro 70 metų jubiliejui.
 
Už nenuilstamą darbą dėkojo ir linkėjo neblėstančio kūrybingumo Kultūros ministerijos atstovai, Seimo narė Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, kurios tėvą, legendinį Dainavos krašto partizanų vadą, Ramanuską–Vanagą T. Vaisieta prisimena iš jo apsilankymų tėvų namuose Perlojos kaime, dėkojo už tai, kad Aktorius ne tik Lietuvos gyventojams, bet ir tautiečiams kitose šalyse poetų žodžiais bylojo apie Lietuvos didingumą, kvietė mylėti savo Tėvynę, kalbą, pamatyti kasdienį kaimo žmogaus gyvenimą. Seimo narys Gintaras Songaila dėkojo Aktoriui už lietuvybės upę. Signataras Algirdas Endriukaitis padėkojo už tai, kad Tomas Vaisieta šiandien, kai šalis yra ne krizinėje, o katastrofinėje padėtyje, skatina išsaugoti amžinąsias vertybes – savigarbą ir išdidumą.
 
Sveikino Anykščių rajono meras, Svėdasų, Malaišių žemės pasiuntiniai. Kristijono Donelaičio draugijos pirmininkas dr. Napoleonas Kitkauskas dėkojo už Tomo Vaisietos veiklą garsinant Kristijono Donelaičio kūrybą ir atminimą, už tai, kad jis sugeba prikelti būrus naujam gyvenimui. Išsakydamas daugelio susirinkusiųjų mintis, jis tarė: „Vakaras paskatino grįžti į istoriją. Vaidilos panašiai apsakydavo žygius ir įkvėpdavo naujiems žygiams“.
 
Nuoširdžiausius žodžius tarė kolegos iš Lietuvai pagražinti draugijos, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos atstovai, Žemaičių kultūros draugijos, Mokytojų namų Balio Petrulio turistų klubo nariai, kurie įteikė fantastiškų lauko gėlių kompoziciją ir choru prisipažino meilę T. Vaisietai.
 
Jaudinančią poetišką kalbą pasakė Lietuvos moterų lygos pirmininkė prof. Ona Voverienė. Ji dėkojo T. Vaisietai už Kudirką, už Krėvę, į kurį Aktorius privertė pasižiūrėti visiškai kitomis akimis ir ištarė žodžius, po kuriais pasirašytų tūkstančiai Tomo Vaisietos talento gerbėjų: „Jūs tapote viena ryškiausių mano gyvenimo žvaigždžių. Aukšta, aukšta, nepasiekima Paskui į Jūsų kūrybą atėjo Just. Marcinkevičius, Vincas Mykolaitis Putinas, Antanas Baranauskas… O aš visus 40 metų sekiau Jūsų kūrybą ir labai džiaugiausi, kad Lietuvos padangėje užsižiebė tokios dvi ryškiausios epochos žvaigždės – Just. Marcinkevičius, visada dainavęs apie Lietuvą, ir atsiradote Jūs, kaip Just. Marcinkevičiaus kūrybos veidrodis, spinduliuojantis, žaižaruojantis – kaip šiandien Jus pamatėme ir išgirdome“.
 
Akademikas Romualdas Grigas, kaip visada, maloniai nustebino publiką originaliais pastebėjimais: ilgai mąstęs apie tai, kur glūdi Tomo talento paslaptis, šiandien, klausydamasis Aktoriaus, akademikas teigė supratęs, jog Tomo asmenyje turime mediumą. „Tomo čakra ima iš kosmoso energiją. Mūsų protėviai buvo puikiai susipažinę su žvaigždynais, suvokė jų gausmą, jų jėgą. Savo čakra Tomas kalba mūsų protėvių balsu, ir kai jis prabyla, mūsų čakros taip pat atsiveria ir mus pakrauna protėvių dvasia. Ačiū“.
 
Zanavykų draugijos pirmininkas Albinas Vaičiūnas dėkojo už tai, kad Tomas nuolat džiugina kraštiečius, Sūduvos žemės vaikus. Alfonsas Augulis sveikino T. Vaisietą Gervėčių klubo vardu Amerikos lietuvių labdaros organizacijos atstovė Pranutė Šlutienė, lydėjusi Aktorių per „Armonikos“ ansamblio gastroles Amerikoje, priminė, kokius neišdildomus įspūdžius jo programa paliko tautiečiams už Atlanto.
 
Už ištikimybę tautinėms vertybėms, patriotizmo ugdymą dėkojo Vilniaus krašto mokytojai, Anykščių rajono meras, monsinjoras Alfonsas Svarinskas.
 
Iš Telšių atvykęs Mečislovas Šilinskas įteikė T. Vaisietai fotomontažinį sveikinimą iš kelių šimtų jo padovanotų nuotraukų, kuriose užfiksuoti Tomo kūrybinės veiklos momentai.
 
Tomo Vaisietos klasės draugas Juozas Janonis atskleidė dar vieną mažai kam žinomą epizodą iš T. Vaisietos turiningo gyvenimo: Nedzingės progimnazijoje keturis metus veikė pogrindinis partizanų rėmėjų būrelis. Sveikindamas buvusių bendražygių vardu, dzūkas palinkėjo Tomui dar nemažiau kaip 50 metų skelbti meilę Tėvynei.
 
Šeimos dovana
 
Šilčiausią ir originaliausią sveikinimą Aktoriui parengė šeima, tą vakarą susibūrusi scenoje. Sūnus Perlis galingu išlavintu aktoriaus balsu tarė: „Mielas tėve, lietuvių tauta turi daug švenčių, bet mažai šeimos švenčių. Yra tėvo diena, Motinos diena, o ši diena labai simboliška – Mokytojo diena. Visi turime savo gyvenime, savo širdyje kažkokį mokytoją iš didžiosios raidės. Noriu padėkoti tam Mokytojui, kuris išmokė mus mylėti dainą, gerbti savo Tėvynę, mylėti šeimą, mylėti Lietuvą. Norėčiau kartu su savo miela teta Onute, tėvo sese, savo pusbroliu, sese Ginvile, pussesere ir jos vaikais padovanoti tėvui trumpą dainą, kurią jam kadaise padovanojo jo motina.
 
Ginvilė užtraukė užburiančiu balsu: „Vai seniai, seniai pas motulę buvau…“. Jai pritarė visa giminė. Po to Ginvilė nuoširdžiai padėkojo teatrui, kuris jos tėvui po tiek metų vėl atvėrė savo duris, kurios kadaise taip žiauriai buvo užtrenktos. „Šiandien yra lyg ir susitaikymo vakaras. Aš esu labai laiminga, nes manau, kad jo vieta čia“, – kalbėjo švytinčiomis iš džiaugsmo akimis duktė.
 
Tūkstančių Lietuvos moksleivių vardu
 
Tomo Vaisietos interpretuojamos lietuvių autorių poezijos ir prozos kūrinių klausėsi ne tik Vilniaus ir Kauno vidurinių mokyklų, bet ir visų rajonų pagrindinių mokyklų mokiniai ir mokytojai.
 
Tad Vilniaus Gerosios vilties vidurinės mokyklos direktorius Alvydas Šarmavičius, atėjęs pasveikinti Aktoriaus kartu su mokiniais, pasakė tai, ką būtų kalbėję ir jo kolegos iš kitų Lietuvos mokyklų: „Didysis Lietuvos žmogau, džiaugiuosi, kad Jūs esate, ne tik kaip aktorius, bet ir kaip dažnas svečias mūsų mokyklose –Jūs sutvirtinate mūsų mokyklų jaunosios kartos širdis. Po Jūsų apsilankymų mokyklose dažnai mokiniai sako: “Jūsų klausantis suvirpa visas kūnas“. Linkėjo Aktoriui dar ilgai kalbėti į mokinių širdis ir kad jo interpretuojami poetiniai vaizdai dar ilgai jaudintų jaunus žmones. Pasižiūrėti spektaklio atėjo ir buvusių šios mokyklos mokinių.
 
Tešviečia ir šildo protėvių dvasios šviesa
 
Šios šventės kaltininkas, visą valandą širdimi kalbėjęs į mūsų širdis, o po to dar dvi valandas klausęsis sveikinimo žodžių, padėkojo atėjusiems į jo monospektaklį, ypač džiaugėsi, matydamas daug bendraamžių. Prisiminė Anapilin iškeliavusius kolegas ir mokytojus. Jaudinančiais žodžiais pagerbė mokytoją, šviesaus atminimo Stasį Nargėlą, kuris visą laisvalaikį, kurio turėjo labai mažai, aukojo Nedzingės vidurinės mokyklos dramos studijai. Jis ir paskatino Tomą pasirinkti aktoriaus kelią. Šiam mokytojui T. Vaisieta liko dėkingas visą gyvenimą ir džiaugėsi, galėdamas šį vakarą pasveikinti jo sūnų daktarą Nargėlą, kuris jam dabar kaip tikras brolis.
 
Baigdamas tokio šilto dėmesio sujaudintas Aktorius tarė: „Dėkoju visiems, kad prisiminėte mane, aplankėte. Jūsų akys šiandien man atnašavo tai, kad jūs buvote nuostabiausi partneriai. Skaitovas visada turi rasti partnerį salėje, užsikariauti bendramintį. Ačiū, kad Jūs šiandien buvote su manimi“.
 
Pagerbdami mylimą Aktorių, susirinkusieji dainavo ilgiausių metų, linkėdami laimės, sveikatos, kūrybos metų. O didžiulėje teatro erdvėje sklandė neištarti, bet iškalbingi romėnų poeto Horacijaus žodžiai: „Tu, Melpomene, apvainikuok Jo galvą laurų vainiku, įgytu pelnytai!“
 
Aktoriaus gerbėjai dar ilgai dalijosi įspūdžiais, bendravo, gardžiuodamiesi Ginvilės ir Perlio paruoštomis vaišėmis.
 
Dar ilgai švies ir šildys šviesa, atsklidusi iš protėvių dvasios auros; liks ištikimo patriotinių renginių dalyvio Albino Kentros sukurtas filmas, liks nuoširdžios Tomo Vaisietos jubiliejiniam sugrįžimui į Nacionalinį dramos teatrą skirtos Jono Šėlos eilės:
 
Nelengvas laukė grįžimas
Po Aro skrydžio į sceną,
Bet lėmė pasiryžimas,
Kurs Aro širdy gyvena.
 
Tad sklando padangėje Aras,
Gentainiai Lietuvą gina,
Artojai žemelę aria,
Vaisieta posmais gaivina.
 
Nuotraukose:
 
1. Šeima sveikina T. Vaisietą, iš dešinės – sūnus Perlis ir duktė Ginvilė
2. Kalba Pranas Treinys

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra