Tarp „Scanoramos“ lietuviškų premjerų – ilgo metražo dokumentinis filmas „Knygnešiai“, sukurtas 43 metų airio režisieriaus Jeremiah Cullinane’o.

 

Juosta, neabejingai sutikta Vilniuje, penktadienį, lapkričio 26 d. buvo parodyta Kaune.

 

„Knygnešių“ prodiuserė 47 metų Rasa Miškinytė („Era film“) pasakojo, kad režisierius pats pasiūlė jai filmo temą – pakeliauti XIX a. Lietuvos knygnešių takais ir tokiu būdu pažinti dramatišką istorijos epizodą, reikšmingą ne tik Lietuvai, bet ir Airijai.

 

Lietuvoje, paverstoje Rusijos provincija, buvo uždraustas lietuviškas raštas, tačiau slapta plito Prūsijoje spausdinamos lietuviškos knygos, vaikai mokėsi tėvų kalbos.

 

Tuo tarpu Airijoje nuo vaikystės buvo diegiama, kad kalbėti airiškai – neteisinga ir gėda, airių vaikai už savo kalbos vartojimą būdavo baudžiami.

 

Rusinamoje Lietuvoje Katalikų bažnyčia ėjo su savo tauta, o Airijos bažnyčia – prieš.

 

Apie visa tai filme „Knygnešiai“ vienas kitam pasakoja airių poetas Gearoidas Mac Lochlainnas ir lietuvių teatro režisierius Albertas Vidžiūnas, klajojantys knygnešių maršrutais.

 

Pristatinėdama projektą tarptautiniu mastu R. Miškinytė patyrė, kad kalbos išsaugojimo tema svarbi ne vien Lietuvai ir Airijai, bet ir kiekvienai mažesnei tautai, gyvenančiai didelės tautos šešėlyje.

 

 

Populiariai pateikiamos istorinės žinios J. Cullinane’o filme pinasi su vaidybiniais epizodais, o kartais visa tai netikėtai permuša filmavimo metu aštriau susiklostę dalyvių santykiai, komentarai.

 

Pavyzdžiui, Gearoidas ir Albertas plaukia barža Nemunu ties ta vieta, kur kadaise vienas krantas buvo Prūsija, kitas – Rusijos Šiaurės Vakarų provincija. Dabar vietoj Prūsijos – Rusija, vietoj Rusijos provincijos – Lietuva.

 

„O kur dingo Prūsija?“, – klausia airis. „Išnyko“, – atsako lietuvis.

 

Tai kinematografiška, šmaikšti scena, bet ji dar ne tiek dramatiška, kiek pasisvečiavimas pas knygnešio anūkę, garbaus amžiaus ponią Nijolę arba pas poną Sigitą, Knygnešių ąžuolyno puoselėtoją.

 

Lietuviai taip didžiuojasi per kovas išsaugota kalba, jog bara airį už tai, kad jo tauta nekovoja ir pasiduoda anglų kalbai.

 

Poetas apstulbęs: jis tikėjo, kad net ir angliškai kalbantis airis yra airis. „Iliuzija! – kala jį lietuviai. – Jūs turite kovoti ir nepasiduoti. Arba jūsų neliks!“

 

Be šių dokumentinių proveržių „Knygnešiai“ atrodytų mielas, kultūringas turistinis filmas, kur airis ir lietuvis gražios pamario gamtos fone vienas kitą šviečia gūdžiais istoriniais klausimais

 

Nėra ko norėti, kad per valandą ekrane būtų išdėstyta dviejų tautų kalbos istorija. Jos yra tik užuominos.

 

Kaip tame pamario krašto epizode, kur kasmet vaikai ir suaugusieji, persirengę knygnešių laikų kostiumais, suvaidina slaptą knygų gabenimą ir knygnešių gaudymą, areštavimą, baudimą kalėjimu ar katorga. Į vaidinimą įsitraukia ir rusų žandarais persirengę Gearoidas su Albertu.

 

Nors ir žiaurius bei pavojingus įvykius atkartoja pamario žmonės, jų veidai džiugūs – patinka jiems vaidinti. O per tokius žaidimus jie prisiliečia prie savo krašto istorijos.

 

Prisiliečia ir tie Antano Baranausko mokyklos pradinukai, kuriems mokytoja maloniai pasakoja apie knygnešius.

 

Filme istorinės žinios kartais įgyja naivią pamokos pradinukams intonaciją.

 

Režisierius airis tarsi kuria pamoką savo tautiečiams: žiūrėkite, kaip reikia kautis už savo kalbą, – lietuviai štai priešinosi ir išsaugojo tokį turtą, o dabar laimingi šnekasi!

 

Gal svečiui pavyks įtikinti ir lietuvius, kad esame daug išsikovojusi ir pavydėtinai pavyzdinga tauta. Gal mes taip ir atrodome, kai į mus žiūrima per pamokėles ar nuo Gedimino pilies su trispalve.

 

Bet jeigu malonieji airiai – režisierius ir poetas – netyčia išmoktų lietuvių kalbą, parplauktų su filmo barža į miestą ir neliptų į muziejų, o pavažinėtų viešuoju transportu, kažin kiek jie išgirstų švarios lietuvių kalbos, o kiek rusiškų keiksmažodžių ir angliškų frazių?